Žymos archyvas: Grožinė literatūra

Nėra padėties be išeities (Z. Zusta „Ūkė Pūkė randa išeitį“)

Pavadinimas: Ūkė Pūkė randa išeitį

Autorius (- ė): Zane Zusta

Iliustruotojas (- a): Evija Timma-Novika

Vertėjas ( – a): Audrius Musteikis

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2020

Puslapių skaičius: 48

Tad kas gi toji išeitis? Mažojo pelėdžiukė Ūkė Pūkė apie ją šiek tiek žino, bet dar nesupranta, kas tai yra:

Netrukus akys priprato prie tamsos, ir Ūkė Pūkė ėmė tyrinėti spąstus, į kuriuos buvo įkliuvusi. Dėžės viršuje atidarytas buvo tik vienas atvartas, ir kaip tik į šitą pusę pataikė Ūkė Pūkė. <…> „O tu pamąstyk kitaip, kūrybiškai… Ieškok išeities… Išlaisvink vaizduotę, nebūk suvaržytas rėmų…“ – Ūkė Pūkė buvo girdėjusi, kaip Kristupui ruošiant namų darbus kažką panašaus kartoja tėtis. „Kaip reikia mąstyti, kad neliktum įkalintas dėžėje, išliptum iš jos?“ – mėgino suvokti pelėdžiukė“. (p. 17)

Manasis Gudrutis visai kaip Ūkė Pūkė. Ar kaip pelėdžiukės draugas Kristupas. Ar kaip bet kuris kitas vaikas, kuriam dar neteko pačiam išnarplioti iškilusios problemos. Tad kaip jam paaiškinti, kas tas kūrybinis mąstymas, išeičių ieškojimas?

„Na, išeitis yra tarsi uždavinio sprendimo būdas,“ aiškinu. „Štai, tu mokaisi daugybos lentelę. Kiek būdų yra išspręsti daugybos uždavinį?“ „Vienas,“ net neabejoja Gudrutis. „Na, gerai, pagalvokim kartu. Vienas, kai visą daugybos lentelę moki mintinai ir spręsdamas uždavinį jau žinai, kad 3 x 2 yra 6. Ar taip?“ „Taip,“ pritaria peliukas. „O ką daryti, jei lentelės neišmokai? Negi nėra būdo išspręsti uždavinį?“

Gal ir yra, sutinka Gudrutis, tik jis to būdo nežino. „Tai čia ir yra išeitis, kurią reikia surasti,“ aiškinu. „Jei dar neišmokai daugybos lentelės iš trijų, bet jau moki iš dviejų, ar gali išspręsti uždavinį 3 x 2?“ Pagalvojo Gudrutis ir prisiminė, kad 2 x 3 yra 6, tai gal 3 x 2 taip pat 6?

„Puiku, vieną išeitį jau radai, nes panaudojai žinias. Ar dar kaip nors galima tą uždavinį išspręsti? Surasti kitą išeitį?“ Gudrutis nesugalvojo, bet Pelė jums pakuždės, kad pirmas skaičius reiškia, kas bus dauginama, o antras kiek kartų bus pakartotas pirmasis. Oj, skaitant suprasti labai sunku, bet verta užsirašyti ar nusipiešti tą mudu su Gudručiu ir padarėme, ir uždavinys iškart tapo paprastas ir aiškus: 3 + 3 = 6. Pirmąjį skaičių (3) sudėjome (pakartojome) 2 kartus: 3 + 3. Štai dar vienas uždavinio sprendimo būdas.

Kaip manote, ar būtų ir daugiau sprendimo būdų? Žinoma! Juk galima atsakymą surasti daugybos lentelėje, suskaičiuoti skaičiuotuvu, pasiklausti draugo ir t.t. Tik Gudručiui apie šiuos sprendimo būdus Pelė šįkart nutylėjo.

„Ieškoti išeities, tą ir reiškia nenuleisti rankų, pasitelkti žinias, rasti sprendimo būdą“, pabaigiau aiškinti. Štai taip netikėtai knyga, kurioje nėra nei vieno žodžio apie matematiką, padėjo išpainioti keblią Gudručio problemą, kaip naudotis daugybos lentele.

Visa ši istorija vyko pavasarį. Nuo to karto knygelės idėja ir Ūkės Pūkės išmintis peliukų namuose dažnai prisimenama. Mat būna dienų, kai įsėlina tinginiukas. Tada visi namų darbai tampa neišnarpliojami ir mažam peliukui savarankiškai neįveikiami. Tada vėl tenka prisiminti Ūkės Pūkės nuotykį ir „kitokį“, kūrybišką mąstymą. Gal ir sunku tuo patikėti, bet namuose ima dėtis stebuklai.

Nors pagrindinė knygos mintis sukasi apie išeičių ieškojimą, šalia jos tarsi gėlių darželyje prisodinta ir daugiau puikių idėjų: jei aplinkybės nepalankios ir jų negali pakeisti, keisk požiūrį; arba visas bėdas įveiksi tada, jei nepulsi jaudintis, viską ramiai apgalvosi; ar jei pats nerandi išeities, nesigėdink paprašyti pagalbos ar patarimo. Šalia didžių idėjų jaukiai įsitaisiusi kasdiena beria savo išmintį: nečiuožinėti turėklais, valytis dantis, nesipešti su broliu… Nemanykit, kad tai kažkokia filosofinė ar didaktinė knyga. Tiesiog Pelė jau seniai skaito ne tik eilutes, bet ir tai, kas tarp jų sudėta.

(Ne)smulkmenos

Pelės atradimai

Knygoje raidės didelės, skyriai vidutinio ilgumo, daug puikių didelių iliustracijų. Pelės nuomone, knyga labai tinka šiek tiek prakutusiems skaitytojams. Tokiems, kurie iš paveikslėlių knygų jau išaugo, bet ilgų, juodai baltų knygų tekstų dar neįveikia.

Gudručio pastebėjimai

Juk tai serija! Mažąją pelėdžiukę Gudrutis pažįsta iš knygelės „Ūkė Pūkė grįžta namo“. Joje yra lėlių teatras su lėlėmis, o knygelėje „Ūkė Pūkė randa išeitį“ pridėta dar viena lėlė. Bus galima viską sujungti ir žaisti kartu. Gudrutis nežino kaip tai vadinama, bet knygos pabaigoje yra tokie keisti piešinėliai, kurie moko žvelgti kitaip. Peliukui jie labai patiko. Jei vartysite knygą, būtinai apžiūrėkite optines iliuzijas.

Mažųjų jutūberių nuomonė apie knygą „Ūkė Pūkė randa išeitį“.

Draugystė, kurios pavydėjau (M. G. Leonard „Vabalų berniukas“)

Pavadinimas: Vabalų berniukas (Orig. Beetle Boy)

Autorius (- ė): M. G. Leonard

Vertėjas (- a): Ina Rosenaitė

Iliustrarorius (- ė): Julia Sarda

Leidykla: Baltos lankos

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 288

Dalis: I

Kelionė visada prasideda taip pat: ant kelių nauja knyga, šalia atversta užrašinė, galima leistis į nuotykius. Verti puslapį po puslapio, nuotykį po nuotykio, kažką paskrebeni į užrašinę, tada vėl puslapis po puslapio. Ir baigiasi daugmaž taip pat: knygą užverti, o užrašinėje lieka pastebėjimai, citatos, įspūdžiai, – kelionės po fantazijos šalis prisiminimai.

Apie M. G. Leonard „Vabalų berniuką“ Pelės užrašinėje tik septyni įrašai. Septyni!!! Įprastai jų būna bent triskart daugiau! Bet klysta tie, kurie mano, kad įrašų kiekis proporcingas knygos kokybei. Jei jų mažai, vadinasi Pelei nebuvo kada rašyti, nes daugiau nieko nesinorėjo, tik skaityti, skaityti, skaityti. O jei skaitai neatsiplėšdamas, tai jau pliusų pliusas.

„Vabalų berniukas“ primena trilerį (o tokių vaikams būna?). Daug veiksmo, greitai keičiasi įvykiai, kvapą užgniaužęs lauki, kas bus toliau, o tada… Bet ne strimgalviais lekiantys nuotykiai Pelę sužavėjo. Dabar negalėtų nei vieno atpasakoti, užtat valandų valandas kalbėtų apie tris vaikus ir juos siejančią draugystę:

<…> jie buvo skirtingi kaip vanduo ir žemė, bet neišskiriami, kokie tik gal būti draugai. Jie užbaigdavo vienas kito sakinius ir kalbėjosi žvilgsniais. Darkus niekada neturėjo tokio draugo, nes nemokėjo kalbėtis apie tai, kas jo mintyse (p. 27).

Gera, kai suaugusias Peles knygos bent trumpai grąžina į nuosavą vaikystę. Gera, kai po nuotykiais randi dar šį tą. Pabaigai paskutinis įrašas iš užrašinės: Gili. Skaityti lengva ir smagu. Tarsi valtele irtis ežeru: taškaisi, žaviesi atspindžiais vandenyje, šildaisi saulėje. O po nuotykiu visa neaprėpiama gelmė. Tik išdrįsk į ją leistis.

Smulkmenos, bet…

Knygos gale yra žodynėlis. Kai visa istorija sukasi apie vabalus (mokslo patobulintus vabalus!) sunku išsiversti be specialių žodžių: antsparniai, bestuburiai, facetinės akys, DNR ir daugelio kitų. Taškas už paprastą, bet efektyvų būdą neatsitraukiant nuo pasakojimo užkaišyti žinių spragas.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę. Jei neįkrisite į nuotykius taip, kaip Pelė, rasite ne vieną išsirašymo vertą eilutę: vien tai, kad žmogus jaunas, dar nereiškia, kad jam stinga smalsumo, užsispyrimo ir smarvės padaryti tą patį, ką daro suaugusieji (p. 17). Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.

Trilogija. Džiaugiuosi (o taip būna labai retai), kad knyga turi tęsinius: „Vabalų karalienė“, „Vabalų mūšis“. Gal nenuvils?

Vaikai, virtę šeimų maitintojais (D. Ellis „Maitintoja“)

Maitintoja_Deborah_Ellis

Pavadinimas: Maitintoja (Orig. The Breadwinner)

Autorius (- ė): Deborah Ellis

Vertėjas (- a): Diana Gancevskaitė

Leidykla: Aštuntoji diena

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Kukli išore, turtinga vidumi. Kai knygyne stovi prieš lentynas, nuo grindų iki lubų prikrautas knygų, D. Ellis „Maitintojos“ gali ir nepastebėti. Kukli spalvomis, dydžiu, net puslapių skaičiumi. Gal leidėjai vadovavosi liaudies išmintimi, kad gera prekė pati save giria? Keturi tarptautiniai apdovanojimai, išversta daugiau nei į 25 kalbas, o pasaulyje kopijų parduota tiek, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui užtektų po vieną. Bet ne apdovanojimai, vertimai ar parduotų kopijų skaičius paperka skaitytoją. Įkvėpęs ties pirmu puslapiu, iškvėpi tik ties paskutiniu.

Viršelio citata. Jei knygyne pasiseks rasti „Maitintoją“, būtinai perskaitykite citatą ant ketvirto knygos viršelio. Na gerai, šiek tiek pacituosiu čia: Pro šalį ėjo vyrai, pažvelgdavo žemyn į ją ir toliau pėdino savais keliais. Ji užsinorėjo būti su čadra, kad galėtų po ja pasislėpti. Buvo tikra, kad kas nors vis tiek sustos, bes į ją pirštu ir sušuks: „Mergiščia!“ Štai apie ką kalbėjau, sakydama, kad iškvėpi tik ties paskutiniu puslapiu. Kad užsimanytum atsiversti knygą, pakanka tų kelių sakinių, dėl kurių galvoje kažkas cinkteli ir užima kvapą. Kodėl Parvana norėjo virsti nematoma?

Kas tokia Parvana? Pagrindinė knygos veikėja. Jai vienuolika, gyvena su mama ir tėčiu, vyresniąja seserimi Nurija ir dviem jaunėliais: sesute Mariam ir broliuku Ali. Parvana tokia, kaip ir daugelis vienuolikamečių. Ji mėgsta žaisti su draugėmis, pešasi su vyresniąja seserimi, kartais nenori daryti to, ko prašoma. Kartais būna pavargusi, pikta ir išsigandusi. Bet dažniausiai yra draugiška, supratinga, užjaučianti. Skirtumas tik toks, kad Parvana gyvena šalyje, kurioje siaučia karas. O ten, kur karas, vaikai rūpinasi, ne ką šiandien veikti, o kaip išgyventi. Tą padaryti gali, jei atsisakai kasų, apsivelki brolio rūbus ir virsi… berniuku.

Dežavu jausmas. Kas žino apie Malalą Yousafsai (jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę), patirs dežavu jausmą. Taip, Malalos ir Parvanos paveikslai, aplinka, kurioje gyvena, ir daugelis kitų detalių yra panašios. Tik Malala tikra, o Parvaną autorė sukūrė iš visų mažųjų malalų, gyvenančių karo zonoje. Kas apie Malalą negirdėjo, kartu su Parvana pravers duris į mitais, stereotipais ir „mano puseserės draugo sėsė sakė, kad jos pažįstama…“ pasaulį. Pelę jis nustebino – per daug buvo prisiklausiusi „kažkas pasakojo, kad kažkam“ istorijų.

Įsimintiniausia knygos vieta. Citata ant ketvirtojo knygos viršelio, ne tik įsimintina ar kurstanti smalsumą, bet ir nusakanti visą „Maitintojos“ esmę. Bet Pelei į atminties lentynas nugulė kita: Iki tol talibus ji buvo mačiusi tik mušančius moteris ir suimančius jos tėvą. Nejau jie taip pat jaučia širdgėlą, kaip ir kiti žmonės? (p. 75). Ar ne per daug vadovaujamės stereotipais, viską skirstome tik į baltą-juodą, gerą-blogą? Gyvendami savose dėžutėse nematome visumos, nesuprantame priežasčių, per dažnai dedame lygybės ženklą užmiršę, kad juoda juodai nelygu. Gaila, kad autorė šio epizodo neišplėtojo.

Savanaudiškiems peliukams. Kartais gerieji peliukai ima ir pamiršta, kad pasaulis nesibaigia ties jų nosytėmis: „Ką man veikti – neturiu nei vieno naujo žaislo!“; |Nenoriu į mokyklą – ten nuobodu!“; „Nesivilksiu šių rūbų – jie nemadingi!“; „Nevalgysiu šito – feee, neskanu!“. Jie nesuvokia, kaip gerai gyvena ir kiek daug visko turi. Nors „Maitintoja“ visai apie kitus dalykus, bet šios mažos kasdienės situacijos taip pat parodytos. Tik iš kitos barikadų pusės: žaislai ir gražesni rūbai seniai išparduoti, kad galėtum nusipirkti ryžių saujelę. O juos valgai jau… Tiesą sakant, nebeatsimeni, kada valgei ką nors kitą. Ir taip vėl norėtum eiti į mokyklą! Bet… Gal skaitydami savanaudžiai peliukai ir nepastebės, kad gyvena visko pertekę, sotūs ir laimingi, bet tai, kas paslėpta tarp eilučių, tarsi dulkelės nusės į atminties lentynas. Ir nė patys nepajus, kaip tam tikroje situacijoje dulkelės pažirs virsdamos darbais. Tokia rašyto žodžio galia.

Šis bei tas. Pasakojimas pirmuoju asmeniu būtų paveikesnis, įtaigesnis, bet turbūt autorė turėjo kitų siekių, rašydama iš trečio asmens perspektyvos. Dar norėtųsi, kad knyga būtų įvilkta kietais viršeliais, kad galėtum pastatyti į lentyną ir išsaugoti kartų kartoms. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dėl nedidelio formato ir minkštų viršelių knygą patogu nešiotis kartu. Gali skaityti kiekvieną laisvą minutę. Juk įkvėpęs ties pirmu puslapiu iškvėpi tik ties paskutiniu, o kiek laiko gali išbūti nekvėpavęs?

Citata pabaigai. Aš tenoriu vėl būti tiesiog vaikas. <…> Noriu sėdėti pamokose, o paskui eiti namo ir valgyti maistą, kurį uždirbo kas nors kitas. Noriu, kad tėvas būtų su mumis. Paprasčiausiai noriu įprasto nuobodaus gyvenimo (p. 117). Pelė nebeturi, ką pridurti. Nebent, kad tokios knygos Lietuvos vaikus pasiekia tik dėl suteiktos paramos. Labai tikiuosi, kad ji nenutrūks ir galėsime skaityti visus knygos tęsinius.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo II (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_2_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: II

Ji šviesi, šilta, saulėta, kvepianti vasara ir medumi. Ilgai sūpuota ir myluota, kaip ir jos sesės „Saulės spalvų poringės“. Ankstesnių dalių aptarimus, Pelės pasidžiaugimus ir pabubenimus galite susirasti štai čia. O dabar apie antrąją „Geltonos poringės“ dalį.

Ką joje rasite? Ogi visko! Mįslių mįslelių pribarstyta, patarlių prikaišyta, laumių, barzdukų, baubų, slibinų ir kitokių slaptingų padarų padermė aptarta, istorija pasekta ir dar pasaka apie dvi kaimynes pridėta. Grožio su kaupu, fantazijai nėra ribų, tik… Bet apie tai jau bubenau ankstesnėse apžvalgose.

Nors nelengva ši knyga, bet labai turtinga. Kviečiu po jos lobius pasižvalgyti ir pačius mažiausius smalsučius, ir paūgėjusius gudručius, ir vis dar iš vaikystės neišbrendančius suaugėlius. Kiekvienas pelių šeimos narys – nuo jauniausio iki vyriausio – šią knygą savaip skaitė ir vis kitus dalykus matė.

Mama Pelė kiekvienąkart tyrinėdama poringes pasijaučia už grūdą mažesnė prieš lietuvių kalbos didybę. Kiek dar daug reikia sužinoti, atrasti, patirti, mokėti ne tik klausytis, bet ir išgirsti! Išgirsti? Taip, nes išmokęs išgirsti, gali nuostabių atradimų padaryti. Ar kada susimąstėte, kodėl visuose Lietuvos pakampėse tarsi pėdomis pripėduota kaimelių, laukelių, miškelių ar kitokių vietelių, kurių pavadinimai krak-/krok-/krik- prasideda? Panašu, kad autorė atidžiai žvalgėsi, daug klausėsi, kol iš pabirų žodžių istorija apie Krakį Galtonakį susidėjo…

Kas jis toks? Ogi slibinas skraiduolis, itin retos padermės. Kartą, skrisdamas pro mūs šalelę, bumbtelėjo iš dangaus aukštybių žemėn. Daugel metų Krakis Geltonakis braidė po girias, tankumynus – vienur plynias ir duburius išgulėdamas, kitur kalvas ir kalnus sustumdamas, trečiur upes ir ežerus prižliumbdamas <…> (p. 59). O kai pagaliau atsitokėjo ir mūsų kraštus paliko, pilna Lietuva Krakio pėdsakų liko. Netikite? Ogi atsiverskite Lietuvos žemėlapį (p. 76–77) ir suskaičiuokite, kiek ten Krakų, Krakių, Kraklaukių ir kitokių slibino buvimo pėdsakų sužymėta. Stebuklingus laikus mūs kalba mena, ne kitaip. Gerai, kad dar yra gebančių ne tik jos skambesį išgirsti, bet ir išgirstus stebuklus mums papasakoti.

Istorija apie Krakį Geltonakį knygoje ilgėliausia, smulkučiu šriftu išguldyta. Mažiems peliukams savarankiškai sunkiai įveikiama. Bet net ir visai mažulyčiams yra ką veikti su šia knyga. Pasaka apie dvi kaimynes – antį ir vištą – trumpa ir paprasta. Tik Smalsutis dar neturi kantrybės klausytis, jam smagiau paveikslėlius tyrinėti, kartu su vištom kudakuoti, su antimis kreksėti, su viščiukais cypsėti.

Gudručiui mįslės patiko. Ar žinote, kur pasaulyje geltonos spalvos daugiausia? Ogi danguj, kur ugninis kamuolys diena iš dienos švyti! Su Gudručiu net neįtarėm, kad mįslių apie saulę yra devynios galybės! Gudrutis nebūtų gudrutis: greitai geltoną spalvą su saule susiejo ir įsigudrino visur šį atsakymą kaišioti. Bet ne visad pavyksta taip lengvai išsisukti. Ar žinote šias? Ant geltono rato šimtas važiuoja ir nesikrato (p. 25) arba lino avilys, lauke korys, aukso meška tą korį ėda (p. 25). Gudrutis nežinojo. Tiesą sakant, Pelė irgi. Jei ir jūs nežinot, būtinai pavartykit. Žiemos vakarai ilgi, bus ką veikti laukiant saulės sugrįžtančios.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: I

Esu įsitikinusi, kad kalba, raštas ir knygos yra vieni didžiausių žmonijos stebuklų. Ir žmonės, kurie knygas kuria, man yra tikri stebukladariai. Tad nenuostabu, jog spirgu pasidalinti įspūdžiu ne tik apie knygą, bet ir tas, kurios šią geltonų stebuklų poringę nešiojo, supo, kol paleido savarankiško gyvenimo gyventi.

Iliustratorė Laimute Varkalaitė mane užkalbino knygų mugėje. Pamačius jos darbus tarsi žaibu iš giedro dangaus blykstelėjo, galvon trinktelėjo ir likau amžiams įsimylėjusi dailininkės kūrybą. Dabar ištikimai seku jos paskyrą Fb, visur patiktukus dėlioju – ir nieko čia nepadarysi, dėl visko akla meilė kalta. Tarp Laimutės iliustruotų knygų vaikams tuo metu buvo tik „Raudona poringė“. Labai parūpo man ją pavartyti. O tada antrą kartą žaibas iš giedro dangaus širdin trenkė. Tokio kalbos vingrumo, žodingumo, gyvumo ir pagavumo vienoje vietoje seniai neteko matyti. Tad ir Liudos Petkevičiūtės paskyrą ėmiau sekti.

Bet juk apie knygą rašyti turėčiau, ar ne? „Raudoną poringę“ atradau visai neseniai, tad ir geltonųjų sesių dvynių (o taip, yra net dvi „Geltonos poringės“ dalys) laukiau šiek tiek trumpiau, nei kiti, – tik kelis mėnesius. Pasisekė, ne kitaip. Dailininkė jas penkerius metus piešė, o kiek laiko autorė rinko ir tvarkė medžiagą net sunku įsivaizduoti. Nors kalbėti apie „Geltonos poringės“ dalis atskirai – nei šis, nei tas, bet ir kartu jas aptarti sunkiai išeina. Tad šįkart plačiau apie pirmąją dalį.

Turtinga ji ir iliustracijom, ir kalba, ir turiniu. O kartu sudėtinga kaip devyni pragarai. Toks pirmapradis gaivalingas chaosas, kurį bandant perprasti vis neviltin puldavau. Ilgokai dėl to bubenau, kol galiausiai ėmiau mėgautis po lašelį, po atvartą, po istoriją. Tad ir skaityti ją rekomenduoju labai lėtai, kiekvieną žodį išragauti, kiekvienu piešiniu pasidžiaugti.

Jau raudonoje poringėje visko buvo daug, o geltonoje – dar daugiau. Čia ir vingriai papasakotos legendos, padavimai, pasakos apie saulabrolius dvynius Ašvinus, apie Laumę Perkuvienę ir stebuklingą volungėlės dūdelę, apie gintarinius Jūratės rūmus, apie pralietas Saulės ašaras, čia ir paporinimai apie geltoną upę, kuri net jūros vandenis nudažo geltonai, apie geltonmedžius, apie biteles ir medų, apie raibuosius gintarus, apie… Et, visko neišvardinsi. Vien surinkti žodžių žodelyčių aruodai ko verti. Ne tik apie geltoną spalvą, kuriai ši knyga skirta, bet ir visa, kas prie geltonio prisiliečia. Daug ten visko yra. Gražiai, vingriai parašyta, daug aprėpta, plačiai ir giliai apimta. Kas netingės skaityti, žiūrėti, ieškoti, tas tikrai atras ištisą stebuklų pasaulį.

Šįkart baigiu, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo. Siunčiu autorėms draugišką kumštelėjimą į šoną ir pabubenimą dėl chaotiškos struktūros bei milijoną apkabinimų už meilę tam, ką darote. Antrosios dalies apžvalga jau netrukus. O aš jau laukiu kitos spalvos poringės. P. S. Laikau kumščius už mėlyną. O jūs?

Surask laikrodžio širdį – priversk ją veikti – išgelbėk pasaulį (P. Pullman „Laikrodžio širdis“)

Laikrodzio_sirdis_Philip_PullmanPavadinimas: Laikrodžio širdis (Orig. Clockwork or All Wound Up)

Autorius (- ė): Philip Pullman

Vertėjas (- a): Viltaras Alksnėnas

Iliustruotojas (- a): Peter Bailey

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 118

Phipipo Pullmano „Laikrodžio širdį“ (Alma littera, 2018) sugraužiau akimirksniu. Pelei ir storiausią knygą sukrimsti ne bėda, o čia tik 118 puslapių, šriftas didelis, gan gausiai iliustruota. Bet juk ne puslapių kiekybė knygos perskaitymo greitį lemia, ar ne?

Istorija pagavo nuo pirmųjų eilučių ir nepaleido iki pabaigų pabaigos. Žinote tą jausmą, kai verti puslapį po puslapio ir neturi nė minutės net arbatai pasidaryti? Istorija laiko įsiurbusi ir žinai, kad išsivaduosi tik tada, kai knyga bus perskaityta iki paskutinio taško… metrikoje, o po to ir ant ketvirtojo knygos viršelio. Tokios galios priežastis nusakyti nelengva. Po vieną jos atrodo menkos ir nereikšmingos. Tačiau kai veikia visos kartu…

Tą patį galima pasakyti ir apie knygos siužetą – bandysi atpasakoti, tik viską sugadinsi: banalu, kvaila, neatskleidžia knygos esmės. Ir jokiu būdu neskaitykite aprašymo ant ketvirto viršelio, kol neperskaitysite knygos. O jei jau tai padarėte, žinokite, kad ten tik pirmasis laiptelis į laikrodžio bokštą. Kad suvoktumėte knygos paslaptį, teks užkopti iki pat viršaus.

Šnekėti apie tai, kas genialu, nėra lengva. Tegali tik žioptelti ir pažerti asmenines priežastis. Tikiu, kad kiekvienas apie „Laikrodžio širdį“ turės vis kitų tobulai paprastų, mažų, bet svarbių pastebėjimų knygos galiai įminti, tad kviečiu pratęsti pradėtą sąrašą…

  • Pasakojimo būdas. Lėtas, neskubrus, primenantis vaikystėje skaitytas pasakas. Ne bet kokias, o tas, kai nugara laksto šiurpuliukai, kai bijai koją nuo lovos nukelti, nes… Vaikystėje Pelei V. Haufo pasakos buvo (ką ten buvo – tebėra) pačios pačiausios. „Laikrodžio širdis“ joms labai artima. Buvau šventai įsitikinusi, kad „Laikrodžio širdis“ yra labai sena ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą. Ką gi, jauniesiems skaitytojams 1996 metai, kai Philipas Pullmanas parašė šią knygą, gal ir gali atrodyti kaip senų senovė, Pelei jie buvo tik vakar. Užtat kūrinio dvasia tikrai primena haufiškus Tai tik įrodo, kad autorius tikras žodžių meistras.
  • Ir ne tik žodžių. Jis puikus pasakotojas. Išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos – taip pat meistrystė. Autorius puikiai žino, kada vieną siužeto liniją sustabdyti, o kitą pradėti, kada naują skyrių atversti, kada sugrįžti prie to, ką jau pasakojo, bet tarsi iš už kapo, kada visus galus sujungti ir vis tiek palikti užmintą mįslę. Ne veltui Pullmanui už kūrybą vaikams įteikta Astridos Lindgren atminimo premija.
  • Prakalbus apie žodžio meistrystę, būtina galvą nulenkti prieš vertėją. Ne kiekvienas sugebėtų išsaugoti „tą kažką labai seno“, o kartu pateikti taip, kad tai būtų knygos privalumas, o ne trūkumas. (Turbūt aiškinti nereikia, kad šiuolaikiniai vaikai, senovę užuodžia iš tolo ir nuo jos skuodžia neatsigręždami?)
  • Bet neapsigaukite skaitydami šias eilutes. Nors daug Pelė apie senovę kalba, pačios knygos struktūra labai moderni. Istorijai papasakoti naudojamas stalčiuko stalčiuky principas. Po tuos stalčiukus nevaržomai keliauja personažai ir pasakotojas. Žinoma, kaip ir dera tikram pasakotojui, jis visažinis, vis kiša savo trigrašį. Išmintingą. Paprastą. Gal nelabai būtiną, bet jei bandysi tuos intarpus praleisti, suprasi, kad be jų istorija kažkokia nebe tokia. O svarbiausia, kad jis ne tik paaiškina, bet ir naujų mįslių užmena! Ir pats nepajauti, kaip atsiverti naują skyrių…
  • Kalbant apie akimirksniu sugraužiamas knygas, tiesiog būtina paminėti, kad vienos sugraužiamos ir pamirštamos, kitos nugula į sąsiuvinius citatomis ir apmąstymais. Gal ir nesinorės „Laikrodžio širdies“ cituoti visur ir visada, bet kai ką užsirašyti tikrai verta: Princesė <…> buvo labai graži. Bet argi būna negražių princesių? Grožis – tai lyg princesių profesija (p. 54)…

O dabar estafetę perduodu jums. Žinoma, jei pakaks drąsos užkopti iki pat laikrodžio širdies.

Raudoni lietuvių kalbos lobiai (L. Petkevičiūtė „Raudona poringė“)

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_virselisPavadinimas: Raudona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [104]

Serija: Saulės spalvų poringės

Na ir kaip paporinti, paringuoti apie tai, ką Pelė jau kelias savaites varto ir vis atsivartyti negali? Knyga didoka, apystorė, geltonai, rusvai, žaliai ir raudonai išpuošta, vingrių vingriausių žodžių priraityta. Ir viskas ten apie sodriausią iš sodriausių, ryškiausią iš ryškiausių, skaniausią iš skaniausių, saldžiausią iš saldžiausių, gyvybingiausią, aktyviausią, tikrą karalienę, jos didenybę raudoną spalvą. Bet gal paskubėjus Pelė bus, ne tiek apie spalvą, kiek apie lietuvių kalbą, jos neaprėpiamus turtus, gelmę, senumą, vaizdingumą ši raudona saulės spalvų poringė paringuota.

Pažaiskim? Ar galite išvardinti bent penkis raudonos spalvos atspalvius? Rausvas, kitų rožiniu vadinamas, vyšninis, avietinis, dar ugninis, na, o kokį čia penktą greitai prisiminus? Tai štai, būkit gudrūs, žodingi ir spalvomis turtingi: juodraudonis, geltraudis, raudbaltis, mėlraudis, raudmėlis, skaistraudonis, plytinis, putino, šermukšnio, kraujo raudonumo, dar burokinis, poraudis… Gyvas galas tų raudonų atspalvių, o tie, kas sako kitaip, arba iš vaizduotės pamokų bėgdavo, arba žodyną balažin kuria kryptimi tobulina.

Nepatingėjo autorė iš pašalių tolimiausių raudonus grūdelius surankioti, dailininkė kiekvieną iliustravo, išdailino ir viską į knygą suklojo: ir raudonžodžius (tokius, kurie turi dvi šaknis, o viena jų – raudona), ir raudvedžius (tokius, kurie iš žodžio „raudonas“ išvesti, padaryti), ir tų žodžių paaiškinimus, ir smulkiosios, ir šiek tiek stambesnės tautosakos įtraukta. Nors Pelei ne visai aišku buvo, pagal ką skyriai suskirstyti (et, per daug rimtų, mokslinių šios srities knygų sugraužta), bet tai netrukdė džiaugtis iki begalybės.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_atspek_zodzius
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su iliustruotais žodžiais)

Vartė Pelė išsižiojus. Peliukas irgi nosies iš puslapių ištraukti negalėjo. Tik štai skaityti įprastu būdu – nuo pradžios iki galo, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę – peliukams nepavyko. Daug smagiau šią knygą užsimerkus atsitiktinai atsiversti. O tada dairytis akis išpūtus, piešinių detales tyrinėti, po kalbos turtus nardyti ir žaisti iki begalybės…

Klausiate, ką žaisti? Tai negi ir jūs iš vaizduotės pamokų bėgdavote? Mįsles minkit. Galvokit naujus raudonus žodžius arba ieškokit nupieštų (bene keturi atvartai su iliustruotais žodžiais yra). Šis žaidimas Gudručiui labiausiai patiko. Reti, nežinomi tie žodžiai, žiūri į atvartą ir nežinai, ko ieškoti. Bet Gudrutis nebūtų gudrutis – sugalvojo, kaip išsisukti. Gali nežinoti, kaip ieškomas daiktas atrodo, bet jei skaityti moki, viską surasti įmanoma.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_misles
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su mįslėm)

Apžiūrėta iš visų pusių, ilgai tyrinėta, daug vartyta „Raudona poringė“ peliukų rekomenduojama ir mažiems, ir dideliems, ir tiems, kuriems smalsu po lietuvių kalbos lobynus paklaidžioti, ir tiems, kas mėgsta akis iliustracijose paganyti. O kam patiks po raudoną pasaulį keliauti, gar ir į geltoną užsuks? Girdėjo peliukai, kad geltonoji saulės spalvų poringė netrukus iš už kalnų pasirodys. Laukime kartu, gerai?

 

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Kalbantys vaizdais: Sivužas, Marius Marcinkevičius ir Lina Dūdaitė

SIVUZAS_Marius_Marcinkevicius_Lina_DudaitePavadinimas: Sivužas

Autorius (- ė): Marius Marcinkevičius

Iliustruotojas (- a): Lina Dūdaitė

Leidykla: Tikra knyga

Metai: 2018

Puslapių skaičius: [36]

Šiemet sugrįžo mano vaikystės žiema: vėl pusnys semia batus, vėl galima lėkti nuo kalno pasidėjus kartono lapą, vėl užšalo visos balos aplink namus. Nors nebeturiu pačiūžų, vis tiek neapsakomai geras jausmas stovėti ant užšalusio balos ir dairytis į tylų, baltais patalais apsiklojusį mišką. Tik sniego kepurės kartais sudrumsčią tylą dribteldamos žemėn.

Sniego kepurės… Iki šiol man tai tebuvo posakis. Kaip ir daugelis kitų, pavyzdžiui, „žuvys miega po ledu“ ar „kaip karvė ant ledo“. Dabar juos išgirdus iškart matau vaizdą. Ne, ne apsnigto miško, ir ne užmirštos karvės laukuose vidury žiemos. Tai Linos Dūdaitės „Sivužo“ iliustracijos Pelės galvoje nutiesė naujus atpažinimo tiltus.

Ar jums taip būna, kad išgirdus garsą, užuodus kvapą, pamačius vaizdą mintyse iškart jį su kuo nors susiejate? Kelis turiu įaugusius nuo vaikystės. Jei kas nors kalba apie abėcėlę, Pelės pasąmonėje ji iškart sujungiama su Kazio Jakubėno eilėraščiais. O juk tų abėcėlių kalnai sukurti! Kodėl būtent šita? Lygiai tas pat su Taidos Balčiūnienės, Kęstučio Kasparavičiaus, Sigutės Ach iliustracijom. Kai kurių knygų nesugebu įsivaizduoti su kito dailininko piešiniais. Po šios žiemos, tiksliau, po pažinties su „Sivužu“, beveidžiai, net sustabarėję posakiai, Pelei įgavo linksmą, naują, neužmirštamą veidą.

Turbūt jau supratote, kad „Sivužas“ į peliukų namus atkeliavo todėl, kad Pelė negalėjo atsispirti knygos iliustracijoms. Bet ir Mariaus Marcinkevičiaus sukurta istorija ne ką prastesnė. Negaliu nepakartoti mėgiamo posakio – genialu tai, kas paprasta. Paprastas Paršelis ir jo draugė karvė, paprasta gražios žiemos diena, nepaprastai paprastas nuotykis, o viską kartu sudėjus – nepaprasta, stebuklinga istorija apie draugystę. Tad kitą kartą, kai į jus kažkas žiūrės – visai nesvarbu, ar iš po ledo, iš už stiklo ar tiesiog šiaip gatvėje ar troleibuse – nusišypsokite jus stebinčioms akims. Galite pabandyti net pamojuoti ir pasisveikinti. Gal tik tiek ir tereikės, kad kažkam pagelbėtumėte?

Ką apie „Sivužą“ mano Gudrutis? Ogi jam tai buvo galvosūkių galvosūkis. „Mama, kas jis toks?“ – vis nerimo peliukas. Spėju, kad smalsumas taip kankino, kad net susikaupti neleido. Peliukas gudrybę suprato gerokai vėliau, o džiaugsmo buvo tiek, tarsi pats būtų padaręs didžiuosius geografinius atradimus. O jūs ar žinojote, kad jei skaitysite tekstą iš kitos pusės, galite jo ir nesuprasti?

(Ne)smulkmenos, bet…

Autorius. Taip, taip, tai Mariaus Marcinkevičiaus istorija apie draugystę ant straublio galo varžėsi dėl 2018 metų geriausios knygos vaikams titulo.

Iliustratorė. Taip, taip, tai Lina Dūdaitė ne kartą apdovanota (2009, 2012, 2018) už gražiausias iliustracijas.

Detalės. Tik pažiūrėkit į tas sniego kepures – juk jos raštuotos močiučių raštais! O kur dar paslaptingos schemos, žavūs maži paveikslėliai tekste, slapti receptai. Tiek mažų, vos pastebimų detalių. Tiek didelių atradimų!

Trumpų eilučių ir didelių iliustracijų nauda pradedantiems skaitytojams (E. W. Martin „Kiek daug dalykų patirsi įstabių“)

Wintfield_kiek daug dalyku.indd

Pavadinimas: Kiek daug dalykų patirsi įstabių (Orig. The Wonderful Things You Will Be)

Autorius (- ė): Emily Winfield Martin

Vertėjas (- a): Vidas Morkūnas

Iliustruotojas (- a): Emily Winfield Martin

Leidykla: Baltos lankos

Metai: 2018

Puslapių skaičius: [36]

Nors esu pamišusi dėl knygų, vis tiek yra kalnai tokių, apie kurias nieko nesu girdėjusi, o ką jau kalbėti apie tai, kad išvis nesu laikiusi rankose ar skaičiusi. Greičiausiai Emily Winfield Martin „Kiek daug dalykų patirsi įstabių“ irgi būtų likusi kažkur neatrastoje žemėje… Jei būtų papuolusi į rankas kur nors knygyne, be sąžinės graužimo būčiau atmetusi, nes: a) šiais laikais eiliuotų kūrinių vertimai nėra itin stiprūs; b) knyga skirta 3–6 metų pipirams, vienas mano peliukas iš šio amžiaus jau išaugo, o kitas dar nepriaugo; c) knygos tema nėra tokia aktuali, kad pirkčiau ją ateičiai. Vienu žodžiu, knyga nepatenka į Pelės must have sąrašą. Nei sapnavau, nei tikėjausi, kad ji galėtų taip nustebinti. Gudrutis eilinį kartą įrodė, kad Pelei Mamai dar mokytis ir mokytis.

Knygoje pasakojama šilta, jauki, meili istorija, o meniškose, retro stiliaus iliustracijose paslėpta įdomių detalių, netradiciškai pažiūrėta į situacijas, tad istorija atsiskleidžia įdomiai ir netikėtai. Tik štai tekstas, sužavėjęs pirmais posmeliais, vėliau nublanksta. Sunku apie jį ką nors daugiau pasakyti, kai nežinai, ar čia originalas silpnas, ar vertimas šlubuoja.

Užtat Gudručiui ši knyga buvo tikras atradimas. Metęs man skaitymo iššūkį, greitai suprato, kad verta skaityti tas knygas, kuriose daug paveikslėlių, o žodžių vos keli. Ši puikiai tam tiko: puslapyje vos kelios trumpos eilutės, kurias nesunku įveikti, yra į ką paveikslėliuose pažiūrėti. Nespėji pavargti, o knyga jau sugraužta, galima į sąrašą įtraukti ir kitos griebtis. Jei ne Gudručio atradimas, niekad nebūčiau pagalvojusi, kiek naudos duoda „trijų eilučių puslapyje“ knygos pradedantiems skaitytojams! Štai taip mano neįvertinta, o Gudručio atrasta, Emily Winfield Martin „Kiek daug dalykų patirsi įstabių“ užima garbingą vietą namų bibliotekoje.

Smulkmenos, bet…

Intertekstualumas. Iliustracijose galima surasti ir Kliunkį Pliumpį, ir Raudonkepuraitę, ir Eifelio bokštą, ir… O ką surasite Jūs?

Tapsi, kai užaugsi / kuo tik panorėjęs <…>. Atverskite atlenkiamus puslapius. Ar pamenate, kuo svajodavote būti užaugę?