Žymos archyvas: Fantastinė literatūra

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Reklama

Knyga apie kvantinę fiziką, savęs pažinimą ir dar šį bei tą (Christopher Edge „Kiti Albio Braito pasauliai“)

Kiti-Albio-Braito-pasauliai_virselis_Christopher_Edge

Pavadinimas: Kiti Albio Braito pasauliai (Orig. The Many Worlds of Albie Bright)

Autorius (- ė): Christopher Edge

Vertėjas (- a): Diana Gancevskaitė

Iliustruotojas (-a): Ugnė Rudinskaitė

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 208

Yra knygų, kurios taip krito į širdį, o parašyti apie jas nė žodžio negali. Atrodo, kad viskas, ką ruošiesi pasakyti, per daug primityvu, per paprasta, per banalu. Ilgai skrebenau Christopherio Edge knygos „Kiti Albio Braito pasauliai“ apžvalgą. Ir vis tiek paskutinę akimirką nusprendžiau pateikti beveik neredaguotas skaitymo pastabas. Pirmo įspūdis buvo nepaneigiamas. Gal tik šiek tiek papildomas, išplečiamas.

Viršelyje tik berniukas, dėžė, katinas, bananas ir vakarėjančio dangaus fone nutįsę ilgi šešėliai… Sugrįšiu prie jo vėliau. Juk jūs kol kas nežinote to, ką žino Pelė.

Turinys. Į kokią visatą ir laiką keliautumėt, jei turėtumėt tokią galimybę? Albiui net nekyla klausimų, jis tiksliai žino – ten, kur jo mama. Manote lengva vienam keliauti po visatą? Anaiptol! Gal ir žinai savo tikslą, bet neturi nei menkiausio supratimo, kaip jį pasiekti. Pašėlęs ir beprotiškas nuotykis prasideda. Ar Albiui pavyks surasti mamą?

Perskaityti šią knygą galima mažiausiai dvejopai: kaip nuotykį, kuris kilo iš begalinio ilgesio, arba kaip kelionę į savęs pažinimą. Pelė skaitė ir taip, ir taip, ir dar savaip, kas aktualu tik jai. Beje, užmeskite akį į viršelį. Į ką panašūs mažyčiai šviesuliai kylantys iš dėžės?

Pasaulis. Ko tikėtumėtės iš knygos, kurioje keliaujama po paralelinius pasaulius? Pelė tikėjosi daugiau pramanų, fantastinių vaizdų, vienu žodžiu, daugiau fentazi elementų. O čia še tau, tie paraleliniai pasauliai tokie kaip mūsų, tik su mažyčiu skirtumu. Ir tada supranti, kiek daug gali reikšti viena smulkmena. Kas ten viršelyje kabo vietoj mėnulio? O kas šešėlyje iššoka iš dėžės?

Santykiai su artimaisiais niekada nėra paprasti. O ar įsivaizduojate, kiek trilijonų jų kombinacijų gali būti paraleliniuose pasauliuose? Sunkūs pokalbiai būtini. Gal ne iš karto po jų, bet tikrai visada pasirodo šviesos spindulys. Džiaugiuosi, kad Albis, blaškydamasis po visatą, kai ką suprato ne tik apie save, bet ir kitus.

Citata. Yra knygų, kurias gali suskaidyti po sakinį ir jų išmintį cituoti visur ir visada. Yra ir tokių, iš kurių ištrauktos jautriausios, įsimintiniausios vietos skamba nei šiaip, nei taip. Be konteksto vargu ar ši citata ką nors reiškia, tačiau tie, kurie jau skaitė, supras, ką noriu pasakyti: Tavyje yra dalelė rojaus ir manyje yra dalelė rojaus. Mes visi sudaryti iš žvaigždžių dulkių. <…> Žinau, kad rojus yra, Albi, nes tai jis man suteikė galimybę vėl tave pamatyti (p. 192).

Baigiamosios pastabos. O dabar vėl pažvelkite į viršelį. Mamos Pelės galva, dailininkei Ugnei Rudinskaitei puikiai pavyko perteikti knygos esmę. Keturi pagrindiniai komponentai – dėžė, katinas, berniukas ir bananas, – be kurių kelionės į paralelinius pasaulius neįmanomos. Iš dėžės kylančios tolimos, bet tikrai kažkur egzistuojančios, visatos. Ir ta maža, bet labai svarbi viena vienintelė smulkmena pasirodanti visiškai netikėtu būdu: mėnulis virtęs bananu, šešėlyje sprunkantis keistas padaras, kuris labiau panašus į vilką nei katiną. Tobula tai, kas paprasta. Štai ir sudėjau visus taškus ant i…

Lašelis deguto. Et, toji apmaudi korektūros klaida kažkur ties knygos viduriu…

Reziumė. Kaip manote, ką laikyčiau savo skaitymo kampelyje, jei tokį turėčiau? Pagalvėlę ir pledą? Sausainių pakelį ir mylimiausią puodelį, kurie primintų, kad vien istorijomis gyvas nebūsi? Visus išvardintus dalykus. Ir dar kai ką – ogi vienkartines SERVETĖLES! Patikėkit patyrusia knygų graužike, kremtant geras knygas servetėlės tikrai praverčia!

P. S. Vos nepamiršau parašyti, kad „Kiti Albio Braito pasauliai“ ne šiaip nuotykių ar savęs ieškojimų knyga. Be visų kitų gelmių, kurios joje telpa, ji yra apie mokslą. Kvantinė fizika pristatoma taip žaismingai, paprastai ir natūraliai, kad skaitant lengva užmiršti, jog kremti sudėtingo kvantinio mokslo pradmenis. Tą įvertino ir Jungtinės Karalystės mokytojai knygai skyrę UKLA apdovanojimą (2017), kuris teikiamas už mokslo populiarinimą vaikams.

Ar kalbatės su vaikais apie… (P. Ness „Septynios minutės po vidurnakčio“)

Septynios-minutes-po-vidurnakcio-Patrick-Ness

Pavadinimas: Septynios minutės po vidurnakčio (Orig. A Monster Calls)

Autorius (- ė): Patrick Ness

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Iliustruotojas (-a): Jim Kay

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2016

Puslapių skaičius: 216

 

Įsivaizduokite, kad gyvenate saugiai įvynioti į vatą. Be priekaištų jums atleidžiami prasižengimai,  be žodžių pateisinami visi poelgiai. Į tave žiūrima tarsi į trapų indą, kuris gali suskilti nuo menkiausio garso. Kas geriau, tylėti ir viską pateisinti, ar pratarti žodį ir… Kas žino, kaip ten būtų. Ar norėtumėte, kad gyvenimas po vatine antklode tęstųsi amžinai? O gal geriau išgirsti atsakymus net į nepatogius, skaudžius klausimus? Ar kalbate su vaikais apie mirtį?

Konorui trylika. Visi jo veiksmai, žodžiai, turbūt net mintys pateisinamos iš anksto. Konoro tėtis seniai paliko šeimą, jis neturi draugų, tik mamą. Tiesa, dar yra senelė, bet ji tikra rakštis subinėj. Bet kam reikalingi kiti, kai jiedu su mama ir taip puikiai susitvarko. Rytais jis pats pasiruošia pusryčius, neprašomas sutvarko virtuvę, išneša šiukšles, įjungia skalbyklę. Jis pats susitvarko su mokyklos chuliganais, jis…

Tiesą sakant, Konoras su kai kuo susitvarkyti nesugeba. Kaskart vis tas pats sapnas. Tamsa, vėjas, riksmas. Rankos išslysta iš jo rankų, kad ir kaip jis stengiasi jų nepaleisti. Ir visada ta pati pabaiga… (p. 11). O kur dar siaubūnas, žiūrintis pro Konoro langą. Kuris apie tave žino viską: tiesą, kurią slepi. Ir tiesą, apie kurią svajoji…

Tikiuosi pasakiau pakankamai, kad jau dabar bėgtumėte ieškoti Patricko Nesso knygos „Septynios minutės po vidurnakčio“. Kuklia Pelės Mamos nuomone, knyga geniali. O juk visi žinome, kad genialu tai, kas paprasta.

Rekomenduoju ne dažnai. Tai viena tų knygų, kurias gali skaityti visi. Nesibaidykite niūraus apipavidalinimo, neturėkite jokios išankstinės nuomonės, nepasitikėkite protu. Juk ne visada bloga yra BLOGA, o gera – GERA. Su Konoru apie mirtį niekas nekalbėjo. O jūs su vaikais ar kalbatės apie amžinybę?

(Ne)smulkmenos, bet…

Universalumas. Netiesa, kad tai knyga apie praradimą. Pats autorius sako, kad ji greičiau apie baimę prarasti. O tokią baimę nors kartą gyvenime patiria visi. Tad ir skaityti ją gali visi. Tie, kurie bijo netekti. Tie, kuriems rūpi, kaip jaučiasi vaikai. Skaitykite, jei patinka jautrūs pasakojimai. Skaitykite, jei knygose ieškote drąsių, šmaikščių personažų, jei ilgitės nuotykių ir šiurpuliukų. Skaitykite, jei mėgstate geras knygas arba tiesiog negalite gyventi be skaitymo. Skaitykite bet kokiu atveju. Jausmų audra garantuota, o po kiekvienos audros nušvinta saulė.

Apdovanojimai. Jungtinėje Karalystėje „Septynios minutės po vidurnakčio“ susikrovė kalnus prestižinių apdovanojimų! Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius (pirmas kartas šalies istorijoje, kai ta pati knyga gavo aukščiausius įvertinimus ir už pasakojimą, ir už iliustracijas!). Geriausia metų knyga ją pripažino ir vaikai („Galaxy“ ir „Red House“ apdovanojimai), ir mokytojai (UKLA apdovanojimas). Smulkesnius įvertinimus ir nominacijas net išvardinti sunku.

Popieriaus magija. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti labai niūri, kad net nesinori į rankas imti. Koks paradoksas! Vos prisilietus, nebesinori jos paleisti: viršelis glotnus, puslapiai irgi. Popieriaus magija tokia stipri, kad kažin ar pavyks išsisukti nors trumpam jos prie širdies nepriglaudus.

Iliustracijos juodai baltos, atsiradusios tarsi netyčia paliejus tušo buteliuką. Jos gali patikti, gali ne. Įkišiu kuklų trigrašį – manau, kad jos nuostabios! Gilios, paslaptingos, balansuojančios ant realybės ir vaizduotės ribos, šiek tiek baugios, šiek tiek mistiškos. Vienu žodžiu, tobulai papildančios istoriją.

Filmas. Ar girdėjote sakant, kad tik geriausios knygos virsta filmais? Tai štai, pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Scenarijų jam parašė pats knygos autorius Patrickas Nessas.

Moterys vyrų pasaulyje (F.Hardinge „Melų medis“)

Pavadinimas: Melų medis (Orig. The Lie Tree)Melu-medis-Frances-Hardinge

Autorius (- ė): Frances Hardinge

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 316

Skaitydama knygą visuomet po ranka laikau užrašinę. Dažniausiai ten nugula prisiminti vertos citatos. Pastarąsias savaites nesitraukiau nuo Frances Hardinge „Melų medžio“. Dar niekada tiek daug ir taip atidžiai nekonspektavau skaitydama knygą (išskyrus studijų metus). Tiesa, šįkart į užrašinę gulė ne garsiai persakomi išminties perlai, nors knygoje esama ir jų, bet ilgokos citatos, pastabos, pasvarstymai. Rašyti apžvalgą taip pat vis atidėliojau – reikėjo laiko, kad mintys tvarkingai susirikiuotų.

F. Hardinge „Melų medis“ – riešutėlis kietas, bet nesprangus, jį nesunku sukrimsti per dieną ar dvi, jei mėgausitės nuotykiais nesikapstydami gvildenamų temų labirintuose. Žurnalistas ir rašytojas Justinas Žilinskas bei bibliotekininkė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė gan išsamiai aptarė knygos problematiką. Apskritai „Melų medis“ sulaukė nemažai atsiliepimų lietuviškoje virtualioje erdvėje. Kam bus įdomu, tikiu, kad patys Google pasinaudos.

Rašydama atsiliepimą vis sukau galvą, kaip pristatyti tai, apie ką jau nemažai ir, Pelės nuomone, labai įdomiai kalbėta, kaip nesikartoti, kaip ko nors įdomaus nepraleisti? Po gana ilgokos graužaties ir svarstymų, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti tam, kas Pelei padarė didžiausią įspūdį, taip pat tam, ką kiti graužikai paliko pastabų paraštėse arba išvis nepateko į jų akiratį.

Daugiausiai visų aptariamas kūrinio daugiasluoksniškumas. Negaliu ir aš jo apeiti nepasidalinusi įspūdžiais, juk tai jis kaltas, kad graužiau net čepsėdama ir vis kažką skrebendama į sąsiuvinį. Galvoje vis sukasi „Melų medžio“ daugiasluoksniškumo palyginimas su XIX amžiaus moters aprangos komplektu. Esu šioje srityje visiška diletantė, tad ekspertai tegu atleidžia už galimas klaidas. Tik įsivaizduokite, kiek rūbų turėjai dėvėti, kad atitiktum to meto visuomenės padorumo normas: viršuje puošniomis detalėmis (kaspinais, raukiniais, mezginiais ir pan.) puošta suknia, po ja – keli pasijoniai, tada krinolinas, korsetas, apatiniai baltiniai, kojinės, pantalonai… Štai toji viršutinė puošni su smulkiomis detalėmis suknia ir bus lengviausiai pastebimas „Melų medžio“ sluoksnis: detali XIX a. visuomenės gyvenimo panorama, papročiai, intrigos ir kitos kasdienės smulkmenos.

Po „spindinčia“ išore slypi gan purvini apatiniai rūbai: beviltiška moters padėtis visuomenėje – mokslo „įrodyta“, kad moterys „kvailesnės“ už vyrus; joms negalima turėti turto, siekti karjeros, apskritai, ne tik siekti išsimokslinimo, bet tiesiog būti protingomis; mergaitės prastesnės už berniukus, šeimai jos ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje (p. 83). Atidžiau pažvelgus matai, kad net berniukams toje visuomenėje ne pyragai, jei esi jautrios prigimties, jei išsiskiri iš kitų, pavyzdžiui, esi kairiarankis. O kur dar globalios problemos (religijos ir mokslo sankirta) ir asmeninės dramos… Žodžiu, kuo giliau rausiesi, tuo baltiniai purvinesni, tuo daugiau paslapčių, dvejonių, fanatizmo atrandi.

Galiausiai lieka „apsinuoginusi“ jauna moteris – pagrindinė veikėja Feitė, – kuri puslapis po puslapio veržiasi lauk iš ją smaugiančių „rūbų“. Merginai tenka pereiti ne tik viešą, bet ir asmeninį pragarą, kad tai pavyktų. Jos virsmas stulbinamas. Susipažinę su gera, drovia, net naivia mergaite, atsisveikiname su mergina, norinčia būti blogu pavyzdžiu (p. 317). Supraskite teisingai, kalbu ne apie nuogybes, gašlumą, uždraustų vaisių raškymą, kurie tokie populiarūs šiuolaikinėje jaunimo literatūroje, „Melų medyje“ to nėra. Būdama blogu pavyzdžiu Feitė nori prisidėti prie evoliucijos, sustabarėjusių visuomenės normų griūties. Moteriškos aprangos komplektas, išsivadavimas iš rūbų, purvini apatiniai baltiniai tėra meninės priemonės, kurias pasitelkiau norėdama trumpai papasakoti sunkiai keliais sakiniais perteikiamus dalykus.

Et, jei apie pagyras ir žavėjimąsi, tai atskiro įrašo reikia puikiam F. Hardinge stiliui. Kolegos graužikai tai jau pastebėjo ir aptarė, tepridursiu, kad autorė tikrai puikiai valdo žodį, vienu sakiniu  gali perteikti tai, ko kitam net skyriaus nepakaktų: Kai kas grįžo iš kasavietės bjaurios nuotaikos ir Dieve padėk tiems, kurie pamėgins per garsiai galvoti (p. 73). Prakalbus apie stilių, norisi ilgėliau apsistoti ties vardais. Prisipažinsiu iš karto, atidžiau pasidomėjau tik tais, už kurių užkliuvo ausis, nes skambėjo neįprastai. Originalo po ranka neturiu, tad galiu klysti. Pelės atradimai: Feitė (angl. Faith) – tikėjimas, ištikimybė; gražuolė Feitės mama Mertlė (angl. Myrtle) – mirta, gėlė simbolizuojanti grožį ir meilę, auginta prie meilės ir grožio deivės Afroditės šventyklų. Verčiant šių subtilybių neliko. Galiu tik spėti, kad daugelio personažų vardai turi paslėptų reikšmių, tad mėgstantiems rebusus ir simbolius rekomenduočiau pavartyti vardų žodynus. Gal atrasite dar vieną slaptą klodą?

Ieškodama originalių veikėjų vardų plačiuosiuose interneto aruoduose, užtikau gan aršią diskusiją apie F. Hardinge knygos „Melų medis“ padorumą, rekomenduojamą skaitytojų amžių ir įvairiausius tabu. Man pasirodė, kad kaltinimai išpūsti, bet spręskite patys. Kaltinamoji, į teismą! (oj, kaip skambiai pasakyta!): Dvi moterys trumpai apsikeitė šypsenomis. Ir to užteko, kad Feitė suprastų, jog ponia Velet – anaiptol ne sausa, o panelė Hanter – ne šalta, ir pajustų jų darną, kaip dviejų gerai suderintų natų, kurių melodijos jai nepavyko suprasti (p. 296). Norite daugiau? Negausite, nes nėra! Jau minėjau, kad autorė tapo žodžiais tarsi prityręs dailininkas pustoniais. Jei kam nors kilo nepadorių įtarimų, teperskaito pats. Pelė gal net nebūtų paminėjusi, jei ne toji arši diskusija…

Baigdama noriu pasiteisinti, kodėl apžvalgą pavadinau „Moterys vyrų pasaulyje“, tačiau pati šią temą mažai pakutenau. Kol perskaityta knyga ilsėjosi lentynoje, o galvoje virė apmąstymų sriuba, supratau, kad nuolat grįžtu prie veikėjų moterų paveikslų (Feitės, Mertlės, Agatos, panelės Hanter), nors knygoje viskas tarsi sukasi apie vyrus ir jų vyriškus reikalus. Tokios drąsios, sumanios, protingos, stiprios, atkaklios, tikros supernovos, tačiau ne laiku sušvitusios, todėl tarsi beveidžiai mėnuliai, spindintys svetimą šviesą, kiekviena paklusniai skrieja apie didesnį dangaus kūną (p. 277).

P. S. Įtariu, kad kažką pamiršau, tačiau jei viską gausite ant lėkštutės, nebeliks atradimo džiaugsmo. Tad pirmyn, krimsti riešutėlių!

Smulkmenos, bet…

Nominacijos ir apdovanojimai. 2015-aisiais „Melų medis“ pelnė du „Costa“ apdovanojimus (už geriausią vaikų ir paauglių knygą; už geriausią metų knygą); 2016-siais knyga nominuota „Carnegie“ medaliui.

Paprastai apie dideles ir mažas socialines problemas (K.Barnhill „Raganos sūnus“)

PavaRaganos-sunus-K.Barnhilldinimas: Raganos sūnus (Orig. The Witchʼs Boy)

Autorius (- ė): Kelly Barnhill

Vertėjas (- a): Nijolė Regina Chijenienė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 349

K. Barnhill knyga „Raganos sūnus“ jau senokai pateko į akiratį, tačiau vis nesiryžau jos skaityti. Keli rasti atsiliepimai buvo sausi ir abstraktūs. Aprašymas ant ketvirtojo knygos viršelio, kuris įkyriai visur cituojamas, taip pat nekėlė didesnių simpatijų. Na kam gali būti įdomu skaityti apie dar vieną nevykėlio (juk išgyveno ne tas, ne išradingasis, ne protingasis, ne šaunusis dynys) virsmą į šaunuolį – tokių pasakojimų šimtai. Tokios pabaigos tikėjausi iš tų trupinių, rastų atsiliepimuose. O juk jie turėjo sukurti intrigą ir privilioti skaitytoją! Neviliojo nė tai, kad kūrinys yra pelnęs kelis apdovanojimus.

Vis dėlto knygą atsiverčiau, nes viename straipsnyje perskaičiau, kad ją atrado pasaulis, o Lietuva dar ne. Pasidarė smalsu. Ar aš ką nors atradau? O taip! Apie ką gi K. Barnhill „Raganos sūnus“? Siužeto pasakoti neverta, nes jis labai paprastas, o perteiktas keliais sakiniais tampa banalus ir neįdomus, o aš tikrai nenoriu atbaidyti nuo šio kūrinio.

Mano nuomone, tai pasakojimas apie itin stiprius žmones. Visai nesvarbu, apie kurį veikėją kalbėtume – ne tą dvynį Nedą, mergaitę Ainę, Sesę Raganą, Plėšikų Karalių, senąją karalienę ar kelis kitus – visi jie turi milžiniškų asmeninių skaudulių. Kaip toliau gyventi, kai netenki mylimo (vaiko, brolio, motinos, žmonos)? Kaip nepalūžti, kai iš tavęs visi juokiasi, tyčiojasi, apkalba? Kaip išlaikyti širdies tyrumą veidmainių pasaulyje, ypač kai visi kiti yra „teisieji“ o tu tas „kitas“, netelpantis į nustatytus rėmus?

Itin skausmingos mažos ir didelės socialinės problemos (netekties, nepripažinimo, vienišumo, patyčių, pasirinkimo, net mikčiojimo, disleksijos) gvildenamos nepastebimai, įtaigiai, visapusiškai. Tiesa, vienoms skirta daugiau dėmesio, kitos tik lengvai paliečiamos, tačiau visos labai svarbios ir  vaikams, ir suaugusiems. Nėra čia nei tiesioginės didaktikos, nei moralizavimo, tik nuotykis vejantis nuotykį, stebuklas – stebuklą. Net pats nepajauti, kaip ištirpsta puslapiai, o ant lūpų lieka išminties burtažodžiai…

Mirties nėra. <…> Yra tik kažkas kita. Kalnas pasiduoda upei ir virsta giliu tarpekliu. Medis pasiduoda puvimui ir virsta žeme <…> (p. 292).

„Raganos sūnus“ viena tų knygų, kurios turėtų patikti ir mažiems, ir dideliems, tiems, kurie negali gyventi be nuotykių, magijos, išbandymų, ir tiems, kurie po eilutėmis ieško gilesnių klodų.

Smulkmenos, bet…

Viršelis glotnus, gera liesti rankomis. Taškas už tai, kad vien dėl lytėjimo pojūčio knygą norisi glausti prie širdies.

Kalba sklandi, pagauli, gyva, vaizdinga, bet neperkrauta. Taškas už sudėtingų dalykų perteikimą paprastais žodžiais.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę, nes vietų, kurias norisi cituoti, bus tikrai ne viena. Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.