Vaikai, virtę šeimų maitintojais (D. Ellis „Maitintoja“)

Maitintoja_Deborah_Ellis

Pavadinimas: Maitintoja (Orig. The Breadwinner)

Autorius (- ė): Deborah Ellis

Vertėjas (- a): Diana Gancevskaitė

Leidykla: Aštuntoji diena

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Kukli išore, turtinga vidumi. Kai knygyne stovi prieš lentynas, nuo grindų iki lubų prikrautas knygų, D. Ellis „Maitintojos“ gali ir nepastebėti. Kukli spalvomis, dydžiu, net puslapių skaičiumi. Gal leidėjai vadovavosi liaudies išmintimi, kad gera prekė pati save giria? Keturi tarptautiniai apdovanojimai, išversta daugiau nei į 25 kalbas, o pasaulyje kopijų parduota tiek, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui užtektų po vieną. Bet ne apdovanojimai, vertimai ar parduotų kopijų skaičius paperka skaitytoją. Įkvėpęs ties pirmu puslapiu, iškvėpi tik ties paskutiniu.

Viršelio citata. Jei knygyne pasiseks rasti „Maitintoją“, būtinai perskaitykite citatą ant ketvirto knygos viršelio. Na gerai, šiek tiek pacituosiu čia: Pro šalį ėjo vyrai, pažvelgdavo žemyn į ją ir toliau pėdino savais keliais. Ji užsinorėjo būti su čadra, kad galėtų po ja pasislėpti. Buvo tikra, kad kas nors vis tiek sustos, bes į ją pirštu ir sušuks: „Mergiščia!“ Štai apie ką kalbėjau, sakydama, kad iškvėpi tik ties paskutiniu puslapiu. Kad užsimanytum atsiversti knygą, pakanka tų kelių sakinių, dėl kurių galvoje kažkas cinkteli ir užima kvapą. Kodėl Parvana norėjo virsti nematoma?

Kas tokia Parvana? Pagrindinė knygos veikėja. Jai vienuolika, gyvena su mama ir tėčiu, vyresniąja seserimi Nurija ir dviem jaunėliais: sesute Mariam ir broliuku Ali. Parvana tokia, kaip ir daugelis vienuolikamečių. Ji mėgsta žaisti su draugėmis, pešasi su vyresniąja seserimi, kartais nenori daryti to, ko prašoma. Kartais būna pavargusi, pikta ir išsigandusi. Bet dažniausiai yra draugiška, supratinga, užjaučianti. Skirtumas tik toks, kad Parvana gyvena šalyje, kurioje siaučia karas. O ten, kur karas, vaikai rūpinasi, ne ką šiandien veikti, o kaip išgyventi. Tą padaryti gali, jei atsisakai kasų, apsivelki brolio rūbus ir virsi… berniuku.

Dežavu jausmas. Kas žino apie Malalą Yousafsai (jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę), patirs dežavu jausmą. Taip, Malalos ir Parvanos paveikslai, aplinka, kurioje gyvena, ir daugelis kitų detalių yra panašios. Tik Malala tikra, o Parvaną autorė sukūrė iš visų mažųjų malalų, gyvenančių karo zonoje. Kas apie Malalą negirdėjo, kartu su Parvana pravers duris į mitais, stereotipais ir „mano puseserės draugo sėsė sakė, kad jos pažįstama…“ pasaulį. Pelę jis nustebino – per daug buvo prisiklausiusi „kažkas pasakojo, kad kažkam“ istorijų.

Įsimintiniausia knygos vieta. Citata ant ketvirtojo knygos viršelio, ne tik įsimintina ar kurstanti smalsumą, bet ir nusakanti visą „Maitintojos“ esmę. Bet Pelei į atminties lentynas nugulė kita: Iki tol talibus ji buvo mačiusi tik mušančius moteris ir suimančius jos tėvą. Nejau jie taip pat jaučia širdgėlą, kaip ir kiti žmonės? (p. 75). Ar ne per daug vadovaujamės stereotipais, viską skirstome tik į baltą-juodą, gerą-blogą? Gyvendami savose dėžutėse nematome visumos, nesuprantame priežasčių, per dažnai dedame lygybės ženklą užmiršę, kad juoda juodai nelygu. Gaila, kad autorė šio epizodo neišplėtojo.

Savanaudiškiems peliukams. Kartais gerieji peliukai ima ir pamiršta, kad pasaulis nesibaigia ties jų nosytėmis: „Ką man veikti – neturiu nei vieno naujo žaislo!“; |Nenoriu į mokyklą – ten nuobodu!“; „Nesivilksiu šių rūbų – jie nemadingi!“; „Nevalgysiu šito – feee, neskanu!“. Jie nesuvokia, kaip gerai gyvena ir kiek daug visko turi. Nors „Maitintoja“ visai apie kitus dalykus, bet šios mažos kasdienės situacijos taip pat parodytos. Tik iš kitos barikadų pusės: žaislai ir gražesni rūbai seniai išparduoti, kad galėtum nusipirkti ryžių saujelę. O juos valgai jau… Tiesą sakant, nebeatsimeni, kada valgei ką nors kitą. Ir taip vėl norėtum eiti į mokyklą! Bet… Gal skaitydami savanaudžiai peliukai ir nepastebės, kad gyvena visko pertekę, sotūs ir laimingi, bet tai, kas paslėpta tarp eilučių, tarsi dulkelės nusės į atminties lentynas. Ir nė patys nepajus, kaip tam tikroje situacijoje dulkelės pažirs virsdamos darbais. Tokia rašyto žodžio galia.

Šis bei tas. Pasakojimas pirmuoju asmeniu būtų paveikesnis, įtaigesnis, bet turbūt autorė turėjo kitų siekių, rašydama iš trečio asmens perspektyvos. Dar norėtųsi, kad knyga būtų įvilkta kietais viršeliais, kad galėtum pastatyti į lentyną ir išsaugoti kartų kartoms. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dėl nedidelio formato ir minkštų viršelių knygą patogu nešiotis kartu. Gali skaityti kiekvieną laisvą minutę. Juk įkvėpęs ties pirmu puslapiu iškvėpi tik ties paskutiniu, o kiek laiko gali išbūti nekvėpavęs?

Citata pabaigai. Aš tenoriu vėl būti tiesiog vaikas. <…> Noriu sėdėti pamokose, o paskui eiti namo ir valgyti maistą, kurį uždirbo kas nors kitas. Noriu, kad tėvas būtų su mumis. Paprasčiausiai noriu įprasto nuobodaus gyvenimo (p. 117). Pelė nebeturi, ką pridurti. Nebent, kad tokios knygos Lietuvos vaikus pasiekia tik dėl suteiktos paramos. Labai tikiuosi, kad ji nenutrūks ir galėsime skaityti visus knygos tęsinius.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo II (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_2_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: II

Ji šviesi, šilta, saulėta, kvepianti vasara ir medumi. Ilgai sūpuota ir myluota, kaip ir jos sesės „Saulės spalvų poringės“. Ankstesnių dalių aptarimus, Pelės pasidžiaugimus ir pabubenimus galite susirasti štai čia. O dabar apie antrąją „Geltonos poringės“ dalį.

Ką joje rasite? Ogi visko! Mįslių mįslelių pribarstyta, patarlių prikaišyta, laumių, barzdukų, baubų, slibinų ir kitokių slaptingų padarų padermė aptarta, istorija pasekta ir dar pasaka apie dvi kaimynes pridėta. Grožio su kaupu, fantazijai nėra ribų, tik… Bet apie tai jau bubenau ankstesnėse apžvalgose.

Nors nelengva ši knyga, bet labai turtinga. Kviečiu po jos lobius pasižvalgyti ir pačius mažiausius smalsučius, ir paūgėjusius gudručius, ir vis dar iš vaikystės neišbrendančius suaugėlius. Kiekvienas pelių šeimos narys – nuo jauniausio iki vyriausio – šią knygą savaip skaitė ir vis kitus dalykus matė.

Mama Pelė kiekvienąkart tyrinėdama poringes pasijaučia už grūdą mažesnė prieš lietuvių kalbos didybę. Kiek dar daug reikia sužinoti, atrasti, patirti, mokėti ne tik klausytis, bet ir išgirsti! Išgirsti? Taip, nes išmokęs išgirsti, gali nuostabių atradimų padaryti. Ar kada susimąstėte, kodėl visuose Lietuvos pakampėse tarsi pėdomis pripėduota kaimelių, laukelių, miškelių ar kitokių vietelių, kurių pavadinimai krak-/krok-/krik- prasideda? Panašu, kad autorė atidžiai žvalgėsi, daug klausėsi, kol iš pabirų žodžių istorija apie Krakį Galtonakį susidėjo…

Kas jis toks? Ogi slibinas skraiduolis, itin retos padermės. Kartą, skrisdamas pro mūs šalelę, bumbtelėjo iš dangaus aukštybių žemėn. Daugel metų Krakis Geltonakis braidė po girias, tankumynus – vienur plynias ir duburius išgulėdamas, kitur kalvas ir kalnus sustumdamas, trečiur upes ir ežerus prižliumbdamas <…> (p. 59). O kai pagaliau atsitokėjo ir mūsų kraštus paliko, pilna Lietuva Krakio pėdsakų liko. Netikite? Ogi atsiverskite Lietuvos žemėlapį (p. 76–77) ir suskaičiuokite, kiek ten Krakų, Krakių, Kraklaukių ir kitokių slibino buvimo pėdsakų sužymėta. Stebuklingus laikus mūs kalba mena, ne kitaip. Gerai, kad dar yra gebančių ne tik jos skambesį išgirsti, bet ir išgirstus stebuklus mums papasakoti.

Istorija apie Krakį Geltonakį knygoje ilgėliausia, smulkučiu šriftu išguldyta. Mažiems peliukams savarankiškai sunkiai įveikiama. Bet net ir visai mažulyčiams yra ką veikti su šia knyga. Pasaka apie dvi kaimynes – antį ir vištą – trumpa ir paprasta. Tik Smalsutis dar neturi kantrybės klausytis, jam smagiau paveikslėlius tyrinėti, kartu su vištom kudakuoti, su antimis kreksėti, su viščiukais cypsėti.

Gudručiui mįslės patiko. Ar žinote, kur pasaulyje geltonos spalvos daugiausia? Ogi danguj, kur ugninis kamuolys diena iš dienos švyti! Su Gudručiu net neįtarėm, kad mįslių apie saulę yra devynios galybės! Gudrutis nebūtų gudrutis: greitai geltoną spalvą su saule susiejo ir įsigudrino visur šį atsakymą kaišioti. Bet ne visad pavyksta taip lengvai išsisukti. Ar žinote šias? Ant geltono rato šimtas važiuoja ir nesikrato (p. 25) arba lino avilys, lauke korys, aukso meška tą korį ėda (p. 25). Gudrutis nežinojo. Tiesą sakant, Pelė irgi. Jei ir jūs nežinot, būtinai pavartykit. Žiemos vakarai ilgi, bus ką veikti laukiant saulės sugrįžtančios.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: I

Esu įsitikinusi, kad kalba, raštas ir knygos yra vieni didžiausių žmonijos stebuklų. Ir žmonės, kurie knygas kuria, man yra tikri stebukladariai. Tad nenuostabu, jog spirgu pasidalinti įspūdžiu ne tik apie knygą, bet ir tas, kurios šią geltonų stebuklų poringę nešiojo, supo, kol paleido savarankiško gyvenimo gyventi.

Iliustratorė Laimute Varkalaitė mane užkalbino knygų mugėje. Pamačius jos darbus tarsi žaibu iš giedro dangaus blykstelėjo, galvon trinktelėjo ir likau amžiams įsimylėjusi dailininkės kūrybą. Dabar ištikimai seku jos paskyrą Fb, visur patiktukus dėlioju – ir nieko čia nepadarysi, dėl visko akla meilė kalta. Tarp Laimutės iliustruotų knygų vaikams tuo metu buvo tik „Raudona poringė“. Labai parūpo man ją pavartyti. O tada antrą kartą žaibas iš giedro dangaus širdin trenkė. Tokio kalbos vingrumo, žodingumo, gyvumo ir pagavumo vienoje vietoje seniai neteko matyti. Tad ir Liudos Petkevičiūtės paskyrą ėmiau sekti.

Bet juk apie knygą rašyti turėčiau, ar ne? „Raudoną poringę“ atradau visai neseniai, tad ir geltonųjų sesių dvynių (o taip, yra net dvi „Geltonos poringės“ dalys) laukiau šiek tiek trumpiau, nei kiti, – tik kelis mėnesius. Pasisekė, ne kitaip. Dailininkė jas penkerius metus piešė, o kiek laiko autorė rinko ir tvarkė medžiagą net sunku įsivaizduoti. Nors kalbėti apie „Geltonos poringės“ dalis atskirai – nei šis, nei tas, bet ir kartu jas aptarti sunkiai išeina. Tad šįkart plačiau apie pirmąją dalį.

Turtinga ji ir iliustracijom, ir kalba, ir turiniu. O kartu sudėtinga kaip devyni pragarai. Toks pirmapradis gaivalingas chaosas, kurį bandant perprasti vis neviltin puldavau. Ilgokai dėl to bubenau, kol galiausiai ėmiau mėgautis po lašelį, po atvartą, po istoriją. Tad ir skaityti ją rekomenduoju labai lėtai, kiekvieną žodį išragauti, kiekvienu piešiniu pasidžiaugti.

Jau raudonoje poringėje visko buvo daug, o geltonoje – dar daugiau. Čia ir vingriai papasakotos legendos, padavimai, pasakos apie saulabrolius dvynius Ašvinus, apie Laumę Perkuvienę ir stebuklingą volungėlės dūdelę, apie gintarinius Jūratės rūmus, apie pralietas Saulės ašaras, čia ir paporinimai apie geltoną upę, kuri net jūros vandenis nudažo geltonai, apie geltonmedžius, apie biteles ir medų, apie raibuosius gintarus, apie… Et, visko neišvardinsi. Vien surinkti žodžių žodelyčių aruodai ko verti. Ne tik apie geltoną spalvą, kuriai ši knyga skirta, bet ir visa, kas prie geltonio prisiliečia. Daug ten visko yra. Gražiai, vingriai parašyta, daug aprėpta, plačiai ir giliai apimta. Kas netingės skaityti, žiūrėti, ieškoti, tas tikrai atras ištisą stebuklų pasaulį.

Šįkart baigiu, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo. Siunčiu autorėms draugišką kumštelėjimą į šoną ir pabubenimą dėl chaotiškos struktūros bei milijoną apkabinimų už meilę tam, ką darote. Antrosios dalies apžvalga jau netrukus. O aš jau laukiu kitos spalvos poringės. P. S. Laikau kumščius už mėlyną. O jūs?

Surask laikrodžio širdį – priversk ją veikti – išgelbėk pasaulį (P. Pullman „Laikrodžio širdis“)

Laikrodzio_sirdis_Philip_PullmanPavadinimas: Laikrodžio širdis (Orig. Clockwork or All Wound Up)

Autorius (- ė): Philip Pullman

Vertėjas (- a): Viltaras Alksnėnas

Iliustruotojas (- a): Peter Bailey

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 118

Phipipo Pullmano „Laikrodžio širdį“ (Alma littera, 2018) sugraužiau akimirksniu. Pelei ir storiausią knygą sukrimsti ne bėda, o čia tik 118 puslapių, šriftas didelis, gan gausiai iliustruota. Bet juk ne puslapių kiekybė knygos perskaitymo greitį lemia, ar ne?

Istorija pagavo nuo pirmųjų eilučių ir nepaleido iki pabaigų pabaigos. Žinote tą jausmą, kai verti puslapį po puslapio ir neturi nė minutės net arbatai pasidaryti? Istorija laiko įsiurbusi ir žinai, kad išsivaduosi tik tada, kai knyga bus perskaityta iki paskutinio taško… metrikoje, o po to ir ant ketvirtojo knygos viršelio. Tokios galios priežastis nusakyti nelengva. Po vieną jos atrodo menkos ir nereikšmingos. Tačiau kai veikia visos kartu…

Tą patį galima pasakyti ir apie knygos siužetą – bandysi atpasakoti, tik viską sugadinsi: banalu, kvaila, neatskleidžia knygos esmės. Ir jokiu būdu neskaitykite aprašymo ant ketvirto viršelio, kol neperskaitysite knygos. O jei jau tai padarėte, žinokite, kad ten tik pirmasis laiptelis į laikrodžio bokštą. Kad suvoktumėte knygos paslaptį, teks užkopti iki pat viršaus.

Šnekėti apie tai, kas genialu, nėra lengva. Tegali tik žioptelti ir pažerti asmenines priežastis. Tikiu, kad kiekvienas apie „Laikrodžio širdį“ turės vis kitų tobulai paprastų, mažų, bet svarbių pastebėjimų knygos galiai įminti, tad kviečiu pratęsti pradėtą sąrašą…

  • Pasakojimo būdas. Lėtas, neskubrus, primenantis vaikystėje skaitytas pasakas. Ne bet kokias, o tas, kai nugara laksto šiurpuliukai, kai bijai koją nuo lovos nukelti, nes… Vaikystėje Pelei V. Haufo pasakos buvo (ką ten buvo – tebėra) pačios pačiausios. „Laikrodžio širdis“ joms labai artima. Buvau šventai įsitikinusi, kad „Laikrodžio širdis“ yra labai sena ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą. Ką gi, jauniesiems skaitytojams 1996 metai, kai Philipas Pullmanas parašė šią knygą, gal ir gali atrodyti kaip senų senovė, Pelei jie buvo tik vakar. Užtat kūrinio dvasia tikrai primena haufiškus Tai tik įrodo, kad autorius tikras žodžių meistras.
  • Ir ne tik žodžių. Jis puikus pasakotojas. Išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos – taip pat meistrystė. Autorius puikiai žino, kada vieną siužeto liniją sustabdyti, o kitą pradėti, kada naują skyrių atversti, kada sugrįžti prie to, ką jau pasakojo, bet tarsi iš už kapo, kada visus galus sujungti ir vis tiek palikti užmintą mįslę. Ne veltui Pullmanui už kūrybą vaikams įteikta Astridos Lindgren atminimo premija.
  • Prakalbus apie žodžio meistrystę, būtina galvą nulenkti prieš vertėją. Ne kiekvienas sugebėtų išsaugoti „tą kažką labai seno“, o kartu pateikti taip, kad tai būtų knygos privalumas, o ne trūkumas. (Turbūt aiškinti nereikia, kad šiuolaikiniai vaikai, senovę užuodžia iš tolo ir nuo jos skuodžia neatsigręždami?)
  • Bet neapsigaukite skaitydami šias eilutes. Nors daug Pelė apie senovę kalba, pačios knygos struktūra labai moderni. Istorijai papasakoti naudojamas stalčiuko stalčiuky principas. Po tuos stalčiukus nevaržomai keliauja personažai ir pasakotojas. Žinoma, kaip ir dera tikram pasakotojui, jis visažinis, vis kiša savo trigrašį. Išmintingą. Paprastą. Gal nelabai būtiną, bet jei bandysi tuos intarpus praleisti, suprasi, kad be jų istorija kažkokia nebe tokia. O svarbiausia, kad jis ne tik paaiškina, bet ir naujų mįslių užmena! Ir pats nepajauti, kaip atsiverti naują skyrių…
  • Kalbant apie akimirksniu sugraužiamas knygas, tiesiog būtina paminėti, kad vienos sugraužiamos ir pamirštamos, kitos nugula į sąsiuvinius citatomis ir apmąstymais. Gal ir nesinorės „Laikrodžio širdies“ cituoti visur ir visada, bet kai ką užsirašyti tikrai verta: Princesė <…> buvo labai graži. Bet argi būna negražių princesių? Grožis – tai lyg princesių profesija (p. 54)…

O dabar estafetę perduodu jums. Žinoma, jei pakaks drąsos užkopti iki pat laikrodžio širdies.

Bolonijos vaikų knygų mugė 2019

20190403_085932
Bolonijos vaikų knygų mugės vartai

Kas skaito peliukų įrašus, žino, kad Mama Pelė pamišusi ne tik dėl knygų, bet ir dėl Vilniaus knygų mugės. Ir nieko čia nuostabaus, juk knygų mugė yra Kalėdos, pagardintos gimtadienio tortu! Šiemet Pelė Kalėdas su tortu šventė dukart: antrąsias Bolonijoje, kur karaliauja tik knygos VAIKAMS. Iš viso PASAULIO!

Džiaugsmo iki kaklo, nuovargio – irgi, įspūdžių kalnai, nuotraukų pilni telefonai, o viskam papasakoti kelių straipsnių nepakaktų. Tik apie ką Jums būtų įdomu klausytis? Gal apie tai, kad stenduose prie mažų staliukų sutūpę leidėjai ir agentai sudarinėja sandėrius su partneriais iš užsienio, kad susitikimui skiriamas pusvalandis, per kurį viena pusė stengiasi parduoti kuo daugiau, o kita – nepasimesti ir atsirinkti grūdus nuo pelų, kad dažnai būna pristatomas ir siūlomas pirkti ne pagamintas produktas, o tik leidinio koncepcija, kad…

Bolonijos muge (1)
Lietuvos stendas (fot. autorius Vytautas Kandrotas)
Bolonijos muge (2)
Derybos prie mažų staliukų (fot. autorius Vytautas Kandrotas)

O gal apie tai, kad įdienojus žmonių srautas tirštėja, galva sukasi nuo knygų, žmonių, susitikimų ir informacijos ir jei eisi užsigalvojęs gali netyčia įpulti į keistą virtinę. Jos pradžioje išvysi neramiai stypčiojančius, nekantriai į laikrodį besidairančius, gale – ramiai ant žemės pritūpusius. Kas knygą skaito, kas muzikos klausosi, kas plepa su kaimynais, o kas sąsiuvinyje eskizuoja. Tai iliustratoriai susirinkę į leidėjų paskelbtas portfolio darbų peržiūras laukia, kol jiems bus suteiktas kelių minučių šansas užkariauti pasaulį.

O gal apie miesto pulsą mugės metu? Net prašalaičiui aišku, kad pirmosiomis balandžio dienomis visas miestas gyvena vien muge. Nuomos kainos iškilusios, pirmoj dienos pusėj visi žmonių srautai juda iš stoties į mugę, antroj – atvirkščiai. Į autobusą spraudiesi tarsi į silkių statinę. Ir visai nesvarbu, kad kitas atvažiuos už minutės – tas irgi bus sausakimšas. Įsispraudęs supranti, kad tas kelias stoteles jis nė kiek neatlaisvės, nes visų tikslas tas pats. Užtat visiškai nereikia sukti galvos, kada išlipti ir kur eiti – tiesiog seki paskui bandą. Jei labai neramu, galima ir patikimesnį vedlį pasirinkti: atidžiai visus apžiūri ir išsirenki tokį, kuris turi kokį nors daiktą su muge susijusį. Tinka bilietai, programa, pakabukas su dalyvio kortele. Tada seki iš paskos pagarbiu atstumu…

Viename tokiame sausakimšame autobuse Pelė važiavo šalia garbaus amžiaus vyro. Plaukai surišti į uodegėlę, ausyje žibukas, rankose didelis A3 aplankas. Keleivis neramiai dairėsi pro langus, žvilgčiojo į laikrodį, vis prašė aplinkinių atlaisvinti praėjimą, nes jam tuoj lipti reikėsią, ir be galo saugojo didįjį aplanką. Kas jis? Tikėtina, kad dailininkas, vykęs į portfolio darbų peržiūras. Gal net ne vietinis, gal didžiajame aplanke vežąs nepakartojamą šedevrą, gal…

Sunku įsivaizduoti knygas vaikams be iliustracijų, tad nenuostabu, kad Bolonijos mugėje iliustratoriams skiriamas ypatingas dėmesys. Kas negali atvykti į portfolio peržiūras, gali mėginti laimę ant iliustratorių sienos. Tiksliau, sienų sienos, labirintų labirinto. Nelengva būti pastebėtam toj maišaty, tad patyrę ar atkaklesni iliustratoriai savo darbus iškabina keliose vietose, pageidautina – akių aukštyje. Tie, kas turi progą, sugrįžta papildyti ištuštėjusias vizitinių atsargas, prilipdyti atplyšusius plakatų kampus.

Kas dar mugėje vyksta be susitikimų, knygų ir talentų paieškų? Parodos, renginiai, autografų dalybos, pažinčių mezgimas, apdovanojimai… Iš minios kampučio ir Pelė plojo katučių Rasai Jančiauskaitei, kuri už knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijas Bolonijos mugėje pelnė diplomą. Gaila, kad Pelė itališkai mažai supranta. Parodoje, prie Rasos iliustracijų, tokia gyva diskusija vyko!

Et, visko nesurašysi. Kam dar įspūdžių nepakanka, gali nuotraukas Fb peržvelgti. Atsiprašau už kokybę, fotografavimo menas Pelei visai nepavaldus 😊

Raudoni lietuvių kalbos lobiai (L. Petkevičiūtė „Raudona poringė“)

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_virselisPavadinimas: Raudona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [104]

Serija: Saulės spalvų poringės

Na ir kaip paporinti, paringuoti apie tai, ką Pelė jau kelias savaites varto ir vis atsivartyti negali? Knyga didoka, apystorė, geltonai, rusvai, žaliai ir raudonai išpuošta, vingrių vingriausių žodžių priraityta. Ir viskas ten apie sodriausią iš sodriausių, ryškiausią iš ryškiausių, skaniausią iš skaniausių, saldžiausią iš saldžiausių, gyvybingiausią, aktyviausią, tikrą karalienę, jos didenybę raudoną spalvą. Bet gal paskubėjus Pelė bus, ne tiek apie spalvą, kiek apie lietuvių kalbą, jos neaprėpiamus turtus, gelmę, senumą, vaizdingumą ši raudona saulės spalvų poringė paringuota.

Pažaiskim? Ar galite išvardinti bent penkis raudonos spalvos atspalvius? Rausvas, kitų rožiniu vadinamas, vyšninis, avietinis, dar ugninis, na, o kokį čia penktą greitai prisiminus? Tai štai, būkit gudrūs, žodingi ir spalvomis turtingi: juodraudonis, geltraudis, raudbaltis, mėlraudis, raudmėlis, skaistraudonis, plytinis, putino, šermukšnio, kraujo raudonumo, dar burokinis, poraudis… Gyvas galas tų raudonų atspalvių, o tie, kas sako kitaip, arba iš vaizduotės pamokų bėgdavo, arba žodyną balažin kuria kryptimi tobulina.

Nepatingėjo autorė iš pašalių tolimiausių raudonus grūdelius surankioti, dailininkė kiekvieną iliustravo, išdailino ir viską į knygą suklojo: ir raudonžodžius (tokius, kurie turi dvi šaknis, o viena jų – raudona), ir raudvedžius (tokius, kurie iš žodžio „raudonas“ išvesti, padaryti), ir tų žodžių paaiškinimus, ir smulkiosios, ir šiek tiek stambesnės tautosakos įtraukta. Nors Pelei ne visai aišku buvo, pagal ką skyriai suskirstyti (et, per daug rimtų, mokslinių šios srities knygų sugraužta), bet tai netrukdė džiaugtis iki begalybės.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_atspek_zodzius
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su iliustruotais žodžiais)

Vartė Pelė išsižiojus. Peliukas irgi nosies iš puslapių ištraukti negalėjo. Tik štai skaityti įprastu būdu – nuo pradžios iki galo, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę – peliukams nepavyko. Daug smagiau šią knygą užsimerkus atsitiktinai atsiversti. O tada dairytis akis išpūtus, piešinių detales tyrinėti, po kalbos turtus nardyti ir žaisti iki begalybės…

Klausiate, ką žaisti? Tai negi ir jūs iš vaizduotės pamokų bėgdavote? Mįsles minkit. Galvokit naujus raudonus žodžius arba ieškokit nupieštų (bene keturi atvartai su iliustruotais žodžiais yra). Šis žaidimas Gudručiui labiausiai patiko. Reti, nežinomi tie žodžiai, žiūri į atvartą ir nežinai, ko ieškoti. Bet Gudrutis nebūtų gudrutis – sugalvojo, kaip išsisukti. Gali nežinoti, kaip ieškomas daiktas atrodo, bet jei skaityti moki, viską surasti įmanoma.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_misles
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su mįslėm)

Apžiūrėta iš visų pusių, ilgai tyrinėta, daug vartyta „Raudona poringė“ peliukų rekomenduojama ir mažiems, ir dideliems, ir tiems, kuriems smalsu po lietuvių kalbos lobynus paklaidžioti, ir tiems, kas mėgsta akis iliustracijose paganyti. O kam patiks po raudoną pasaulį keliauti, gar ir į geltoną užsuks? Girdėjo peliukai, kad geltonoji saulės spalvų poringė netrukus iš už kalnų pasirodys. Laukime kartu, gerai?

 

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

„Graužiame knygas gardžiuodamiesi. Atradimais dalinamės didžiuodamiesi." – Pelių šeima