Kategorijos archyvas: Kiti pamurmėjimai

Bolonijos vaikų knygų mugė 2019

20190403_085932
Bolonijos vaikų knygų mugės vartai

Kas skaito peliukų įrašus, žino, kad Mama Pelė pamišusi ne tik dėl knygų, bet ir dėl Vilniaus knygų mugės. Ir nieko čia nuostabaus, juk knygų mugė yra Kalėdos, pagardintos gimtadienio tortu! Šiemet Pelė Kalėdas su tortu šventė dukart: antrąsias Bolonijoje, kur karaliauja tik knygos VAIKAMS. Iš viso PASAULIO!

Džiaugsmo iki kaklo, nuovargio – irgi, įspūdžių kalnai, nuotraukų pilni telefonai, o viskam papasakoti kelių straipsnių nepakaktų. Tik apie ką Jums būtų įdomu klausytis? Gal apie tai, kad stenduose prie mažų staliukų sutūpę leidėjai ir agentai sudarinėja sandėrius su partneriais iš užsienio, kad susitikimui skiriamas pusvalandis, per kurį viena pusė stengiasi parduoti kuo daugiau, o kita – nepasimesti ir atsirinkti grūdus nuo pelų, kad dažnai būna pristatomas ir siūlomas pirkti ne pagamintas produktas, o tik leidinio koncepcija, kad…

Bolonijos muge (1)
Lietuvos stendas (fot. autorius Vytautas Kandrotas)
Bolonijos muge (2)
Derybos prie mažų staliukų (fot. autorius Vytautas Kandrotas)

O gal apie tai, kad įdienojus žmonių srautas tirštėja, galva sukasi nuo knygų, žmonių, susitikimų ir informacijos ir jei eisi užsigalvojęs gali netyčia įpulti į keistą virtinę. Jos pradžioje išvysi neramiai stypčiojančius, nekantriai į laikrodį besidairančius, gale – ramiai ant žemės pritūpusius. Kas knygą skaito, kas muzikos klausosi, kas plepa su kaimynais, o kas sąsiuvinyje eskizuoja. Tai iliustratoriai susirinkę į leidėjų paskelbtas portfolio darbų peržiūras laukia, kol jiems bus suteiktas kelių minučių šansas užkariauti pasaulį.

O gal apie miesto pulsą mugės metu? Net prašalaičiui aišku, kad pirmosiomis balandžio dienomis visas miestas gyvena vien muge. Nuomos kainos iškilusios, pirmoj dienos pusėj visi žmonių srautai juda iš stoties į mugę, antroj – atvirkščiai. Į autobusą spraudiesi tarsi į silkių statinę. Ir visai nesvarbu, kad kitas atvažiuos už minutės – tas irgi bus sausakimšas. Įsispraudęs supranti, kad tas kelias stoteles jis nė kiek neatlaisvės, nes visų tikslas tas pats. Užtat visiškai nereikia sukti galvos, kada išlipti ir kur eiti – tiesiog seki paskui bandą. Jei labai neramu, galima ir patikimesnį vedlį pasirinkti: atidžiai visus apžiūri ir išsirenki tokį, kuris turi kokį nors daiktą su muge susijusį. Tinka bilietai, programa, pakabukas su dalyvio kortele. Tada seki iš paskos pagarbiu atstumu…

Viename tokiame sausakimšame autobuse Pelė važiavo šalia garbaus amžiaus vyro. Plaukai surišti į uodegėlę, ausyje žibukas, rankose didelis A3 aplankas. Keleivis neramiai dairėsi pro langus, žvilgčiojo į laikrodį, vis prašė aplinkinių atlaisvinti praėjimą, nes jam tuoj lipti reikėsią, ir be galo saugojo didįjį aplanką. Kas jis? Tikėtina, kad dailininkas, vykęs į portfolio darbų peržiūras. Gal net ne vietinis, gal didžiajame aplanke vežąs nepakartojamą šedevrą, gal…

Sunku įsivaizduoti knygas vaikams be iliustracijų, tad nenuostabu, kad Bolonijos mugėje iliustratoriams skiriamas ypatingas dėmesys. Kas negali atvykti į portfolio peržiūras, gali mėginti laimę ant iliustratorių sienos. Tiksliau, sienų sienos, labirintų labirinto. Nelengva būti pastebėtam toj maišaty, tad patyrę ar atkaklesni iliustratoriai savo darbus iškabina keliose vietose, pageidautina – akių aukštyje. Tie, kas turi progą, sugrįžta papildyti ištuštėjusias vizitinių atsargas, prilipdyti atplyšusius plakatų kampus.

Kas dar mugėje vyksta be susitikimų, knygų ir talentų paieškų? Parodos, renginiai, autografų dalybos, pažinčių mezgimas, apdovanojimai… Iš minios kampučio ir Pelė plojo katučių Rasai Jančiauskaitei, kuri už knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijas Bolonijos mugėje pelnė diplomą. Gaila, kad Pelė itališkai mažai supranta. Parodoje, prie Rasos iliustracijų, tokia gyva diskusija vyko!

Et, visko nesurašysi. Kam dar įspūdžių nepakanka, gali nuotraukas Fb peržvelgti. Atsiprašau už kokybę, fotografavimo menas Pelei visai nepavaldus 😊

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

2019 m. knygų mugei pasiruošta

Važiuoti į knygų mugę – reikalas rimtas. O su peliuku, kurio akys nori visko, o saiko jausmas dar neišugdytas – iššūkių iššūkis. Bet jei labai nori, viskas įmanoma! Tad ką peliukai daro, kad būtų smagu ir naudinga? Pirmiausia ruošia namų darbus!

Namų darbai priklauso nuo to, ko tikimės iš mugės. Peliukai nekuklūs, nori visko ir daug! Tad iš anksto susidaro pirkinių sąrašą, nusprendžia, kokius renginius aplankys.

Tada suplanuojame laiką: knygų paieškas deriname su renginiais, kūrybinėm dirbtuvėm, atokvėpio minutėm ir užkandžiavimu. Sutikite, juk pavargusiom kojytėm ir tuščiu pilvu net atkakliausios pelės nebežino, ko nori, tad ką kalbėti apie peliukus?

Atvykus į mugę labai svarbu pasidalinti atpažinimo ženklais. Pernai bendrakeleivė savo meškiukui ant abiejų rankų telefono numerį užrašė. Pelė nedvejodama peliukui padarė tą patį. Maža kas? Žmonių daug, peliukai ir meškiukai lengvai gali nuklysti nuo saugios pašonės.

Kas dar? Kas dar? Et, turi Pelė dar kelias taisykles, kurios padeda nepasimesti knygų, norų ir galimybių liūne. Peliuką savarankiškai rinktis paleidžia tik saugioj teritorijoj. Nieko nepadarysi, pasitikėjimą reikia pelnyti. Pelė besąlygiškai pasitiki tik dviem vaikų knygų leidyklom – tad iš ten peliukams galima rinktis viską, kas patinka. Kitur reikia apžiūrėti, pašniukštinėti, o tada pasitarti, ką pirkti, o ką reikėtų iš bibliotekos parsinešti.

Darydami namų darbus, ne tik sąrašus susidarom, bet ir kainas susirašom. Seniai dingo tie laikai, kai knygų mugėj vertėjo pirkti knygas, nes ten tikrai pigiau. Dabar į mugę verta traukti dėl kultūrinės programos, na, gal dar kai ką įsigyti, jei labai norisi ir/ar reikia. Bėda, peliukams visad ir norisi, ir reikia!

Beje, knygų mugėje dalyvauja ne tik leidyklos, bet ir knygynai. Juose būna šiek tiek brangiau, bet patogiau, nes visas asortimentas vienoje vietoje. Visgi peliukai linkę taupyti, tad pirmenybę teikia leidykloms. Bet juk visada yra išimčių iš taisyklių, tad kainas verta palyginti ir ten, ir ten (išankstinis sąrašas ar išmanusis įrenginys su internetu labai praverčia).

Kol kas peliukai šiemet dar neturi konkretaus plano, nuo ko pradės ir kuria kryptimi trauks. Bet laiko dar yra. Spėsim ir tokį nusibraižyti. O dabar didysis norų sąrašas! Visiškai subjektyvus. Visiškai chaotiškas. Visiškai nekuklus. Visiškai atsitiktinis. Ar atrinktos knygos keliaus į peliukų urvelį, bus sprendžiama vietoj, nes dar nei vienos iš jų nei matėm, nei uostėm ar vartėm. O smalsu! Labai, labai smalsu!

LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Karalaitė ant stiklo kalno: dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena / pasakas atrinko ir rinkinį sudarė Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis; iliustravo Marius Jonutis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. – 142 p.: iliustr.

Lietuvių liaudies pasakų leidimų nuo Pelės vaikystės – gyvas galas. Tik štai nei vieno iš jų neturime. Visi kažkokie nerimti atrodo. Šis akį patraukė dėl iliustracijų (juk vaikystę primena, o visi puikiai žino, kad tėvai vaikams bando įsiūlyti tai, ką patys vaikystėj mėgo). Kalbos eina, kad knyga įvertinta kaip viena gražiausių ir meniškiausių 2018 metų knygų vaikams. Dar kalbama, kad leidėjai labai, labai stengėsi, kad pasakų kalba neprarastų grožio, turtingumo, o kartu būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui. Oj, kaip norisi iš arčiau šią knygą apžiūrėti!

Alma littera

Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė / Justinas Marcinkevičius; iliustravo Agnė Nananai. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 44 p.: iliustr.

Kas gi nežino šių eilučių: Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, / nesvarstydami – kodėl ir kam. / Jeigu šita žemė kam priklauso, / tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Nors Gudrutis nelinkęs eilėraščių krimsti, turiu slaptą tikslą. Kokį? Kai sakys, kad skaityti sunku, neįdomu, neturi tam laiko ar ką nors panašaus, pasiūlysiu eilėraščių: nes jie trumpi, nes rimuotą tekstą lengviau skaityti nei prozą, vadinasi užduotis tikrai įveikiama, net jei jis… Kodėl ši, o ne kokia nors kita poezijos knyga? Todėl, kad Pelei labai smalsu į iliustracijas paspoksoti. Juk jos Agnės Nananai. P. S. Tikiuosi, kad kaina mugėj nesikandžios.

Mėlyna sruoga: apysaka / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 190 p.

Nėr čia ką daug pasakoti. „Siuntėjas“ užminė nemažai klausimų, tad antrojoje dalyje viliuosi surasti atsakymus. Beje, knygą vertė itin patyręs vaikų literatūros vertėjas, tad tikiuosi gardaus deserto.

Baltos lankos

Raidžių namučiai: eiliuota ir įgarsinta abėcėlė: žaislinė knygelė / Ramutė Skučaitė; iliustravo Inga Dagilė; įgarsino Ilona Balsytė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. – 60 p.: iliustr.

Juk reikia kažką parvežti ir Smalsučiui, ar ne? Skučaitės, Dagilės ir Balsytės trio skamba stipriai ir įdomiai.

Lututė

Pažinkime Lietuvos paukščius / Vytautas Jusys, Saulius Karalius, Liutauras Raudonikis. – Kaunas: Lututė, 2017. – 239 p.: iliustr.

Ši leidykla prieš kelerius metus buvo išleidusi labai šaunų paukščių pažinimo vadovą. Gaila, kad Pelė jį pražiopsojo. Dabar tas pats autorių kolektyvas parengė naują knygą. Peliukas vis apie paukščius klausinėja, o Pelei žinių nepakanka atsakyti į visus klausimus. Jei nebus per daug moksliškai parašyta, o iliustracijos ir žaliems suprantamos, griebsim į peliukų biblioteką.

Žalias kalnas

Istorijos skanėstai / skanėstus surinko ir aprašė Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė; iliustravo Inga Dagilė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2018. – 68 p.: iliustr.

Nežinau, kaip jums, bet Pelei užkulisiai visada buvo įdomesni, nei pats spektaklis. Ir nesvarbu apie ką kalbėtume – procesas, reiškinio paaiškinimas, prašalaičio akiai nematoma virtuvė visada buvo įdomiau, nei pats faktas. O čia juk siūlo mažučiukus skanėstus. Ir dar apie Lietuvą! Ir dar Pelė girdėjo, kad parašyta įdomiai, vaizdžiai, gyvai. O ir Dagilės piešti drambliai peliukams labai patiko, tad įdomu, kaip iliustratorė atsiskleis šįkart. Niam niam niam, net seilės į visas puses taškos.

Baisiai gražūs eilėraščiai / Daiva Čepauskaitė; iliustravo Ieva Babilaitė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2017. – 44 p.: iliustr.

Ir vėl eilėraščiai? O kodėl ne? Ne tiek daug gerų poezijos knygų vaikams išleidžiama. O šią įvertino ir IBBY Lietuvos skyrius, ir į meniškiausių knygų dvyliktuką pateko. Kodėl nepabandžius? Tikiuosi, kad dar nebus visos išgraibstytos, nes Pelė ir vėl grauš nagučius, kad pražiopsojo kažką unikalaus.

Nieko rimto

Interviu su daiktais: leidinys su papildytos realybės elementais / Audra Meškauskaitė; iliustravo Jurga Šulskytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 76 p.: iliustr.

Buvo Pelė šią knygą nužiūrėjusi pernai. Pati nebežino, kodėl nepirko, bet vis pamiršti negali. Per metus autorė paruošė dar vieną panašų leidinį („Istorijos skanėstai“). Tad kodėl gi ir „Interviu su daiktais“ iš naujo nepavarčius?

Mitai ir stereotipai apie gyvūnus: ar žinai, kas – tiesa, o kas – pramanai? / Pavla Hanáčková; iliustravo Linh Dao ; iš anglų kalbos vertė Ernesta Ranonytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 35 p.: iliustr.

Ką žinote apie gyvūnus? Pelė žino nedaug, na nebent tiek, kad pelę vargiai priviliosi į pelėkautus su sūriu (juk ir taip aišku, kad ten reikia dėti knygą – chi chi chi). Bet juk norisi žinoti viską, ar ne?

Urvuose ir olose / Markéta Špačková; iliustravo Ilona Komárková; iš anglų kalbos vertė Saulenė Išganaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 24 p.: iliustr.

„Mama, o kur gyvena barsukas? O lapė? O liūtas?“ Gal ir ne į visus klausimus atsakymus rasim, bet bent jau žinių spragas pabandysim užpildyti.

Tikra knyga

Maži eilėraščiai mažiems / Marius Marcinkevičius; iliustravo Rasa Jančiauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2018. – 36 p.: iliustr.

Oho, šiemet sąraše labai daug poezijos! Marcinkevičiaus proza peliukams patiko. Tad kodėl nepabandžius eilių? Beje, už iliustracijas knyga pripažinta meniškiausia knyga vaikams. Kodėl gi akiračio dar labiau neišplėtus?

Sofoklis

Senovės graikų pasakos / Dalia Dilytė; iliustravo Marius Zavadskis. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 123 p.: iliustr.

Kai Pelė studijavo, Dilytės knygos buvo bene vienintelis šaltinis lietuvių kalba apie Antiką. Net referatams iš šios autorės literatūros sąrašų nieko nugvelbti nepavykdavo, nes tokių knygų mūsų bibliotekose paprasčiausiai nebūdavo. Įrašysi, dėstytojai iškart supras, kad sukčiauji. Nuo tada daug kas pasikeitė, bet autoritetas yra autoritetas. Namuose stovi tik senas graikų mitų ir legendų leidimas. Metas atsinaujinti.

Garnelis

Karo dienoraščiai, 1939–1945 / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2018. – 293 p.

Turbūt jau supratot, kad ne dėl Gudručio ši knyga į sąrašą įšoko. Mėgsta Pelė istorijas iš pirmų lūpų: prisiminimus, dienoraščius, laiškus, žinoma, jei nekalbėsime apie vaikų literatūra. O čia lyg ir du zuikiai vienu šūviu! Juk tai Lindgren dienoraščiai! Labai intriguoja.

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

Brolių ieškotoja: pagal lietuvių liaudies pasaką / Stepas Zobarskas; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. – 67 p.: iliustr.

Išguglinti šio fondo knygas – tikras galvos skausmas. Pravargsti pusdienį, sužinai ne kažką, o tada mugėje stovi prie stendo ir nežinai, ką išsirinkti. O gal ir vargti neverta? Juk niekada negali būti tikras, ar pavyks gauti tai, ką nusižiūrėjai iš anksto. Kol kas akis užkliuvo už šios. O kaip bus, taip bus.

Alumnus

Dvylika iš pašto karietos: žiemos pasakos: dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentai / Hans Christian Andersen; iš danų kalbos vertė ir sudarė Liudas Remeika; iliustravo Vilhelm Pedersen, Lorenz Frølich. – 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Alumnus, 2015. – 238 p.: iliustr.

Ar esate girdėję apie tokią leidyklą? Pelė irgi ne. Tai va, jau kelerius metus Pelė šios knygos ieško. Kai būna draugiškos kainos, jos nei vienas elektroninis knygynas neturi. Jei žinote, kur šiuos slapukus leidėjus rasti, pasidalinkite informacija, gerai? Baisu, kad žaidžiant amžinas slėpynes šios knygos taip ir nerasim. Beje, viena Anderseno gerbėja, kuri apie jį net monografiją parašė, gyrė tikslų ir puikų šios knygos vertėjo darbą.

Muzikija

Knygų vaikas: grafinė pasaka / Oliver Jeffers; iliustravo Sam Winston; iš anglų kalbos vertė Lora Tamošiūnienė, Indrė Šeputienė. – Vilnius: Muzikija, 2018. – 32 p.: iliustr.

Pelę labai suintrigavo šios knygos pristatymas leidiniuose apie vaikų literatūrą. Kai pamatys, gal ir daugiau ką nors išlementi galės.

700 eilučių

Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija / Lina Mickutė; iliustravo Birutė Bikelytė. – Vilnius: 700 eilučių, 2018. – 63 p.: iliustr.

Galit sakyti ką norit, bet įdomių knygų vaikams apie žymius Lietuvos žmones trūksta. Oj kaip Pelė šokinėjo pamačiusi knygą apie Joną Basanavičių. Gal turėsim naują gerų knygų kryptį vaikams?

Apkabink mėnulį

Illuminature: nušviesta gamta / iliustravo Carnovsky; teksto autorė Rachel Williams; vertė Valdas Kalvis. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 63 p.: iliustr.

Na kam nepatinka atradimai? Būna dienų, kad Gudrutis ir po džiungles mielai pasibastytų, ir į kalnus liptų. Žinoma, jei tai saugu ir per daug jėgų nepareikalautų. Ech, lepūs dabar peliukai. Bet gerai, kad nuotykiai ir atradimai jiems patinka. Ypač, jei viską gauni nuo sofos nepakilęs (chi chi chi). Kažką panašaus į „Illuminature“ Pelė matė užsienyje: uždengi iliustracija specialiu filtru ir išvysti visai kitą pasaulį. Į šią knygą sudėta labai daug vilčių.

Pjeras labirintų detektyvas: dingusio Labirinto akmens pėdsakais / iliustravo Hiro Kamigaki; tekstų autorius Chihiro Maruyama. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 32 p.: iliustr.

Yra dalykų, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Ilgai Gudrutis nemėgo maišalynių, raizgalynių ir kitokių ieškynių. O štai dabar karts nuo karto mielai atsiverčia. Pelė ėmė manyti, kad į namus reikia dar vienos raizgalynių knygos, tad labai nori pavartyti Kamigaki labirintus.

Debesų ganyklos

1000 klausimų ir atsakymų. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019. – 216 p.: iliustr.

Kiekvieną kartą Pelė pasižada, kad tai paskutinė enciklopedija į namus. Urvelyje jos visą lentyną užima. Buvo laikas, kai peliukas skyrius iš enciklopedijų klausė vietoj pasakų, tad ir užderėjo jų nemenkas derlius. Lyg ir užtektų, bet negi gali ramiai praeiti, kai sakoma, kad ši parengta pagal TV žaidimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Laida pelių šeimai patinka, tai gal ir knyga patiks? Beje, girdėjom, kad ir kortelių žaidimas bus.

Jonas ir Jokūbas

Kažkur Pelė skaitė, o gal tik vėjas ausyse zvimbė, kad šiemet bus papildyta filosofijos serija vaikams „Mažieji platonai“. Nežino Pelė, ar jos peliukams bus įdomi filosofija, bet vieną knygą iš šios serijos į urvelį partempti norėtų. Juk reikia pagaliau viską išsiaiškinti apie keliavimą šviesos greičiu. Gal „Alberto Einšteino nušvitimai“ padės?

Et, gal jau užtenka sąrašus tęsti? Pelė gali būti rankiojusi, prirankiojusi ir deimančiukų, ir perliukų, ir kitokių brangenybių, bet Gudrutis vis tiek rinksis tai, kaip jam patinka. Svarbiausia, kad iš saugiosios zonos neišsprūstų.

Jei kam nors kyla klausimas, kodėl sąraše nėra knygų iš kitų leidyklų, atsakymas paprastas. Priežasčių tam gali būti tūkstantis ir viena. Gal jie vangiai atnaujina savo svetaines? O gal per mažai apie naujas knygas trimitavo, tad ir liko kažkur užkampyje nepastebėtos? Arba labai trokštamus perliukus ir deimančiukus peliukai jau anksčiau susirankiojo per akcijas atrakcijas. Arba… Na koks skirtumas. Prisiminkite, kad peliukų sąrašas subjektyvus, chaotiškas, atsitiktinis ir dar nepatikrintas. O kokie jūsų sąrašai? Pasidalinkite, a?

Šimtadienio projektas

„Mama, kodėl tu man tokį sunkų projektą sugalvojai?“ – gal šimtąjį kartą skundžiasi Gudrutis. „Aš tau tik pasiūliau, o tu pats sutikai,“ – atsakau šimtas pirmąjį. „Bet kodėl skaityti turiu aš? Gal gali tu?“ – vėl niurna. „Jei skaitysiu aš, tada ir projektas bus mano, o ne tavo, ar ne?“

Peliukas sunkiai atsidūsta, pabubena, kad šitas projektas tikra nesąmonė, dar priduria, kad jam matematika patinka, o lietuvių kalba tai ne, ir… toliau graužia knygą. Niekur nedingsi, pabaigti reikia, nes Pelė nė už ką nesutinka piešti šimto mašinėlių. Nebent pats viską padarytų. Bet juk ten reikėtų pradėti nuo pradžių, o čia lyg ir pabaiga matyti…

Prasidėjo viskas labai paprastai. „Mama, aš nežinau, kokį projektą daryti. Padėk man sugalvoti“. O Pelė nepasikuklino, ėmė ir pasiūlė iš anksto apgalvotą planą. Gudrutis sutiko, su didžiausiu džiaugsmu iškuitė knygų lentyną ieškodamas knygų, kurios prasidėtų reikalingomis raidėmis. Tada padarėme atranką, juk pats neperskaitys kelių šimtų puslapių. Galiausiai ant salo išdygo krūvelė išrinktųjų.

Sliumpis_Pumpis_velyvasis_maumas_Susan_KrellerŠliumpis Pumpis vėlyvasis maumas / Susan Kreller; iliustravo Sabine Büchner; vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 80 p.: iliustr.

Gudručiui patinka nuoseklumas, logika, matematika, tad nieko nuostabaus, kad skaityti pradėjo nuo Š, juk tai pirmoji ŠIMTADIENIO raidė. Istorijas apie Šliumpį Pumpį jau buvome skaitę, bet Gudrutis jų mielai ėmėsi dar kartą. O ir Pelei nebuvo ko ginčytis, vertimas sklandus, vaizdingas, išradingos, įtraukiančios iliustracijos, istorijos smagiai suraitytos.

Apie ką jos? Ogi apie maumą Šliumpį Pumpį. Keistas tas Šliumpis, visai nepanašus į kitus maumus. Ir istorijos jam nutinka labai keistos, doriems maumams to tikrai nepasitaikytų. Bet jei maumams to tikrai nenutinka, tai mums, žmonėms, o ypač vaikams, situacijos pažįstamos iki skausmo.

Ar kada teko tvarkytis nuo ryto iki vakaro? O po tokio tvarkymosi vėl tvarkytis iš naujo? Ne? Tada tikrai bent kartą galvoje skambėjo pati įkyriausia daina, kurios niekaip nesisekė užmiršti! Irgi ne? Žinau! Visi bent kartą yra prižiūrėję jaunuosius maumukus!

Gal dėl to, kad situacijas lengvai pritaikome sau, tas Šliumpis Pumpis ir jį ištikę nesusipratimai tokie mieli, artimi, juokingi. Kai skaitėme pirmąjį kartą, Gudrutis visus darbus, net pačius pačius pačiausius, atidėdavo, kad tik apie Šliumpio nuotykius pasiklausytų.

Knygoje net šešios istorijos, puslapyje teksto po sprindį (įprastose paveikslėlių knygose jo gerokai mažiau), šriftas nėra labai didelis. Bet iliustracijų daug. Sakyčiau knyga skirta šiek tiek pažengusiems skaitytojams, kuriems paveikslėlių knygos jau „per mažos“, o iki juodai baltų dar nepriaugo.

Skiemenuotos pasakos : trečia dalis / iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 74 p.: iliustr. skiemenuotos-pasakos-trecia-dalis

Prieš kelerius metus surasti knygų skaitytojams, kurie dar tik deda raidę prie raidės, buvo iššūkis rimtas. Dabar šią nišą bando užpildyti net kelios leidyklos. Viena jų – „Baltos lankos“. Namuose turime net kelias „Skiemenuotų pasakų“ dalis. Pelei gražiausia trečioji – ir dėl istorijų, kurias vaikystėje labai mėgo („Skruzdėlytės nuotykiai“, „Saulė ir mėnulis“, „Šimtas zuikučių“), ir dėl mielų Marijos Smirnovaitės iliustracijų.

„Skiemenuotų pasakų“ šriftas didelis, žodžiai suskirstyti skiemenimis, raidė, kurią reikia kirčiuoti, paryškinta, vienu žodžiu, puiki knyga žengiantiems į skaitymo pasaulį. Bėda, kad visi šie palengvinimai Gudručiui padarė meškos paslaugą: peliukas jau senokai skaitydamas žodžio neskaido skiemenimis. Bet juk reikia skaityti tiksliai taip, kaip parašyta, ar ne? Neišėjo šios knygos kitaip – ne skiemenimis – skaityti, nors tu ką.

Nesuskaiciuotos-miego-aveles_Philipp_Winterberg(Ne)suskaičiuotos miego avelės / Philipp Winterberg; iliustravo Lena Hesse; vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2018. – 26 p.: iliustr.

Įveikti šią knygą – buvo reikalas rimtas! Ne, ji nėra ilga, ne ir puslapiuose teksto nedaug, ir šrifto dydis skaitymo neapsunkina. O vis dėlto vargti teko net kelias dienas. Kodėl ši knyga Gudručiui buvo tokia sunki? Manau, kad vaizdinga kalba, retai vartojami žodžiai, naujadarai ir dar jam nematytas, tad ir nesuprantamas žodžio užrašymo būdas (kai žodis ar jo dalis pakeičiamas skaičiumi, pavyzdžiui 101-oji), bėdų pridarė. Nors skaityti buvo nelengva, bet kankintis vertėjo.

Juk jei nebūtų pabaigęs knygos, nebūtų sužinojęs apie miego avelių ganyklą, kuri yra kažkur šalia Paukščių Tako. Jei nebūtų baigęs, nežinotų, kodėl miego avelių reikia (jums juk galiu paslaptį išduoti – tam, kad jas skaičiuodami greičiau užmigtume). Dar nebūtų sužinojęs, ar išsipildė liūdnosios 101-osios avelės svajonė. O juk svajoti labai svarbu. O dar svarbiau žinoti, kad svajonės pildosi. Ypač, jei tau metų tiek, kiek dabar Gudručiui.

Dėdė Nojus vasaroja / Christian Tielmann; iliustravo Daniel Napp; vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. – 26 p.: iliustr.Dede_Nojus_vasaroja_Christian_Tielmann

Jei Mamos Pelės karta dar važiuodavo vasaroti į kaimą, tai Gudručio karta kažin ar žino, kas tas kaimas yra. Iš to, kokių klausimų sulaukiau iš peliuko, spėju, kad jam tai tokia pati egzotika, kaip ir tolimieji kraštai. „Ką reiškia „mėšlą mėžti“? O „paskersti“? O ką, ūkininkai tikrai niekada neatostogauja?“ Hmmm, buvau girdėjusi, kad kai kuriems vaikams obuoliai auga ant obuolienių, o pienas atkeliauja iš parduotuvės, bet nesitikėjau, kad Gudručiui iki kaimo toli kaip iki mėnulio.

Nors iš šios knygos apie kaimą sužinojom nedaug, ji tapo puikia priežastimi pakalbėti apie pareigas (juk negali dėdė Nojus visko mesti ir lėkti atostogauti), apie tai, kad nėra padėties, be išeities (kiekvieną kartą, kai Nojus išgirsdavo atsakymą „ir nieko čia nepadarysi“, būtinai sugalvodavo, ką galima padaryti).

Knygos tekstas sklandus, vaizdingas, bet ne klampus, tad Gudrutis ją pats įveikė be didesnių sunkumų. Keli retesni žodžiai buvo tarsi vyšnaitės ant torto, kurias sukramčius buvo papildytas peliuko žodynas.

Suzeistas_vejasSužeistas vėjas / sudarė Norbertas Vėlius; iliustravo Ramunė Vėliuvienė. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 240 p.: iliustr.

Na ir paskutinė, bet ne prasčiausia. Šimtadienis nenumaldomai artėjo, o projektas buvo užstrigęs pusiaukelėje. Trūko laiko ir greitai sukremtamų paveikslėlių knygų, kurių pavadinimai prasidėtų tinkama raide. Štai tada Pelė prisiminė „Sužeistą vėją“.

Istorijos trumputės, ir pagal raidę pasirinkimas ne vienintelis. O svarbiausia, kad prisiminimuose ši knyga išliko kaip kažkas TOKIO! Tiesa, Pelė ją skaitė, kai buvo keleriais metais vyresnė, nei Gudrutis dabar. Surijo vos keliais prisėdimais. Tada tai tebuvo nuotykiai ir vaizduotę kaitinančios mistinės istorijos. O pasirodo, jos dar ir dvigubus dugnus turi.

Nesuprantamos realijos, pirmąkart išgirsti žodžiai, paslėptos reikšmės… Pokalbiams temų ir priežasčių su kaupu. Aiškinomės nežinomus žodžius, aptarėme, kaip žmonės gyveno tada ir dabar, kalbėjomės apie vertybes. Gerai praleistas laikas su gera knyga. Nežinau, ar Gudrutis prie jos dar sugrįš, mat „labai jau senovinė“. Bet labai to norėčiau.

Kokias vaikystės knygas skaitote su vaikais?

Žmonės, nors šiek tiek susidūrę su knygų pasauliu, kaip susitarę tvirtina, kad tėvai ir seneliai mažyliams perka tas knygas, kurios jiems patiems vaikystėje patiko, gilų įspūdį paliko. Pati tai galiu patvirtinti savu kailiu, ir net uodegos bei letenėlių atspaudus uždėti. Kol Gudrutis nuomonės dėl knygų nereiškė, į namus tempdavau viską, ką pati kažkada su malonumu krimtau. Nunarinusi galvą turiu pripažinti, kad nemažai iš tų archyvinių lobių Gudručiui jokio įspūdžio nedaro.

Tad šiandien kviečiu paskaitinėti apie pirmuosius šešerius mano Gudručio skaitymo metus. O kartu ir pasikalbėti, kokios knygos vaikystėje patikdavo jums? Ką dabar skaito jūsų peliukai? Ar vaikai vertina jūsų vaikystės knygas?

Mūsų su Gudručiu skaitymo valandėlės prasidėjo gan vėliai. Peliukas nenorėjo jokių istorijų klausytis, tik vartyti, vartyti, vartyti. Namuose apsigyveno kalnas kartoninių knygelių. Tiesą sakant, net tada mažylis turėjo savo nuomonę ir „skaitydavo“ tik kai kurias iš jų. Tarp paklausiausių buvo nedidelio formato pirmųjų žodžių ar vaizdų „enciklopedijos“. Mažylis galėdavo valandų valandas baksnoti paveiksliukus ir klausinėti „kas čia?“

Turėjome dar vieną nepaprastą kartoninių knygelių rūšį, paveldėtą iš giminaičių, kurias mielai žiūrinėdavome abu. Lietuvoje nesu tokių mačiusi. Tose kartoninėse knygelėse visa istorija papasakojama per iliustracijas, jose visai nėra teksto (arba jo labai mažai). Net dabar Gudrutis vis dar prisėda jų pavartyti.Kartonines-paveiksleliu-knygos-01

Kartonines-paveiksleliu-knygos-02

Kartonines-paveiksleliu knygos-03
Kartoninės paveikslėlių knygos

Buvo ir dar viena, Mamos Pelės siaubui, mažylio mėgstamų knygelių rūšis. Jos cypė, mūkė, kriuksėjo, pypsėjo ir visokiausius kitokius garsus skleidė.

Maždaug trečiaisiais metais pastebėjau, kad peliukui pasidarė svarbus ne tik vaizdas ir garsas, bet ir tekstas. Buvau girdėjusi, kad vaikams eilėraštukai naudingi, jiems patinka ritmas, rimas, pakartojimai ir t.t. Pradėjau skaityti eilėraščius, eiliuotas pasakas. Gudrutis, vos išgirdęs pirmuosius sakinius, nuo  knygų bėgdavo tarsi jį devyni vilkai vytųsi. Gal ne ta knyga, gal per sunki, gal?..

Iš lentynos vieną po kitos traukiau savo vaikystės numylėtines. Bėda, kad nei Kosto Kubilinsko, nei Martyno Vainilaičio, nei Violetos Palčinskaitės, nei Kornelijaus Čiukovskio eilės vaikiui netiko. Arba mes ne nuo tų knygų pradėjome, arba peliukas nesuprato vaizduojamų realijų, arba jam eilės nepatinka, arba iliustracijos nesužavėjo, arba… Nebežinau. Į šias knygas vaikas nežiūri iki šiol.

Peles-Mamos_vaikystes_knygos
Mylimiausios Mamos Pelės vaikystės knygos

Kakės Makės seriją (tuo metu tebuvo pasirodžiusios knygos apie Netvarkos nykštuką, didelę tamsą ir pabėgusias ausis), vis apeidavau. Na juk tai, dėl ko visi vaikai pametė galvas, nebūtinai rodo produkto kokybę… Vieną dieną pastebėjau, kad namuose apsigyveno netvarkiukas, kuris siaubingai bijojo tamsos ir kurio ausys kažkaip įdomiai veikia. Neilgai trukus Gudručio lentynoje atsirado knygos apie Kakę Makę. Štai tada prasidėjo mano taip laukti istorijų vakarai!

Ilgainiui į lentynas atsikraustė visos serijos knygutės ir enciklopedijos, tačiau nei viena vėlesnė knygutė apie Kakę Makę nesumušė pirmųjų skaitymo rekordų. Ypač knygos apie Netvarkos nykštuką. Gudrutis istoriją mokėjo mintinai (žodis į žodį), Pelė tokiu atminties aštrumu pasigirti negalėjo. Sekdama iš atminties vis ką nors supainiodavo, tad būdavo greitai pataisyta ir papildyta!

Maždaug ketvirtaisiais metais vakarinius skaitymus papildė Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir Kornelijaus Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“. Oj, kaip džiaugiausi, nes šias knygas vaikystėje labai mėgau. Be to, jos ilgesnės, tad nereikėjo kas vakarą skaityti to paties teksto. Tiesa, vėliau Gudrutis pamėgo klausytis tik pirmojo Aiskaudos skyriaus. Bet po intensyvių derybų, knygą skaitydavome nuo pradžios iki galo. 

Dar vėliau atsirado „Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“, Karlo Kolodžio „Pinokis“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“. Kartais įsiūlydavau ką nors naujo, bet peliukas buvo ištikimas savo mėgstamiausioms. Ilgainiui atsirinko kelias istorijas apie Lioleką ir Boleką ir tik jų tenorėdavo.

Be grožinių kūrinių, prasidėjo enciklopedijų graužimo metas. Šioje srityje irgi būta favoritų. Skyriai apie visatos ir žemės gelmių paslaptis, žemynus ir vandenynus, erkes, šikšnosparnius ir visokius kitokius baisius, pavojingus ir keistus gyvius mintinai išmokti ir cituoti kiekvienai progai pasitaikius. O kur dar priešistorinių laikų ir milžiniškų dinozaurų žavesys! Visa, kas nors kiek susiję su dinozaurais, peliukui įspūdį palieka iki šiol.

Mylimiausios-Gudrucio-knygos
Gudručio numylėtinės

Šeštaisiais metais Gudrutis įsimylėjo paveikslėlių knygas. Nebeliko mėgstamiausių, kiekvieną vakarą skaitydavome vis kitą ir kitą. Artėjant septintiesiems, peliukas nusprendė, kad paveikslėlių knygos tik mažyliams. Pradėjome krimsti iliustruotas, juodai baltas knygas. Kol kas visiškai galvą pametęs dėl detektyvų Domo ir Tomo.

Iš mano mylimiausių vaikystės knygų sąrašo, peliukas pripažino tik kelias: Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“, Kornelijaus Čiukovskio „Daktarą Aiskaudą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“. Kitos tebuvo perskaitytos tik kartą ar du ir tai tik dėl to, kad jos labai patinka mamai.

Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“, Kornelijaus Čiukovskio eiliuotos pasakos, Čarlzo Torsono „Kikas“, Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai vis dar tebedulka lentynoje.

O jūsų peliukams ar patinka jūsų vaikystės knygos?

Naujienos iš miego fronto arba kaip vaikus veikia migdymo pasakos (Carl-Johan Forssén Ehrlin „Triušelis, kuris norėjo užmigti“)

 

Tiuselis-kuris-norejo-uzmigti-Ehrlin

Pavadinimas: Triušelis, kuris norėjo užmigti : Pasaka, padedanti migdyti vaikus (Orig. Kaninen som så gärna ville somna)

Autorius (- ė): Carl-Johan Forssén Ehrlin

Vertėjas (- a): Rita Kaminskaitė

Iliustruotojas (- a): Irina Maununen

Leidykla: Alma littera

Metai: 2015

Puslapių skaičius: 23

Yra reiškinių apie kuriuos girdi iš visų pusių. Tai draugės pakalba, tai troleibuse nugirsti, tai socialiniai tinklai ūžia. Kartais net radijas ir televizija šiuo gaudesiu persiima. Eiliškumas nebūtinai toks pats, tačiau fakto nepakeisi – apie kažką žino visi, o tu taip ir lieki kvailio vietoje, nes nesupranti dėl ko ir iš kur kilo toks šaršalas.

Nebepamenu, kaip sužinojau apie Carl-Johan Forssén Ehrlin’o miego norintį triušelį. Kalbų būta nemažai, iš visų pusių tik ir girdėjosi rekomendacijos, pasidžiaugimai, nuomonės – neva vaikai tikrai užmiega išklausę Carl-Johan Forssén Ehrlin’o pasakas. Kadangi pas mus irgi būna „nenoriu miego“ arba „noriu miego, bet negaliu užmigti“ vakarų, stebuklingas migdymo būdas skaitant pasaką viliote viliojo. Pamenu, kaip svarsčiau, kurią Carl-Johan Forssén Ehrlin’o knygą pasirinkti – apie triušelį Rodžerį ar drambliukę Elen. Nors pastaroji buvo naujesnė ir, kaip teigiama, dar geresnė už pirmąją, nusprendžiau įsigyti knygą apie triušelį. Kodėl? Todėl, kad negaliu pakęsti nesulietuvintų mergaitiškų vardų knygose vaikams (ir ne tik). Taip, taip, žinau, kad lietuvių kalbos taisyklės tai leidžia, taip, pati rašydama ne visada supaisau, kuria reikia vadovautis, nes jos siaubingai painios, bet šiuo atveju Pelei buvo viskas aišku. Drambliukė Elena žymiai mieliau skamba nei Elen. Vienos raidės trūkumas paskatino pasirinkti senesnę knygą apie ilgaausį.

Vieną vakarą, kai į lovą susikraustė abu mano peliukai, pasiūliau Gudručiui pasiklausyti naujos pasakos. Kad jūs matytumėt, kas tą vakarą dėjosi! Gudrutis kvatodavo visu balsu, kai imdavau lėtai, labaaaaai lėtaaaai kartoti ritualinius žodžius, koks triušelis ir jis pavargęs ir kaip jie abu nori miego. Kiekvieną kartą tai išgirdęs būtinai pašokdavo iš lovos ir paprieštaraudavo. Nusižiovavus – irgi žiovaudavo darydamas juokingiausias minas. Išgirdęs savo vardą, įterptą į pasakojimą, sukišdavo nosį į knygą norėdamas įsitikinti, ar tikrai jis ten parašytas. Jokio nusiraminimo! Jokio susikaupimo! Smalsutis pasakos išvis neklausė (nors nėra ko stebėtis, Gudrutis tik trejų ėmė domėtis istorijomis), turėjo šimtą vieną reikalą, vis bandė iš lovos pabėgti ir kartu su broliu kvatodavo iki užspringimo. Kai šiaip ne taip prisikapstėme iki vietos, kur dėdė Žiovulys barsto stebuklingus miego miltelius, pavaizdavau, kad ir aš juos barstau ant peliukų. Gudrutis pareiškė, kad jie visai nepadeda ir apskritai yra neskanūs, nes keli papuolė jam į burną ir teko išspjauti! Per tą laiką Smalsutis visai pašėlo ir lovoje ėmė kūlio verstis…

Jaučiau, kad pralaimiu karą miego fronte, tad į pagalbą teko kviestis sunkiąją artileriją. Smalsutis iškeliavo migdytis su tėčiu, o mudu su Gudručiu tęsėme toliau. Peliukas visai įsidūkęs, o pasakos puslapiai vos keli telikę… Jau mintyse vaizdavausi, kaip vėl iki išnaktų reikės prie Gudručio lovelės rymoti, juk vienas neužmiega, nes po lova kažkas gyvena, nes kažką blogo susapnuos, nes kažkas už lango pasirodė, nes… Pasaka pasibaigė, Gudrutis nusižiovavo, apsivertė ant kito šono ir pasakė: „Žinai, mama, ta pasaka tikrai kažkokia stebuklinga, labai noriu miego…“ Ne, jis neužmigo tą pačią akimirką. Ne, man nereikėjo šalia Gudručio sėdėti iki paryčių.

Nežinau, kur slypi „Triušelio, kuris norėjo užmigti“ paslaptis. Gal dailiose, spalvotais pieštukais pieštose iliustracijose? Gal siužete, nors, Pelės nuomone, jis paprastas ir nuspėjamas. Į pasakojimą įterptos atsipalaidavimo technikos jį sutrauko. Pridėkime dar ir tai, kad erzina pasakojimo nenuoseklumas, mat istorijos tėkmėje migdomas mažylis taip pat virsta personažu, po to ši mintis kažkur pametama, o po kiek laiko vėl prie jos grįžtama. Kad ir kaip purkštaučiau, turiu pripažinti, kad pasaka Gudručiui patiko, o svarbiausia – jį tikrai užmigdė. Įtariu, kad mano peliukui didžiausią įspūdį paliko banguojantis pasakojimo būdas: įžangoje nurodyta, kad tam tikras vietas reikia pabrėžti, kai ką skaityti laaaaabaiii lėėėėėėėėėėtai, kai kur nusižiovauti, kai kur paminėti mažojo klausytojo vardą – tad gaunamas toks tarsi važiavimo per kalnelius efektas. Spėju, kad ir vietos, kur reikia paminėti mažylio vardą, Gudručiui buvo vienos iš šauniausių – kuris vaikas nesidžiaugtų išgirdęs, kad ir jis dalyvauja pasakoje?

Smulkmena, bet…

Vaizdai prieš žodžius. Viena veikėjų – sraigė Snaudalė – net kelis kartus pasirodo pasakojime, tik… Paveikslėliuose ji vaizduojama su barzda!? Na negi buvo sunku šį personažą pavadinti sraigiumi Snaudaliumi? Vis dar nesugalvojau, kaip Gudručiui paaiškinti, kodėl sraigei (juk ji, peliuko nuomone, mergaitė!) tokia vešli barzda užaugo…

Enciklopedijų skaitymo ypatumai („Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą“)

Kakes-Makes-eciklopedija-apie-LietuvaPavadinimas: Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą

Sudarytojas (- a): Eglė Čebatorienė, Vaida Dubickienė

Iliustruotojas (- a): Lina Žutautė

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 135

Visokių mūsų namuose būta pamišimų: ir dėl „Ratų“ filmo, ir dėl „Hot Wheels“ mašinų, ir dėl dinozaurų, ir dėl „Daktaro Aiskaudos“, ir dėl Kakės Makės… Tiesa, knygos apie šios mergaitės nuotykius mūsų namuose vis dar dievinamos. Kol kas Gudrutis jų neperleidžia broliui, nors pats mieliau varto nebe paveikslėlių knygas, o Kakės Makės enciklopedijas. Turime visas tris, tik ne visos vienodai nušiurentos.

Žalioji „Kakės Makės enciklopedija : pažink save ir pasaulį“ (Alma littera, 2015) ištyrinėta iki smulkmenų, o skyriai „Žemė“ ir „Dangaus kūnai“ veik mintinai išmokti. Oranžinė „Kakės Makės enciklopedija : gyvūnai“ (Alma littera, 2016) dar neatrastas lobis. Karts nuo karto Gudrutis ją perverčia, bet vis į lentyną grąžina neskaitęs. Taip ir nesuprantu, ar neranda to, ko ieško, ar tiesiog nepatinka.

Neseniai įveikėme geltonąją „Kakės Makės enciklopediją apie Lietuvą“ (Alma littera, 2018). Gudrutis šią knygą pats išsirinko vasaros skaitymo iššūkiui. Ilgokai ją graužėme kartu. Nors tekstai trumpi, kone kiekvienas sakinys iliustruotas žaismingais paveikslėliais, o raidės pakankamai didelės, jaučiau, kad vienas Gudrutis enciklopedijos neįveiks. Tad ir skaitėm kas vakarą po skyrelį ar kelis. Kai kuriuos kaip mat sugrauždavom ir dar norėdavom, kitus net po kelias dienas iš lėto krimtom – mačiau, kad sprangūs jie mano Gudručiui. Na kas toji valstybė ir kaip ji valdoma? O kas tie didieji kunigaikščiai? O tai jie kartu su prezidente valdo? O kas tas NATO, o ES, o ką, sakei, jie daro? Et, kiek daug sumaišties kilo dėl istorijos, politologijos ir politinės geografijos. Nors jaučiu, kad ne viską Gudrutis suprato, tačiau matau, kad pirmosios žinių sėklelės pasodintos. Belieka laukti, kas iš jų išaugs.

Kiti skyriai buvo ne tokie sunkūs, žymiai lengviau įveikiami mažiems, smalsiems peliukams. Dabar Gudrutis labai daug išmano apie aukščiausius, didžiausius, ilgiausius, giliausius ir kitokius -iausius Lietuvos gamtos objektus. Pažįsta senuosius dievus (oj, kokia baisi ta giltinė!, tik niekaip neįtikinau, kad ir jos žmonėms reikia). Nebenustemba išgirdęs žmones kalbančius tarmiškai. O senieji Lietuvos amatai tapo nebe egzotika, o kasdienybe, juk jo senelis irgi bitininkas! Smagiausia, kad matau, jog beveik mėnuo studijuojant enciklopediją nenuėjo veltui. Anksčiau negalėdavom ramiai žaisti stalo žaidimų, nes Gudrutis po pirmos nesėkmės iškart puldavo į ašaras, kad mama ir tėtis žino daugiau. Dabar „Pažink Lietuvą“ ir „5 sekundės“ rūksta kaip iš pypkės. Ne veltui sakoma, ką išmoksi ant pečių nenešiosi.

Smulkmenos, bet…

Bevardis palydovas. Kiekviena Kakės Makės enciklopedija turi po personažą, kuris smalsuolius lydi nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Žaliojoje su skaitytojais savo žiniomis dalinosi profesorius Lemputis, oranžinėje – gamtininkas Lizdenis. Geltonojoje puslapiais šuoliuoja bevardis riteris. Gaila, kad jo vardą istorija nutyli, nes Gudrutis vis klausia ir klausia, kas čia toks.