Žymos archyvas: Kelly Barnhill

Paprastai apie dideles ir mažas socialines problemas (K.Barnhill „Raganos sūnus“)

PavaRaganos-sunus-K.Barnhilldinimas: Raganos sūnus (Orig. The Witchʼs Boy)

Autorius (- ė): Kelly Barnhill

Vertėjas (- a): Nijolė Regina Chijenienė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 349

K. Barnhill knyga „Raganos sūnus“ jau senokai pateko į akiratį, tačiau vis nesiryžau jos skaityti. Keli rasti atsiliepimai buvo sausi ir abstraktūs. Aprašymas ant ketvirtojo knygos viršelio, kuris įkyriai visur cituojamas, taip pat nekėlė didesnių simpatijų. Na kam gali būti įdomu skaityti apie dar vieną nevykėlio (juk išgyveno ne tas, ne išradingasis, ne protingasis, ne šaunusis dynys) virsmą į šaunuolį – tokių pasakojimų šimtai. Tokios pabaigos tikėjausi iš tų trupinių, rastų atsiliepimuose. O juk jie turėjo sukurti intrigą ir privilioti skaitytoją! Neviliojo nė tai, kad kūrinys yra pelnęs kelis apdovanojimus.

Vis dėlto knygą atsiverčiau, nes viename straipsnyje perskaičiau, kad ją atrado pasaulis, o Lietuva dar ne. Pasidarė smalsu. Ar aš ką nors atradau? O taip! Apie ką gi K. Barnhill „Raganos sūnus“? Siužeto pasakoti neverta, nes jis labai paprastas, o perteiktas keliais sakiniais tampa banalus ir neįdomus, o aš tikrai nenoriu atbaidyti nuo šio kūrinio.

Mano nuomone, tai pasakojimas apie itin stiprius žmones. Visai nesvarbu, apie kurį veikėją kalbėtume – ne tą dvynį Nedą, mergaitę Ainę, Sesę Raganą, Plėšikų Karalių, senąją karalienę ar kelis kitus – visi jie turi milžiniškų asmeninių skaudulių. Kaip toliau gyventi, kai netenki mylimo (vaiko, brolio, motinos, žmonos)? Kaip nepalūžti, kai iš tavęs visi juokiasi, tyčiojasi, apkalba? Kaip išlaikyti širdies tyrumą veidmainių pasaulyje, ypač kai visi kiti yra „teisieji“ o tu tas „kitas“, netelpantis į nustatytus rėmus?

Itin skausmingos mažos ir didelės socialinės problemos (netekties, nepripažinimo, vienišumo, patyčių, pasirinkimo, net mikčiojimo, disleksijos) gvildenamos nepastebimai, įtaigiai, visapusiškai. Tiesa, vienoms skirta daugiau dėmesio, kitos tik lengvai paliečiamos, tačiau visos labai svarbios ir  vaikams, ir suaugusiems. Nėra čia nei tiesioginės didaktikos, nei moralizavimo, tik nuotykis vejantis nuotykį, stebuklas – stebuklą. Net pats nepajauti, kaip ištirpsta puslapiai, o ant lūpų lieka išminties burtažodžiai…

Mirties nėra. <…> Yra tik kažkas kita. Kalnas pasiduoda upei ir virsta giliu tarpekliu. Medis pasiduoda puvimui ir virsta žeme <…> (p. 292).

„Raganos sūnus“ viena tų knygų, kurios turėtų patikti ir mažiems, ir dideliems, tiems, kurie negali gyventi be nuotykių, magijos, išbandymų, ir tiems, kurie po eilutėmis ieško gilesnių klodų.

Smulkmenos, bet…

Viršelis glotnus, gera liesti rankomis. Taškas už tai, kad vien dėl lytėjimo pojūčio knygą norisi glausti prie širdies.

Kalba sklandi, pagauli, gyva, vaizdinga, bet neperkrauta. Taškas už sudėtingų dalykų perteikimą paprastais žodžiais.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę, nes vietų, kurias norisi cituoti, bus tikrai ne viena. Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.