Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: I

Esu įsitikinusi, kad kalba, raštas ir knygos yra vieni didžiausių žmonijos stebuklų. Ir žmonės, kurie knygas kuria, man yra tikri stebukladariai. Tad nenuostabu, jog spirgu pasidalinti įspūdžiu ne tik apie knygą, bet ir tas, kurios šią geltonų stebuklų poringę nešiojo, supo, kol paleido savarankiško gyvenimo gyventi.

Iliustratorė Laimute Varkalaitė mane užkalbino knygų mugėje. Pamačius jos darbus tarsi žaibu iš giedro dangaus blykstelėjo, galvon trinktelėjo ir likau amžiams įsimylėjusi dailininkės kūrybą. Dabar ištikimai seku jos paskyrą Fb, visur patiktukus dėlioju – ir nieko čia nepadarysi, dėl visko akla meilė kalta. Tarp Laimutės iliustruotų knygų vaikams tuo metu buvo tik „Raudona poringė“. Labai parūpo man ją pavartyti. O tada antrą kartą žaibas iš giedro dangaus širdin trenkė. Tokio kalbos vingrumo, žodingumo, gyvumo ir pagavumo vienoje vietoje seniai neteko matyti. Tad ir Liudos Petkevičiūtės paskyrą ėmiau sekti.

Bet juk apie knygą rašyti turėčiau, ar ne? „Raudoną poringę“ atradau visai neseniai, tad ir geltonųjų sesių dvynių (o taip, yra net dvi „Geltonos poringės“ dalys) laukiau šiek tiek trumpiau, nei kiti, – tik kelis mėnesius. Pasisekė, ne kitaip. Dailininkė jas penkerius metus piešė, o kiek laiko autorė rinko ir tvarkė medžiagą net sunku įsivaizduoti. Nors kalbėti apie „Geltonos poringės“ dalis atskirai – nei šis, nei tas, bet ir kartu jas aptarti sunkiai išeina. Tad šįkart plačiau apie pirmąją dalį.

Turtinga ji ir iliustracijom, ir kalba, ir turiniu. O kartu sudėtinga kaip devyni pragarai. Toks pirmapradis gaivalingas chaosas, kurį bandant perprasti vis neviltin puldavau. Ilgokai dėl to bubenau, kol galiausiai ėmiau mėgautis po lašelį, po atvartą, po istoriją. Tad ir skaityti ją rekomenduoju labai lėtai, kiekvieną žodį išragauti, kiekvienu piešiniu pasidžiaugti.

Jau raudonoje poringėje visko buvo daug, o geltonoje – dar daugiau. Čia ir vingriai papasakotos legendos, padavimai, pasakos apie saulabrolius dvynius Ašvinus, apie Laumę Perkuvienę ir stebuklingą volungėlės dūdelę, apie gintarinius Jūratės rūmus, apie pralietas Saulės ašaras, čia ir paporinimai apie geltoną upę, kuri net jūros vandenis nudažo geltonai, apie geltonmedžius, apie biteles ir medų, apie raibuosius gintarus, apie… Et, visko neišvardinsi. Vien surinkti žodžių žodelyčių aruodai ko verti. Ne tik apie geltoną spalvą, kuriai ši knyga skirta, bet ir visa, kas prie geltonio prisiliečia. Daug ten visko yra. Gražiai, vingriai parašyta, daug aprėpta, plačiai ir giliai apimta. Kas netingės skaityti, žiūrėti, ieškoti, tas tikrai atras ištisą stebuklų pasaulį.

Šįkart baigiu, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo. Siunčiu autorėms draugišką kumštelėjimą į šoną ir pabubenimą dėl chaotiškos struktūros bei milijoną apkabinimų už meilę tam, ką darote. Antrosios dalies apžvalga jau netrukus. O aš jau laukiu kitos spalvos poringės. P. S. Laikau kumščius už mėlyną. O jūs?

Surask laikrodžio širdį – priversk ją veikti – išgelbėk pasaulį (P. Pullman „Laikrodžio širdis“)

Laikrodzio_sirdis_Philip_PullmanPavadinimas: Laikrodžio širdis (Orig. Clockwork or All Wound Up)

Autorius (- ė): Philip Pullman

Vertėjas (- a): Viltaras Alksnėnas

Iliustruotojas (- a): Peter Bailey

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 118

Phipipo Pullmano „Laikrodžio širdį“ (Alma littera, 2018) sugraužiau akimirksniu. Pelei ir storiausią knygą sukrimsti ne bėda, o čia tik 118 puslapių, šriftas didelis, gan gausiai iliustruota. Bet juk ne puslapių kiekybė knygos perskaitymo greitį lemia, ar ne?

Istorija pagavo nuo pirmųjų eilučių ir nepaleido iki pabaigų pabaigos. Žinote tą jausmą, kai verti puslapį po puslapio ir neturi nė minutės net arbatai pasidaryti? Istorija laiko įsiurbusi ir žinai, kad išsivaduosi tik tada, kai knyga bus perskaityta iki paskutinio taško… metrikoje, o po to ir ant ketvirtojo knygos viršelio. Tokios galios priežastis nusakyti nelengva. Po vieną jos atrodo menkos ir nereikšmingos. Tačiau kai veikia visos kartu…

Tą patį galima pasakyti ir apie knygos siužetą – bandysi atpasakoti, tik viską sugadinsi: banalu, kvaila, neatskleidžia knygos esmės. Ir jokiu būdu neskaitykite aprašymo ant ketvirto viršelio, kol neperskaitysite knygos. O jei jau tai padarėte, žinokite, kad ten tik pirmasis laiptelis į laikrodžio bokštą. Kad suvoktumėte knygos paslaptį, teks užkopti iki pat viršaus.

Šnekėti apie tai, kas genialu, nėra lengva. Tegali tik žioptelti ir pažerti asmenines priežastis. Tikiu, kad kiekvienas apie „Laikrodžio širdį“ turės vis kitų tobulai paprastų, mažų, bet svarbių pastebėjimų knygos galiai įminti, tad kviečiu pratęsti pradėtą sąrašą…

  • Pasakojimo būdas. Lėtas, neskubrus, primenantis vaikystėje skaitytas pasakas. Ne bet kokias, o tas, kai nugara laksto šiurpuliukai, kai bijai koją nuo lovos nukelti, nes… Vaikystėje Pelei V. Haufo pasakos buvo (ką ten buvo – tebėra) pačios pačiausios. „Laikrodžio širdis“ joms labai artima. Buvau šventai įsitikinusi, kad „Laikrodžio širdis“ yra labai sena ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą. Ką gi, jauniesiems skaitytojams 1996 metai, kai Philipas Pullmanas parašė šią knygą, gal ir gali atrodyti kaip senų senovė, Pelei jie buvo tik vakar. Užtat kūrinio dvasia tikrai primena haufiškus Tai tik įrodo, kad autorius tikras žodžių meistras.
  • Ir ne tik žodžių. Jis puikus pasakotojas. Išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos – taip pat meistrystė. Autorius puikiai žino, kada vieną siužeto liniją sustabdyti, o kitą pradėti, kada naują skyrių atversti, kada sugrįžti prie to, ką jau pasakojo, bet tarsi iš už kapo, kada visus galus sujungti ir vis tiek palikti užmintą mįslę. Ne veltui Pullmanui už kūrybą vaikams įteikta Astridos Lindgren atminimo premija.
  • Prakalbus apie žodžio meistrystę, būtina galvą nulenkti prieš vertėją. Ne kiekvienas sugebėtų išsaugoti „tą kažką labai seno“, o kartu pateikti taip, kad tai būtų knygos privalumas, o ne trūkumas. (Turbūt aiškinti nereikia, kad šiuolaikiniai vaikai, senovę užuodžia iš tolo ir nuo jos skuodžia neatsigręždami?)
  • Bet neapsigaukite skaitydami šias eilutes. Nors daug Pelė apie senovę kalba, pačios knygos struktūra labai moderni. Istorijai papasakoti naudojamas stalčiuko stalčiuky principas. Po tuos stalčiukus nevaržomai keliauja personažai ir pasakotojas. Žinoma, kaip ir dera tikram pasakotojui, jis visažinis, vis kiša savo trigrašį. Išmintingą. Paprastą. Gal nelabai būtiną, bet jei bandysi tuos intarpus praleisti, suprasi, kad be jų istorija kažkokia nebe tokia. O svarbiausia, kad jis ne tik paaiškina, bet ir naujų mįslių užmena! Ir pats nepajauti, kaip atsiverti naują skyrių…
  • Kalbant apie akimirksniu sugraužiamas knygas, tiesiog būtina paminėti, kad vienos sugraužiamos ir pamirštamos, kitos nugula į sąsiuvinius citatomis ir apmąstymais. Gal ir nesinorės „Laikrodžio širdies“ cituoti visur ir visada, bet kai ką užsirašyti tikrai verta: Princesė <…> buvo labai graži. Bet argi būna negražių princesių? Grožis – tai lyg princesių profesija (p. 54)…

O dabar estafetę perduodu jums. Žinoma, jei pakaks drąsos užkopti iki pat laikrodžio širdies.

Bolonijos vaikų knygų mugė 2019

20190403_085932
Bolonijos vaikų knygų mugės vartai

Kas skaito peliukų įrašus, žino, kad Mama Pelė pamišusi ne tik dėl knygų, bet ir dėl Vilniaus knygų mugės. Ir nieko čia nuostabaus, juk knygų mugė yra Kalėdos, pagardintos gimtadienio tortu! Šiemet Pelė Kalėdas su tortu šventė dukart: antrąsias Bolonijoje, kur karaliauja tik knygos VAIKAMS. Iš viso PASAULIO!

Džiaugsmo iki kaklo, nuovargio – irgi, įspūdžių kalnai, nuotraukų pilni telefonai, o viskam papasakoti kelių straipsnių nepakaktų. Tik apie ką Jums būtų įdomu klausytis? Gal apie tai, kad stenduose prie mažų staliukų sutūpę leidėjai ir agentai sudarinėja sandėrius su partneriais iš užsienio, kad susitikimui skiriamas pusvalandis, per kurį viena pusė stengiasi parduoti kuo daugiau, o kita – nepasimesti ir atsirinkti grūdus nuo pelų, kad dažnai būna pristatomas ir siūlomas pirkti ne pagamintas produktas, o tik leidinio koncepcija, kad…

Bolonijos muge (1)
Lietuvos stendas (fot. autorius Vytautas Kandrotas)
Bolonijos muge (2)
Derybos prie mažų staliukų (fot. autorius Vytautas Kandrotas)

O gal apie tai, kad įdienojus žmonių srautas tirštėja, galva sukasi nuo knygų, žmonių, susitikimų ir informacijos ir jei eisi užsigalvojęs gali netyčia įpulti į keistą virtinę. Jos pradžioje išvysi neramiai stypčiojančius, nekantriai į laikrodį besidairančius, gale – ramiai ant žemės pritūpusius. Kas knygą skaito, kas muzikos klausosi, kas plepa su kaimynais, o kas sąsiuvinyje eskizuoja. Tai iliustratoriai susirinkę į leidėjų paskelbtas portfolio darbų peržiūras laukia, kol jiems bus suteiktas kelių minučių šansas užkariauti pasaulį.

O gal apie miesto pulsą mugės metu? Net prašalaičiui aišku, kad pirmosiomis balandžio dienomis visas miestas gyvena vien muge. Nuomos kainos iškilusios, pirmoj dienos pusėj visi žmonių srautai juda iš stoties į mugę, antroj – atvirkščiai. Į autobusą spraudiesi tarsi į silkių statinę. Ir visai nesvarbu, kad kitas atvažiuos už minutės – tas irgi bus sausakimšas. Įsispraudęs supranti, kad tas kelias stoteles jis nė kiek neatlaisvės, nes visų tikslas tas pats. Užtat visiškai nereikia sukti galvos, kada išlipti ir kur eiti – tiesiog seki paskui bandą. Jei labai neramu, galima ir patikimesnį vedlį pasirinkti: atidžiai visus apžiūri ir išsirenki tokį, kuris turi kokį nors daiktą su muge susijusį. Tinka bilietai, programa, pakabukas su dalyvio kortele. Tada seki iš paskos pagarbiu atstumu…

Viename tokiame sausakimšame autobuse Pelė važiavo šalia garbaus amžiaus vyro. Plaukai surišti į uodegėlę, ausyje žibukas, rankose didelis A3 aplankas. Keleivis neramiai dairėsi pro langus, žvilgčiojo į laikrodį, vis prašė aplinkinių atlaisvinti praėjimą, nes jam tuoj lipti reikėsią, ir be galo saugojo didįjį aplanką. Kas jis? Tikėtina, kad dailininkas, vykęs į portfolio darbų peržiūras. Gal net ne vietinis, gal didžiajame aplanke vežąs nepakartojamą šedevrą, gal…

Sunku įsivaizduoti knygas vaikams be iliustracijų, tad nenuostabu, kad Bolonijos mugėje iliustratoriams skiriamas ypatingas dėmesys. Kas negali atvykti į portfolio peržiūras, gali mėginti laimę ant iliustratorių sienos. Tiksliau, sienų sienos, labirintų labirinto. Nelengva būti pastebėtam toj maišaty, tad patyrę ar atkaklesni iliustratoriai savo darbus iškabina keliose vietose, pageidautina – akių aukštyje. Tie, kas turi progą, sugrįžta papildyti ištuštėjusias vizitinių atsargas, prilipdyti atplyšusius plakatų kampus.

Kas dar mugėje vyksta be susitikimų, knygų ir talentų paieškų? Parodos, renginiai, autografų dalybos, pažinčių mezgimas, apdovanojimai… Iš minios kampučio ir Pelė plojo katučių Rasai Jančiauskaitei, kuri už knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijas Bolonijos mugėje pelnė diplomą. Gaila, kad Pelė itališkai mažai supranta. Parodoje, prie Rasos iliustracijų, tokia gyva diskusija vyko!

Et, visko nesurašysi. Kam dar įspūdžių nepakanka, gali nuotraukas Fb peržvelgti. Atsiprašau už kokybę, fotografavimo menas Pelei visai nepavaldus 😊

Raudoni lietuvių kalbos lobiai (L. Petkevičiūtė „Raudona poringė“)

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_virselisPavadinimas: Raudona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [104]

Serija: Saulės spalvų poringės

Na ir kaip paporinti, paringuoti apie tai, ką Pelė jau kelias savaites varto ir vis atsivartyti negali? Knyga didoka, apystorė, geltonai, rusvai, žaliai ir raudonai išpuošta, vingrių vingriausių žodžių priraityta. Ir viskas ten apie sodriausią iš sodriausių, ryškiausią iš ryškiausių, skaniausią iš skaniausių, saldžiausią iš saldžiausių, gyvybingiausią, aktyviausią, tikrą karalienę, jos didenybę raudoną spalvą. Bet gal paskubėjus Pelė bus, ne tiek apie spalvą, kiek apie lietuvių kalbą, jos neaprėpiamus turtus, gelmę, senumą, vaizdingumą ši raudona saulės spalvų poringė paringuota.

Pažaiskim? Ar galite išvardinti bent penkis raudonos spalvos atspalvius? Rausvas, kitų rožiniu vadinamas, vyšninis, avietinis, dar ugninis, na, o kokį čia penktą greitai prisiminus? Tai štai, būkit gudrūs, žodingi ir spalvomis turtingi: juodraudonis, geltraudis, raudbaltis, mėlraudis, raudmėlis, skaistraudonis, plytinis, putino, šermukšnio, kraujo raudonumo, dar burokinis, poraudis… Gyvas galas tų raudonų atspalvių, o tie, kas sako kitaip, arba iš vaizduotės pamokų bėgdavo, arba žodyną balažin kuria kryptimi tobulina.

Nepatingėjo autorė iš pašalių tolimiausių raudonus grūdelius surankioti, dailininkė kiekvieną iliustravo, išdailino ir viską į knygą suklojo: ir raudonžodžius (tokius, kurie turi dvi šaknis, o viena jų – raudona), ir raudvedžius (tokius, kurie iš žodžio „raudonas“ išvesti, padaryti), ir tų žodžių paaiškinimus, ir smulkiosios, ir šiek tiek stambesnės tautosakos įtraukta. Nors Pelei ne visai aišku buvo, pagal ką skyriai suskirstyti (et, per daug rimtų, mokslinių šios srities knygų sugraužta), bet tai netrukdė džiaugtis iki begalybės.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_atspek_zodzius
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su iliustruotais žodžiais)

Vartė Pelė išsižiojus. Peliukas irgi nosies iš puslapių ištraukti negalėjo. Tik štai skaityti įprastu būdu – nuo pradžios iki galo, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę – peliukams nepavyko. Daug smagiau šią knygą užsimerkus atsitiktinai atsiversti. O tada dairytis akis išpūtus, piešinių detales tyrinėti, po kalbos turtus nardyti ir žaisti iki begalybės…

Klausiate, ką žaisti? Tai negi ir jūs iš vaizduotės pamokų bėgdavote? Mįsles minkit. Galvokit naujus raudonus žodžius arba ieškokit nupieštų (bene keturi atvartai su iliustruotais žodžiais yra). Šis žaidimas Gudručiui labiausiai patiko. Reti, nežinomi tie žodžiai, žiūri į atvartą ir nežinai, ko ieškoti. Bet Gudrutis nebūtų gudrutis – sugalvojo, kaip išsisukti. Gali nežinoti, kaip ieškomas daiktas atrodo, bet jei skaityti moki, viską surasti įmanoma.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_misles
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su mįslėm)

Apžiūrėta iš visų pusių, ilgai tyrinėta, daug vartyta „Raudona poringė“ peliukų rekomenduojama ir mažiems, ir dideliems, ir tiems, kuriems smalsu po lietuvių kalbos lobynus paklaidžioti, ir tiems, kas mėgsta akis iliustracijose paganyti. O kam patiks po raudoną pasaulį keliauti, gar ir į geltoną užsuks? Girdėjo peliukai, kad geltonoji saulės spalvų poringė netrukus iš už kalnų pasirodys. Laukime kartu, gerai?

 

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Kalbantys vaizdais: Sivužas, Marius Marcinkevičius ir Lina Dūdaitė

SIVUZAS_Marius_Marcinkevicius_Lina_DudaitePavadinimas: Sivužas

Autorius (- ė): Marius Marcinkevičius

Iliustruotojas (- a): Lina Dūdaitė

Leidykla: Tikra knyga

Metai: 2018

Puslapių skaičius: [36]

Šiemet sugrįžo mano vaikystės žiema: vėl pusnys semia batus, vėl galima lėkti nuo kalno pasidėjus kartono lapą, vėl užšalo visos balos aplink namus. Nors nebeturiu pačiūžų, vis tiek neapsakomai geras jausmas stovėti ant užšalusio balos ir dairytis į tylų, baltais patalais apsiklojusį mišką. Tik sniego kepurės kartais sudrumsčią tylą dribteldamos žemėn.

Sniego kepurės… Iki šiol man tai tebuvo posakis. Kaip ir daugelis kitų, pavyzdžiui, „žuvys miega po ledu“ ar „kaip karvė ant ledo“. Dabar juos išgirdus iškart matau vaizdą. Ne, ne apsnigto miško, ir ne užmirštos karvės laukuose vidury žiemos. Tai Linos Dūdaitės „Sivužo“ iliustracijos Pelės galvoje nutiesė naujus atpažinimo tiltus.

Ar jums taip būna, kad išgirdus garsą, užuodus kvapą, pamačius vaizdą mintyse iškart jį su kuo nors susiejate? Kelis turiu įaugusius nuo vaikystės. Jei kas nors kalba apie abėcėlę, Pelės pasąmonėje ji iškart sujungiama su Kazio Jakubėno eilėraščiais. O juk tų abėcėlių kalnai sukurti! Kodėl būtent šita? Lygiai tas pat su Taidos Balčiūnienės, Kęstučio Kasparavičiaus, Sigutės Ach iliustracijom. Kai kurių knygų nesugebu įsivaizduoti su kito dailininko piešiniais. Po šios žiemos, tiksliau, po pažinties su „Sivužu“, beveidžiai, net sustabarėję posakiai, Pelei įgavo linksmą, naują, neužmirštamą veidą.

Turbūt jau supratote, kad „Sivužas“ į peliukų namus atkeliavo todėl, kad Pelė negalėjo atsispirti knygos iliustracijoms. Bet ir Mariaus Marcinkevičiaus sukurta istorija ne ką prastesnė. Negaliu nepakartoti mėgiamo posakio – genialu tai, kas paprasta. Paprastas Paršelis ir jo draugė karvė, paprasta gražios žiemos diena, nepaprastai paprastas nuotykis, o viską kartu sudėjus – nepaprasta, stebuklinga istorija apie draugystę. Tad kitą kartą, kai į jus kažkas žiūrės – visai nesvarbu, ar iš po ledo, iš už stiklo ar tiesiog šiaip gatvėje ar troleibuse – nusišypsokite jus stebinčioms akims. Galite pabandyti net pamojuoti ir pasisveikinti. Gal tik tiek ir tereikės, kad kažkam pagelbėtumėte?

Ką apie „Sivužą“ mano Gudrutis? Ogi jam tai buvo galvosūkių galvosūkis. „Mama, kas jis toks?“ – vis nerimo peliukas. Spėju, kad smalsumas taip kankino, kad net susikaupti neleido. Peliukas gudrybę suprato gerokai vėliau, o džiaugsmo buvo tiek, tarsi pats būtų padaręs didžiuosius geografinius atradimus. O jūs ar žinojote, kad jei skaitysite tekstą iš kitos pusės, galite jo ir nesuprasti?

(Ne)smulkmenos, bet…

Autorius. Taip, taip, tai Mariaus Marcinkevičiaus istorija apie draugystę ant straublio galo varžėsi dėl 2018 metų geriausios knygos vaikams titulo.

Iliustratorė. Taip, taip, tai Lina Dūdaitė ne kartą apdovanota (2009, 2012, 2018) už gražiausias iliustracijas.

Detalės. Tik pažiūrėkit į tas sniego kepures – juk jos raštuotos močiučių raštais! O kur dar paslaptingos schemos, žavūs maži paveikslėliai tekste, slapti receptai. Tiek mažų, vos pastebimų detalių. Tiek didelių atradimų!

2019 m. knygų mugei pasiruošta

Važiuoti į knygų mugę – reikalas rimtas. O su peliuku, kurio akys nori visko, o saiko jausmas dar neišugdytas – iššūkių iššūkis. Bet jei labai nori, viskas įmanoma! Tad ką peliukai daro, kad būtų smagu ir naudinga? Pirmiausia ruošia namų darbus!

Namų darbai priklauso nuo to, ko tikimės iš mugės. Peliukai nekuklūs, nori visko ir daug! Tad iš anksto susidaro pirkinių sąrašą, nusprendžia, kokius renginius aplankys.

Tada suplanuojame laiką: knygų paieškas deriname su renginiais, kūrybinėm dirbtuvėm, atokvėpio minutėm ir užkandžiavimu. Sutikite, juk pavargusiom kojytėm ir tuščiu pilvu net atkakliausios pelės nebežino, ko nori, tad ką kalbėti apie peliukus?

Atvykus į mugę labai svarbu pasidalinti atpažinimo ženklais. Pernai bendrakeleivė savo meškiukui ant abiejų rankų telefono numerį užrašė. Pelė nedvejodama peliukui padarė tą patį. Maža kas? Žmonių daug, peliukai ir meškiukai lengvai gali nuklysti nuo saugios pašonės.

Kas dar? Kas dar? Et, turi Pelė dar kelias taisykles, kurios padeda nepasimesti knygų, norų ir galimybių liūne. Peliuką savarankiškai rinktis paleidžia tik saugioj teritorijoj. Nieko nepadarysi, pasitikėjimą reikia pelnyti. Pelė besąlygiškai pasitiki tik dviem vaikų knygų leidyklom – tad iš ten peliukams galima rinktis viską, kas patinka. Kitur reikia apžiūrėti, pašniukštinėti, o tada pasitarti, ką pirkti, o ką reikėtų iš bibliotekos parsinešti.

Darydami namų darbus, ne tik sąrašus susidarom, bet ir kainas susirašom. Seniai dingo tie laikai, kai knygų mugėj vertėjo pirkti knygas, nes ten tikrai pigiau. Dabar į mugę verta traukti dėl kultūrinės programos, na, gal dar kai ką įsigyti, jei labai norisi ir/ar reikia. Bėda, peliukams visad ir norisi, ir reikia!

Beje, knygų mugėje dalyvauja ne tik leidyklos, bet ir knygynai. Juose būna šiek tiek brangiau, bet patogiau, nes visas asortimentas vienoje vietoje. Visgi peliukai linkę taupyti, tad pirmenybę teikia leidykloms. Bet juk visada yra išimčių iš taisyklių, tad kainas verta palyginti ir ten, ir ten (išankstinis sąrašas ar išmanusis įrenginys su internetu labai praverčia).

Kol kas peliukai šiemet dar neturi konkretaus plano, nuo ko pradės ir kuria kryptimi trauks. Bet laiko dar yra. Spėsim ir tokį nusibraižyti. O dabar didysis norų sąrašas! Visiškai subjektyvus. Visiškai chaotiškas. Visiškai nekuklus. Visiškai atsitiktinis. Ar atrinktos knygos keliaus į peliukų urvelį, bus sprendžiama vietoj, nes dar nei vienos iš jų nei matėm, nei uostėm ar vartėm. O smalsu! Labai, labai smalsu!

LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Karalaitė ant stiklo kalno: dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena / pasakas atrinko ir rinkinį sudarė Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis; iliustravo Marius Jonutis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. – 142 p.: iliustr.

Lietuvių liaudies pasakų leidimų nuo Pelės vaikystės – gyvas galas. Tik štai nei vieno iš jų neturime. Visi kažkokie nerimti atrodo. Šis akį patraukė dėl iliustracijų (juk vaikystę primena, o visi puikiai žino, kad tėvai vaikams bando įsiūlyti tai, ką patys vaikystėj mėgo). Kalbos eina, kad knyga įvertinta kaip viena gražiausių ir meniškiausių 2018 metų knygų vaikams. Dar kalbama, kad leidėjai labai, labai stengėsi, kad pasakų kalba neprarastų grožio, turtingumo, o kartu būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui. Oj, kaip norisi iš arčiau šią knygą apžiūrėti!

Alma littera

Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė / Justinas Marcinkevičius; iliustravo Agnė Nananai. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 44 p.: iliustr.

Kas gi nežino šių eilučių: Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, / nesvarstydami – kodėl ir kam. / Jeigu šita žemė kam priklauso, / tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Nors Gudrutis nelinkęs eilėraščių krimsti, turiu slaptą tikslą. Kokį? Kai sakys, kad skaityti sunku, neįdomu, neturi tam laiko ar ką nors panašaus, pasiūlysiu eilėraščių: nes jie trumpi, nes rimuotą tekstą lengviau skaityti nei prozą, vadinasi užduotis tikrai įveikiama, net jei jis… Kodėl ši, o ne kokia nors kita poezijos knyga? Todėl, kad Pelei labai smalsu į iliustracijas paspoksoti. Juk jos Agnės Nananai. P. S. Tikiuosi, kad kaina mugėj nesikandžios.

Mėlyna sruoga: apysaka / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 190 p.

Nėr čia ką daug pasakoti. „Siuntėjas“ užminė nemažai klausimų, tad antrojoje dalyje viliuosi surasti atsakymus. Beje, knygą vertė itin patyręs vaikų literatūros vertėjas, tad tikiuosi gardaus deserto.

Baltos lankos

Raidžių namučiai: eiliuota ir įgarsinta abėcėlė: žaislinė knygelė / Ramutė Skučaitė; iliustravo Inga Dagilė; įgarsino Ilona Balsytė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. – 60 p.: iliustr.

Juk reikia kažką parvežti ir Smalsučiui, ar ne? Skučaitės, Dagilės ir Balsytės trio skamba stipriai ir įdomiai.

Lututė

Pažinkime Lietuvos paukščius / Vytautas Jusys, Saulius Karalius, Liutauras Raudonikis. – Kaunas: Lututė, 2017. – 239 p.: iliustr.

Ši leidykla prieš kelerius metus buvo išleidusi labai šaunų paukščių pažinimo vadovą. Gaila, kad Pelė jį pražiopsojo. Dabar tas pats autorių kolektyvas parengė naują knygą. Peliukas vis apie paukščius klausinėja, o Pelei žinių nepakanka atsakyti į visus klausimus. Jei nebus per daug moksliškai parašyta, o iliustracijos ir žaliems suprantamos, griebsim į peliukų biblioteką.

Žalias kalnas

Istorijos skanėstai / skanėstus surinko ir aprašė Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė; iliustravo Inga Dagilė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2018. – 68 p.: iliustr.

Nežinau, kaip jums, bet Pelei užkulisiai visada buvo įdomesni, nei pats spektaklis. Ir nesvarbu apie ką kalbėtume – procesas, reiškinio paaiškinimas, prašalaičio akiai nematoma virtuvė visada buvo įdomiau, nei pats faktas. O čia juk siūlo mažučiukus skanėstus. Ir dar apie Lietuvą! Ir dar Pelė girdėjo, kad parašyta įdomiai, vaizdžiai, gyvai. O ir Dagilės piešti drambliai peliukams labai patiko, tad įdomu, kaip iliustratorė atsiskleis šįkart. Niam niam niam, net seilės į visas puses taškos.

Baisiai gražūs eilėraščiai / Daiva Čepauskaitė; iliustravo Ieva Babilaitė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2017. – 44 p.: iliustr.

Ir vėl eilėraščiai? O kodėl ne? Ne tiek daug gerų poezijos knygų vaikams išleidžiama. O šią įvertino ir IBBY Lietuvos skyrius, ir į meniškiausių knygų dvyliktuką pateko. Kodėl nepabandžius? Tikiuosi, kad dar nebus visos išgraibstytos, nes Pelė ir vėl grauš nagučius, kad pražiopsojo kažką unikalaus.

Nieko rimto

Interviu su daiktais: leidinys su papildytos realybės elementais / Audra Meškauskaitė; iliustravo Jurga Šulskytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 76 p.: iliustr.

Buvo Pelė šią knygą nužiūrėjusi pernai. Pati nebežino, kodėl nepirko, bet vis pamiršti negali. Per metus autorė paruošė dar vieną panašų leidinį („Istorijos skanėstai“). Tad kodėl gi ir „Interviu su daiktais“ iš naujo nepavarčius?

Mitai ir stereotipai apie gyvūnus: ar žinai, kas – tiesa, o kas – pramanai? / Pavla Hanáčková; iliustravo Linh Dao ; iš anglų kalbos vertė Ernesta Ranonytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 35 p.: iliustr.

Ką žinote apie gyvūnus? Pelė žino nedaug, na nebent tiek, kad pelę vargiai priviliosi į pelėkautus su sūriu (juk ir taip aišku, kad ten reikia dėti knygą – chi chi chi). Bet juk norisi žinoti viską, ar ne?

Urvuose ir olose / Markéta Špačková; iliustravo Ilona Komárková; iš anglų kalbos vertė Saulenė Išganaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 24 p.: iliustr.

„Mama, o kur gyvena barsukas? O lapė? O liūtas?“ Gal ir ne į visus klausimus atsakymus rasim, bet bent jau žinių spragas pabandysim užpildyti.

Tikra knyga

Maži eilėraščiai mažiems / Marius Marcinkevičius; iliustravo Rasa Jančiauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2018. – 36 p.: iliustr.

Oho, šiemet sąraše labai daug poezijos! Marcinkevičiaus proza peliukams patiko. Tad kodėl nepabandžius eilių? Beje, už iliustracijas knyga pripažinta meniškiausia knyga vaikams. Kodėl gi akiračio dar labiau neišplėtus?

Sofoklis

Senovės graikų pasakos / Dalia Dilytė; iliustravo Marius Zavadskis. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 123 p.: iliustr.

Kai Pelė studijavo, Dilytės knygos buvo bene vienintelis šaltinis lietuvių kalba apie Antiką. Net referatams iš šios autorės literatūros sąrašų nieko nugvelbti nepavykdavo, nes tokių knygų mūsų bibliotekose paprasčiausiai nebūdavo. Įrašysi, dėstytojai iškart supras, kad sukčiauji. Nuo tada daug kas pasikeitė, bet autoritetas yra autoritetas. Namuose stovi tik senas graikų mitų ir legendų leidimas. Metas atsinaujinti.

Garnelis

Karo dienoraščiai, 1939–1945 / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2018. – 293 p.

Turbūt jau supratot, kad ne dėl Gudručio ši knyga į sąrašą įšoko. Mėgsta Pelė istorijas iš pirmų lūpų: prisiminimus, dienoraščius, laiškus, žinoma, jei nekalbėsime apie vaikų literatūra. O čia lyg ir du zuikiai vienu šūviu! Juk tai Lindgren dienoraščiai! Labai intriguoja.

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

Brolių ieškotoja: pagal lietuvių liaudies pasaką / Stepas Zobarskas; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. – 67 p.: iliustr.

Išguglinti šio fondo knygas – tikras galvos skausmas. Pravargsti pusdienį, sužinai ne kažką, o tada mugėje stovi prie stendo ir nežinai, ką išsirinkti. O gal ir vargti neverta? Juk niekada negali būti tikras, ar pavyks gauti tai, ką nusižiūrėjai iš anksto. Kol kas akis užkliuvo už šios. O kaip bus, taip bus.

Alumnus

Dvylika iš pašto karietos: žiemos pasakos: dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentai / Hans Christian Andersen; iš danų kalbos vertė ir sudarė Liudas Remeika; iliustravo Vilhelm Pedersen, Lorenz Frølich. – 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Alumnus, 2015. – 238 p.: iliustr.

Ar esate girdėję apie tokią leidyklą? Pelė irgi ne. Tai va, jau kelerius metus Pelė šios knygos ieško. Kai būna draugiškos kainos, jos nei vienas elektroninis knygynas neturi. Jei žinote, kur šiuos slapukus leidėjus rasti, pasidalinkite informacija, gerai? Baisu, kad žaidžiant amžinas slėpynes šios knygos taip ir nerasim. Beje, viena Anderseno gerbėja, kuri apie jį net monografiją parašė, gyrė tikslų ir puikų šios knygos vertėjo darbą.

Muzikija

Knygų vaikas: grafinė pasaka / Oliver Jeffers; iliustravo Sam Winston; iš anglų kalbos vertė Lora Tamošiūnienė, Indrė Šeputienė. – Vilnius: Muzikija, 2018. – 32 p.: iliustr.

Pelę labai suintrigavo šios knygos pristatymas leidiniuose apie vaikų literatūrą. Kai pamatys, gal ir daugiau ką nors išlementi galės.

700 eilučių

Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija / Lina Mickutė; iliustravo Birutė Bikelytė. – Vilnius: 700 eilučių, 2018. – 63 p.: iliustr.

Galit sakyti ką norit, bet įdomių knygų vaikams apie žymius Lietuvos žmones trūksta. Oj kaip Pelė šokinėjo pamačiusi knygą apie Joną Basanavičių. Gal turėsim naują gerų knygų kryptį vaikams?

Apkabink mėnulį

Illuminature: nušviesta gamta / iliustravo Carnovsky; teksto autorė Rachel Williams; vertė Valdas Kalvis. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 63 p.: iliustr.

Na kam nepatinka atradimai? Būna dienų, kad Gudrutis ir po džiungles mielai pasibastytų, ir į kalnus liptų. Žinoma, jei tai saugu ir per daug jėgų nepareikalautų. Ech, lepūs dabar peliukai. Bet gerai, kad nuotykiai ir atradimai jiems patinka. Ypač, jei viską gauni nuo sofos nepakilęs (chi chi chi). Kažką panašaus į „Illuminature“ Pelė matė užsienyje: uždengi iliustracija specialiu filtru ir išvysti visai kitą pasaulį. Į šią knygą sudėta labai daug vilčių.

Pjeras labirintų detektyvas: dingusio Labirinto akmens pėdsakais / iliustravo Hiro Kamigaki; tekstų autorius Chihiro Maruyama. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 32 p.: iliustr.

Yra dalykų, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Ilgai Gudrutis nemėgo maišalynių, raizgalynių ir kitokių ieškynių. O štai dabar karts nuo karto mielai atsiverčia. Pelė ėmė manyti, kad į namus reikia dar vienos raizgalynių knygos, tad labai nori pavartyti Kamigaki labirintus.

Debesų ganyklos

1000 klausimų ir atsakymų. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019. – 216 p.: iliustr.

Kiekvieną kartą Pelė pasižada, kad tai paskutinė enciklopedija į namus. Urvelyje jos visą lentyną užima. Buvo laikas, kai peliukas skyrius iš enciklopedijų klausė vietoj pasakų, tad ir užderėjo jų nemenkas derlius. Lyg ir užtektų, bet negi gali ramiai praeiti, kai sakoma, kad ši parengta pagal TV žaidimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Laida pelių šeimai patinka, tai gal ir knyga patiks? Beje, girdėjom, kad ir kortelių žaidimas bus.

Jonas ir Jokūbas

Kažkur Pelė skaitė, o gal tik vėjas ausyse zvimbė, kad šiemet bus papildyta filosofijos serija vaikams „Mažieji platonai“. Nežino Pelė, ar jos peliukams bus įdomi filosofija, bet vieną knygą iš šios serijos į urvelį partempti norėtų. Juk reikia pagaliau viską išsiaiškinti apie keliavimą šviesos greičiu. Gal „Alberto Einšteino nušvitimai“ padės?

Et, gal jau užtenka sąrašus tęsti? Pelė gali būti rankiojusi, prirankiojusi ir deimančiukų, ir perliukų, ir kitokių brangenybių, bet Gudrutis vis tiek rinksis tai, kaip jam patinka. Svarbiausia, kad iš saugiosios zonos neišsprūstų.

Jei kam nors kyla klausimas, kodėl sąraše nėra knygų iš kitų leidyklų, atsakymas paprastas. Priežasčių tam gali būti tūkstantis ir viena. Gal jie vangiai atnaujina savo svetaines? O gal per mažai apie naujas knygas trimitavo, tad ir liko kažkur užkampyje nepastebėtos? Arba labai trokštamus perliukus ir deimančiukus peliukai jau anksčiau susirankiojo per akcijas atrakcijas. Arba… Na koks skirtumas. Prisiminkite, kad peliukų sąrašas subjektyvus, chaotiškas, atsitiktinis ir dar nepatikrintas. O kokie jūsų sąrašai? Pasidalinkite, a?

„Graužiame knygas gardžiuodamiesi. Atradimais dalinamės didžiuodamiesi." – Pelių šeima