Žymos archyvas: Nieko rimto

2019 m. knygų mugei pasiruošta

Važiuoti į knygų mugę – reikalas rimtas. O su peliuku, kurio akys nori visko, o saiko jausmas dar neišugdytas – iššūkių iššūkis. Bet jei labai nori, viskas įmanoma! Tad ką peliukai daro, kad būtų smagu ir naudinga? Pirmiausia ruošia namų darbus!

Namų darbai priklauso nuo to, ko tikimės iš mugės. Peliukai nekuklūs, nori visko ir daug! Tad iš anksto susidaro pirkinių sąrašą, nusprendžia, kokius renginius aplankys.

Tada suplanuojame laiką: knygų paieškas deriname su renginiais, kūrybinėm dirbtuvėm, atokvėpio minutėm ir užkandžiavimu. Sutikite, juk pavargusiom kojytėm ir tuščiu pilvu net atkakliausios pelės nebežino, ko nori, tad ką kalbėti apie peliukus?

Atvykus į mugę labai svarbu pasidalinti atpažinimo ženklais. Pernai bendrakeleivė savo meškiukui ant abiejų rankų telefono numerį užrašė. Pelė nedvejodama peliukui padarė tą patį. Maža kas? Žmonių daug, peliukai ir meškiukai lengvai gali nuklysti nuo saugios pašonės.

Kas dar? Kas dar? Et, turi Pelė dar kelias taisykles, kurios padeda nepasimesti knygų, norų ir galimybių liūne. Peliuką savarankiškai rinktis paleidžia tik saugioj teritorijoj. Nieko nepadarysi, pasitikėjimą reikia pelnyti. Pelė besąlygiškai pasitiki tik dviem vaikų knygų leidyklom – tad iš ten peliukams galima rinktis viską, kas patinka. Kitur reikia apžiūrėti, pašniukštinėti, o tada pasitarti, ką pirkti, o ką reikėtų iš bibliotekos parsinešti.

Darydami namų darbus, ne tik sąrašus susidarom, bet ir kainas susirašom. Seniai dingo tie laikai, kai knygų mugėj vertėjo pirkti knygas, nes ten tikrai pigiau. Dabar į mugę verta traukti dėl kultūrinės programos, na, gal dar kai ką įsigyti, jei labai norisi ir/ar reikia. Bėda, peliukams visad ir norisi, ir reikia!

Beje, knygų mugėje dalyvauja ne tik leidyklos, bet ir knygynai. Juose būna šiek tiek brangiau, bet patogiau, nes visas asortimentas vienoje vietoje. Visgi peliukai linkę taupyti, tad pirmenybę teikia leidykloms. Bet juk visada yra išimčių iš taisyklių, tad kainas verta palyginti ir ten, ir ten (išankstinis sąrašas ar išmanusis įrenginys su internetu labai praverčia).

Kol kas peliukai šiemet dar neturi konkretaus plano, nuo ko pradės ir kuria kryptimi trauks. Bet laiko dar yra. Spėsim ir tokį nusibraižyti. O dabar didysis norų sąrašas! Visiškai subjektyvus. Visiškai chaotiškas. Visiškai nekuklus. Visiškai atsitiktinis. Ar atrinktos knygos keliaus į peliukų urvelį, bus sprendžiama vietoj, nes dar nei vienos iš jų nei matėm, nei uostėm ar vartėm. O smalsu! Labai, labai smalsu!

LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Karalaitė ant stiklo kalno: dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena / pasakas atrinko ir rinkinį sudarė Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis; iliustravo Marius Jonutis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. – 142 p.: iliustr.

Lietuvių liaudies pasakų leidimų nuo Pelės vaikystės – gyvas galas. Tik štai nei vieno iš jų neturime. Visi kažkokie nerimti atrodo. Šis akį patraukė dėl iliustracijų (juk vaikystę primena, o visi puikiai žino, kad tėvai vaikams bando įsiūlyti tai, ką patys vaikystėj mėgo). Kalbos eina, kad knyga įvertinta kaip viena gražiausių ir meniškiausių 2018 metų knygų vaikams. Dar kalbama, kad leidėjai labai, labai stengėsi, kad pasakų kalba neprarastų grožio, turtingumo, o kartu būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui. Oj, kaip norisi iš arčiau šią knygą apžiūrėti!

Alma littera

Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė / Justinas Marcinkevičius; iliustravo Agnė Nananai. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 44 p.: iliustr.

Kas gi nežino šių eilučių: Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, / nesvarstydami – kodėl ir kam. / Jeigu šita žemė kam priklauso, / tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Nors Gudrutis nelinkęs eilėraščių krimsti, turiu slaptą tikslą. Kokį? Kai sakys, kad skaityti sunku, neįdomu, neturi tam laiko ar ką nors panašaus, pasiūlysiu eilėraščių: nes jie trumpi, nes rimuotą tekstą lengviau skaityti nei prozą, vadinasi užduotis tikrai įveikiama, net jei jis… Kodėl ši, o ne kokia nors kita poezijos knyga? Todėl, kad Pelei labai smalsu į iliustracijas paspoksoti. Juk jos Agnės Nananai. P. S. Tikiuosi, kad kaina mugėj nesikandžios.

Mėlyna sruoga: apysaka / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 190 p.

Nėr čia ką daug pasakoti. „Siuntėjas“ užminė nemažai klausimų, tad antrojoje dalyje viliuosi surasti atsakymus. Beje, knygą vertė itin patyręs vaikų literatūros vertėjas, tad tikiuosi gardaus deserto.

Baltos lankos

Raidžių namučiai: eiliuota ir įgarsinta abėcėlė: žaislinė knygelė / Ramutė Skučaitė; iliustravo Inga Dagilė; įgarsino Ilona Balsytė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. – 60 p.: iliustr.

Juk reikia kažką parvežti ir Smalsučiui, ar ne? Skučaitės, Dagilės ir Balsytės trio skamba stipriai ir įdomiai.

Lututė

Pažinkime Lietuvos paukščius / Vytautas Jusys, Saulius Karalius, Liutauras Raudonikis. – Kaunas: Lututė, 2017. – 239 p.: iliustr.

Ši leidykla prieš kelerius metus buvo išleidusi labai šaunų paukščių pažinimo vadovą. Gaila, kad Pelė jį pražiopsojo. Dabar tas pats autorių kolektyvas parengė naują knygą. Peliukas vis apie paukščius klausinėja, o Pelei žinių nepakanka atsakyti į visus klausimus. Jei nebus per daug moksliškai parašyta, o iliustracijos ir žaliems suprantamos, griebsim į peliukų biblioteką.

Žalias kalnas

Istorijos skanėstai / skanėstus surinko ir aprašė Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė; iliustravo Inga Dagilė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2018. – 68 p.: iliustr.

Nežinau, kaip jums, bet Pelei užkulisiai visada buvo įdomesni, nei pats spektaklis. Ir nesvarbu apie ką kalbėtume – procesas, reiškinio paaiškinimas, prašalaičio akiai nematoma virtuvė visada buvo įdomiau, nei pats faktas. O čia juk siūlo mažučiukus skanėstus. Ir dar apie Lietuvą! Ir dar Pelė girdėjo, kad parašyta įdomiai, vaizdžiai, gyvai. O ir Dagilės piešti drambliai peliukams labai patiko, tad įdomu, kaip iliustratorė atsiskleis šįkart. Niam niam niam, net seilės į visas puses taškos.

Baisiai gražūs eilėraščiai / Daiva Čepauskaitė; iliustravo Ieva Babilaitė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2017. – 44 p.: iliustr.

Ir vėl eilėraščiai? O kodėl ne? Ne tiek daug gerų poezijos knygų vaikams išleidžiama. O šią įvertino ir IBBY Lietuvos skyrius, ir į meniškiausių knygų dvyliktuką pateko. Kodėl nepabandžius? Tikiuosi, kad dar nebus visos išgraibstytos, nes Pelė ir vėl grauš nagučius, kad pražiopsojo kažką unikalaus.

Nieko rimto

Interviu su daiktais: leidinys su papildytos realybės elementais / Audra Meškauskaitė; iliustravo Jurga Šulskytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 76 p.: iliustr.

Buvo Pelė šią knygą nužiūrėjusi pernai. Pati nebežino, kodėl nepirko, bet vis pamiršti negali. Per metus autorė paruošė dar vieną panašų leidinį („Istorijos skanėstai“). Tad kodėl gi ir „Interviu su daiktais“ iš naujo nepavarčius?

Mitai ir stereotipai apie gyvūnus: ar žinai, kas – tiesa, o kas – pramanai? / Pavla Hanáčková; iliustravo Linh Dao ; iš anglų kalbos vertė Ernesta Ranonytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 35 p.: iliustr.

Ką žinote apie gyvūnus? Pelė žino nedaug, na nebent tiek, kad pelę vargiai priviliosi į pelėkautus su sūriu (juk ir taip aišku, kad ten reikia dėti knygą – chi chi chi). Bet juk norisi žinoti viską, ar ne?

Urvuose ir olose / Markéta Špačková; iliustravo Ilona Komárková; iš anglų kalbos vertė Saulenė Išganaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 24 p.: iliustr.

„Mama, o kur gyvena barsukas? O lapė? O liūtas?“ Gal ir ne į visus klausimus atsakymus rasim, bet bent jau žinių spragas pabandysim užpildyti.

Tikra knyga

Maži eilėraščiai mažiems / Marius Marcinkevičius; iliustravo Rasa Jančiauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2018. – 36 p.: iliustr.

Oho, šiemet sąraše labai daug poezijos! Marcinkevičiaus proza peliukams patiko. Tad kodėl nepabandžius eilių? Beje, už iliustracijas knyga pripažinta meniškiausia knyga vaikams. Kodėl gi akiračio dar labiau neišplėtus?

Sofoklis

Senovės graikų pasakos / Dalia Dilytė; iliustravo Marius Zavadskis. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 123 p.: iliustr.

Kai Pelė studijavo, Dilytės knygos buvo bene vienintelis šaltinis lietuvių kalba apie Antiką. Net referatams iš šios autorės literatūros sąrašų nieko nugvelbti nepavykdavo, nes tokių knygų mūsų bibliotekose paprasčiausiai nebūdavo. Įrašysi, dėstytojai iškart supras, kad sukčiauji. Nuo tada daug kas pasikeitė, bet autoritetas yra autoritetas. Namuose stovi tik senas graikų mitų ir legendų leidimas. Metas atsinaujinti.

Garnelis

Karo dienoraščiai, 1939–1945 / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2018. – 293 p.

Turbūt jau supratot, kad ne dėl Gudručio ši knyga į sąrašą įšoko. Mėgsta Pelė istorijas iš pirmų lūpų: prisiminimus, dienoraščius, laiškus, žinoma, jei nekalbėsime apie vaikų literatūra. O čia lyg ir du zuikiai vienu šūviu! Juk tai Lindgren dienoraščiai! Labai intriguoja.

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

Brolių ieškotoja: pagal lietuvių liaudies pasaką / Stepas Zobarskas; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. – 67 p.: iliustr.

Išguglinti šio fondo knygas – tikras galvos skausmas. Pravargsti pusdienį, sužinai ne kažką, o tada mugėje stovi prie stendo ir nežinai, ką išsirinkti. O gal ir vargti neverta? Juk niekada negali būti tikras, ar pavyks gauti tai, ką nusižiūrėjai iš anksto. Kol kas akis užkliuvo už šios. O kaip bus, taip bus.

Alumnus

Dvylika iš pašto karietos: žiemos pasakos: dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentai / Hans Christian Andersen; iš danų kalbos vertė ir sudarė Liudas Remeika; iliustravo Vilhelm Pedersen, Lorenz Frølich. – 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Alumnus, 2015. – 238 p.: iliustr.

Ar esate girdėję apie tokią leidyklą? Pelė irgi ne. Tai va, jau kelerius metus Pelė šios knygos ieško. Kai būna draugiškos kainos, jos nei vienas elektroninis knygynas neturi. Jei žinote, kur šiuos slapukus leidėjus rasti, pasidalinkite informacija, gerai? Baisu, kad žaidžiant amžinas slėpynes šios knygos taip ir nerasim. Beje, viena Anderseno gerbėja, kuri apie jį net monografiją parašė, gyrė tikslų ir puikų šios knygos vertėjo darbą.

Muzikija

Knygų vaikas: grafinė pasaka / Oliver Jeffers; iliustravo Sam Winston; iš anglų kalbos vertė Lora Tamošiūnienė, Indrė Šeputienė. – Vilnius: Muzikija, 2018. – 32 p.: iliustr.

Pelę labai suintrigavo šios knygos pristatymas leidiniuose apie vaikų literatūrą. Kai pamatys, gal ir daugiau ką nors išlementi galės.

700 eilučių

Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija / Lina Mickutė; iliustravo Birutė Bikelytė. – Vilnius: 700 eilučių, 2018. – 63 p.: iliustr.

Galit sakyti ką norit, bet įdomių knygų vaikams apie žymius Lietuvos žmones trūksta. Oj kaip Pelė šokinėjo pamačiusi knygą apie Joną Basanavičių. Gal turėsim naują gerų knygų kryptį vaikams?

Apkabink mėnulį

Illuminature: nušviesta gamta / iliustravo Carnovsky; teksto autorė Rachel Williams; vertė Valdas Kalvis. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 63 p.: iliustr.

Na kam nepatinka atradimai? Būna dienų, kad Gudrutis ir po džiungles mielai pasibastytų, ir į kalnus liptų. Žinoma, jei tai saugu ir per daug jėgų nepareikalautų. Ech, lepūs dabar peliukai. Bet gerai, kad nuotykiai ir atradimai jiems patinka. Ypač, jei viską gauni nuo sofos nepakilęs (chi chi chi). Kažką panašaus į „Illuminature“ Pelė matė užsienyje: uždengi iliustracija specialiu filtru ir išvysti visai kitą pasaulį. Į šią knygą sudėta labai daug vilčių.

Pjeras labirintų detektyvas: dingusio Labirinto akmens pėdsakais / iliustravo Hiro Kamigaki; tekstų autorius Chihiro Maruyama. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 32 p.: iliustr.

Yra dalykų, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Ilgai Gudrutis nemėgo maišalynių, raizgalynių ir kitokių ieškynių. O štai dabar karts nuo karto mielai atsiverčia. Pelė ėmė manyti, kad į namus reikia dar vienos raizgalynių knygos, tad labai nori pavartyti Kamigaki labirintus.

Debesų ganyklos

1000 klausimų ir atsakymų. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019. – 216 p.: iliustr.

Kiekvieną kartą Pelė pasižada, kad tai paskutinė enciklopedija į namus. Urvelyje jos visą lentyną užima. Buvo laikas, kai peliukas skyrius iš enciklopedijų klausė vietoj pasakų, tad ir užderėjo jų nemenkas derlius. Lyg ir užtektų, bet negi gali ramiai praeiti, kai sakoma, kad ši parengta pagal TV žaidimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Laida pelių šeimai patinka, tai gal ir knyga patiks? Beje, girdėjom, kad ir kortelių žaidimas bus.

Jonas ir Jokūbas

Kažkur Pelė skaitė, o gal tik vėjas ausyse zvimbė, kad šiemet bus papildyta filosofijos serija vaikams „Mažieji platonai“. Nežino Pelė, ar jos peliukams bus įdomi filosofija, bet vieną knygą iš šios serijos į urvelį partempti norėtų. Juk reikia pagaliau viską išsiaiškinti apie keliavimą šviesos greičiu. Gal „Alberto Einšteino nušvitimai“ padės?

Et, gal jau užtenka sąrašus tęsti? Pelė gali būti rankiojusi, prirankiojusi ir deimančiukų, ir perliukų, ir kitokių brangenybių, bet Gudrutis vis tiek rinksis tai, kaip jam patinka. Svarbiausia, kad iš saugiosios zonos neišsprūstų.

Jei kam nors kyla klausimas, kodėl sąraše nėra knygų iš kitų leidyklų, atsakymas paprastas. Priežasčių tam gali būti tūkstantis ir viena. Gal jie vangiai atnaujina savo svetaines? O gal per mažai apie naujas knygas trimitavo, tad ir liko kažkur užkampyje nepastebėtos? Arba labai trokštamus perliukus ir deimančiukus peliukai jau anksčiau susirankiojo per akcijas atrakcijas. Arba… Na koks skirtumas. Prisiminkite, kad peliukų sąrašas subjektyvus, chaotiškas, atsitiktinis ir dar nepatikrintas. O kokie jūsų sąrašai? Pasidalinkite, a?

Reklama

Ar kalbatės su vaikais apie… (P. Ness „Septynios minutės po vidurnakčio“)

Septynios-minutes-po-vidurnakcio-Patrick-Ness

Pavadinimas: Septynios minutės po vidurnakčio (Orig. A Monster Calls)

Autorius (- ė): Patrick Ness

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Iliustruotojas (-a): Jim Kay

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2016

Puslapių skaičius: 216

 

Įsivaizduokite, kad gyvenate saugiai įvynioti į vatą. Be priekaištų jums atleidžiami prasižengimai,  be žodžių pateisinami visi poelgiai. Į tave žiūrima tarsi į trapų indą, kuris gali suskilti nuo menkiausio garso. Kas geriau, tylėti ir viską pateisinti, ar pratarti žodį ir… Kas žino, kaip ten būtų. Ar norėtumėte, kad gyvenimas po vatine antklode tęstųsi amžinai? O gal geriau išgirsti atsakymus net į nepatogius, skaudžius klausimus? Ar kalbate su vaikais apie mirtį?

Konorui trylika. Visi jo veiksmai, žodžiai, turbūt net mintys pateisinamos iš anksto. Konoro tėtis seniai paliko šeimą, jis neturi draugų, tik mamą. Tiesa, dar yra senelė, bet ji tikra rakštis subinėj. Bet kam reikalingi kiti, kai jiedu su mama ir taip puikiai susitvarko. Rytais jis pats pasiruošia pusryčius, neprašomas sutvarko virtuvę, išneša šiukšles, įjungia skalbyklę. Jis pats susitvarko su mokyklos chuliganais, jis…

Tiesą sakant, Konoras su kai kuo susitvarkyti nesugeba. Kaskart vis tas pats sapnas. Tamsa, vėjas, riksmas. Rankos išslysta iš jo rankų, kad ir kaip jis stengiasi jų nepaleisti. Ir visada ta pati pabaiga… (p. 11). O kur dar siaubūnas, žiūrintis pro Konoro langą. Kuris apie tave žino viską: tiesą, kurią slepi. Ir tiesą, apie kurią svajoji…

Tikiuosi pasakiau pakankamai, kad jau dabar bėgtumėte ieškoti Patricko Nesso knygos „Septynios minutės po vidurnakčio“. Kuklia Pelės Mamos nuomone, knyga geniali. O juk visi žinome, kad genialu tai, kas paprasta.

Rekomenduoju ne dažnai. Tai viena tų knygų, kurias gali skaityti visi. Nesibaidykite niūraus apipavidalinimo, neturėkite jokios išankstinės nuomonės, nepasitikėkite protu. Juk ne visada bloga yra BLOGA, o gera – GERA. Su Konoru apie mirtį niekas nekalbėjo. O jūs su vaikais ar kalbatės apie amžinybę?

(Ne)smulkmenos, bet…

Universalumas. Netiesa, kad tai knyga apie praradimą. Pats autorius sako, kad ji greičiau apie baimę prarasti. O tokią baimę nors kartą gyvenime patiria visi. Tad ir skaityti ją gali visi. Tie, kurie bijo netekti. Tie, kuriems rūpi, kaip jaučiasi vaikai. Skaitykite, jei patinka jautrūs pasakojimai. Skaitykite, jei knygose ieškote drąsių, šmaikščių personažų, jei ilgitės nuotykių ir šiurpuliukų. Skaitykite, jei mėgstate geras knygas arba tiesiog negalite gyventi be skaitymo. Skaitykite bet kokiu atveju. Jausmų audra garantuota, o po kiekvienos audros nušvinta saulė.

Apdovanojimai. Jungtinėje Karalystėje „Septynios minutės po vidurnakčio“ susikrovė kalnus prestižinių apdovanojimų! Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius (pirmas kartas šalies istorijoje, kai ta pati knyga gavo aukščiausius įvertinimus ir už pasakojimą, ir už iliustracijas!). Geriausia metų knyga ją pripažino ir vaikai („Galaxy“ ir „Red House“ apdovanojimai), ir mokytojai (UKLA apdovanojimas). Smulkesnius įvertinimus ir nominacijas net išvardinti sunku.

Popieriaus magija. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti labai niūri, kad net nesinori į rankas imti. Koks paradoksas! Vos prisilietus, nebesinori jos paleisti: viršelis glotnus, puslapiai irgi. Popieriaus magija tokia stipri, kad kažin ar pavyks išsisukti nors trumpam jos prie širdies nepriglaudus.

Iliustracijos juodai baltos, atsiradusios tarsi netyčia paliejus tušo buteliuką. Jos gali patikti, gali ne. Įkišiu kuklų trigrašį – manau, kad jos nuostabios! Gilios, paslaptingos, balansuojančios ant realybės ir vaizduotės ribos, šiek tiek baugios, šiek tiek mistiškos. Vienu žodžiu, tobulai papildančios istoriją.

Filmas. Ar girdėjote sakant, kad tik geriausios knygos virsta filmais? Tai štai, pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Scenarijų jam parašė pats knygos autorius Patrickas Nessas.

Knyga, kurioje minima profesija (Aino Havukainen ir Sami Toivonen „Tatas ir Patas renkasi darbą“)

Tatas_ir_Patas_renkasi_darba

Pavadinimas: Tatas ir Patas renkasi darbą (Orig. Tatu ja Patu työn touhussa)

Autoriai: Aino Havukainen, Sami Toivonen

Vertėjas (- a): Viltarė Urbaitė

Iliustratoriai: Aino Havukainen, Sami Toivonen

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2010

Puslapių skaičius: [32]

Senokai su Gudručiu sugraužėme knygą, kaip „Tatas ir Patas renkasi darbą“. Keistą jos puslapių skonį jaučiu iki šiol. Sunku jį apibūdinti. Tuo pačiu metu ir skanu, ir sprangu. Jeigu paklaustumėte, „kodėl?“, dorai net nesugebėčiau paaiškinti.

Knygą krimtome lėtai, pasimėgaudami, kiekvieną iliustraciją iki smulkiausių detalių apžiūrėdami, tyrinėdami. Daug naujo sužinojome apie slaugytojo, muzikanto, kepėjo, žurnalisto, ugniagesio ir kitas profesijas bei jų užkulisius.

Knyga tarsi enciklopedija su šiokia tokia siužeto linija. Versdama puslapius vis pagalvodavau, kad kažkuo ji man primena Richardo Scarrio „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Gal dėl piešinių detalumo, gal dėl panašios idėjos – trumpai ir suprantamai pristatyti profesijas vaikams, gal dėl sukurto savito pasaulio…

Kartu vis kirbėjo mintis, kad R. Scarrio knyga, nors ir senstelėjusi morališkai, originalesnė, išsamesnė, mielesnė, kad jos istorijos rutuliojasi sklandžiau ir natūraliau. Niekaip neatsikračiau jausmo, kad Tato ir Pato nuotykiai tėra grožiniu rūbeliu apvilkti pažintiniai pasakojimai. O dar tie keisti juokeliai, kurių Gudrutis niekaip nepagaudavo. Kraipė sūnus galvą, ausim karpė, bet mėgautis knyga tai jam netrukdė.

Taip ir neradau atsakymo, kodėl Aino Havukainen ir Sami Toivonen „Tatas ir Patas renkasi darbą“ man tokį keistą įspūdį paliko. Nepagalvokite nieko blogo, tarp keista ir bloga nė už ką nedėčiau lygybės ženklo. Kai ateis tas metas, kai su Smalsučiu imsime knygeles apie profesijas vartyti, šią išsitrauksime vieną iš pirmųjų.

P. S. Smulkmenos, bet…

Piešinių detalumas. Tegaliu labai subjektyviai apibūdinti knygos apie Tatą ir Patą iliustracijas: nesaldžios, netgi keistos, bet originalios ir beprotiškai detalios. Dėl to, kad gali į jas valandų valandas žiūrėti ir vis ką nors naujo atrasti, mudviem su Gudručiu jos ir patiko.

Pirmieji puslapiai. Gera, kai knyga įtraukia nuo pirmo puslapio. Turinys – skelbimų lenta? Kodėl gi ne?! Skaitykite, ieškokite, išbandykite, nustebkite, sukikenkite, o tada keliaukite į darbą. Taškas už išradingumą.

 

 

Pamoka apie išankstinę nuomonę (M.Szarf „Reksiukas. Nuotykis miške“)

Reksiukas-nuotykis-miske-Maria-Szarf

Pavadinimas: Reksiukas. Nuotykis miške (Orig. Reksio. Przyjaciel najmłodszych: leśna przygoda)

Autorius (- ė): Maria Szarf

Vertėjas (- a): Irena Aleksaitė

Iliustruotojas (- a): Krystyna Lasoń

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2013

Puslapių skaičius: 32

„Imam šitą, šitą ir šitą,“ – aiškina man Gudrutis, rinkdamasis knygas. „Ir apie Reksiuką, nes jis man patinka,“ – priduria. „Reksiukas? Tikrai?“ – išdrįstu mintyse suabejoti. Iš kur mano Gudrutis apie jį žino? Juk tai mano vaikystės filmukai, o jų, nors labai gaila, namuose nežiūrime, nes „mama, tie tavo filmukai tokie nuobodūs!“ Nenoriai pritariau šiam pirkiniui, nes pažįstu Gudrutį – jam reikia visko, ką pamato per stebuklingą dėžę. Kirbėjo ir kita abejonė. Ar knyga, išleista pagal filmuką, tikrai meniškai perteikta?

M. Szarf „Reksiukas. Nuotykis miške“ (Nieko rimto, 2013) jau pusmetį karts nuo karto patenka tarp mūsų vakaro skaitinių. Nėra iš tų istorijų, kurias reikia skaityti ir skaityti, bet ir ne iš tų, kurios užmirštos dūli lentynoje. Iškart turiu pridurti, jog baimės, kad tai bus filmuko perpasakojimas, nepasitvirtino. Šuniuko gimtojoje Lenkijoje nenuorama mažylis jau senokai virto prekės ženklu, sukurti nauji produktai, pavyzdžiui, originalios (ne pagal serialą) knygelės apie Reksiuko nuotykius, enciklopedijos, užduočių sąsiuviniai ir kt. Lietuvoje neseniai išleista dar viena knyga apie šuniuką (M. Szarf „Reksiuko istorijos“. Nieko rimto, 2018). Ši storesnė, talpinanti dešimt pasakojimų, įtrauktas ir „Nuotykis miške“, apie kurį netrukus papasakosiu daugiau.

Ko tikėtumėtės iš knygos, kurios pagrindinis herojus puikiai pažįstamas iš animacinių filmukų? Lietuvoje tokių leidinių turime kalnus, apeinu juos iš tolo. Teatleidžia man Didysis Knygius, rašyto žodžio, istorijų ir skaitymo dievas, bet šiuo atveju renkuosi animacinį filmą, o ne striuko, buko, sauso siužeto leidinį, kuris nė iš tolo neprilygsta originalui. Reksiuko nuotykis miške, palyginus su kita animacinių filmų motyvais leidžiama produkcija, gerokai pranoko mano lūkesčius. Pasakojimas nuoseklus, aiški mintis, išlaikyta, o svarbiausia nenuskurdinta filmukų dvasia, bet, priekabios Pelės nuomone, rašytam žodžiui nepavyko pranokti nebylaus emocijų ir siužeto perteikimo per vaizdą. Gudrutis šioje vietoje trūkumų neįžvelgia, knyga jam tinka ir patinka.

Ieškantiems naujų vėjų taip pat gali tekti nusivilti – knygoje nuosekliai plėtojamas filmukų sukurtas Reksiuko įvaizdis. Šiuo atveju man tai buvo privalumas, nes šį personažą myliu dėl jo mielumo, šiltumo, draugiškumo, linksmumo, išradingumo… Vertybėmis laikau ir filmukuose, ir knygoje perteikiamus netiesioginius pamokymus, mokėjimą pasijuokti iš savęs, aiškias vertybes.

Didžiausią Pelės Mamos simpatijų pliusą Reksiuko nuotykis miške užsidirbo už plėtojamą temą apie išankstinę nuomonę. Iš kur gali žinoti, kad nemėgsti pomidorų, jei jų neragavai (perspėju, knygoje apie šią daržovę nei žodžio!), arba, kad tavo kaimynas yra nemandagus ir nedraugiškas, jei pats su juo nei karto nepasisveikinai? Štai Jums ištrauka iš knygos:

<…> Būtų geriau, jei šernas nerastų tavęs savo oloje. Jis labai grėsmingas tipas! <…> Reksiukui iš baimės net kailis pasišiaušė. Prieš akis jam iškilo didžiulis ugnimi alsuojantis slibinas su žaliais žvynais (p. 9). <…> Tu tikrai mielas žvėris, – tarė jis šernui. <…> – Iš tikrųjų tai… niekas manęs nemyli, – prisipažino šernas. – Visi miško gyventojai laiko mane nemandagiu ir blogai išauklėtu (p. 15).

Panašu, kad ir Pelei Mamai teks išmokti Reksiuko pamoką: neskubėk vertinti žmogaus su juo nepakalbėjęs, knygos – neperskaitęs, maisto – neparagavęs.

Moterys vyrų pasaulyje (F.Hardinge „Melų medis“)

Pavadinimas: Melų medis (Orig. The Lie Tree)Melu-medis-Frances-Hardinge

Autorius (- ė): Frances Hardinge

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 316

Skaitydama knygą visuomet po ranka laikau užrašinę. Dažniausiai ten nugula prisiminti vertos citatos. Pastarąsias savaites nesitraukiau nuo Frances Hardinge „Melų medžio“. Dar niekada tiek daug ir taip atidžiai nekonspektavau skaitydama knygą (išskyrus studijų metus). Tiesa, šįkart į užrašinę gulė ne garsiai persakomi išminties perlai, nors knygoje esama ir jų, bet ilgokos citatos, pastabos, pasvarstymai. Rašyti apžvalgą taip pat vis atidėliojau – reikėjo laiko, kad mintys tvarkingai susirikiuotų.

F. Hardinge „Melų medis“ – riešutėlis kietas, bet nesprangus, jį nesunku sukrimsti per dieną ar dvi, jei mėgausitės nuotykiais nesikapstydami gvildenamų temų labirintuose. Žurnalistas ir rašytojas Justinas Žilinskas bei bibliotekininkė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė gan išsamiai aptarė knygos problematiką. Apskritai „Melų medis“ sulaukė nemažai atsiliepimų lietuviškoje virtualioje erdvėje. Kam bus įdomu, tikiu, kad patys Google pasinaudos.

Rašydama atsiliepimą vis sukau galvą, kaip pristatyti tai, apie ką jau nemažai ir, Pelės nuomone, labai įdomiai kalbėta, kaip nesikartoti, kaip ko nors įdomaus nepraleisti? Po gana ilgokos graužaties ir svarstymų, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti tam, kas Pelei padarė didžiausią įspūdį, taip pat tam, ką kiti graužikai paliko pastabų paraštėse arba išvis nepateko į jų akiratį.

Daugiausiai visų aptariamas kūrinio daugiasluoksniškumas. Negaliu ir aš jo apeiti nepasidalinusi įspūdžiais, juk tai jis kaltas, kad graužiau net čepsėdama ir vis kažką skrebendama į sąsiuvinį. Galvoje vis sukasi „Melų medžio“ daugiasluoksniškumo palyginimas su XIX amžiaus moters aprangos komplektu. Esu šioje srityje visiška diletantė, tad ekspertai tegu atleidžia už galimas klaidas. Tik įsivaizduokite, kiek rūbų turėjai dėvėti, kad atitiktum to meto visuomenės padorumo normas: viršuje puošniomis detalėmis (kaspinais, raukiniais, mezginiais ir pan.) puošta suknia, po ja – keli pasijoniai, tada krinolinas, korsetas, apatiniai baltiniai, kojinės, pantalonai… Štai toji viršutinė puošni su smulkiomis detalėmis suknia ir bus lengviausiai pastebimas „Melų medžio“ sluoksnis: detali XIX a. visuomenės gyvenimo panorama, papročiai, intrigos ir kitos kasdienės smulkmenos.

Po „spindinčia“ išore slypi gan purvini apatiniai rūbai: beviltiška moters padėtis visuomenėje – mokslo „įrodyta“, kad moterys „kvailesnės“ už vyrus; joms negalima turėti turto, siekti karjeros, apskritai, ne tik siekti išsimokslinimo, bet tiesiog būti protingomis; mergaitės prastesnės už berniukus, šeimai jos ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje (p. 83). Atidžiau pažvelgus matai, kad net berniukams toje visuomenėje ne pyragai, jei esi jautrios prigimties, jei išsiskiri iš kitų, pavyzdžiui, esi kairiarankis. O kur dar globalios problemos (religijos ir mokslo sankirta) ir asmeninės dramos… Žodžiu, kuo giliau rausiesi, tuo baltiniai purvinesni, tuo daugiau paslapčių, dvejonių, fanatizmo atrandi.

Galiausiai lieka „apsinuoginusi“ jauna moteris – pagrindinė veikėja Feitė, – kuri puslapis po puslapio veržiasi lauk iš ją smaugiančių „rūbų“. Merginai tenka pereiti ne tik viešą, bet ir asmeninį pragarą, kad tai pavyktų. Jos virsmas stulbinamas. Susipažinę su gera, drovia, net naivia mergaite, atsisveikiname su mergina, norinčia būti blogu pavyzdžiu (p. 317). Supraskite teisingai, kalbu ne apie nuogybes, gašlumą, uždraustų vaisių raškymą, kurie tokie populiarūs šiuolaikinėje jaunimo literatūroje, „Melų medyje“ to nėra. Būdama blogu pavyzdžiu Feitė nori prisidėti prie evoliucijos, sustabarėjusių visuomenės normų griūties. Moteriškos aprangos komplektas, išsivadavimas iš rūbų, purvini apatiniai baltiniai tėra meninės priemonės, kurias pasitelkiau norėdama trumpai papasakoti sunkiai keliais sakiniais perteikiamus dalykus.

Et, jei apie pagyras ir žavėjimąsi, tai atskiro įrašo reikia puikiam F. Hardinge stiliui. Kolegos graužikai tai jau pastebėjo ir aptarė, tepridursiu, kad autorė tikrai puikiai valdo žodį, vienu sakiniu  gali perteikti tai, ko kitam net skyriaus nepakaktų: Kai kas grįžo iš kasavietės bjaurios nuotaikos ir Dieve padėk tiems, kurie pamėgins per garsiai galvoti (p. 73). Prakalbus apie stilių, norisi ilgėliau apsistoti ties vardais. Prisipažinsiu iš karto, atidžiau pasidomėjau tik tais, už kurių užkliuvo ausis, nes skambėjo neįprastai. Originalo po ranka neturiu, tad galiu klysti. Pelės atradimai: Feitė (angl. Faith) – tikėjimas, ištikimybė; gražuolė Feitės mama Mertlė (angl. Myrtle) – mirta, gėlė simbolizuojanti grožį ir meilę, auginta prie meilės ir grožio deivės Afroditės šventyklų. Verčiant šių subtilybių neliko. Galiu tik spėti, kad daugelio personažų vardai turi paslėptų reikšmių, tad mėgstantiems rebusus ir simbolius rekomenduočiau pavartyti vardų žodynus. Gal atrasite dar vieną slaptą klodą?

Ieškodama originalių veikėjų vardų plačiuosiuose interneto aruoduose, užtikau gan aršią diskusiją apie F. Hardinge knygos „Melų medis“ padorumą, rekomenduojamą skaitytojų amžių ir įvairiausius tabu. Man pasirodė, kad kaltinimai išpūsti, bet spręskite patys. Kaltinamoji, į teismą! (oj, kaip skambiai pasakyta!): Dvi moterys trumpai apsikeitė šypsenomis. Ir to užteko, kad Feitė suprastų, jog ponia Velet – anaiptol ne sausa, o panelė Hanter – ne šalta, ir pajustų jų darną, kaip dviejų gerai suderintų natų, kurių melodijos jai nepavyko suprasti (p. 296). Norite daugiau? Negausite, nes nėra! Jau minėjau, kad autorė tapo žodžiais tarsi prityręs dailininkas pustoniais. Jei kam nors kilo nepadorių įtarimų, teperskaito pats. Pelė gal net nebūtų paminėjusi, jei ne toji arši diskusija…

Baigdama noriu pasiteisinti, kodėl apžvalgą pavadinau „Moterys vyrų pasaulyje“, tačiau pati šią temą mažai pakutenau. Kol perskaityta knyga ilsėjosi lentynoje, o galvoje virė apmąstymų sriuba, supratau, kad nuolat grįžtu prie veikėjų moterų paveikslų (Feitės, Mertlės, Agatos, panelės Hanter), nors knygoje viskas tarsi sukasi apie vyrus ir jų vyriškus reikalus. Tokios drąsios, sumanios, protingos, stiprios, atkaklios, tikros supernovos, tačiau ne laiku sušvitusios, todėl tarsi beveidžiai mėnuliai, spindintys svetimą šviesą, kiekviena paklusniai skrieja apie didesnį dangaus kūną (p. 277).

P. S. Įtariu, kad kažką pamiršau, tačiau jei viską gausite ant lėkštutės, nebeliks atradimo džiaugsmo. Tad pirmyn, krimsti riešutėlių!

Smulkmenos, bet…

Nominacijos ir apdovanojimai. 2015-aisiais „Melų medis“ pelnė du „Costa“ apdovanojimus (už geriausią vaikų ir paauglių knygą; už geriausią metų knygą); 2016-siais knyga nominuota „Carnegie“ medaliui.

Prarastas Shauno Tano daiktas

Pavadinimas: Prarastas daiktas (Orig. The Lost Thing)

Autorius (-ė): Shaun Tan

Vertėjas (-a): Viktorija Uzėlaitė

Iliustruotojas (-a): Shaun Tan

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2015

Puslapių skaičius: 32

Būsiu atvira – apie paveikslėlių knygas žinojau tik tiek, kiek apie jas girdėjau iš kitų, o tai reiškia, kad mano žinios buvo labai skurdžios. Sakoma, kad Lietuvoje ši rinkos dalis dar neatrasta, kad galioja tam tikri stereotipai, todėl paveikslėlių knygos nepelnytai priskiriamos vaikų (ką ten, greičiau pipiriukų) literatūrai.

Turiu prisipažinti, kad šiuo stereotipu pati šventai tikėjau. Esu kalta, esu kalta, esu labai kalta.

Shauno Tano kūryba į mano rankas papuolė prieš kelerius metus. Knygų mugėje stoviniavau prie „Nieko rimto“ stendo. Keliais žodžiais persimetus su vadybininku jis pasiūlė pavartyti gerą knygą. Prisimenu, kaip ištraukė iš po prekystalio, atvertė vieną istorijų ir patarė niekur neskubant perskaityti (tai buvo viena iš Shauno Tano „Atokaus priemiesčio istorijų“).

Turiu ir vėl prisipažinti – patiko ir pasakojimas, ir iliustracijos, ir net knygos kaina buvo viliojanti, tačiau tąkart jos nepirkau. Juk tai paveikslėlių knyga (tuo metu net nežinojau, kad toks terminas yra)! Jos trumpam, o po to tik lentynoje dulka. Bet…

Dabar manau, kad vadybininko būta nemenko stratego, psichologo ar net ateities spėjiko. Grūdelis buvo pasėtas. Ilgokai jis ieškojo būdų sudygti, kol išlindo į saulės šviesą. Šiandien ant mano stalo guli net dvi Shauno Tano knygos („Prarastas daiktas“ ir „Atokaus priemiesčio istorijos“).

Ką gi, jei jau pradėjau išpažintį, tai teks eiti iki galo. „Prarastas daiktas“ mene tiesiog pakerėjo. Istorija paprasta, kalba taupi, dėmesį prikausto iki pabaigos. Perskaičius vėl norisi atsiversti pradžią, kad gautum dar vieną galimybę patyrinėti tai, ką pirmu skaitymu, vedamas per didelio smalsumo, galėjai pražiopsoti. Turbūt pirmą kartą gyvenime skaičiau ne tik tekstą, bet ir iliustracijas – nuo viršaus iki apačios, iš dešinės į kairę ir atvirkščiai. Jos taip pat kai ką šnabždėjo, porino, sekė.

Kam ši knyga skirta? Sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia užaugti. Yra ir tokių, kurias skaito visi – nuo mažiausio iki šimtamečio. Kiekvienas joje ras tai, ko tuo metu labiausiai reikia.

Ar patiks pipiriukams, kuriems pagal galiojančius stereotipus yra skirtos paveikslėlių knygos? Ir taip, ir ne. Taip, nes paveikslėliai detalūs, galima žiūrėti ir žiūrėti ir vis atrasti ką nors naujo. Ne, jei nemėgsta siurrealistiškų, nepažįstamų, niūrokų vaizdų. Taip, nes tekstas nesudėtingas, situacijos vaikams lengvai atpažįstamos, aktualios. Ne, jei mėgsta istorijas, kuriose viskas pateikiama ant lėkštutės, jei mėgsta strimgalviais lekiančius nuotykius, jei neturi laiko sustoti, apsižvalgyti, pasmalsauti. Tikėtina, kad „Prarastas daiktas“ didesnį įspūdį paliks jų tėveliams, nes verčia susimąstyti apie tai, kad nereikia būti mažam, kad liktum nepastebėtas. Apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie tau rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje (iš knygos anotacijos; pati nebūčiau sugebėjusi geriau apibūdinti). Tad vartykite ir skaitykite, o visa tai darydami permanykite, kad didi išmintis nebūtų prarasta kaip daiktas.

(Ne)smulkmenos, bet…

Apdovanojimas. Shaunas Tanas yra gavęs vieną prestižiškiausių apdovanojimų vaikų literatūroje – Astridos Lindgren premiją.

Iliustracijos. Paveikslėliai taip pat seka istoriją, nepatingėkite jų panagrinėti, paskaitinėti paraščių. Posakis smalsumas pražudė katę šiuo atveju tėra išimtis iš taisyklės.

Titulinis puslapis. Jis ne tik originalus, įdomus patyrinėti, apžiūrėti. Jame yra ir raktas į knygos paveikslėlių istoriją. Sakote nėra? Pažiūrėkite atidžiau. Ar tas tramvajus nepadeda į pasaulį pažvelgti kitaip?

Paprastai apie dideles ir mažas socialines problemas (K.Barnhill „Raganos sūnus“)

PavaRaganos-sunus-K.Barnhilldinimas: Raganos sūnus (Orig. The Witchʼs Boy)

Autorius (- ė): Kelly Barnhill

Vertėjas (- a): Nijolė Regina Chijenienė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 349

K. Barnhill knyga „Raganos sūnus“ jau senokai pateko į akiratį, tačiau vis nesiryžau jos skaityti. Keli rasti atsiliepimai buvo sausi ir abstraktūs. Aprašymas ant ketvirtojo knygos viršelio, kuris įkyriai visur cituojamas, taip pat nekėlė didesnių simpatijų. Na kam gali būti įdomu skaityti apie dar vieną nevykėlio (juk išgyveno ne tas, ne išradingasis, ne protingasis, ne šaunusis dynys) virsmą į šaunuolį – tokių pasakojimų šimtai. Tokios pabaigos tikėjausi iš tų trupinių, rastų atsiliepimuose. O juk jie turėjo sukurti intrigą ir privilioti skaitytoją! Neviliojo nė tai, kad kūrinys yra pelnęs kelis apdovanojimus.

Vis dėlto knygą atsiverčiau, nes viename straipsnyje perskaičiau, kad ją atrado pasaulis, o Lietuva dar ne. Pasidarė smalsu. Ar aš ką nors atradau? O taip! Apie ką gi K. Barnhill „Raganos sūnus“? Siužeto pasakoti neverta, nes jis labai paprastas, o perteiktas keliais sakiniais tampa banalus ir neįdomus, o aš tikrai nenoriu atbaidyti nuo šio kūrinio.

Mano nuomone, tai pasakojimas apie itin stiprius žmones. Visai nesvarbu, apie kurį veikėją kalbėtume – ne tą dvynį Nedą, mergaitę Ainę, Sesę Raganą, Plėšikų Karalių, senąją karalienę ar kelis kitus – visi jie turi milžiniškų asmeninių skaudulių. Kaip toliau gyventi, kai netenki mylimo (vaiko, brolio, motinos, žmonos)? Kaip nepalūžti, kai iš tavęs visi juokiasi, tyčiojasi, apkalba? Kaip išlaikyti širdies tyrumą veidmainių pasaulyje, ypač kai visi kiti yra „teisieji“ o tu tas „kitas“, netelpantis į nustatytus rėmus?

Itin skausmingos mažos ir didelės socialinės problemos (netekties, nepripažinimo, vienišumo, patyčių, pasirinkimo, net mikčiojimo, disleksijos) gvildenamos nepastebimai, įtaigiai, visapusiškai. Tiesa, vienoms skirta daugiau dėmesio, kitos tik lengvai paliečiamos, tačiau visos labai svarbios ir  vaikams, ir suaugusiems. Nėra čia nei tiesioginės didaktikos, nei moralizavimo, tik nuotykis vejantis nuotykį, stebuklas – stebuklą. Net pats nepajauti, kaip ištirpsta puslapiai, o ant lūpų lieka išminties burtažodžiai…

Mirties nėra. <…> Yra tik kažkas kita. Kalnas pasiduoda upei ir virsta giliu tarpekliu. Medis pasiduoda puvimui ir virsta žeme <…> (p. 292).

„Raganos sūnus“ viena tų knygų, kurios turėtų patikti ir mažiems, ir dideliems, tiems, kurie negali gyventi be nuotykių, magijos, išbandymų, ir tiems, kurie po eilutėmis ieško gilesnių klodų.

Smulkmenos, bet…

Viršelis glotnus, gera liesti rankomis. Taškas už tai, kad vien dėl lytėjimo pojūčio knygą norisi glausti prie širdies.

Kalba sklandi, pagauli, gyva, vaizdinga, bet neperkrauta. Taškas už sudėtingų dalykų perteikimą paprastais žodžiais.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę, nes vietų, kurias norisi cituoti, bus tikrai ne viena. Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.