Būtų puikus atradimas, bet… („Pelytė kaip žirniukas dienų verpetuos sukas“)

 

Pavadinimas: Pelytė kaip žirniukas dienų verpetuos sukas : Pelyte-kaip-zirniukas-dienu-verpetuos-sukaspuikių puikiausios pasakos prieš miegą

Autorius (- ė): [Dugald Steer, Libby Hamilton]

Vertėjas (- a): [Alfredas Steibys]

Iliustruotojas (- a): Caroline Anstey

Leidykla: Trys nykštukai

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [95]

Kokiais keliais knygos atkeliauja į jūsų namus? Į mūsiškius dviem. Pirmasis sunkus ir ilgas, kiekviename jo posūkyje griežta Pelės Mamos patikra, po to atranka. Kitas – kontrabandinis, puikiai pramintas močiučių. Et, nors pasitartų prieš pirkdamos. Juk jų piniginės ne guminės, mūsų namai irgi, o dovanotos knygelės būna, švelniai tariant, visokios. Tarsi pasiteisindamos, tarsi argumentuodamos sengalvėlės sako: „Juk tokie gražūs paveikslėliai!“ Dėl skonio nesiginčijama, tik bėda, kad bežiūrėdamos į „gražius paveikslėlius“ neperskaitė nei vieno knygelės sakinio…

Štai šiuo antruoju keliu į peliukų namus šmurkštelėjo knygutė „Pelytė kaip žirniukas dienų verpetuos sukas“. Vos dirstelėjusi iškart pašiaušiau šerį, – vėl pinigai į balą, bet negi drumsi priekaištais dovanojimo džiaugsmą? Nelauktą viešnią tyliai patupdžiau į tolimiausią lentyną. Ilgokai ji ten tūnojo, kol vieną dieną užsinorėjus kažko naujo Gudrutis prisiminė, kad močiutė buvo atnešusi knygelę apie pelytę. Teko viešnią kviestis prie stalo…

Štai čia turėtų pasigirsti triumfo fanfaros, o po jų sekti atgaila, kad knyga taip ilgai ir nepelnytai buvo užmiršta, bet ne viskas taip paprasta. Kol kas leidau viešniai ilgėliau pasibūti mūsų namuose – ne tokia ji bloga, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, – bet manau, kad peliukams paūgėjus, su ja atsisveikinsime.

Privalumai, dėl kurių neprašytosios neišbrukome per duris. Močiutės pastebėti ir įvertinti dailūs paveikslėliai (nors man būtų užtekę tik pagrindinių, nes tos smulkmenos paraštėse tik skandina bendrą vaizdą). Labai šiltos istorijos, kurios dabar itin aktualios Gudručiui, – apie tai, kas yra meilė: Ar, iš kiaušinių išsiritus kitiems mažyliams, mama antis didelius vaikus užmirš? <…> Mama niekada neužmiršta nė vieno vaiko!; ar reikia atsidėkoti už gerumą: Už ką jūs mane pabučiavote? <…> Šitaip mes tau dėkojame už gerumą ir meilę; apie baimes, slypinčias patamsiuose: Garsai jai baimės nebekėlė, nes visi buvo aiškūs; apie naują šeimos narį ir dar apie šį bei tą. Labai džiaugiausi, kad sudėtingos temos perteikiamos paprastai, neįkyriai, tiesiog stebint aplinką, jokio moralizavimo ar didaktikos. Neerzino netgi tai, kad pagrindinės veikėjos – pelytės Tauškutės – paveikslas idealizuotas, kai kam toks tyrumas gali atrodyti nenatūralus, juk nei vaikai, nei suaugę nebūna visiškai geri ar visiškai blogi, bet juk geras pavyzdys dar niekam nepakenkė.

Trūkumai, kurie sutrukdė Tauškutei įsikurti ilgam. Nors istorijų turinys labai aktualus, o kalba ir vaizdinga, ir turtinga, tačiau kartais kliūva už liežuvio. Sunku pasakyti, dėl kieno kaltės atsirado šie nelygumai – autorių, vertėjo, redaktoriaus? Rodosi, jog knyga išleista paskubomis, pritrūko (o gal jo išvis nebuvo) stipresnio redaktoriaus pamylavimo, teksto pakedenimo, kad išlygintų visus kupstus ir duobes. Apskritai knygoje daug kas nenurodyta, nei puslapiai, nei iš kur versta, nei redaktorius. Kartais Tauškutė kalba tarsi suaugusi. Yra vaikų, apie kuriuos sakoma „sena galva“ (gudrūs, iškalbingi). Tik ar tai stiliaus trūkumas atsiradęs dėl vertimo, ar tokio ir būta autoriaus sumanymo? Neišvengta logikos klaidų, pažodinio vertimo. Kaip suprasti šiuos sakinius (cituojant išskirta mano): Kopūstų lysvėje kaip užvertas kapstėsi tėtis; Jame vešėjo kopūstai, moliūgai ir kiti žalumynai; <…> privertė gyvą baimę sniego. O kaip jums patinka žodžiai nakviša ir gvildas? Mudviejų su Gudručiu žodynas prasiplėtė, tad negi dėl to peiksi, tik kirba abejonė, ar jų tikrai reikia vaikiškoje knygutėje, skirtoje patiems mažiausiems? Et, o kur dar korektūros klaidos…

Patiko mums pelytė Tauškutė, bet labai pikta dėl leidėjų aplaidumo, neatsakingo požiūrio. Kol kas leisime mažylei pasisvečiuoti, o po to į kelią. O kaip pasielgtumėte jūs?

Kitoks požiūris į baubų pasaulį (A.Noll „Man reikia baubo“)

Man-reikia-baubo-Amanda-Noll

Pavadinimas: Man reikia baubo (Orig. I Need My Monster)

Autorius (- ė): Amanda Noll

Vertėjas (- a): Nijolė Regina Chijenienė

Iliustruotojas (- a): Howard McWiliam

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 32

Kiekvienas turime savų baimių, baubų, monstrų… Su Gudručio pabaisomis kovojame nuo trejų. Tamsa, neaiškios kilmės padarai ir dar bala žino kas jo nuolat tyko net vidury dienos pilname kambaryje žmonių.

Ko mes neišbandėme! Nuo filmukų iki knygučių, nuo lempelės, kuri įsijungia suplojus delnais, iki pasakojimų apie mamos ir tėčio vaikystės baubus ir kaip mes juos nugalėjome… Negaliu sakyti, kad iki tol išbandyti metodai nebuvo veiksmingi, tačiau pabaisos vis rasdavo spragų mūsų gynyboje ir nesidrovėdavo grįžti.

Išgirdusi apie Amandos Noll knygą „Man reikia baubo“ net neabejojau, kad ji mums būtina. Anotacija apie berniuką, kuris negali užmigti be baubo, teikė vilčių. Jei negalime siaubais atsikratyti, gal pavyks susidraugauti? Gudrutis klausėsi pastatęs ausis, o kad nebūtų taip baisu, galvą užsiklojo antklode…

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad baubai mūsų namuose lankosi taip pat, kaip ir anksčiau. Tiesiog dabar peliukas žino, kad saugiausia namų vieta yra jo lova. Pabaisos kiek tik nori gali kaišioti nagus, ragus, liežuvius ir uodegas – kol jis guli lovoje, nei vienas siaubūnas jo nepagriebs. Kai nelemtieji padarai įsigudrina atslinkti dienos metu, užtenka pasiteirauti, kuris šiandien atėjo? Tas juokingas su išpuoselėtais nagais ar mergina su kaspinėliu ant uodegos? Gudrutis susimąsto ir po akimirkos vėl nubėga žaisti.

Išvados paprastos: a) baubai reikalingi, nes jie <…> turi priversti mane gulėti lovoje ir įsivaizduoti, kokios baisybės manęs laukia, jeigu iš jos išlipčiau; b) baubams su vaikais irgi nelengva, nes ateina toks laikas kai šie turi  iš kailio nertis, kad mažieji jų vis dar bijotų.

Smulkmenos, bet…

Korektūra. 32 puslapių knygutėje palikti korektūros klaidą mažų mažiausiai neatsakinga. Minusas!

Tema. Taškas už aktualią temą.

Nuotykiai prasideda pavasarį! (Apie Linos Bakštytės ir Austėjos Landsbergienės knygas)

Ateina toks stebuklingas metas, kai visi pašaliai skardena nuo juoko, klegesio, šūksnių, kai langus atveriame iki galo, o namų durys nuolat trinksi, nes išsėdėti viduje neįmanoma. Tarsi visus, visus – didelius ir mažus, lėtus ir greitus, sparnuotus, kailiniuotus ir plikus, dvikojus ir ne tik, ratuotus ir pėsčius – būtų beprotybė apėmusi. Tik spėk dairytis, klausytis – kiek aplinkui visko vyksta. Jei pirmosiomis siautulio dienomis dar priglaudęs ausį prie žemės gali išgirdi, kaip žolė dygsta, tai greitai net ausyliausias klausytojas tegirdi, kaip aplink galvą kažkas dūzgia, zirzia, birbia, kažkur medžiuose ar net padangėse čirškauja, ulbauja, čiulbauja, trėles laido, kol viskas ima suktis, gausti… Žemė jau nebe dienomis, o valandomis rūbus maino. Iš žalio į geltoną, iš geltono į margą, iš trumpo į ilgą… Ir staiga viskas nutyla, nurimsta, sustoja…

Štai šios tylos, užklupusios po beprotiškai džiaugsmingo siautulio, bijau kiekvienais metais. Gudrutis ima sienomis lipti, kaip uodega paskui slankioja ir vis tą patį kartoja: „Ką man veikti, ką man veikti?“. Ech, o kuo gi tau blogai lauke būti? Bet ne, draugų nėra, nes visi kažkur prapuolę. Kas vėl namuose prie kompiuterių ir televizorių tūno, kas kaimuose, soduose ar… Kas juos žino, kur visi susislapsto. Mudviem su Gudručiu kiekvienais metais tenka po ištuštėjusius kiemus klaidžioti ir bandyti betoninėse miesto džiunglėse smagios veikos susirasti. O juk buvo laikai, kai nuo ryto iki vakaro kieme sėdėdavom ir net sutemus namo mūsų niekas nuvaryti negalėdavo. Ech, tada buvo taip, o dabar yra kitaip. Ir tenka Pelei Mamai kasmet sukti galvą, ką reikės daryti tada, kai miestas nustos gausti.

Knygų, kuo užsiimti su vaikais, tikrai yra. Niekada jų nepirkdavau, nes puikių idėjų virtualioje erdvėje kalnai. Bėda tik, kad jos nuolat iškrenta iš perkrautos Pelės Mamos galvos. Be to, taip ir neišmokau tų lobių susandėliuoti, tad tenka nuolat ieškoti, ką ir kur skaičiau ar mačiau, o tai ir nepatogu, ir laiko atima. Per vieną akcijų maratoną į krepšelį sušoko Linos Bakšytės „Kur nuklydo panagiukai?“ ir Austėjos Landsbergienės „Pavasaris“. Įtikinėju save, kad neverta stebėtis šiais pirkiniais, juk šiemet prie klaidžiotojų prisijungs ir Smalsutis, o galvoti užsiėmimus dviems skirtingo amžiaus peliukams yra nemenkas iššūkis. Dalinuosi pirmaisiais įspūdžiais apie knygas.

Kur nuklydo panagiukai? Lauko tyrinėtojų knyga / Lina Bakšytė; iliustracijų autorė Reda Tomingas. – Vilnius: Šviesa, 2017. – 95 p.: iliustr.

Pirkdama šią knygą net neįsivaizdavau, ko tikėtis, tačiau apsisprendžiau Kur-nuklydo-panagiukai-Lina-Baksyteakimirksniu, prisiminusi skaitytą interviu su autore. Stebėdama, kaip žaidžia sūnus, moteris pamatė, „kad paprastame šaligatvyje galima atrasti gausybę įdomių dalykų, svarbių mažyliams: kanalizacijos dangčius, skruzdžių takelius, mažus griovelius, nukritusias šakeles <…>“. Pamaniau, kad jei ši knyga atsirado iš mamos ir sūnaus kasdienybės, ji tikrai turėtų praversti miesto peliukams.

Pirmieji atradimai. Įdomi knygos struktūra: nuotykis prasideda pasakojimu apie pradingusius panagiukus, be abejo, knygos veikėjas leidžiasi ieškoti mažųjų nenuoramų; šalia pasakaitės yra užduotys vaikams bei idėjos tėvams, ką dar būtų galima nuveikti. Knygos pabaigoje panagiukai surandami. Žinovai tokį komponavimo būdą greičiausiai pavadintų kokiu nors sunkiu terminu, pavyzdžiui, rėmine konstrukcija. Peliukai mano, kad šauni mintis knygos užduotis susieti su istorija, juk gauni du, oj ne, greičiau, tris viename: vakaro pasakaitę, užduotis mažiesiems ir instrukcijas tėvams. Knyga suskirstyta į tris skyrius, nuotykiai prasideda mieste, vėliau persikelia į sodą, pasibaigia miške. O svarbiausia, kad visi užsiėmimai skirti atlikti lauke! (Mums kaip tik to ir reikėjo!)

Peliukų įvertinimas: puiki lauko užduočių knyga su dailiomis iliustracijomis, aiškia struktūra, sutartiniais ženklais, kokybiškas popierius ir spauda. Jei „Rašinukas“ turėtų vertinimo sistemą, leidinys gautų vieną aukščiausių balų. Et, visiškam tobulumui pasiekti koją pakišo priekabus Pelės Mamos požiūris į tekstus. Pasakaitės idėja puiki – dėl jos knyga tampa vientisa ir išbaigta, be to, paliečiamos socialinės problemos, – bet istorijai pritrūko meniškumo.

Kur-nuklydo-panagiukai-atvartas
Kur nuklydo panagiukai? Knygos atvartas

Kelios pastabos ir pasvajojimai. Mamų, vaikštinėjančių su peliukais, kuprinės būna net išsipūtusios nuo daiktų, tad didelis knygos formatas nėra patogus neštis į lauką. Norėtųsi mažesnio leidinuko, kuriame būtų pasaka ir idėjos tėvams, o užduotėles vaikams perkelti į nedidelį pratybų sąsiuvinį (arba suteikti galimybę atsispausdinti iš leidyklos svetainės). Kiekvienas pasirinktų pagal poreikius. Juk vieniems reikės ir knygos, ir užduočių sąsiuvinio, o tiems, kurie tyrinėja būriais, tų sąsiuvinių gali prireikti net kelių.

Pavasaris : inovatyvi programa XXI a. tėvams ir pedagogams. Kad vaikai augtų laisvi ir kūrybingi! / Austėja Landsbergienė; iliustracijų autorė Inga Gilė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 145 p.: iliustr.Pavasaris-Austeja-Landsbergiene

Auginantys vaikus puikiai žino, kas yra Austėja Landsbergienė, tad nenuostabu, kad naujos autorės knygos apie kontekstinį ugdymą vos pasirodžiusios šovė į perkamiausių knygų dešimtukus. Numatyta išleisti visiems metų laikams skirtą knygų ciklą. Knygynuose jau galima įsigyti „Rudenį“, „Žiemą“ ir „Pavasarį“. Pastarasis pliumptelėjo ir į peliukų krepšelį… Pavadinime besipuikuojantys žodžiai (pavasaris, tėvams, laisvi ir kūrybingi vaikai) mintyse iškart sudėliojo puikią pavasarinės veiklos programą šeimai, tad čiupau net nevarčiusi. Et, šiek tiek paskubėjau. Nemanykite nieko blogo, knyga puiki! Tik lūkesčiai buvo visai kiti. Tikėjausi, kad bus daugiau veiklos, žaidimų ar kitokių užsiėmimų, kuriuos galima atlikti lauke. Juk pavasaris! Bet…

Įspūdžiai apie knygą. Ant viršelio rašoma, kad knyga skirta „tėvams ir pedagogams“, manau, kad pastariesiems labiau, nes temų išdėstymas primena ugdymo įstaigų programą, tačiau ši pastaba nereiškia, kad knygos medžiaga nesugebės pasinaudoti tėvai. Straipsnį apie kontekstinį ugdymą ir jo principus prarijau (beje, jis yra įdėtas visuose serijos leidiniuose), bet daugiau prie jo negrįžau. Pravertė skyrius apie amžiaus tarpsnių ypatumus (jis taip pat yra visose knygose), nes šios informacijos karts nuo karto prireikdavo, tad džiaugiuosi ją turėdama vienoje vietoje; knygoje tikras smagių darbelių idėjų lobynas (pagaliau kažkas jas susandėliavo!), darbeliai suskirstyti pagal temas, tad jei norėsite veiklą susieti su kokiu nors įvykiu (besimainančiais orais, augintiniais ir pan.), nereikės daug vargti ieškant idėjų; kiekvienas skyrius baigiasi „Šiuo bei tuo“ – tai tarsi slapta kišenėlė, į kurią įdėtos kelios smagios smulkmenėlės, susijusios su nagrinėta tema (eilėraštukai, žaidimai, knygų sąrašas vaikams (!) ir kt.).

Pavasaris-atvartas
Pavasaris. Knygos atvartas

Peliukų įvertinimas: leidinys puikios poligrafinės kokybės, išsamus, aiškios struktūros. Būtų tobulas, jei prie užduočių būtų nurodyta, kokio amžiaus mažyliams jos skirtos. Taip pat viena kita idėja, ką nuveikti lauke, nepamaišytų. Tikiuosi, kad „Vasaroje“ jų bus daugiau. Nors paskubėjau ir nusipirkau katę maiše, bet nėra to blogo, o ypač knygų, kurios neišeitų į gerą. Peliukai pasiryžę ją prisijaukinti, mat darganotų dienų būna net pavasarį.

Prarastas Shauno Tano daiktas

Pavadinimas: Prarastas daiktas (Orig. The Lost Thing)

Autorius (-ė): Shaun Tan

Vertėjas (-a): Viktorija Uzėlaitė

Iliustruotojas (-a): Shaun Tan

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2015

Puslapių skaičius: 32

Būsiu atvira – apie paveikslėlių knygas žinojau tik tiek, kiek apie jas girdėjau iš kitų, o tai reiškia, kad mano žinios buvo labai skurdžios. Sakoma, kad Lietuvoje ši rinkos dalis dar neatrasta, kad galioja tam tikri stereotipai, todėl paveikslėlių knygos nepelnytai priskiriamos vaikų (ką ten, greičiau pipiriukų) literatūrai.

Turiu prisipažinti, kad šiuo stereotipu pati šventai tikėjau. Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta.

Shauno Tano kūryba į mano rankas papuolė prieš kelerius metus. Knygų mugėje stoviniavau prie „Nieko rimto“ stendo. Keliais žodžiais persimetus su vadybininku jis pasiūlė pavartyti gerą knygą. Prisimenu, kaip ištraukė iš po prekystalio, atvertė vieną istorijų ir patarė niekur neskubant perskaityti (tai buvo viena iš Shauno Tano „Atokaus priemiesčio istorijų“).

Turiu ir vėl prisipažinti – patiko ir pasakojimas, ir iliustracijos, ir net knygos kaina buvo viliojanti, tačiau tąkart jos nepirkau. Juk tai paveikslėlių knyga (tuo metu net nežinojau, kad toks terminas yra)! Jos trumpam, o po to tik lentynoje dulka. Bet…

Dabar manau, kad vadybininko būta nemenko stratego, psichologo ar net ateities spėjiko. Grūdelis buvo pasėtas. Ilgokai jis ieškojo būdų sudygti, kol išlindo į saulės šviesą. Šiandien ant mano stalo guli net dvi Shauno Tano knygos („Prarastas daiktas“ ir „Atokaus priemiesčio istorijos“).

Ką gi, jei jau pradėjau išpažintį, tai teks eiti iki galo. „Prarastas daiktas“ mene tiesiog pakerėjo. Istorija paprasta, kalba taupi, dėmesį prikausto iki pabaigos. Perskaičius vėl norisi atsiversti pradžią, kad gautum dar vieną galimybę patyrinėti tai, ką pirmu skaitymu, vedamas per didelio smalsumo, galėjai pražiopsoti. Turbūt pirmą kartą gyvenime skaičiau ne tik tekstą, bet ir iliustracijas – nuo viršaus iki apačios, iš dešinės į kairę ir atvirkščiai. Jos taip pat kai ką šnabždėjo, porino, sekė.

Kam ši knyga skirta? Sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia užaugti. Yra ir tokių, kurias skaito visi – nuo mažiausio iki šimtamečio. Kiekvienas joje ras tai, ko tuo metu labiausiai reikia.

Ar patiks pipiriukams, kuriems pagal galiojančius stereotipus yra skirtos paveikslėlių knygos? Ir taip, ir ne. Taip, nes paveikslėliai detalūs, galima žiūrėti ir žiūrėti ir vis atrasti ką nors naujo. Ne, jei nemėgsta siurrealistiškų, nepažįstamų, niūrokų vaizdų. Taip, nes tekstas nesudėtingas, situacijos vaikams lengvai atpažįstamos, aktualios. Ne, jei mėgsta istorijas, kuriose viskas pateikiama ant lėkštutės, jei mėgsta strimgalviais lekiančius nuotykius, jei neturi laiko sustoti, apsižvalgyti, pasmalsauti. Tikėtina, kad „Prarastas daiktas“ didesnį įspūdį paliks jų tėveliams, nes verčia susimąstyti apie tai, kad nereikia būti mažam, kad liktum nepastebėtas. Apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie tau rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje (iš knygos anotacijos; pati nebūčiau sugebėjusi geriau apibūdinti). Tad vartykite ir skaitykite, o visa tai darydami permanykite, kad didi išmintis nebūtų prarasta kaip daiktas.

(Ne)smulkmenos, bet…

Apdovanojimas. Shaunas Tanas yra gavęs vieną prestižiškiausių apdovanojimų vaikų literatūroje – Astridos Lindgren premiją.

Iliustracijos. Paveikslėliai taip pat seka istoriją, nepatingėkite jų panagrinėti, paskaitinėti paraščių. Posakis smalsumas pražudė katę šiuo atveju tėra išimtis iš taisyklės.

Titulinis puslapis. Jis ne tik originalus, įdomus patyrinėti, apžiūrėti. Jame yra ir raktas į knygos paveikslėlių istoriją. Sakote nėra? Pažiūrėkite atidžiau. Ar tas tramvajus nepadeda į pasaulį pažvelgti kitaip?

Kaip Gediminas Vilnių surado (Ž. Miežytė „Vilniaus Vilnius“)

Pavadinimas: Vilniaus Vilnius

Autorius (- ė): Živilė Miežytė

Iliustruotojas (- a): Živilė Miežytė

Leidykla: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 36

Serija: Vaikų bibliotekėlė

Ž. Miežytės knygelė „Vilniaus Vilnius“ į peliukų šeimos laimikių krepšį įkrito šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Apie labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ leidžiamas knygas jau buvau susidariusi gerą nuomonę, tačiau ji nei kiek nepadėjo dairantis po fondo stendą. Į mane žvelgė bent septyni nauji viršeliai, tačiau jokių atsiliepimų apie šias knygas nebuvau girdėjusi. Kai kuriuos pavadinimus ir pavardes atpažinau iš „Metų knygos“ rinkimų, kiti – visiška terra incognita. Galvoje kirbėjo mintis, kad prastai atlikau namų darbus, o išsamiau analizuoti nebebuvo kada, nes Gudrutis nekantriai timpčiojo ranką – juk reikia dar ten nueiti, ir dar tą pamatyti, ir… Kurią knygą išsirinkti? Pagriebiau iš „Metų knygos“ rinkimų girdėtą pavadinimą, o besišypsanti savanorė dar pridėjo magaryčių.

Manau, kad atėjo laikas grąžinti duoklę už magaryčias – bent šiek tiek papildyti nepažintų knygų žemėlapį. Ž. Miežytės knygelė „Vilniaus Vilnius“ nepribloškia nei formatu, nei storiu, tačiau kiek daug telpa į tuos kelis puslapius! Kalbant labai trumpai, tai istorija apie Gediminą ir Vilnių. Aišku, visi iškart pagalvoja apie kunigaikščio sapną, kaukiantį vilką ir po visas šalis sklindančią miesto šlovę. Gal dėl šios dviprasmybės ir buvo atsisakyta apysakos pavadinimo „Istorija apie Vilniaus atsiradimą“, o gal „Vilniaus Vilnius“ skambėjo gražiau, mįslingiau ar kaip nors kitaip -iau. Dabar svarbu tik tai, kad pavadinimas yra ir mįslė, ir jos įminimas. Žinoma, apie užmintą mįslę lengva pamiršti, nes knyga įtraukia akimirksniu.

Nuo pirmų puslapių susidomėjęs seki – ar suras berniukas savo svajonių šunį? Žavi lengvai ir sklandžiai kuriamos žodžių ir situacijų dviprasmybės, o Gedimino bandymas jas paaiškinti sukelia šypsnį, nes supranti, kad per daug skubėjai ir, jei ne mielas pagrindinio veikėjo bandymas pasiaiškinti pakliuvus į keblią situaciją, būtum pražiopsojęs pusę smagumo. Tada stabteli ir atidžiau įsižiūri į paveikslėlius, nes visais nugaros plaukais jauti, kad jei to nepadarysi, vėl ką nors įdomaus praleisi… Ir staiga supranti, kad istorija pasibaigė, o tavo rankose teliko pavadinimo mįslės raktas. „Ach, visai buvau apie tai pamiršęs,“ – pagalvoji.

Paprasta, bet ne prasta. „Vilniaus Vilnius“ ne tik šauni knyga, kurioje puikiai dera tekstas ir vaizdas, tai ir slaptas gidas po 1930-ųjų Vilnių. Knygos pabaigoje pateikti paaiškinimai leidžia iš naujo pažvelgti į pasakojimą, o smalsuoliams tai puiki paskata tyrinėti toliau. Kažin kiek turime knygų vaikams, kurios taip nepastebimai, taip neįkyriai išplečia akiratį? Gal pasidalintumėte savo atradimais?

Smulkmenos, bet…

Užkoduota informacija. Ž. Miežytės knygelėje po siužeto vingiais paslėpta nemažai kultūrinių ženklų. Pažintis prasideda nuo Jano Bulhako fotografijų albumo „Vilnius“ (tritomį 2011–2013 metais išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Lėkdami paskui berniuką ir šunį Vilniaus gatvėmis sutiksite ne vieną žymų žmogų, pajausite 1930-ųjų miesto pulsą. Ir visa tai itin subtiliai užkoduota. Taškas už išradingumą.

Apdovanojimas. Kūrinys laimėjo trečiąją premiją Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Taškas už įvertinimą.

Apie autorę. Ž. Miežytė ne tik rašo ir piešia, bet ir trimitu groja, ir tradiciniais amatais domisi, ir keliauti mėgsta… Taškas už platų akiratį.

Paprastai apie dideles ir mažas socialines problemas (K.Barnhill „Raganos sūnus“)

PavaRaganos-sunus-K.Barnhilldinimas: Raganos sūnus (Orig. The Witchʼs Boy)

Autorius (- ė): Kelly Barnhill

Vertėjas (- a): Nijolė Regina Chijenienė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 349

K. Barnhill knyga „Raganos sūnus“ jau senokai pateko į akiratį, tačiau vis nesiryžau jos skaityti. Keli rasti atsiliepimai buvo sausi ir abstraktūs. Aprašymas ant ketvirtojo knygos viršelio, kuris įkyriai visur cituojamas, taip pat nekėlė didesnių simpatijų. Na kam gali būti įdomu skaityti apie dar vieną nevykėlio (juk išgyveno ne tas, ne išradingasis, ne protingasis, ne šaunusis dynys) virsmą į šaunuolį – tokių pasakojimų šimtai. Tokios pabaigos tikėjausi iš tų trupinių, rastų atsiliepimuose. O juk jie turėjo sukurti intrigą ir privilioti skaitytoją! Neviliojo nė tai, kad kūrinys yra pelnęs kelis apdovanojimus.

Vis dėlto knygą atsiverčiau, nes viename straipsnyje perskaičiau, kad ją atrado pasaulis, o Lietuva dar ne. Pasidarė smalsu. Ar aš ką nors atradau? O taip! Apie ką gi K. Barnhill „Raganos sūnus“? Siužeto pasakoti neverta, nes jis labai paprastas, o perteiktas keliais sakiniais tampa banalus ir neįdomus, o aš tikrai nenoriu atbaidyti nuo šio kūrinio.

Mano nuomone, tai pasakojimas apie itin stiprius žmones. Visai nesvarbu, apie kurį veikėją kalbėtume – ne tą dvynį Nedą, mergaitę Ainę, Sesę Raganą, Plėšikų Karalių, senąją karalienę ar kelis kitus – visi jie turi milžiniškų asmeninių skaudulių. Kaip toliau gyventi, kai netenki mylimo (vaiko, brolio, motinos, žmonos)? Kaip nepalūžti, kai iš tavęs visi juokiasi, tyčiojasi, apkalba? Kaip išlaikyti širdies tyrumą veidmainių pasaulyje, ypač kai visi kiti yra „teisieji“ o tu tas „kitas“, netelpantis į nustatytus rėmus?

Itin skausmingos mažos ir didelės socialinės problemos (netekties, nepripažinimo, vienišumo, patyčių, pasirinkimo, net mikčiojimo, disleksijos) gvildenamos nepastebimai, įtaigiai, visapusiškai. Tiesa, vienoms skirta daugiau dėmesio, kitos tik lengvai paliečiamos, tačiau visos labai svarbios ir  vaikams, ir suaugusiems. Nėra čia nei tiesioginės didaktikos, nei moralizavimo, tik nuotykis vejantis nuotykį, stebuklas – stebuklą. Net pats nepajauti, kaip ištirpsta puslapiai, o ant lūpų lieka išminties burtažodžiai…

Mirties nėra. <…> Yra tik kažkas kita. Kalnas pasiduoda upei ir virsta giliu tarpekliu. Medis pasiduoda puvimui ir virsta žeme <…> (p. 292).

„Raganos sūnus“ viena tų knygų, kurios turėtų patikti ir mažiems, ir dideliems, tiems, kurie negali gyventi be nuotykių, magijos, išbandymų, ir tiems, kurie po eilutėmis ieško gilesnių klodų.

Smulkmenos, bet…

Viršelis glotnus, gera liesti rankomis. Taškas už tai, kad vien dėl lytėjimo pojūčio knygą norisi glausti prie širdies.

Kalba sklandi, pagauli, gyva, vaizdinga, bet neperkrauta. Taškas už sudėtingų dalykų perteikimą paprastais žodžiais.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę, nes vietų, kurias norisi cituoti, bus tikrai ne viena. Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.

Istorijos apie gyvūnus, surinktos M.Čepulio

Visa-tiesa-apie-gyvunus-M.Cepulis

Pavadinimas: Visa tiesa apie gyvūnus

Autorius (- ė): Marius Čepulis

Iliustruotojas (- a) / fotografas (- ė): Edgaras Straukas / Marius Čepulis

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 103

M. Čepulio tekstų visada laukiu tarsi manos. Sunku keliais žodžiais juos apibūdinti. Asmeniškai man, M. Čepulio kūryba primena geros kaimiškos duonos skonį – skalsi ir soti, kvepianti sunkiu darbu, o kartu laisve bei nuotykiais, kartais sprangi, kartais maloniai glostanti gomurį. Kandi dideliais kąsniais ir bijai, kad koks trupinėlis šalin nenulėktų, kad nepražiopsotum į jį sudėtos išminties, žinių, patirties, humoro ir dar daug ko.

„Visa tiesa apie gyvūnus“ – antroji M. Čepulio knyga (pirmoji „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“, 2017). Besipuikuojanti sparnuota leidyklos „Nieko rimto“ karvytė ant viršelio teikė vilčių, kad šis darbas bus skirtas kiek jaunesnei auditorijai, juolab, kad autorius nemažai laiko praleidžia darželiuose ir mokyklose vaikams pasakodamas apie gamtą. Turiu prisipažinti, kad knygos tekstai užminė nemenką dilemą. Kuriai amžiaus grupei ji skirta? Lyg patiems jauniausiems, nes gali daug sužinoti apie gyvūnėlių kasdienybę, lyg vyresniems, nes gan sudėtingas pasakojimo būdas, lyg suaugusiems, mat autorius nevengia stiprių vaizdingų žodžių, sodrių frazių, nevaikiškų juokelių. Kas nėra susipažinęs su čepulišku rašymo stiliumi, gali gauti nemenką šoką, nors nieko šokiruojančio knygoje nėra – tik pokalbiai iš pirmų lūpų, oj, atsiprašau – nasrų, snapų, žiaunų ir kitų kalbos padargų apie kasdienę gyvūnų rutiną (ėdesio paieškas, medžioklės ypatumus, giminės pratęsimą, jauniklių priežiūrą…).

Pradėjus lukštenti knygos puslapius negali sustoti, o tada supranti, kad ir kaip tvirtai būtų sukalti tekstai, jų struktūra kartojasi, tad priekabiam skaitytojui gali imtis darytis šiek tiek nuobodu. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pažabokit apetitą ir graužkit po vieną interviu per dieną – ir daugiau naudingos informacijos į smegenų vingius nusės, ir pradings erzinantis pasikartojimo jausmas.

Skanaus!

Smulkmenos, bet…

Priešlapiai. Iš vieno žvelgia smalsus lapiukas, kitame kyšo ilgos ausys. Taškas už kūrybingai išnaudotą erdvę – juk dažnai šios knygos vietos pilkos ir nuobodžios.

Pavadinimai. Nieko įmantraus – tiesiog kalbinamo gyvūno „vardas ir pavardė“ didžiosiomis raidėmis, dideliu šriftu. Šešiametis Gudrutis dar tik jaukinasi tekstą, tad pavadinimai buvo tos vietos, kurias įveikė savo jėgomis. Taškas už suteiktą galimybę skaityti pačiam.

Iliustracijos. Juodai balti Edgaro Strauko piešiniai primena karikatūras. Kiekvienas padarėlis įrėmintas apskritimu, tarsi į jį būtų žvelgiama pro M. Čepulio objektyvo taikiklį. Juokėmės pusę dienos, kai pamatėme juos atgyjančius išmaniajame telefone. Taškas už juoką.

„Graužiame knygas gardžiuodamiesi. Atradimais dalinamės didžiuodamiesi." – Pelių šeima