2021 metai knygų pasaulyje: meilė nuo pirmo sakinio

Pernai rašiau mažai. Tad kol nepradėjau naujų metų, norisi pasidalinti ne tik pernykščiais atradimais ir statistikomis, bet ir Pelės mylimiausiomis. Visiškai subjektyvi nuomonė visiškai atsitiktine tvarka.

Berniukas baltame kambaryje

Berniukas baltame kambaryje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 304.

Manuelis prasibunda tuščiame baltame kambaryje. Nieko neprisimena, į visus jo klausimus atsakinėja keistas moteriškas balsas, sklindantis tarsi iš visur, o tuo pačiu – iš niekur.

Ties viduriu siužetas ėmė priminti lengvą šaudo-gaudo filmą, Manuelio poelgiai tapo šabloniški, lengvai nuspėjami. Ėmiau keiksnoti autorių: šitoks geras sumanymas ir šitaip jį sumauti! Ir staiga pabaigoje tik BAM! Viskas tapo motyvuota ir pateisinama. Žodžiu, autorius mane apmovė vidury baltos dienos.

Kaip man atskirti melą nuo tiesos, bepročio paistalus nuo proto, neturint atminties ir patikimų juslių duomenų? (P. 135)

Mergaitė keistoje šalyje

Mergaitė keistoje šalyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 2. – p. 336.

Uždarame kalnų slėnyje nuo pavojingo išorinio pasaulio glaudžiasi tikratikių bendruomenė. Sofija nuo mažumės ugdoma pagal giežtas taisykles. Bet ateina diena, kai tobulas ir gerai pažįstamas pasaulis ima atrodyti kaip melas.

Galvojau, kad kalnų slėnis yra toji keista šalis, kuri minima pavadinime, bet kai Sofija ištrūko už jo sienų, supratau, kad esu lengvai įviliojama į pasakojimo pinkles, užliūliuojama ir be vargo apmaunama. Vėl to paties autoriaus!

Atsiprašau, citatos nebus. Taip stengiausi išlikti budri, kad nebuvo kada užsirašinėti. Patys matot, kuo tai baigėsi.

Berniukas akligatvyje

Berniukas akligatvyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 3. – p. 336.

Ištisus mėnesius mėginau pasiruošti tai dienai. Bet kaip gali pasiruošti tam, kad tau gyvam plėš iš krūtinės širdį? (P. 323)

Būtų tobulas pirmas knygos sakinys, žadantis intrigą, jausmingą pasakojimą, sunkius pasirinkimus. Bet gal ir gerai, kad ne jį autorius pasirinko pirmuoju, nes atrodytų, kad knygoje labai daug skausmo ir nevilties. Taip, jų yra, bet viskas puikiai atsverta tikėjimu, šviesa, net nuotykiais. O geriausia tai, kad įtraukiantis pasakojimas dera su giliai apmąstomomis filosofinėmis problemomis.

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 272.

Enė – siaubinga paauglė: pasiunta be priežasties, nuolat įsivelia į bėdas, keikiasi kaip daug metų sėdėjęs kalinys. Kokios tokio elgesio priežastys? Niekam neįdomios, juk daug lengviau tą pabaisą permesti iš vienų globos namų į kitus.

O jei pažiūrėtume kitaip? Enė pastabi, greitai perpranta žmones, ne pagal metus subrendusi, nebijo kovoti už teisybę, turi savo garbės kodeksą. O kai patenka į internatą tarp tokių, kaip ir ji pati – telieka laukti… Spręskit patys, kaip tai pavadinsit: nemalonumais ar galimybe iš arčiau pamatyti nesuprastų paauglių pasaulį.

<…> pykčio lyg nesidedi į bagažą, bet vis tiek jis iškeliauja su tavim, kai išsikraustai. Ir nieko negali padaryt. (P. 41)

Nuotykiai, tikra draugystė, genialūs planai, vaizdingas pasakojimas, stiprūs charakteriai. Ir vis užsimenama apie kažkokią paslaptį… Prarijau akimirksniu.

Aš ir nevykėliai. Draugystė veža

Aš ir nevykėliai. Draugystė veža / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2021, D. 2. – p. 272.

Turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad Enė ir nevykėliai susimetė į gaują. Jie kits kitą supranta iš mesto žvilgsnio, draugų žodžiuose girdi savas mintis. Kai turi tokių draugų, nebereikia taip aršiai kovoti už būvį, tad Enei lieka daugiau laiko aiškintis internatą gaubiančias paslaptis.

Nė nenutuokiu, kas ten paslėpta. Autorė negaili užuominų, tačiau nieko neatskleidžia: skaitytojas žino ne ką daugiau nei Enė ir jos šutvė. Kad išsiaiškinčiau užmintas paslaptis, teks trečia kartą sugrįžti į internatą ant kalno. Kada gi trečioji dalis bus išversta?

Stebėtina, kiek daug vietos gali užimti tas, kurio nėra. (P. 144)

Klampynių kronikos

Klampynių kronikos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Monika Mitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2018, D. 1. – p. 232.

Klampynių kronikos. Neramios dienos

Klampynių kronikos. Neramios dienos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 232.

Klampynių kronikos. Pamiršti dievai

Klampynių kronikos. Pamiršti dievai / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2021, D. 3. – p. 232.

Šią autorės seriją myliu taip, kad taupau iki negalėjimo! Juk žinau, kad atsivertusi nepadėsiu tol, kol nesugraušiu iki ketvirto viršelio. Kitaip sakant – bus per mažai. Dar šiek tiek baisu, kad grįžus į Mažąsias Klampynes šįkart nebesuveiks jų magija, nebebūsiu užburta, įtraukta, suviliota, paklaidinta, visiškai pametusi galvą… Gerai, kad dar nei karto magija neapvylė.

Autorė sukūrė tris „Klampynių kronikų“ dalis, bet kad ir ką sakyčiau apie vieną, viskas puikiai tinka ir kitoms. Ir visai tai ne trūkumas, o įrodymas, kad autorė pasakodama apie tas pačias klampynes ir tuos pačius vaikus vis dar sugeba prikaustyti dėmesį.

„Klampynių kronikose“ man patinka daug kas: ir smagūs nuotykiai, ir išradingai įpinta lietuvių mitologija, ir vaizdinga kalba. Bet labiausiai tas nepaaiškinamas šviesos ir šilumos jausmas, kuris aplanko kaskart atsivertus knygą. Norėčiau tos palaimos įsidėti į kišenes. Jei jos pritrūkčiau, užtektų ranką į kišenę panardinti.

Mes dažnai vakarojame virtuvėje ir priimame svečius, todėl galite užeiti net nesibeldę. (D 3, p. 6).

Jaukios. Šviesios. Šiltos.

Pasaka apie Desperą

Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę / Kate DiCamillo; iliustravo Timothy Basil Ering; iš anglų kalbos vertė Rita Ivaškaitė, Vilnius: Vaga, 2005. – p. 272.

Prie pavadinimo dar reikėtų pridėti, kad tai pasakojimas apie kitokią žiurkę, kalėjimo prižiūrėtoją, (ne)tikrą princesę ir visą apimančią tamsą. Tai pasakojimas apie keistus sutapimus ir jų nulemtus likimus. Ir dar tai pasakojimas apie šviesą, sklindančią net juodžiausioje tamsoje.

Pasaka tas pats, kas šviesa. Tamsos karalystėje nieko negali būti geriau už šviesą. (P. 81).

Siela sumuštinių dėžutėje

Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos / Kotryna Zylė; iliustravo Kotryna Zylė, Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – p. 164.

Dar viena knyga, kurią taupiau labai ilgai. Bijojau nusivilti. Ir bijojau įsimylėti. Viena mano baimių tikrai pasitvirtino. Jei pateko į šį sąrašą, tai patys suprantat, kad ne pirmoji.

Istorijos tamsios it lapkričio vakarai, baugios lyg po lova tupintys nepažįstami padarai. Viliojančios netikėtu anapusybės pasirodymu kasdienybėje. Dešimt nustebinusių, pradžiuginusių, suvirpinusių, privertusių nusišypsoti ar tiesiog pasisveikinusių, bet ilgiau neužsibuvusių istorijų. Fantastiškas dizainas. Ir dar tie intarpai iš autorės tėčio pasakojimų…

Ir vėl neturiu, ką pacituoti, nes praryti buvo svarbiau nei užsirašyti.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 1. – p. 264.

Ados koja luoša, dėl to mama ją slepia nuo kaimynų. Bet neslepia nuo jos pačios, kad niekada Ados nenorėjo. O ar žinote, ką motinos daro su tais, kurių nenori? Viskas, apie ką pagalvojote, tik šimtąkart blogiau. Nepaisant patirto blogio, Ada išmoksta kovoti už save ir tuos, kuriuos myli. O tai nelengva, kai gyveni pasaulį stebėdama tik pro virtuvės langą. Dar Ada išmoko pasitikėti, džiaugtis, galvoti. Taip, galvoti. Juk luoša Ados koja, ne galva.

Mane persmelkė keistas ir nepažįstamas jausmas. Lyg vandenynas, lyg saulės šviesa, lyg arkliai. Lyg meilė. Panaršiau galvoje ir radau, kaip jis vadinasi. Džiaugsmas. (P. 261).

Karas, kurį galiausiai laimėjau

Karas, kurį galiausiai laimėjau / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 328.

Pasaulį tebesiaubia karas. Karas tebevyksta ir Ados širdyje. Pamažu abu karai perdengia vienas kitą: į pasaulinį išeina tie, kuriuos Ada išmoko mylėti. Bet juk karas nesitęs amžinai, tik tol, kol kuri nors pusė laimės. Ir Ada laimi.

<…> tai, kas yra teisinga, ir tai, kas yra leistina, kartais visai skirtingi dalykai. (P. 7).

Dabar reiktų parašyti ką nors panašaus į „jaudinanti, įspūdinga, nepakartojama, gili istorija“. Ir tai tikrai būtų tiesa.

Darant tai

Darant tai / Melvin Burgess; iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė, Vilnius: Alma littera, 2004. – p. 304.

Prieš dvidešimt metų ši knyga buvo ant bangos: visi skaitė, šnabždėjosi, dalinosi. Į susitikimą su autoriumi knygų mugėje suplūdo minia jaunimo. Susitikimas buvo smagus, korektiškas, šmaikštus ir lengvas. Leidykla knygos tiražą kas keleri metai vis kartoja, o aš ją perskaičiau tik šiemet.

Istorija apie tris jaunuolius. Trys skirtingi tipažai. Trijų žmonių skirtingas problemas. Ir viena bendra – tai.

Pirmas įspūdis: jie tikrai taip galvoja? Ir tokius žaidimus žaidžia? Jaučiausi tarsi įžengusi į uždraustą teritoriją. Iš viso to, ką šiemet skaičiau, „Darant tai“ buvo juodžiausia, baisiausia, labiausiai trikdanti ir šokiruojanti. O kartu atvira iki paskutinio siūlo, gili, aktuali ir … juokinga.

Tiems, kuriuos dievai nori sužlugdyti, duoda didelį ego, tokį didelį kaip mažas miestelis. (P. 225).

2021 metai knygų pasaulyje: atradimai ir praradimai

Penkiasdešimt – daug ar mažai? Protingas atsakytų, žiūrint ko ir kaip tą „ko“ matuosi. Na gerai, per metus perskaityti penkiasdešimt knygų?

Pelei tai buvo ir daug, ir mažai. Daug, nes be knygų skaitymo dar gyvas galas kitų reikalų, kuriais nori arba privalai užsiimti. Mažai, nes tiek daug gerų knygų dar neperskaityta. O kai pagalvoji, kad mokykloje per mėnesį po septyniolika sugrauždavau, tos penkiasdešimt per metus tik piššš…

Bet vėlgi, o jei kitaip matuočiau? Juk buvo laikai, kai per mėnesį vos vieną įveikdavau. Tad pati su savimi pasiginčijusi, Pelė nusprendė, kad geras tas perskaitytų knygų skaičius, nei didelis, nei mažas – kaip tik toks, kad būtų, ką atrasti ir atradimais su bendraminčiais pasidžiaugti.

Beveik viskas, ką Pelė sukrimto 2021 metais

Analizės ir statistikos

Šiemet užsimaniau analizių, statistikų ir kitokių informacinių tekstų. Tad ėmiau ir padėliojau tų penkiasdešimties knygų pjūvius. Pati nustebau, kad net analizuojant tai, ką perskaitei, gali daryti atradimus. Net apie save.

Knygų išskaidymas temomis pasakė, kad daug laiko Pelė praleidžia fantastiniame pasaulyje (na, nieko naujo). Ir kad jį puikiai atsveria realybė (o čia tai staigmena, buvau įsitikinusi, kad nuotykinė literatūra realybę knygomis užmėtys). Grafinės novelės šioje teminėje diagramoje visai ne vietoje, bet nesugalvojau, kaip kitaip joms meilę parodyti.

Kadangi knygas renkuosi pagal mėgstamas temas, skaitytojų atsiliepimus arba tai, kas laukia nesulaukia neperskaitytų knygų lentynoje, ir visai nekreipiu dėmesio, kokia kalba jos sukurtos, labai smalsu pasidarė, kokia gi ta mano skaitomų knygų geografija. Nustebau, kad tiek daug anglakalbių šalių! Užtat supratau, kad turiu mylimus vertėjus (Viktorija Uzėlaitė, Regina Nijolė Chijenienė, Viltaras Alksnėnas, Indrė Dalia Klimkaitė, Rūta Jonynaitė), tad jų versta knyga bus žymiai greičiau perskaityta.

Atradau, kad Čekija, Prancūzija, Estija, Nyderlandai, Lenkija, Švedija į sąrašą pateko tik todėl, kad knygos buvo pagriebtos iš lentynos, nes „stovi jau ilgai, tad kodėl ne dabar“. Argi ne keista? Juk turėčiau pildyti spragas ar ką? O čia į sąrašą pateko dėl to, kad po ranka nebuvo nieko iš numylėtinių.

Ir dar vienas pjūvis, atsiradęs iš smalsumo. Kokių leidyklų knygas renkuosi? Daug iš „Nieko rimto“, bet tai nestebina, juk tai viena didžiausių vaikų ir paauglių knygų leidyklų Lietuvoje. Nemažai iš „Debesų ganyklų“ – irgi nieko nuostabaus, juk ten dirbu. Užtat pastebėjau, kad vis dažniau dairausi į „Aukso žuvų“ knygas, nes jie leidžia originalius lietuvių autorių kūrinius vaikams. Tarp kitų leidyklų pateko „Tyto alba“, „Garnelis“, „Dvi Tylos“, „Domicus Lituanus“ ir kelios kitos, kurios vaikams išleidžia ne tiek ir daug knygų per metus.

Žiūrinėdama perskaitytų knygų sąrašą, supratau, kad skaitau visų amžiaus grupių knygas: nuo pačių mažiausių (paveikslėlių knygos taip pat skaitomos, nors nepateko į jokius sąrašus ir statistikas, nes jos nuostabios, be to, namuose yra tos amžiaus grupės skaitytojas) iki suaugusių. Bet mylimiausios knygos priklauso vyresniųjų paauglių amžiaus grupei. Bet gal užtenka analizių ir statistikų. Pirmyn prie atradimų.

Atradimai

Pakelkite uodegėles, kas jau sukrimto Johno Flanagano seriją „Žvalgo mokinys“ ir jos priešistorę „Brolija“. Pelė pati atsistebėti negali, kodėl prie šios serijos anksčiau nestabtelėjo? Įtraukiantys nuotykiai, veikėjai, turintys charakterius, o kur dar Pelės simpatijas atitinkantis pagrindinis personažas: drąsus, sumanus, draugiškas. Prie viso to pridėkit pasaulį su sava mitologija, dėsniais, gyventojais. Kol kas visos serijos neperskaičiau, tad baisu džiaugtis, kad į pabaigą neišsikvėptų ar liktų nepabaigta, ar ne visa išversta. Bet kol kas jaučiuosi it loterijoje laimėjusi.

O ką manote apie grafines noveles? Pelė nežino, kodėl nusprendė, kad vietoje Yuval Noah Harari knygos „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ skaityti istorinį komiksą „Sapiens: žmonijos gimimas“. Siužetas paprastas, sudėtinga mokslinė evoliucijos teorija išaiškinta šmaikščiai, aiškiai, išsamiai. Kaip tik tinkamas tokioms iš paauglystės vis išaugti nenorinčioms pelėms. Laikau kumštukus, kad ir kitas šio komikso dalis išleistų. Bet juk klausiau apie grafines noveles. Tad štai, „Sapiens: žmonijos gimimas“ paskatino atrasti grafinių novelių pasaulį.

Grafinės novelės

Kalbant apie knygų atradimus, labai noriu pasidžiaugti Andri Snær Magnasono „Laiko skrynia“. Knygą skaičiau balandį, bet jos pamokos iš galvos neišgaruoja iki šiol: niekas kitas už tave nepakeis pasaulio tik tu pats, tad nesislėpk laiko skryniose ir imkis spręsti problemų. Ir nė pats nepajusi, kaip blogus laikus pakeis geri. Gražus ir gilus pasakojimas.

Ir paskutinis šių metų Pelės atradimas. Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“ skaičiau n kartų. Garsiai, tyliai, sau ir kitiems. Nes tuo metu ji kalbėjo taip, kaip temoka tik tas, kuris jaučia taip pat. Kai anapus iškeliavo tėtis, tik ji viena prasibrovė pro skaitymo bloką ir pasakė tai, ką tuo metu Pelei reikėjo girdėti.

Gudručio atradimai. Ne veltui jis Gudrutis. Ką daryti, kai reikia greitai perskaityti knygą, nes rytoj atsiskaitymas, o tu net nepradėjai? Ogi imti tokią, kur teksto mažai, o iliustracijų daug. Tiesa, ji dar ir neplona turėtų būti, kad mokytoja užskaitytų. Tad Gudrutis neatsidžiaugia atradęs Pamelos Butchart „Mokyklos detektyvų“ seriją. Taip pat neblogai tinka serijos Bjarne Blomkvisto „Trijulės byla“ ir Elisabetta Dami „Ūsuotos istorijos“ (Džeronimas Stiltonas).

Žinoma, dar grafinės novelės galėtų pagelbėti, bet ne visas mokytoja užskaitytų. Štai Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ mokytojai tiktų be problemų, bet Russello Punterio ir Simnos Bursil komiksas „Alisa stebuklų šalyje“ pagal Lewiso Carrollo knygą kažin ar įtiktų. Žodžiu, su grafinėm novelėm reikia būti gudriam ir mokėti atsirinkti, ką per pamokas atsiskaityti.

Smalsučio atradimai. Mažasis peliukas atkakliai ir nuosekliai tyrinėja gamtos pasaulį. Selemono Paltanavičiaus „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“, „Pažinkime Lietuvos gyvūnus“ bei „Kakės Makės enciklopedija. Gyvūnai“ kasdien perskaitomos nuo pradžios iki galo. Žinias apie pasaulio gyvūnus šiek tiek padeda užlopyti Katie Scott ir Jenny Broom „Animalium. Didysis gyvūnų muziejus“. Daugelį šių knygų tyrinėjo ir Gudrutis, tad būtų ne pro šalį atnaujinti Smalsučio gamtos biblioteką.

Praradimai

O dabar šiek tiek apie praradimus. Tiksliau apie tai, ko nepavyko atrasti. Smalsučiui susirgus gamtos pažinimu, ėmiau dairytis teminių enciklopedijų, žinynų, pažinimo vadovų – kažko, kas būtų ne apie viską po truputi, bet apie šį tą konkretaus. Kokias knygas vaikams (ar bent šeimai) galėtumėte rekomenduoti apie pasaulio gyvūnus, vabalus, drugelius, jūrų gyventojus? Smalsutis norėtų gausiai iliustruotų teminių knygų.

Gudrutis taip pat turi pageidavimų – daugiau grafinių novelių 8-12 metų vaikams. Lietuvoje jų tiek mažai! Gerai, kad „Aukso žuvys“ vis kokią vieną kitą per metus išleidžia. Ir dar Gudrutis norėtų didesnio pasirinkimo iliustruotų knygų su trumpais skyriais. Na ir kas, kad pajėgus visas „Hario Poterio“ knygas perskaityti. Juk reikia ko nors greičiau įveikiamo, kad liktų laiko ir kitiems užsiėmimams.

O kokie jūsų 2021 metų atradimai ir praradimai? Kokie norai 2022 metams?

Pati geriausia abėcėlė (R. Blėkienė „Skiemenuota abėcėlė“)

Pavadinimas: Skiemenuota abėcėlė

Autorius (- ė): Roma Blėkienė

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2021 Puslapių skaičius: 60

Tarsi traukinukas

„Skiemenuota abėcėlė“ sudaryta tarsi traukinukas: iš pradžių mažylis pamato užrašytą raidę, išgirsta, kaip ją tarti; tada tyrinėja paveikslėlius; atranda užrašytus žodžius, jie suskiemenuoti, raidė, kurią ką tik pamatė ir išgirdo, paryškinta. Galiausiai randa skiemenuotą sakinį. Idėja, kai viena pereina į kitą, tarsi eitum iš vagonėlio į vagonėlį, kilo prisiminus, kaip raidžių mokėsi Gudrutis.

Darželyje kiekvienas peliukas ant lapo parašydavo didelę raidę, sugalvodavo žodžių, prasidedančius ta raide, juos skiemenuodavo plodami delniukais, sugalvotus žodžius iliustruodavo piešinukais. Grįžęs namo Gudrutis iš reklamų ar katalogų karpydavo žodžius su išmokta raide ir klijuodavo juos ant lapo su piešinėliais. Pelė visą šį procesą perkėlė į knygą, nuo savęs pridėjo tik sakinį labai smalsiems ir labai gudriems peliukams. Juk greitai perprantančių abėcėlę ir bandančių savarankiškai skaityti tikrai ne vienas po žemę vaikštinėja.

Raidės ir paveiksliukai

Beveik visos raidės „Skiemenuotoje abėcėlėje“ turi po atvartą, išskyrus kai kurias ypatingas, pasipuošusias nosinėmis ar taškučiais. Kadangi buvo nuspręsta raides iliustruoti tik tokiais žodžiais, kurie prasideda ta pačia raide (a – tai ananasas, agurkas, antis ir t.t.), tai raidėms ę ir ų teko ieškoti poros, nes žodžių, prasidedančių šiomis raidėmis lietuvių kalboje nėra. Kelios kitos raidės irgi glaudžiasi kartu, nes, na, patys pabandykite surasti daugiau nei tris aiškius, paprastus žodžius ir iliustracijas raidėms ą, ė, į ir y.

Kas yra aiškūs, paprasti žodžiais? Pelės įsitikinimu, tai trumpi, lengvai perskaitomi (be kelių priebalsių samplaikų) ir dažnai pasitaikantys vaiko aplinkoje. Tad „Skiemenuotoje abėcėlėje“ daug daiktavardžių (gyvūnų, daržovių, namų apyokos daiktų pavadinimų), keli būdvardžiai (spalvų pavadinimai) ir skaitvardžiai (nuo vieno iki devynių). Kai kurios raidės buvo turtingos aiškiais ir paprastais žodžiais, tad teko apgailestauti, kad ne visus galima įdėti, o dėl kai kurių teko gerokai galvą pasukti.

Štai raidės c, č, h, ū, z. Kokius iš jų žinote žodžius: lengvai perskaitomus, vaikui atpažįstamus, nesunkiai iliustruojamus? Ho-bis – puikus, lengvas žodis, bet iliustruoti sunku, juk hobių gali būti pačių įvairiausių. Tad kartais tekdavo vietoj trumpo ir aiškaus pasirinkti ilgą ir sudėtingą, bet lengviau iliustruojamą žodį, pavyzdžiui, ho-ir-zon-tas.

Smalsučio nuomonė

Nelengva pasakyti, ką apie „Skiemenuotą abėcėlę“ mano Smalsutis, mat peliukas taupus žodžių. Pelė tik spėja, kad mažyliui knyga miela ir artima, nes labai dažnai vartoma, žiūrinėjama, tyrinėjama. O kai Pelė nutaikiusi progą tyliai susirango kamputyje savų knygų pagraužti, Smalsutis įsitaiso šalia su savo knygele ir sako: „O dabaj skaitysim“…

Knyga apie sunkius vaikus: stipriai ir jautriai (V. Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“)

Pavadinimas: Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida (Orig. Die Unausstehlichen & ich – Das Leben ist ein Rechenfehler)

Autorius (- ė): Vanesa Walder

Vertėjas (- a): Indrė Dalia Klimkaitė

Iliustrarorius (- ė): Barbara Korthues

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2020

Puslapių skaičius: 272

Dalis: I

Tylios ir garsios knygos

Visi žino, kad Pelės urvelyje kalnai knygų. Turbūt nenustebsit, jei pasakysiu, kad darbe jų irgi kalnai kalnuoti. Vienos gyvena lentynose nepažįstamom kalbom tyliai šiušendamos slaptingas istorijas. Kitos vis painiojasi po akim, gulinėja ant darbo stalo ir prašosi išleidžiamos pas skaitytojus. Pelė nežino, kodėl vienos knygos tylios ir kuklios, o kitos garsios ir atkaklios, bet tiesa tokia, kad prie tų atkakliųjų traukte traukia. Ir visai nesvarbu, kad nesupranti, kas jose parašyta. Tos nenuoramos kažkokiu paslaptingu būdu vis kalba ir kalba, ir kalba…

Vanesos Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ krebždėjo itin atkakliai. Pelė tyliai vylėsi, kad tą slaptingą krebždesį girdi ne viena. Ir štai toji atkakluolė jau knygynų lentynose. Keliuose namuose ji dabar krebžda? Kokias istorijas jums pasakoja?

Knyga apie sunkius vaikus

Pelei atrodo, kad išversta į lietuvių kalbą toji nenuorama neužsičiaupia taukšdama apie… Ot ir ne, visai ne apie nevykėlius, kaip rašoma ant viršelio. Greičiau apie būrį protingų, šiek tiek pasiutusių, labai atkaklių ir… nesuprastų vaikų. Tokie dažnai vadinami sunkiais vaikais. Kiekvienas jų slepiasi po kauke, kai kurie apsišarvavę ir dar užtvarom apsitvėrę. Juk kuo daugiau skydų nuo aplinkinio pasaulio pasistatai, tuo saugesnis esi, nes niekas neįskaudins, nesužeis.

Autorė sukūrė unikalius, įsimintinus charakterius. Enę įsimylėjau nuo pirmųjų eilučių. Už jos skvarbų protą, gebėjimą akimirksniu perprasti pašnekovą, šmaikštumą, mokėjimą užjausti silpnesnį ir jį užtarti. O ne, Enė nėra švelni meilutė naminė katytė, ji laukinė, apkramtytom ausim ir išpešiotu kailiu. Ji nenori būti prijaukinama, nes per daug kartų buvo išmesta į gatvę. Knygoje pasakojama, kaip už eilinę išdaigą Enės vėl atsisako globėjai, tik šįkart ji atsiduria ne nuskurusiuose globos namuose, o prestižiniame internate.

Naujieji Enės pažįstami – Dantė, Karanas, Lakis, Matis, Lilita – yra tikri nevykėliai. Na, bet Enė tą patį galėtų pasakyti apie visus pasaulio žmones, tad nesiimkite spręsti per anksti. Dar yra Nojus, tiesa, jis minėtai šutvei nepriklauso, bet pagal tai, kaip elgiasi, niekuo nesiskiria nuo kitų sunkių vaikų. Skirtumas tik toks, kaip tave mato aplinkiniai: esi blogas, sunkus, nepatogus, nes tavo praeitis sudėtinga. Ir toks nesi (nors elgiesi, kaip paskutinis mulkis), nes tavo praeitis be dėmių.

Kitos svarbios temos

Taip, knyga Pelei pritauškė tikrai daug: apie draugystę ir nuotykius, kurios teko patirti, kad draugystė užaugtų. Apie pykčio priepuolius ir kaip jie griauna gyvenimą, nes nežinai, kaip susivaldyti. Apie etikečių klijavimą, apie aplinkinių nenorą prasidėti su sunkiais vaikais, nes lengviau juos iškart nurašyti ir iki gyvenimo pabaigos izoliuoti nuo visuomenės. Ir dar apie daug ką. Pelei rodosi, kad toje knygoje dugno nėra. Ir visai nebūtina jo ieškoti. Juk vienam pakaks istorijos apie padaužas. Kitam bus smagu nuplėšti nevykėlių kaukes ir pamatyti jų tikruosius veidus.

Kalba ir cenzūra

Vanesos Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ parašyta sodria, nesušukuota, o kartu labai vaizdinga kalba. Tekste yra daug užtušuotų vietų, tarsi per cenzūrą išbraukytų žodžių. Turbūt nereikia sakyti, kas po išbraukymais slepiasi. Keikiasi ne tik suaugę, bet ir vaikai, ir paaugliai. Jų emocijos sprogsta visai ne „rūgštelėm žaliosiom“, kurios gražiai ir vaizdingai skamba knygose, o tokiais žodžiais, nuo kurių ausys užlinksta.

Kaip tuos jausmus perteikti knygose, kad ir paauglio pasaulis atsiskleistų, ir skaitytojams plaukai piestu nesistotų? Pelei pasirodė, kad žodžių tušavimas yra puikus sprendimas: tekstas išsaugo jaunatvišką kalbėjimo manierą, bet netrikdo jautresnio skaitytojo. Apie kūrybines kančias bandant prabilti paauglio balsu daugiau išgirsite V. Walder interviu.

Prakalbus apie tai, kaip pavaizduoti tam tikrus dalykus neprarandant jų autentiškumo, o kartu subtiliai ir patraukliai, autorė dažnai vartoja meninę priemonę (atsiprašau, matyt per tą pamoką varnas šaudžiau, nes pavadinimo niekaip neprisimenu), kuri veikia labai paprastai: pasakomi du teiginiai, tarp kurių nėra palyginimo, o skaitytojas juos susieja ir padaro tam tikras išvadas: Tiesą sakant, galvojau, kad Lilita neturi draugių. Kokia kvaila buvau! Pasaulyje tiek mėšlo gabalų – jiems irgi reikia draugijos (p. 168).

Pabaigai

Be sunkių vaikų, pašėlusių nuotykių, stiprių žodžių ir gilių temų, knygoje yra dar kažkokia paslaptis. Tarsi trupinių pėdsakas vedantis į raganos namelį. Bet atsakymo šioje dalyje nėra. Laukiu nesulaukiu naujų Enės ir nevykėlių nuotykių.

Tikiuosi, kad ir jums ši knyga bus atradimas. Jei smalsu, ištrauka štai čia.

Pažintis su penketu iš Čekijos: senų knygų istorijos #1 (H. Šmahelova „Penketas iš Karlo gatvės“)

Pavadinimas: Penketas iš Karlo gatvės (Orig. Karlínská číslo 5)

Autorius (- ė): Helena Šmahelová

Iliustruotojas (- a): K. Juodikaitis

Vertėjas ( – a): Sofija Rastenienė

Leidykla: Vaga

Metai: 1964

Puslapių skaičius: 238

Apie čekų rašytoją Heleną Šmahelovą

Šio penketo nuotykius aprašė čekų rašytoja ir psichologė Helena Šmahelova (1910–1997). Nemokantiems čekų kalbos, nedaug apie autorę pavyks išgūglinti. Pelė jos irgi nemoka, tad teišsiaiškino, kad lietuvių kalba išleistos trys autorės knygos vaikams: „Sparnuotoji jaunystė“ (1959, liet. 1961), „Penketas iš Karlo gatvės“ (1961, liet. 1964), „Geroji Viltis“ (1964, liet. 1967). Užtat Čekijos nacionalinės bibliotekos paieškos sistema pagal užklausą „Helena Šmahelova“ suranda daugiau nei pusantro šimto įrašų, tik ne visa autorės kūryba skirta vaikams ir jaunimui. 1938 m. išleista pirmoji rašytojos knyga suaugusiesiems, o pirmoji knyga jauniesiems skaitytojams pasirodė 1959 m.

Helena Šmahelova buvo ištekėjusi už žymaus čekų lingvisto Pavelo Trosto. Kodėl tai įdomu? Ogi dėl vienos smulkmenos. Knygoje „Penketas iš Karlo gatvės“ rašoma, kad autorė mielai laukia laiškų iš jaunųjų Lietuvos skaitytojų. Yra nurodytas net adresas, laiškus galima rašyti lietuviškai, nes į čekų kalbą išversiąs jos vyras. Pelei pasirodė, kad tai be galo žavu, nes dabar autoriai gyvenamąsias vietas slepia bijodami įkyrių gerbėjų, o čia – še tau – tikrų tikriausias adresas. Pelė net panaršė, ar toks iš tiesų egzistuoja. Ir ką jūs manot? Pastatas, kurį parodė „Google Street View“, panašus į gyvenamąjį namą. Pasidarė taip smalsu, ar tada kas nors H. Šmahelovai parašė iš Lietuvos. Atsakymą Pelė rado Algirdo Sabaliausko straipsnyje „Pavelo Trosto šimtmečiui“: „ <…> jaunieji skaitytojai rašytoją verste užvertė laiškais, ir P. Trostas sugaišo nemaža laiko, žmonai versdamas jos skaitytojų lietuvių samprotavimus“.

Penketas iš Karlo gatvės

Bet grįžkime prie Jendos, Indros, Auroros, Zenkos ir Ladios. Šis penketas gyvena Prahoje, Karlo gatvėje. Kartu jie nenugalima jėga. Tiesa, kol tokie tapo, patyrė ir šilto, ir šalto, dažnai jautėsi neįvertinti, greitai įsižeisdavo, pykosi bei taikėsi. Visas šis procesas kiekvienam asmeniškai ir visiems bendrai tęsėsi tol, kol penketas išmoko draugauti. Štai ką pasakė viena veikėjų, kelias dienas nemačiusi bendrų: „Be mokyklos galima <…> apsieiti, bet be draugų, tai yra be žmonių, diena atrodanti labai ilga“ (p. 159). Taaaip, nelengva pripažinti, kad berniukai gali būti draugai, ir kad be jų be galo nuobodu.

Ar ne metas artimiau susipažinti su penketu? Jenda (istorijos pasakotojas), būsimasis poliarinių sričių tyrinėtojas. Kiekvieną įvykį, ypač sunkų ir nemalonų (indų plovimą, grindų šveitimą, net barnį su draugais), paverčia treniruote. Juk būsimajam tyrinėtojui teks daug laikos praleisti Antarktidoje, o sąlygos ten sunkios, atšiaurios, tad gali praversti visa įgyta patirtis. Dar jis įsižiūrėjęs Aurorą. Visos mergaitės yra paikšės, bet Aurora, Jendos akimis, ypatinga, todėl jai galima atleisti visas mergaitiškas kvailystes.

Indra, Jendos nuomone, perspektyvus menininkas. Be to, jam visi mokslai kaip per sviestą eina, tik kad pačiam Indrai jie nėmaž nerūpi. Jiedu su Jenda yra kaimynai, gyvena toje pačioje laiptinėje, kartu eina į mokyklą ir net mokosi toje pačioje klasėje, tačiau Indra mokykloje į kaimyną net nežiūri, trinasi su vyresniais berniukais.

Aurora taip pat yra Jendos bei Indros kaimynė. Tėvai mergaitę pavadino žymiojo laivo garbei. Aplinkiniai mano, kad būtent dėl to Aurora yra šiek tiek pasipūtusi. Mergaitę nuolat supa paikos draugės. Kaimynės pašnibždom kalba, kad toji niekam tikusi. Tik vienas Jenda mano, kad kiti Auroros tiesiog nepažįsta ir jos kaip reikiant neįvertina.

Zenka jaunylė Auroros sesuo. Tyli, paklusni, visiškai atsidavusi savo dievaitei – seseriai Aurorai. Dėl vyresnėlės padarytų viską, net namų ruošos darbus už ją nudirbtų, kad tik sesuo leistų jai iš paskos slankioti. Ir nesvarbu, kad tebus tik šešėlis, buvimas šalia dievaitės yra už viską svarbiau.

Ir Ladia, penktasis iš tos pačios laiptinės. Visų vadinamas verteiva, mat puikiai sutaria su vyresniąja karta, jam nesunku kokį nedidelį darbelį nudirbti – laiptinę iššluoti ar į parduotuvę nubėgti. Dėl to visos kaimynės jį tiesiog stvarsto. Žinoma, kad už paslaugumą gauna smulkių pinigėlių. Kiemo vaikai jo nemėgsta ir nuolat užgaulioja, o pats Ladia sukasi kaip išmano, kad tiems netikėliams po kojom nepasipainiotų.

Nematomos fronto linijos

Tad kaip tokia marga kompanija susibūrė į šutvę? Tepasakysiu, kad slaptų misijų vykdymas padeda ne tik suartėti ir draugų susirasti, bet ir save geriau pažinti. Autorė sukūrė stiprius, gerai psichologizuotus, individualius charakterius. Ir nors apysakoje yra ir veiksmo, ir nuotykių, veikėjų išgyvenimams ir jų vidiniam pasauliui čia skiriama labai daug dėmesio.

Visiems knygos veikėjams 10–13 metų. Kai esi tokio amžiaus, dažnai iškyla klausimas, kuriai tu stovyklai priklausai. Knygoje nubrėžiamos nematomos fronto linijos: vaikai prieš suaugusiuosius; berniukai prieš mergaites; paaugliai prieš mažius. Ne, jos į atvirą karą nevirsta, bet nuolatinis savęs ieškojimas, balansavimas tarp fronto linijų sukuria įtaigius, stiprius veikėjų paveikslus.

Kitų veikėjų charakteriams apysakoje taip pat nemažai vietos skirta. Štai piktoji sargienė „girdi ant laiptų net kvėpavimą, ypač jei būna slaptas arba draustinas dalykas“ (p. 136). Tokiomis „ekstremaliomis“ sąlygomis neišgyvensi, jei slaptos misijos bendražygiais pasirinksi netikėlius, neišmanėlius ir lepšius. Dirbant kartu dėl bendro tikslo atsiskleidė stipriosios veikėjų savybės, talentai, išradingumas: kai reikia taupyti laiką, arbatą galima gerti dviems iš to paties puodelio (juk ir išgersi greičiau, ir indų reiks plauti mažiau). O kai nenori, kad tėvai sužinotų apie itin slaptus reikalus, galima per langą nuleisti užšifruotą raštelį ant virvutės.

(Ne)smulkmenos

„Penketas iš Karlo gatvės“ parašytas 1961 m. Gūdūs tai buvo laikai, tad knygoje yra ir pionierių, ir jų ideologijos. Praleidus tuos kelis pionieriškus sakinius, apysaka nei pagerėtų, nei pablogėtų, nes ji apie vaikus, o ne programas ar ideologijas. Jei autorė būtų rašiusi kitais laikais, kažin ar knygoje pionieriai nors kartą būtų paminėti. Kartais Pelė save pagaudavo galvojant, kad lygiai taip pat pasielgtų ar pasakytų Gudrutis. Matyt autorė gerai perprato vaikų logiką. Arba užčiuopė universalų pradą, būdingą visų laikų ir viso pasaulio vaikams.

20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį

Pavadinimas: 20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį (Orig. 20 Extraordinary Boys Who Changed the World)

Autorius (- ė): Autorių kolektyvas

Iliustruotojas (- a): Autorių kolektyvas

Vertėjas ( – a): Ina Jakaitė

Leidykla: Alma littera

Metai: 2020

Puslapių skaičius: 88

Serija: Nepaprastos istorijos

Ilgokai Pelė į tas minibiografijas ir jų rinkinius seilę varvino. Bet juk negali visko į urvelį susitempti, sienos ir taip per siūles braška. O kas bus, jei peliukams tokios knygos visai neįdomios? Žinot kaip būna, mamai atrodo, kad puiki, pamokanti, dėmesio verta, o vaikai į tą pusę nė nežiūri. Taip dėl minibiografijų betrypčiodama tai pirmyn, tai atgal, vieną dieną Pelė suprato, kad Gudručiui reikia pavyzdžio (kur ten mama ir tėtis, jų patirtis juk netinka!). Knyga, pavadinta „20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį“, teikė vilties.

Vakarais su Gudručiu ėmėme ją krimsti. Knyga suskirstyta į 9 skyrelius: didieji vadai, sportininkai, išradėjai ir mokslininkai, tapytojai, kino kūrėjai, rašytojai, legendos, muzikantai ir dailininkai, tyrinėtojai. Pasirodė, kad tok skirstymas visai vykęs, nes Gudručiui pavardės nieko nesakė, tad apie ką skaityti rinkomės pagal sudominusią temą.

Pradėjome nuo didžiųjų vadų, po to čiupome legendas, tada sportininkus, kino kūrėjus, tyrinėtojus… Gerai ir tai, kad knygos nebūtina skaityti nuo pradžios iki galo. Landžiojom po knygą skersai ir išilgai, paspoksodami į iliustracijas, paplepėdami apie šį bei tą. O kalbėtis tikrai buvo apie ką.

Kuris vadas didesnis: tas kuris vadovavo žūtbūtinėms kautynėms ar tas, kuris tikslus pasiekė nepraliejęs nei kraujo lašo? Kodėl anksčiau kai kuriems žmonėms buvo galima sėdėti tik autobuso gale? Ar tiesa, kad futbolą galima išmokti žaisti spardant mangus? Ar tikrai šlovė atneša tik gerus dalykus?

Daugelis iš tų žmonių, apie kuriuos mudu su Gudručiu skaitėme, vaikystėje neturėjo nė cento kišenėje, jiems teko patiems užsidirbti duoną, apie žaislus ir pramogas galėjo tik svajoti, mokykloje jiems ne viskas sekėsi, negana to, iš jų nuolat šaipėsi. Bet ar jiems tai sutrukdė? Anaiptol! Jei žinai ko nori, to atkakliai sieki, gali tapti legenda, didžiu vadu, pakilti į kosmosą, tavo vardas bus nuolat kartojamas viso pasaulio, bet… Tau pavyks tik tada, jei niekada nenuleisi rankų.

Mačiau, kad kai kas peliukui paliko begalinį įspūdį, o kai kas visai nepalietė, nes pritrūko žinių ir gyvenimiškos patirties. Pelės nuomone, knygoje per mažai konteksto, kad būtų galima suprasti tam tikrų įvykių svarbą (pavyzdžiui, juodaodžio Džesio Ovenso pergalė Olimpinėse žaidynėse 1936 metais). Gerai, kad skaitant kartu galima kai kur pirštu bakstelti ar kitaip dėmesį atkreipti.

Kai apie pasaulį pakeitusius berniukus skaitydavome po sunkios dienos, Pelė mėgindavo išsisukti nuo ilgų pašnekesių, kad peliukas greičiau nugrimztų į sapnus. Gudručiui pakakdavo užduoti vieną klausimą, kad įprasta tvarka būtų atstatyta: „Mama, o tai šiandien nebus tavo suktų klausimų, verčiančių galvoti?“

Taip… Gal ir ne viskam, kas toje knygoje parašyta, Pelė pritaria, gal ne visur aiškiai išreikštos mintys ir idėjos, gal būtų parinkusi kitus pavyzdžius ar įvedusi daugiau konteksto, kad peliukui būtų lengviau suprasti tam tikras situacijas ar poelgius, bet reikia pripažinti, kad knyga tikrai davė minčių apmąstymams ir begaliniams pokalbiams.

Apačioje rasite knygų sąrašiuką, kurios parašytos panašiu stiliumi. Patys neskaitėme, bet labai laukiame rekomendacijų, kas patiko, ką verta apgyvendinti namų bibliotekoje.

(Ne)smulkmenos

Laiko juosta. Nors Gudrutis jau ūgtelėjęs, bet istorinis laikas jam vis dar gili paslaptis. Laiko juosta padėjo geriau suprasti pasakojimus.

Muzikantai ir dailininkai. Volfgangas Amadėjus Mocartas, Elvis Preslis ir Bobas Dylanas. Kuris iš jų buvo dailininkas? Jei skyrius pavadintas „Muzikantai ir dailininkai“, kažkuris juk turėtų toks būti?

Minibiografijų rinkiniai vaikams:

„20 mergaičių, kurios pakeitė pasaulį“ (Alma littera, 2019, 2020);

„20 asmenybių, kurios pakeitė pasaulį“ (Alma littera, 2019);

„Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, D. 1 (Dvi tylos, 2017);

„Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, D. 2 (Dvi tylos, 2018);

„Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ (Dvi tylos, 2020);

„Vakaro istorijos maištininkams berniukams“ (Obuolys, 2019);

„Vakaro istorijos Lietuvos maištininkams berniukams“ (Obuolys, 2020);

„Gyvūnai, pakeitę pasaulį“ (Alma littera, 2019, 2020);

Umberto Galimberti „Kodėl? 100 filosofijos istorijų smalsiems vaikams“ (Hubris, 2020).

Minibiografijos apie konkrečius asmenis:

Renata Piątkowska „Kuri iš jūsų Malala?“ (700 eilučių, 2018);

Monika Vaicenavičienė „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ (Tikra knyga, 2018);

Lina Mickutė „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“ (700 eilučių, 2018);

Lina Mickutė „Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija“ (700 eilučių, 2020).

„Rašinuką“ remia gerų knygų knygynas „Patogu pirkti“.

Įkliuvę į labirintą: sekant Pjero ir Karmen pėdomis

Pavadinimas: Pjeras labirintų detektyvas. Įdomioji dangaus pilies byla (Orig. Pierre The Maze Detective: The Curious Case of the Castle in the Sky)

Autorius (- ė): Hiro Kamigaki

Vertėjas (- a): Apkabink mėnulį

Iliustruotojas (- a): Hiro Kamigaki ir IC4DESIGN

Serija: Pjeras labirintų detektyvas

Leidykla: Apkabink mėnulį

Metai: 2020

Puslapiai: [36]

Šis tas apie raizgalynių knygas

Nei seniai, nei nelabai, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, vokiečių iliustratorius Ali Mitgutsch sugalvojo raizgių paveikslėlių knygas arba raizgalynes. Enciklopedijose šios knygos apibūdinamos kaip paveikslėlių knygų atmaina, kuriose nėra arba beveik nėra teksto, o istoriją pasakoja iliustracijos. Vokiškai tokioms knygoms pavadinti yra net specialus terminas Wimmelbuch arba Wimmelbilderbuch. Neretai raizgalynių knygose yra užduotys, pavyzdžiui, surasti paslėptus objektus.

Tose pačiose enciklopedijose rašoma, kad raizgalynių knygos skirtos smalsautojams nuo pusantrų metų iki… Tiesą sakant, amžiaus ribų raizgalynių knygoms nėra. Jas gali tyrinėti ir maži, ir dideli, jei tik turi noro, yra akyli ir pastabūs. Dažnai raizgalynių knygų formatas didesnis už įprastą paveikslėlių knygų formatą, o raizgalynės, skirtos mažyliams, spausdinamos ant kartono. Jose ne tik detalių, bet ir atvartų būna mažiau. Užtat vyresnėliams skirtose raizgalynėse detalių tiek, kiek žvaigždžių danguje. Na gerai, gal ne žvaigždžių. Bet bent jau tiek, kiek plaukų ant galvos, tai tikrų tikriausiai!

Apie seriją: Pjeras labirintų detektyvas

Tokios šiek tiek ūgtelėjusiems peliukams yra Hiro Kamigaki raizgalynių knygos apie Pjerą, labirintų detektyvą. Leidykla „Apkabink mėnulį“ lietuvių kalba išleido jau dvi dalis: „Pjeras labirintų detektyvas: dingusio labirinto akmens pėdsakais“ (2018) ir „Pjeras labirintų detektyvas: įdomioji dangaus pilies byla“ (2020). Pelė interneto platybėse užmatė ir trečią šios serijos knygąPierre The Maze Detective: The Mystery of the Empire Maze Tower, gal ir ji kada nors pasirodys lietuviškai?

Tad susipažinkite. Pjeras – labirintų detektyvas. Kodėl labirintų? Ogi todėl, kad visos bylos, kurių jis imasi, kaip nors su labirintais susijusios. Kad jas išnarpliotų, Pjerui tenka ne vieną klaidų miesto gatvių, pastatų, kanalų knibždėlyną įveikti. Detektyvą visur lydi jo ištikima draugė Karmen. O visų bėdų kaltininkas dažniausiai būna Ponas X arba kokie nors su šiuo tipeliu susiję asmenys.

Kaip Pjeras gauna bylas? Kaip ir visi tikri detektyvai: kas nors paprašo pagalbos, jis pat susidomi neįprastu įvykiu arba tiesiog atsiduria pačiame įvykių sūkuryje! O tada belieka padus pasipustyti ir lėkti klaidžiais labirintais paskui sprunkančius piktadarius.

Pjero nuotykiai mažų mažiausiai nutrūktgalviški! Juk bylos, kurių detektyvas imasi, gali nulemti miesto ar net pasaulio likimą! Jei skaitydami šią apžvalgą netveriate kailiu, kaip norite leistis į nuotykius kartus su Pjeru, peliukai įspėja, kad teks skaityti ne raideles, o iliustracijas. Jų knygoje tėra penkiolika (jei skaičiuosite atvartais), bet jei piešinėliais ar detalėmis… Nuotykių, istorijų, įvykių, veikėjų čia gyvas galas, tik spėk dairytis ir šniukštinėti.

Turbūt jau supratote, kad knygų apie Pjerą, labirintų detektyvą, varikliukas yra iliustracijos, o ne detektyviniai pasakojimai. Pastarieji tėra tik punktyrai, nurodantys įvykių seką, trumpai supažindinantys su atvartuose vaizduojamomis iliustracijomis. O jos toookios!.. Pliumpteli į vieną ir pamiršti viską aplinkui: nueiti pavalgyti, kambarį susitvarkyti ar dantis išsivalyti…

Paskui dingusį labirinto akmenį ir klajonės po dangaus pilį

Kai pasirodė pirmoji raizgalynių knyga apie Pjero nuotykius lietuviškai („Pjeras labirintų detektyvas: dingusio labirinto akmens pėdsakais“), Pelė ilgai trypčiojo nesiryždama pulti į jos pasaulį. Tokia graži, tokia detali, tokia užburianti ir tokia tamsi… Pelei nė dideliausi akiniai nepadėjo atrasti labirintų smagumo ir iliustracijų gražumo. Tamsi paveikslų spalva užgoždavo detales, viską sujaukdavo į taškučių ir brūkšnelių jukinį ir Pelė nuleisdavo letenėles. Užtat Gudrutis net pasispygaudamas nardė po paveikslus ir krimto užduotis.

Antroji dalis („Pjeras labirintų detektyvas: įdomioji dangaus pilies byla“) pasirodė žymiai šviesesnė, piešiniai aiškesni, tad Pelė visa galva, letenom ir uodega pasileido paskui Pjerą ir Karmen. Pelių namuose kelis vakarus vyko aistringos lenktynės, kas greičiau išspręs užduotis, suras paslėptus lobius ir įveiks labirintus. Ir tik po įnirtingų varžybų būdavo sudaromos sąjungos ir paieškos tęsiamos bendroje komandoje.

Maži atradimai

Žemėlapiai priešlapiuose. Istorijose apie Pjerą labai greitai keičiasi aplinka, tiesiog šokinėjama iš vienos vietos į kitą: vienas atvartas name, kitas gatvėje, trečias kanaluose. Pelei, kuri iki kaulų smegenų yra skaitytoja (žinau, pati kalta) vis bandė kažkokią istorijos logiką suprasti, tad toks lėkimas visai galvelę susuko ir paklaidino. Užtat kiek buvo džiaugsmo, kai knygos „Pjeras labirintų detektyvas: įdomioji dangaus pilies byla“ priešlapiuose žemėlapį surado. Iškart palengvėjo lekiant paskui detektyvą.

Žaidimai ir užduotys. Knygose kalnai užduočių! Vienos kartojasi atvartas iš atvarto (surasti paslėptas žvaigždutes, lobių skrynutes ar pan.), kitos originalios, pritaikytos konkrečiai iliustracijai. Gali jos būti ir pieštos (surasti objektus pagal nupieštą pavyzdį), ir aprašytos (štai kad ir tokios: „Pranešimas apie dingusį vaiką. Ar padėsi jį rasti? Raudonų ir baltų dryželių marškinėliai; Geltona kepurė; Geltoni šortai; Rankose laiko geltoną vėliavėlę“). Tiems, kam visų užduočių bus per mažai, paskutiniuose puslapiuose dar saujelė papildomų pažerta. Na, o jei ir jų mažoka pasirodytų, nesunkiai galima prigalvoti naujų.

Mielos smulkmenos. Ilgai jaukinusi, Pelė knygas apie Pjerą taip įsimylėjo, kad kartais pati viena imasi po jas klaidžioti. Akis tai šen, tai ten užkliūva už smagių užrašų. Kartais būna taip netikėta, kad net pamiršta, kokio daikto ieškojo, ir ima akimis bėgioti per aprašinėtas sienas ar iškabas vis tyliai pakikendama. O atidžiau įsižiūrėjus, iliustracijose galima rasti paslėptų papildomų labirintų ar kitokių smagių netikėtumų. Štai kartą su Gudručiu labai džiaugėmės pamatę po gatves vaikštinėjančius dinozaurus. Gerai, kad jie ne visur išnyko.

Vietoj apibendrinimo

Pelių šeimai raizgalynės labai praverčia, kai ateina baisusis KĄ MAN VEIKTI? Įkritus į raizgalynių pasaulį veiklos užtenka kelioms valandoms. Gudrutis ugdosi pastabumą  ir kantrybę – juk surasti šį ar tą vilnijančioje paveikslėlių jūroje be šių savybių vargu ar pavyks. O kai akytės ir letenėlės pavargsta, galima duoti darbo liežuvėliams. Išsirenkame kokį nors personažą ar vaizdelį ir pasakojame apie jį istorijas. Pelė niekaip neatsistebi, ką Gudrutis sugalvoja.

Štai patys pasiklausykite: „O ta baltoji meška su akiniais nuo saulės iš tiesų visai ne meška. Tai užsimaskavęs šnipas!“ „O kodėl tu manai, kad tai šnipas, gal tai tik turistas iš tolimosios šiaurės?“ „Aišku, kad šnipas! Koks turistas tokiame karštyje su kailiniais vaikščiotų? O šnipui karštis tai vienas juokas. Juk jie mokomi būti ištvermingi…“

Kitos raizgalynių knygos lietuvių kalba

Lietuvoje ne taip jau dažnai leidžiamos raizgalynės, vos viena kas metus ar du. Be minėtų knygų apie Pjerą labirintų detektyvą, lietuvių kalba rasite Martin Handford knygų seriją apie Joną: „Surask Joną!“, „Surask Joną dabar!“, „Surask Joną! Nepaprasta kelionė“, „Surask Joną! Holivude“; Flu Hartberg „Pasiklydęs mieste“; Rotraut Susanne Berner „Ką žmonės veikia vasarą“, Anne Suess ir kelių kitų autorių knygų. Tiesa, daugelio jų teks ieškoti jau pas bukinistus, nes tiražai seniausiai išpirkti.

„Rašinuką“ remia gerų knygų knygynas „Patogu pirkti“.

Nėra padėties be išeities (Z. Zusta „Ūkė Pūkė randa išeitį“)

Pavadinimas: Ūkė Pūkė randa išeitį

Autorius (- ė): Zane Zusta

Iliustruotojas (- a): Evija Timma-Novika

Vertėjas ( – a): Audrius Musteikis

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2020

Puslapių skaičius: 48

Tad kas gi toji išeitis? Mažojo pelėdžiukė Ūkė Pūkė apie ją šiek tiek žino, bet dar nesupranta, kas tai yra:

Netrukus akys priprato prie tamsos, ir Ūkė Pūkė ėmė tyrinėti spąstus, į kuriuos buvo įkliuvusi. Dėžės viršuje atidarytas buvo tik vienas atvartas, ir kaip tik į šitą pusę pataikė Ūkė Pūkė. <…> „O tu pamąstyk kitaip, kūrybiškai… Ieškok išeities… Išlaisvink vaizduotę, nebūk suvaržytas rėmų…“ – Ūkė Pūkė buvo girdėjusi, kaip Kristupui ruošiant namų darbus kažką panašaus kartoja tėtis. „Kaip reikia mąstyti, kad neliktum įkalintas dėžėje, išliptum iš jos?“ – mėgino suvokti pelėdžiukė“. (p. 17)

Manasis Gudrutis visai kaip Ūkė Pūkė. Ar kaip pelėdžiukės draugas Kristupas. Ar kaip bet kuris kitas vaikas, kuriam dar neteko pačiam išnarplioti iškilusios problemos. Tad kaip jam paaiškinti, kas tas kūrybinis mąstymas, išeičių ieškojimas?

„Na, išeitis yra tarsi uždavinio sprendimo būdas,“ aiškinu. „Štai, tu mokaisi daugybos lentelę. Kiek būdų yra išspręsti daugybos uždavinį?“ „Vienas,“ net neabejoja Gudrutis. „Na, gerai, pagalvokim kartu. Vienas, kai visą daugybos lentelę moki mintinai ir spręsdamas uždavinį jau žinai, kad 3 x 2 yra 6. Ar taip?“ „Taip,“ pritaria peliukas. „O ką daryti, jei lentelės neišmokai? Negi nėra būdo išspręsti uždavinį?“

Gal ir yra, sutinka Gudrutis, tik jis to būdo nežino. „Tai čia ir yra išeitis, kurią reikia surasti,“ aiškinu. „Jei dar neišmokai daugybos lentelės iš trijų, bet jau moki iš dviejų, ar gali išspręsti uždavinį 3 x 2?“ Pagalvojo Gudrutis ir prisiminė, kad 2 x 3 yra 6, tai gal 3 x 2 taip pat 6?

„Puiku, vieną išeitį jau radai, nes panaudojai žinias. Ar dar kaip nors galima tą uždavinį išspręsti? Surasti kitą išeitį?“ Gudrutis nesugalvojo, bet Pelė jums pakuždės, kad pirmas skaičius reiškia, kas bus dauginama, o antras kiek kartų bus pakartotas pirmasis. Oj, skaitant suprasti labai sunku, bet verta užsirašyti ar nusipiešti tą mudu su Gudručiu ir padarėme, ir uždavinys iškart tapo paprastas ir aiškus: 3 + 3 = 6. Pirmąjį skaičių (3) sudėjome (pakartojome) 2 kartus: 3 + 3. Štai dar vienas uždavinio sprendimo būdas.

Kaip manote, ar būtų ir daugiau sprendimo būdų? Žinoma! Juk galima atsakymą surasti daugybos lentelėje, suskaičiuoti skaičiuotuvu, pasiklausti draugo ir t.t. Tik Gudručiui apie šiuos sprendimo būdus Pelė šįkart nutylėjo.

„Ieškoti išeities, tą ir reiškia nenuleisti rankų, pasitelkti žinias, rasti sprendimo būdą“, pabaigiau aiškinti. Štai taip netikėtai knyga, kurioje nėra nei vieno žodžio apie matematiką, padėjo išpainioti keblią Gudručio problemą, kaip naudotis daugybos lentele.

Visa ši istorija vyko pavasarį. Nuo to karto knygelės idėja ir Ūkės Pūkės išmintis peliukų namuose dažnai prisimenama. Mat būna dienų, kai įsėlina tinginiukas. Tada visi namų darbai tampa neišnarpliojami ir mažam peliukui savarankiškai neįveikiami. Tada vėl tenka prisiminti Ūkės Pūkės nuotykį ir „kitokį“, kūrybišką mąstymą. Gal ir sunku tuo patikėti, bet namuose ima dėtis stebuklai.

Nors pagrindinė knygos mintis sukasi apie išeičių ieškojimą, šalia jos tarsi gėlių darželyje prisodinta ir daugiau puikių idėjų: jei aplinkybės nepalankios ir jų negali pakeisti, keisk požiūrį; arba visas bėdas įveiksi tada, jei nepulsi jaudintis, viską ramiai apgalvosi; ar jei pats nerandi išeities, nesigėdink paprašyti pagalbos ar patarimo. Šalia didžių idėjų jaukiai įsitaisiusi kasdiena beria savo išmintį: nečiuožinėti turėklais, valytis dantis, nesipešti su broliu… Nemanykit, kad tai kažkokia filosofinė ar didaktinė knyga. Tiesiog Pelė jau seniai skaito ne tik eilutes, bet ir tai, kas tarp jų sudėta.

(Ne)smulkmenos

Pelės atradimai

Knygoje raidės didelės, skyriai vidutinio ilgumo, daug puikių didelių iliustracijų. Pelės nuomone, knyga labai tinka šiek tiek prakutusiems skaitytojams. Tokiems, kurie iš paveikslėlių knygų jau išaugo, bet ilgų, juodai baltų knygų tekstų dar neįveikia.

Gudručio pastebėjimai

Juk tai serija! Mažąją pelėdžiukę Gudrutis pažįsta iš knygelės „Ūkė Pūkė grįžta namo“. Joje yra lėlių teatras su lėlėmis, o knygelėje „Ūkė Pūkė randa išeitį“ pridėta dar viena lėlė. Bus galima viską sujungti ir žaisti kartu. Gudrutis nežino kaip tai vadinama, bet knygos pabaigoje yra tokie keisti piešinėliai, kurie moko žvelgti kitaip. Peliukui jie labai patiko. Jei vartysite knygą, būtinai apžiūrėkite optines iliuzijas.

Mažųjų jutūberių nuomonė apie knygą „Ūkė Pūkė randa išeitį“.

Draugystė, kurios pavydėjau (M. G. Leonard „Vabalų berniukas“)

Pavadinimas: Vabalų berniukas (Orig. Beetle Boy)

Autorius (- ė): M. G. Leonard

Vertėjas (- a): Ina Rosenaitė

Iliustrarorius (- ė): Julia Sarda

Leidykla: Baltos lankos

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 288

Dalis: I

Kelionė visada prasideda taip pat: ant kelių nauja knyga, šalia atversta užrašinė, galima leistis į nuotykius. Verti puslapį po puslapio, nuotykį po nuotykio, kažką paskrebeni į užrašinę, tada vėl puslapis po puslapio. Ir baigiasi daugmaž taip pat: knygą užverti, o užrašinėje lieka pastebėjimai, citatos, įspūdžiai, – kelionės po fantazijos šalis prisiminimai.

Apie M. G. Leonard „Vabalų berniuką“ Pelės užrašinėje tik septyni įrašai. Septyni!!! Įprastai jų būna bent triskart daugiau! Bet klysta tie, kurie mano, kad įrašų kiekis proporcingas knygos kokybei. Jei jų mažai, vadinasi Pelei nebuvo kada rašyti, nes daugiau nieko nesinorėjo, tik skaityti, skaityti, skaityti. O jei skaitai neatsiplėšdamas, tai jau pliusų pliusas.

„Vabalų berniukas“ primena trilerį (o tokių vaikams būna?). Daug veiksmo, greitai keičiasi įvykiai, kvapą užgniaužęs lauki, kas bus toliau, o tada… Bet ne strimgalviais lekiantys nuotykiai Pelę sužavėjo. Dabar negalėtų nei vieno atpasakoti, užtat valandų valandas kalbėtų apie tris vaikus ir juos siejančią draugystę:

<…> jie buvo skirtingi kaip vanduo ir žemė, bet neišskiriami, kokie tik gal būti draugai. Jie užbaigdavo vienas kito sakinius ir kalbėjosi žvilgsniais. Darkus niekada neturėjo tokio draugo, nes nemokėjo kalbėtis apie tai, kas jo mintyse (p. 27).

Gera, kai suaugusias Peles knygos bent trumpai grąžina į nuosavą vaikystę. Gera, kai po nuotykiais randi dar šį tą. Pabaigai paskutinis įrašas iš užrašinės: Gili. Skaityti lengva ir smagu. Tarsi valtele irtis ežeru: taškaisi, žaviesi atspindžiais vandenyje, šildaisi saulėje. O po nuotykiu visa neaprėpiama gelmė. Tik išdrįsk į ją leistis.

Smulkmenos, bet…

Knygos gale yra žodynėlis. Kai visa istorija sukasi apie vabalus (mokslo patobulintus vabalus!) sunku išsiversti be specialių žodžių: antsparniai, bestuburiai, facetinės akys, DNR ir daugelio kitų. Taškas už paprastą, bet efektyvų būdą neatsitraukiant nuo pasakojimo užkaišyti žinių spragas.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę. Jei neįkrisite į nuotykius taip, kaip Pelė, rasite ne vieną išsirašymo vertą eilutę: vien tai, kad žmogus jaunas, dar nereiškia, kad jam stinga smalsumo, užsispyrimo ir smarvės padaryti tą patį, ką daro suaugusieji (p. 17). Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.

Trilogija. Džiaugiuosi (o taip būna labai retai), kad knyga turi tęsinius: „Vabalų karalienė“, „Vabalų mūšis“. Gal nenuvils?

Kaip (ne)tapti piratu? (M. Palanga „Dūzgė ir baltieji piratai“)

Pavadinimas: Dūzgė ir baltieji piratai

Autorius (- ė): Mažvydas Palanga

Iliustruotojas (- a): Silva Jankauskaitė

Leidykla: Akademikai

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 180

Pelė jaučia, kad pastaruoju metu prarado gebėjimą giliau ir atidžiau pažvelgti į knygą. Gal dėl to nuolatinio dūzgimo šalia? O apie rišlių tekstų (ką ten tekstų, net minčių nuosekliai nesudėlioja) rašymą, gali tik pasvajoti. Tad atsiprašau tų, kurie mėgsta vientisumą ir nuoseklumą. Dėl dūzgiančio aplinkos fono kurį laiką dalinsiuosi tik pabirais įspūdžiais.

Tikiu, kad apie Dūzgę ir jos nuotykius jau esate girdėję: prieš porą metų pasirodžiusi knyga „Dūzgė ir pavojinga informacija“ sulaukė tęsinio „Dūzgė ir baltieji piratai“. Tiesa, gal ne visai tikslu antrąją knygą tęsiniu vadinti. Abiejose knygose veikia tie patys veikėjai, jie vis dar pilni idėjų, kurių įgyvendinimas ne visada pavyksta taip, kaip planuota. Kiekvienos istorijos pabaigoje yra žodynėlis, aiškinantis sunkesnius žodžius. Daugiau šių knygų niekas nesieja, tad jų nebūtina skaityti paeiliui – jos visiškai savarankiškos.

Nors knygos sukurtos pagal tą patį modelį, skirtumų jose taip pat nemaža. Pirmoji tarsi įvadas į informacinį pasaulį (naudojimosi internetu taisyklės, informacijos rinkimas, jos patikimumo tikrinimas ir t.t.). Kažkur po šiuo pažintiniu knygos turiniu slypi šiuolaikinių vaikų kasdienybė ir šmaikščios pastabos apie gyvenimą informacijos amžiuje.

Užtat antroji knyga „Dūzgė ir baltieji piratai“ skirta vienai – piratavimo – temai. Kokie dar piratai šiais laikais? Tie, kurie nesusimokėję ir dar be sąžinės graužimo naudoja patys (o blogesni dar ir su aplinkiniais dalinasi, aišku ne už dyką) kitų žmonių sukurtais darbais: filmais, knygomis, muzika, nuotraukomis… Kitaip sakant, pažeidžia kitų žmonių turtines ir neturtines autorių teises.

Kas tos autorių teisės ir kodėl apie jas reikia kalbėti vaikams? Todėl, kad su jomis susiduriame kasdien: referate panaudoję paveikslėlį iš interneto; nusikopijavę knygos skyrių; parsisiuntę „nemokamą“ filmą. Dažnai net nesusimąstome, kad pirataujame – juk esame taip įpratę, taip elgiasi visi, apie tai niekas nesužinos, niekas nesakė, kad tai draudžiama… Ir taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir suaugę.

Knygoje aptarta visa kupeta atvejų, pasitaikančių kiekvieno mūsų kasdienybėje. Plačiai, bet paprastai. Aiškiai ir šmaikščiai. O svarbiausia – nenuobodžiai! Tad pasiaiškinimas „nežinojau“, „niekas nesakė“, „nesupratau“, nebetenka galios. Beje, ar girdėjote, kad nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia?

Be to, kad iš M. Palangos knygų galima pasisemti išminties ir žinių apie gyvenimą sudėtingame informacijos pasaulyje, Pelei šios knygos patinka dėl nuotykių (et, galėtų jų būti daugiau). Ir dėl šaunios pagrindinės veikėjos, kuri turi galvą, o ne kopūstą ant pečių. Dar dėl šaržuoto visuomenės vaizdavimo, kai smagiai krizeni iš aprašomų situacijų, nes jose atpažinai ne tik kaimynus, bet ir save. Ir dėl to, kad etiško elgesio pamokos visai neįkyrios, juk apvilktos nuotykio ir juoko rūbais. Ach, ir žinoma, kad iliustracijos! Minimalios, bet taiklios. Šįkart spalvotos (o tai labai svarbu Gudručiui, nes jam spalvotos iliustracijos palieka didesnį įspūdį nei juodai baltos).

Būtų viskas, bet reikia ir minusus pavardinti. Pelei kliuvo praleistos raidės ir kiti korektūros riktai. Žinau, kad yra žmonių, kurie į tokias smulkmenas žvelgia kaip į dulkes ant baldų. O Pelę ojojoj kaip erzina tos dulkės. Taip pat Pelė turi vilties, kad kada nors apie Dūzgę pasirodys ne trumpų istorijų rinkinys, o ilga nuotykių knyga su užuomazga, kulminacija ir atomazga.

O dabar siūlau pakrizenti ir pasimokyti išminties kartu:

– Aš esu mokytoja metodininkė. <…>

– O ką reiškia mokytoja metodininkė? – paklausė Dūzgė. <…>

– Mokytoja metodininkė yra viena iš mokytojo kvalifikacinių kategorijų. Jų yra keturios: tiesiog mokytojai, tada vyresnieji mokytojai, po jų mokytojai metodininkai, o aukščiausia kategorija yra mokytojai ekspertai. <…>

Aišku buvo tiek, kad naujoji mokytoja nebuvo aukščiausios kategorijos mokytoja. Kitaip ji save vadintų mokytoja eksperte. Ar tai buvo gerai, ar blogai, Dūzgė kol kas neturėjo nuomonės. Ankstesnė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja save vadino tiesiog mokytoja. Ir ji buvo gera mokytoja. <…> (p. 110-111).

„Graužiame knygas gardžiuodamiesi. Atradimais dalinamės didžiuodamiesi." – Pelių šeima