Žymos archyvas: Irena Aleksaitė

Pamoka apie išankstinę nuomonę (M.Szarf „Reksiukas. Nuotykis miške“)

Reksiukas-nuotykis-miske-Maria-Szarf

Pavadinimas: Reksiukas. Nuotykis miške (Orig. Reksio. Przyjaciel najmłodszych: leśna przygoda)

Autorius (- ė): Maria Szarf

Vertėjas (- a): Irena Aleksaitė

Iliustruotojas (- a): Krystyna Lasoń

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2013

Puslapių skaičius: 32

„Imam šitą, šitą ir šitą,“ – aiškina man Gudrutis, rinkdamasis knygas. „Ir apie Reksiuką, nes jis man patinka,“ – priduria. „Reksiukas? Tikrai?“ – išdrįstu mintyse suabejoti. Iš kur mano Gudrutis apie jį žino? Juk tai mano vaikystės filmukai, o jų, nors labai gaila, namuose nežiūrime, nes „mama, tie tavo filmukai tokie nuobodūs!“ Nenoriai pritariau šiam pirkiniui, nes pažįstu Gudrutį – jam reikia visko, ką pamato per stebuklingą dėžę. Kirbėjo ir kita abejonė. Ar knyga, išleista pagal filmuką, tikrai meniškai perteikta?

M. Szarf „Reksiukas. Nuotykis miške“ (Nieko rimto, 2013) jau pusmetį karts nuo karto patenka tarp mūsų vakaro skaitinių. Nėra iš tų istorijų, kurias reikia skaityti ir skaityti, bet ir ne iš tų, kurios užmirštos dūli lentynoje. Iškart turiu pridurti, jog baimės, kad tai bus filmuko perpasakojimas, nepasitvirtino. Šuniuko gimtojoje Lenkijoje nenuorama mažylis jau senokai virto prekės ženklu, sukurti nauji produktai, pavyzdžiui, originalios (ne pagal serialą) knygelės apie Reksiuko nuotykius, enciklopedijos, užduočių sąsiuviniai ir kt. Lietuvoje neseniai išleista dar viena knyga apie šuniuką (M. Szarf „Reksiuko istorijos“. Nieko rimto, 2018). Ši storesnė, talpinanti dešimt pasakojimų, įtrauktas ir „Nuotykis miške“, apie kurį netrukus papasakosiu daugiau.

Ko tikėtumėtės iš knygos, kurios pagrindinis herojus puikiai pažįstamas iš animacinių filmukų? Lietuvoje tokių leidinių turime kalnus, apeinu juos iš tolo. Teatleidžia man Didysis Knygius, rašyto žodžio, istorijų ir skaitymo dievas, bet šiuo atveju renkuosi animacinį filmą, o ne striuko, buko, sauso siužeto leidinį, kuris nė iš tolo neprilygsta originalui. Reksiuko nuotykis miške, palyginus su kita animacinių filmų motyvais leidžiama produkcija, gerokai pranoko mano lūkesčius. Pasakojimas nuoseklus, aiški mintis, išlaikyta, o svarbiausia nenuskurdinta filmukų dvasia, bet, priekabios Pelės nuomone, rašytam žodžiui nepavyko pranokti nebylaus emocijų ir siužeto perteikimo per vaizdą. Gudrutis šioje vietoje trūkumų neįžvelgia, knyga jam tinka ir patinka.

Ieškantiems naujų vėjų taip pat gali tekti nusivilti – knygoje nuosekliai plėtojamas filmukų sukurtas Reksiuko įvaizdis. Šiuo atveju man tai buvo privalumas, nes šį personažą myliu dėl jo mielumo, šiltumo, draugiškumo, linksmumo, išradingumo… Vertybėmis laikau ir filmukuose, ir knygoje perteikiamus netiesioginius pamokymus, mokėjimą pasijuokti iš savęs, aiškias vertybes.

Didžiausią Pelės Mamos simpatijų pliusą Reksiuko nuotykis miške užsidirbo už plėtojamą temą apie išankstinę nuomonę. Iš kur gali žinoti, kad nemėgsti pomidorų, jei jų neragavai (perspėju, knygoje apie šią daržovę nei žodžio!), arba, kad tavo kaimynas yra nemandagus ir nedraugiškas, jei pats su juo nei karto nepasisveikinai? Štai Jums ištrauka iš knygos:

<…> Būtų geriau, jei šernas nerastų tavęs savo oloje. Jis labai grėsmingas tipas! <…> Reksiukui iš baimės net kailis pasišiaušė. Prieš akis jam iškilo didžiulis ugnimi alsuojantis slibinas su žaliais žvynais (p. 9). <…> Tu tikrai mielas žvėris, – tarė jis šernui. <…> – Iš tikrųjų tai… niekas manęs nemyli, – prisipažino šernas. – Visi miško gyventojai laiko mane nemandagiu ir blogai išauklėtu (p. 15).

Panašu, kad ir Pelei Mamai teks išmokti Reksiuko pamoką: neskubėk vertinti žmogaus su juo nepakalbėjęs, knygos – neperskaitęs, maisto – neparagavęs.

Reklama