Naujienos iš miego fronto arba kaip vaikus veikia migdymo pasakos (Carl-Johan Forssén Ehrlin „Triušelis, kuris norėjo užmigti“)

 

Tiuselis-kuris-norejo-uzmigti-Ehrlin

Pavadinimas: Triušelis, kuris norėjo užmigti : Pasaka, padedanti migdyti vaikus (Orig. Kaninen som så gärna ville somna)

Autorius (- ė): Carl-Johan Forssén Ehrlin

Vertėjas (- a): Rita Kaminskaitė

Iliustruotojas (- a): Irina Maununen

Leidykla: Alma littera

Metai: 2015

Puslapių skaičius: 23

Yra reiškinių apie kuriuos girdi iš visų pusių. Tai draugės pakalba, tai troleibuse nugirsti, tai socialiniai tinklai ūžia. Kartais net radijas ir televizija šiuo gaudesiu persiima. Eiliškumas nebūtinai toks pats, tačiau fakto nepakeisi – apie kažką žino visi, o tu taip ir lieki kvailio vietoje, nes nesupranti dėl ko ir iš kur kilo toks šaršalas.

Nebepamenu, kaip sužinojau apie Carl-Johan Forssén Ehrlin’o miego norintį triušelį. Kalbų būta nemažai, iš visų pusių tik ir girdėjosi rekomendacijos, pasidžiaugimai, nuomonės – neva vaikai tikrai užmiega išklausę Carl-Johan Forssén Ehrlin’o pasakas. Kadangi pas mus irgi būna „nenoriu miego“ arba „noriu miego, bet negaliu užmigti“ vakarų, stebuklingas migdymo būdas skaitant pasaką viliote viliojo. Pamenu, kaip svarsčiau, kurią Carl-Johan Forssén Ehrlin’o knygą pasirinkti – apie triušelį Rodžerį ar drambliukę Elen. Nors pastaroji buvo naujesnė ir, kaip teigiama, dar geresnė už pirmąją, nusprendžiau įsigyti knygą apie triušelį. Kodėl? Todėl, kad negaliu pakęsti nesulietuvintų mergaitiškų vardų knygose vaikams (ir ne tik). Taip, taip, žinau, kad lietuvių kalbos taisyklės tai leidžia, taip, pati rašydama ne visada supaisau, kuria reikia vadovautis, nes jos siaubingai painios, bet šiuo atveju Pelei buvo viskas aišku. Drambliukė Elena žymiai mieliau skamba nei Elen. Vienos raidės trūkumas paskatino pasirinkti senesnę knygą apie ilgaausį.

Vieną vakarą, kai į lovą susikraustė abu mano peliukai, pasiūliau Gudručiui pasiklausyti naujos pasakos. Kad jūs matytumėt, kas tą vakarą dėjosi! Gudrutis kvatodavo visu balsu, kai imdavau lėtai, labaaaaai lėtaaaai kartoti ritualinius žodžius, koks triušelis ir jis pavargęs ir kaip jie abu nori miego. Kiekvieną kartą tai išgirdęs būtinai pašokdavo iš lovos ir paprieštaraudavo. Nusižiovavus – irgi žiovaudavo darydamas juokingiausias minas. Išgirdęs savo vardą, įterptą į pasakojimą, sukišdavo nosį į knygą norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis ten parašytas. Jokio nusiraminimo! Jokio susikaupimo! Smalsutis pasakos išvis neklausė (nors nėra ko stebėtis, Gudrutis tik trejų ėmė domėtis istorijomis), turėjo šimtą vieną reikalą, vis bandė iš lovos pabėgti ir kartu su broliu kvatodavo iki užspringimo. Kai šiaip ne taip prisikapstėme iki vietos, kur dėdė Žiovulys barsto stebuklingus miego miltelius, pavaizdavau, kad ir aš juos barstau ant peliukų. Gudrutis pareiškė, kad jie visai nepadeda ir apskritai yra neskanūs, nes keli papuolė jam į burną ir teko išspjauti! Per tą laiką Smalsutis visai pašėlo ir lovoje ėmė kūlio verstis…

Jaučiau, kad pralaimiu karą miego fronte, tad į pagalbą teko kviestis sunkiąją artileriją. Smalsutis iškeliavo migdytis su tėčiu, o mudu su Gudručiu tęsėme toliau. Peliukas visai įsidūkęs, o pasakos puslapiai vos keli telikę… Jau mintyse vaizdavausi, kaip vėl iki išnaktų reikės prie Gudručio lovelės rymoti, juk vienas neužmiega, nes po lova kažkas gyvena, nes kažką blogo susapnuos, nes kažkas už lango pasirodė, nes… Pasaka pasibaigė, Gudrutis nusižiovavo, apsivertė ant kito šono ir pasakė: „Žinai, mama, ta pasaka tikrai kažkokia stebuklinga, labai noriu miego…“ Ne, jis neužmigo tą pačią akimirką. Ne, man nereikėjo šalia Gudručio sėdėti iki paryčių.

Nežinau, kur slypi „Triušelio, kuris norėjo užmigti“ paslaptis. Gal dailiose, spalvotais pieštukais pieštose iliustracijose? Gal siužete, nors, Pelės nuomone, jis paprastas ir nuspėjamas. Į pasakojimą įterptos atsipalaidavimo technikos jį sutrauko. Pridėkime dar ir tai, kad erzina pasakojimo nenuoseklumas, mat istorijos tėkmėje migdomas mažylis taip pat virsta personažu, po to ši mintis kažkur pametama, o po kiek laiko vėl prie jos grįžtama. Kad ir kaip purkštaučiau, turiu pripažinti, kad pasaka Gudručiui patiko, o svarbiausia – jį tikrai užmigdė. Įtariu, kad mano peliukui didžiausią įspūdį paliko banguojantis pasakojimo būdas: įžangoje nurodyta, kad tam tikras vietas reikia pabrėžti, kai ką skaityti laaaaabaiii lėėėėėėėėėėtai, kai kur nusižiovauti, kai kur paminėti mažojo klausytojo vardą – tad gaunamas toks tarsi važiavimo per kalnelius efektas. Spėju, kad ir vietos, kur reikia paminėti mažylio vardą, Gudručiui buvo vienos iš šauniausių – kuris vaikas nesidžiaugtų išgirdęs, kad ir jis dalyvauja pasakoje?

Smulkmena, bet…

Vaizdai prieš žodžius. Viena veikėjų – sraigė Snaudalė – net kelis kartus pasirodo pasakojime, tik… Paveikslėliuose ji vaizduojama su barzda!? Na negi buvo sunku šį personažą pavadinti sraigiumi Snaudaliumi? Vis dar nesugalvojau, kaip Gudručiui paaiškinti, kodėl sraigei (juk ji, peliuko nuomone, mergaitė!) tokia vešli barzda užaugo…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s