Žymos archyvas: 10+

Tik drąsiausi būna savimi (V.Železnikovas „Baidyklė“)

Baidykle-Vladimiras-Zeleznikovas.jpg

Pavadinimas: Baidyklė (Orig. Чучело)

Autorius (- ė): Vladimiras Železnikovas (Владимир Карпович Железников)

Vertėjas (- a): Viktoras Miliūnas

Iliustruotojas (- a): Neringa Žukauskaitė

Leidykla: Alma littera

Metai: 2014

Puslapių skaičius: 236

Serija: 10+

 

Buvau iki ausų įkritusi į paauglystę, kai „Alma littera“ ėmė leisti knygų seriją „10+“. Kai ką suspėjau sugraužti tada, kai ko nebe, nes ėmiau manyti, kad pagal amžių išaugau iš šios serijos knygų. Dabar bandau atsigriebti už prarastą laiką.

Priežasčių, perskaityti Vladimiro Železnikovo „Baidyklę“ (Alma littera, 2008; 2014), turėjau ir daugiau. Rinkau dovaną dukterėčiai gimtadienio proga. Turiu geležinę taisyklę – nedovanoju knygos, jei nesu pati jos perskaičiusi. Štai jums vienas šūvis ir trys patiesti zuikiai (juk dar ir apžvalgą iškepiau).

„Baidyklė“ parašyta 1981 metais. Atrodytų, kad nuo tada daug kas pasikeitė, tačiau skaitydama supratau, kad keičiasi tik išorė, aksesuarai, daiktai, o žmonės ir tada, ir dabar tebesprendžia tas pačias problemas. Jiems vis dar gyvybiškai svarbi šeima, tradicijų tęstinumas, nepertraukiamas ryšys su giminės šaknimis ir ateities kartomis. Šias idėjas puikiai išnagrinėjo ir atskleidė Inga Mitunevičiutė straipsnyje „Senelio Nikolajaus Nikolajevičiaus pokalbiai su amžinybe“, tad jų nebekartosiu. Man žymiai įdomesnė buvo toji įvykių linija, kuri susijusi su vaikų kasdienybe.

Mažas miestelis. Naujokė mokykloje. Senelis laikomas miestelio keistuoliu. Priežasčių įvykti tragedijai užtektinai. Nepalanki išankstinė nuomonė už naujokę į klasę įžengia anksčiau. Lena neturi turtingų artimųjų, pribloškiančios išvaizdos ar kitų „vertybių“, kurios į save palenktų būsimuosius draugus. Draugiškumas, naivumas, tyrumas, didelė, atvira širdis veikiau yra tavo priešai nei sąjungininkai. Kurį laiką naujokė Lena jaučiasi puikiai, bendraklasiai linksmi, negaili juokų, priėmė į savo šutvę. Be to, yra gerasis Dima, berniukas teisuolis, gerbiamas visų draugų ir mokytojų, kupinas puikių idėjų, klasės siela, lyderis, pavyzdys. Jis imasi globoti naujokę Lenką, nes tokia jo prigimtis – padėti silpnesniam. Mergaitė tampa jo sąjungininke, šešėliu, geriausia drauge. Ore sklando švelni tarsi rasotas rožės pumpuras pirmoji meilė… O tada… Tada viskas ima griūti. Lena ima suprasti, būna žmonių – lapių, lokių, vilkų (p. 63), kad linksmas draugų juokas tebuvo šaipymasis, kad šaunusis Dimka tėra…

Apibendrindama noriu pacituoti skaitytojos Saulės žodžius: Ši knyga labai puikiai atskleidžia, kokie vaikai gali būti žiaurūs ir gali labai negailestingai šaipytis iš žmogaus, kuris yra kitoks. <…> Tad labai nuoširdžiai prašau priimkime žmones tokius, kokie jie yra. Net viena draugiška šypsena gali labai daug ką padaryti.

Tegaliu pridurti, kad tiesa kalba vaiko lūpomis, o knyga, nors, kai kurių asmenų nuomone, sukurta „senovės istorijoje“, vis dar aktuali, nes: a) kalba apie vaikus ir vaikams; b) parodo, kaip svarbu turėti draugų (juk paauglystėje priklausyti šutvei yra gyvybiškai svarbu!); c) nagrinėja savęs supratimo ir atradimo (turiu savo nuomonę, galiu pats nuspręsti) dilemą; d) parodo, kad būti savimi nėra lengva; e) yra dar ir šio, ir to bei ano – linkiu atrasti patiems.

Ne visi šiuolaikiniai paaugliai įveiks V. Železnikovo „Baidyklę“. Pradžia gan lėta, daug dėmesio skiriama senelio Nikolajaus Nikolajevičiaus gyvenimui, jausenai, jo vaikystės ir jaunystės įvykiams (kurie netgi man šiek tiek knygų sugraužusiai, šiek tiek gyvenimo mačiusiai tėra pilkšvos dėmės istorijoje). Gali stabdyti ir tai, kad pasakojama apie tų laikų vaikus, jų galvosena ir jausena šiek tiek kitokia nei dabartinių, tad neprošal būtų dialogas su tėvais, kurie galėtų padėti suprasti kai kuriuos veikėjų poelgių ar mąstymo niuansus. Mane šiek tiek erzino pasirinktas pasakojimo būdas: įprastai išpažintis suteikia intymumo, artumo su skaitytoju jausmą. Aš per aštriai jaučiau visažinio pasakotojo alsavimą Lenkai į nugarą, tad mergaitės išpažintis rodėsi dirbtina, knyginė (bijau, kad įsijausti sutrukdė kitos panašaus pobūdžio knygos – juk tiek jų sugraužta…). Atsijojus šiuos šapelius, liko puikios kokybės grūdai, kurie tikrai sudygs, nors ir nemaža laiko praėjo nuo jų surinkimo aruodan.

Smulkmenos, bet…

Filmas. Skaitydama „Baidyklę“ vis nuspėdavau įvykius, atpažindavau dialogus, tik niekaip nesupratau iš kur – juk ši knyga man nauja. Tik perskaičius paskutinę sceną akys atsivėrė. Juk pagal knygą yra pastatytas filmas „Chuchelo“ (1984)! Pagrindinį Lenos Besolcevos vaidmenį atlieka Kristina Orbakaitė, senelį vaidina Jurijus Nikulinas.

Reklama