Žymos archyvas: Enciklopedijos

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Reklama

Kokias vaikystės knygas skaitote su vaikais?

Žmonės, nors šiek tiek susidūrę su knygų pasauliu, kaip susitarę tvirtina, kad tėvai ir seneliai mažyliams perka tas knygas, kurios jiems patiems vaikystėje patiko, gilų įspūdį paliko. Pati tai galiu patvirtinti savu kailiu, ir net uodegos bei letenėlių atspaudus uždėti. Kol Gudrutis nuomonės dėl knygų nereiškė, į namus tempdavau viską, ką pati kažkada su malonumu krimtau. Nunarinusi galvą turiu pripažinti, kad nemažai iš tų archyvinių lobių Gudručiui jokio įspūdžio nedaro.

Tad šiandien kviečiu paskaitinėti apie pirmuosius šešerius mano Gudručio skaitymo metus. O kartu ir pasikalbėti, kokios knygos vaikystėje patikdavo jums? Ką dabar skaito jūsų peliukai? Ar vaikai vertina jūsų vaikystės knygas?

Mūsų su Gudručiu skaitymo valandėlės prasidėjo gan vėliai. Peliukas nenorėjo jokių istorijų klausytis, tik vartyti, vartyti, vartyti. Namuose apsigyveno kalnas kartoninių knygelių. Tiesą sakant, net tada mažylis turėjo savo nuomonę ir „skaitydavo“ tik kai kurias iš jų. Tarp paklausiausių buvo nedidelio formato pirmųjų žodžių ar vaizdų „enciklopedijos“. Mažylis galėdavo valandų valandas baksnoti paveiksliukus ir klausinėti „kas čia?“

Turėjome dar vieną nepaprastą kartoninių knygelių rūšį, paveldėtą iš giminaičių, kurias mielai žiūrinėdavome abu. Lietuvoje nesu tokių mačiusi. Tose kartoninėse knygelėse visa istorija papasakojama per iliustracijas, jose visai nėra teksto (arba jo labai mažai). Net dabar Gudrutis vis dar prisėda jų pavartyti.Kartonines-paveiksleliu-knygos-01

Kartonines-paveiksleliu-knygos-02

Kartonines-paveiksleliu knygos-03
Kartoninės paveikslėlių knygos

Buvo ir dar viena, Mamos Pelės siaubui, mažylio mėgstamų knygelių rūšis. Jos cypė, mūkė, kriuksėjo, pypsėjo ir visokiausius kitokius garsus skleidė.

Maždaug trečiaisiais metais pastebėjau, kad peliukui pasidarė svarbus ne tik vaizdas ir garsas, bet ir tekstas. Buvau girdėjusi, kad vaikams eilėraštukai naudingi, jiems patinka ritmas, rimas, pakartojimai ir t.t. Pradėjau skaityti eilėraščius, eiliuotas pasakas. Gudrutis, vos išgirdęs pirmuosius sakinius, nuo  knygų bėgdavo tarsi jį devyni vilkai vytųsi. Gal ne ta knyga, gal per sunki, gal?..

Iš lentynos vieną po kitos traukiau savo vaikystės numylėtines. Bėda, kad nei Kosto Kubilinsko, nei Martyno Vainilaičio, nei Violetos Palčinskaitės, nei Kornelijaus Čiukovskio eilės vaikiui netiko. Arba mes ne nuo tų knygų pradėjome, arba peliukas nesuprato vaizduojamų realijų, arba jam eilės nepatinka, arba iliustracijos nesužavėjo, arba… Nebežinau. Į šias knygas vaikas nežiūri iki šiol.

Peles-Mamos_vaikystes_knygos
Mylimiausios Mamos Pelės vaikystės knygos

Kakės Makės seriją (tuo metu tebuvo pasirodžiusios knygos apie Netvarkos nykštuką, didelę tamsą ir pabėgusias ausis), vis apeidavau. Na juk tai, dėl ko visi vaikai pametė galvas, nebūtinai rodo produkto kokybę… Vieną dieną pastebėjau, kad namuose apsigyveno netvarkiukas, kuris siaubingai bijojo tamsos ir kurio ausys kažkaip įdomiai veikia. Neilgai trukus Gudručio lentynoje atsirado knygos apie Kakę Makę. Štai tada prasidėjo mano taip laukti istorijų vakarai!

Ilgainiui į lentynas atsikraustė visos serijos knygutės ir enciklopedijos, tačiau nei viena vėlesnė knygutė apie Kakę Makę nesumušė pirmųjų skaitymo rekordų. Ypač knygos apie Netvarkos nykštuką. Gudrutis istoriją mokėjo mintinai (žodis į žodį), Pelė tokiu atminties aštrumu pasigirti negalėjo. Sekdama iš atminties vis ką nors supainiodavo, tad būdavo greitai pataisyta ir papildyta!

Maždaug ketvirtaisiais metais vakarinius skaitymus papildė Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir Kornelijaus Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“. Oj, kaip džiaugiausi, nes šias knygas vaikystėje labai mėgau. Be to, jos ilgesnės, tad nereikėjo kas vakarą skaityti to paties teksto. Tiesa, vėliau Gudrutis pamėgo klausytis tik pirmojo Aiskaudos skyriaus. Bet po intensyvių derybų, knygą skaitydavome nuo pradžios iki galo. 

Dar vėliau atsirado „Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“, Karlo Kolodžio „Pinokis“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“. Kartais įsiūlydavau ką nors naujo, bet peliukas buvo ištikimas savo mėgstamiausioms. Ilgainiui atsirinko kelias istorijas apie Lioleką ir Boleką ir tik jų tenorėdavo.

Be grožinių kūrinių, prasidėjo enciklopedijų graužimo metas. Šioje srityje irgi būta favoritų. Skyriai apie visatos ir žemės gelmių paslaptis, žemynus ir vandenynus, erkes, šikšnosparnius ir visokius kitokius baisius, pavojingus ir keistus gyvius mintinai išmokti ir cituoti kiekvienai progai pasitaikius. O kur dar priešistorinių laikų ir milžiniškų dinozaurų žavesys! Visa, kas nors kiek susiję su dinozaurais, peliukui įspūdį palieka iki šiol.

Mylimiausios-Gudrucio-knygos
Gudručio numylėtinės

Šeštaisiais metais Gudrutis įsimylėjo paveikslėlių knygas. Nebeliko mėgstamiausių, kiekvieną vakarą skaitydavome vis kitą ir kitą. Artėjant septintiesiems, peliukas nusprendė, kad paveikslėlių knygos tik mažyliams. Pradėjome krimsti iliustruotas, juodai baltas knygas. Kol kas visiškai galvą pametęs dėl detektyvų Domo ir Tomo.

Iš mano mylimiausių vaikystės knygų sąrašo, peliukas pripažino tik kelias: Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“, Kornelijaus Čiukovskio „Daktarą Aiskaudą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“. Kitos tebuvo perskaitytos tik kartą ar du ir tai tik dėl to, kad jos labai patinka mamai.

Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“, Kornelijaus Čiukovskio eiliuotos pasakos, Čarlzo Torsono „Kikas“, Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai vis dar tebedulka lentynoje.

O jūsų peliukams ar patinka jūsų vaikystės knygos?

Enciklopedijų skaitymo ypatumai („Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą“)

Kakes-Makes-eciklopedija-apie-LietuvaPavadinimas: Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą

Sudarytojas (- a): Eglė Čebatorienė, Vaida Dubickienė

Iliustruotojas (- a): Lina Žutautė

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 135

Visokių mūsų namuose būta pamišimų: ir dėl „Ratų“ filmo, ir dėl „Hot Wheels“ mašinų, ir dėl dinozaurų, ir dėl „Daktaro Aiskaudos“, ir dėl Kakės Makės… Tiesa, knygos apie šios mergaitės nuotykius mūsų namuose vis dar dievinamos. Kol kas Gudrutis jų neperleidžia broliui, nors pats mieliau varto nebe paveikslėlių knygas, o Kakės Makės enciklopedijas. Turime visas tris, tik ne visos vienodai nušiurentos.

Žalioji „Kakės Makės enciklopedija : pažink save ir pasaulį“ (Alma littera, 2015) ištyrinėta iki smulkmenų, o skyriai „Žemė“ ir „Dangaus kūnai“ veik mintinai išmokti. Oranžinė „Kakės Makės enciklopedija : gyvūnai“ (Alma littera, 2016) dar neatrastas lobis. Karts nuo karto Gudrutis ją perverčia, bet vis į lentyną grąžina neskaitęs. Taip ir nesuprantu, ar neranda to, ko ieško, ar tiesiog nepatinka.

Neseniai įveikėme geltonąją „Kakės Makės enciklopediją apie Lietuvą“ (Alma littera, 2018). Gudrutis šią knygą pats išsirinko vasaros skaitymo iššūkiui. Ilgokai ją graužėme kartu. Nors tekstai trumpi, kone kiekvienas sakinys iliustruotas žaismingais paveikslėliais, o raidės pakankamai didelės, jaučiau, kad vienas Gudrutis enciklopedijos neįveiks. Tad ir skaitėm kas vakarą po skyrelį ar kelis. Kai kuriuos kaip mat sugrauždavom ir dar norėdavom, kitus net po kelias dienas iš lėto krimtom – mačiau, kad sprangūs jie mano Gudručiui. Na kas toji valstybė ir kaip ji valdoma? O kas tie didieji kunigaikščiai? O tai jie kartu su prezidente valdo? O kas tas NATO, o ES, o ką, sakei, jie daro? Et, kiek daug sumaišties kilo dėl istorijos, politologijos ir politinės geografijos. Nors jaučiu, kad ne viską Gudrutis suprato, tačiau matau, kad pirmosios žinių sėklelės pasodintos. Belieka laukti, kas iš jų išaugs.

Kiti skyriai buvo ne tokie sunkūs, žymiai lengviau įveikiami mažiems, smalsiems peliukams. Dabar Gudrutis labai daug išmano apie aukščiausius, didžiausius, ilgiausius, giliausius ir kitokius -iausius Lietuvos gamtos objektus. Pažįsta senuosius dievus (oj, kokia baisi ta giltinė!, tik niekaip neįtikinau, kad ir jos žmonėms reikia). Nebenustemba išgirdęs žmones kalbančius tarmiškai. O senieji Lietuvos amatai tapo nebe egzotika, o kasdienybe, juk jo senelis irgi bitininkas! Smagiausia, kad matau, jog beveik mėnuo studijuojant enciklopediją nenuėjo veltui. Anksčiau negalėdavom ramiai žaisti stalo žaidimų, nes Gudrutis po pirmos nesėkmės iškart puldavo į ašaras, kad mama ir tėtis žino daugiau. Dabar „Pažink Lietuvą“ ir „5 sekundės“ rūksta kaip iš pypkės. Ne veltui sakoma, ką išmoksi ant pečių nenešiosi.

Smulkmenos, bet…

Bevardis palydovas. Kiekviena Kakės Makės enciklopedija turi po personažą, kuris smalsuolius lydi nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Žaliojoje su skaitytojais savo žiniomis dalinosi profesorius Lemputis, oranžinėje – gamtininkas Lizdenis. Geltonojoje puslapiais šuoliuoja bevardis riteris. Gaila, kad jo vardą istorija nutyli, nes Gudrutis vis klausia ir klausia, kas čia toks.