Žymos archyvas: Paveikslėlių knygos

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Kalbantys vaizdais: Sivužas, Marius Marcinkevičius ir Lina Dūdaitė

SIVUZAS_Marius_Marcinkevicius_Lina_DudaitePavadinimas: Sivužas

Autorius (- ė): Marius Marcinkevičius

Iliustruotojas (- a): Lina Dūdaitė

Leidykla: Tikra knyga

Metai: 2018

Puslapių skaičius: [36]

Šiemet sugrįžo mano vaikystės žiema: vėl pusnys semia batus, vėl galima lėkti nuo kalno pasidėjus kartono lapą, vėl užšalo visos balos aplink namus. Nors nebeturiu pačiūžų, vis tiek neapsakomai geras jausmas stovėti ant užšalusio balos ir dairytis į tylų, baltais patalais apsiklojusį mišką. Tik sniego kepurės kartais sudrumsčią tylą dribteldamos žemėn.

Sniego kepurės… Iki šiol man tai tebuvo posakis. Kaip ir daugelis kitų, pavyzdžiui, „žuvys miega po ledu“ ar „kaip karvė ant ledo“. Dabar juos išgirdus iškart matau vaizdą. Ne, ne apsnigto miško, ir ne užmirštos karvės laukuose vidury žiemos. Tai Linos Dūdaitės „Sivužo“ iliustracijos Pelės galvoje nutiesė naujus atpažinimo tiltus.

Ar jums taip būna, kad išgirdus garsą, užuodus kvapą, pamačius vaizdą mintyse iškart jį su kuo nors susiejate? Kelis turiu įaugusius nuo vaikystės. Jei kas nors kalba apie abėcėlę, Pelės pasąmonėje ji iškart sujungiama su Kazio Jakubėno eilėraščiais. O juk tų abėcėlių kalnai sukurti! Kodėl būtent šita? Lygiai tas pat su Taidos Balčiūnienės, Kęstučio Kasparavičiaus, Sigutės Ach iliustracijom. Kai kurių knygų nesugebu įsivaizduoti su kito dailininko piešiniais. Po šios žiemos, tiksliau, po pažinties su „Sivužu“, beveidžiai, net sustabarėję posakiai, Pelei įgavo linksmą, naują, neužmirštamą veidą.

Turbūt jau supratote, kad „Sivužas“ į peliukų namus atkeliavo todėl, kad Pelė negalėjo atsispirti knygos iliustracijoms. Bet ir Mariaus Marcinkevičiaus sukurta istorija ne ką prastesnė. Negaliu nepakartoti mėgiamo posakio – genialu tai, kas paprasta. Paprastas Paršelis ir jo draugė karvė, paprasta gražios žiemos diena, nepaprastai paprastas nuotykis, o viską kartu sudėjus – nepaprasta, stebuklinga istorija apie draugystę. Tad kitą kartą, kai į jus kažkas žiūrės – visai nesvarbu, ar iš po ledo, iš už stiklo ar tiesiog šiaip gatvėje ar troleibuse – nusišypsokite jus stebinčioms akims. Galite pabandyti net pamojuoti ir pasisveikinti. Gal tik tiek ir tereikės, kad kažkam pagelbėtumėte?

Ką apie „Sivužą“ mano Gudrutis? Ogi jam tai buvo galvosūkių galvosūkis. „Mama, kas jis toks?“ – vis nerimo peliukas. Spėju, kad smalsumas taip kankino, kad net susikaupti neleido. Peliukas gudrybę suprato gerokai vėliau, o džiaugsmo buvo tiek, tarsi pats būtų padaręs didžiuosius geografinius atradimus. O jūs ar žinojote, kad jei skaitysite tekstą iš kitos pusės, galite jo ir nesuprasti?

(Ne)smulkmenos, bet…

Autorius. Taip, taip, tai Mariaus Marcinkevičiaus istorija apie draugystę ant straublio galo varžėsi dėl 2018 metų geriausios knygos vaikams titulo.

Iliustratorė. Taip, taip, tai Lina Dūdaitė ne kartą apdovanota (2009, 2012, 2018) už gražiausias iliustracijas.

Detalės. Tik pažiūrėkit į tas sniego kepures – juk jos raštuotos močiučių raštais! O kur dar paslaptingos schemos, žavūs maži paveikslėliai tekste, slapti receptai. Tiek mažų, vos pastebimų detalių. Tiek didelių atradimų!

Knyga, kurioje minima profesija (Aino Havukainen ir Sami Toivonen „Tatas ir Patas renkasi darbą“)

Tatas_ir_Patas_renkasi_darba

Pavadinimas: Tatas ir Patas renkasi darbą (Orig. Tatu ja Patu työn touhussa)

Autoriai: Aino Havukainen, Sami Toivonen

Vertėjas (- a): Viltarė Urbaitė

Iliustratoriai: Aino Havukainen, Sami Toivonen

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2010

Puslapių skaičius: [32]

Senokai su Gudručiu sugraužėme knygą, kaip „Tatas ir Patas renkasi darbą“. Keistą jos puslapių skonį jaučiu iki šiol. Sunku jį apibūdinti. Tuo pačiu metu ir skanu, ir sprangu. Jeigu paklaustumėte, „kodėl?“, dorai net nesugebėčiau paaiškinti.

Knygą krimtome lėtai, pasimėgaudami, kiekvieną iliustraciją iki smulkiausių detalių apžiūrėdami, tyrinėdami. Daug naujo sužinojome apie slaugytojo, muzikanto, kepėjo, žurnalisto, ugniagesio ir kitas profesijas bei jų užkulisius.

Knyga tarsi enciklopedija su šiokia tokia siužeto linija. Versdama puslapius vis pagalvodavau, kad kažkuo ji man primena Richardo Scarrio „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Gal dėl piešinių detalumo, gal dėl panašios idėjos – trumpai ir suprantamai pristatyti profesijas vaikams, gal dėl sukurto savito pasaulio…

Kartu vis kirbėjo mintis, kad R. Scarrio knyga, nors ir senstelėjusi morališkai, originalesnė, išsamesnė, mielesnė, kad jos istorijos rutuliojasi sklandžiau ir natūraliau. Niekaip neatsikračiau jausmo, kad Tato ir Pato nuotykiai tėra grožiniu rūbeliu apvilkti pažintiniai pasakojimai. O dar tie keisti juokeliai, kurių Gudrutis niekaip nepagaudavo. Kraipė sūnus galvą, ausim karpė, bet mėgautis knyga tai jam netrukdė.

Taip ir neradau atsakymo, kodėl Aino Havukainen ir Sami Toivonen „Tatas ir Patas renkasi darbą“ man tokį keistą įspūdį paliko. Nepagalvokite nieko blogo, tarp keista ir bloga nė už ką nedėčiau lygybės ženklo. Kai ateis tas metas, kai su Smalsučiu imsime knygeles apie profesijas vartyti, šią išsitrauksime vieną iš pirmųjų.

P. S. Smulkmenos, bet…

Piešinių detalumas. Tegaliu labai subjektyviai apibūdinti knygos apie Tatą ir Patą iliustracijas: nesaldžios, netgi keistos, bet originalios ir beprotiškai detalios. Dėl to, kad gali į jas valandų valandas žiūrėti ir vis ką nors naujo atrasti, mudviem su Gudručiu jos ir patiko.

Pirmieji puslapiai. Gera, kai knyga įtraukia nuo pirmo puslapio. Turinys – skelbimų lenta? Kodėl gi ne?! Skaitykite, ieškokite, išbandykite, nustebkite, sukikenkite, o tada keliaukite į darbą. Taškas už išradingumą.

 

 

Kokias vaikystės knygas skaitote su vaikais?

Žmonės, nors šiek tiek susidūrę su knygų pasauliu, kaip susitarę tvirtina, kad tėvai ir seneliai mažyliams perka tas knygas, kurios jiems patiems vaikystėje patiko, gilų įspūdį paliko. Pati tai galiu patvirtinti savu kailiu, ir net uodegos bei letenėlių atspaudus uždėti. Kol Gudrutis nuomonės dėl knygų nereiškė, į namus tempdavau viską, ką pati kažkada su malonumu krimtau. Nunarinusi galvą turiu pripažinti, kad nemažai iš tų archyvinių lobių Gudručiui jokio įspūdžio nedaro.

Tad šiandien kviečiu paskaitinėti apie pirmuosius šešerius mano Gudručio skaitymo metus. O kartu ir pasikalbėti, kokios knygos vaikystėje patikdavo jums? Ką dabar skaito jūsų peliukai? Ar vaikai vertina jūsų vaikystės knygas?

Mūsų su Gudručiu skaitymo valandėlės prasidėjo gan vėliai. Peliukas nenorėjo jokių istorijų klausytis, tik vartyti, vartyti, vartyti. Namuose apsigyveno kalnas kartoninių knygelių. Tiesą sakant, net tada mažylis turėjo savo nuomonę ir „skaitydavo“ tik kai kurias iš jų. Tarp paklausiausių buvo nedidelio formato pirmųjų žodžių ar vaizdų „enciklopedijos“. Mažylis galėdavo valandų valandas baksnoti paveiksliukus ir klausinėti „kas čia?“

Turėjome dar vieną nepaprastą kartoninių knygelių rūšį, paveldėtą iš giminaičių, kurias mielai žiūrinėdavome abu. Lietuvoje nesu tokių mačiusi. Tose kartoninėse knygelėse visa istorija papasakojama per iliustracijas, jose visai nėra teksto (arba jo labai mažai). Net dabar Gudrutis vis dar prisėda jų pavartyti.Kartonines-paveiksleliu-knygos-01

Kartonines-paveiksleliu-knygos-02

Kartonines-paveiksleliu knygos-03
Kartoninės paveikslėlių knygos

Buvo ir dar viena, Mamos Pelės siaubui, mažylio mėgstamų knygelių rūšis. Jos cypė, mūkė, kriuksėjo, pypsėjo ir visokiausius kitokius garsus skleidė.

Maždaug trečiaisiais metais pastebėjau, kad peliukui pasidarė svarbus ne tik vaizdas ir garsas, bet ir tekstas. Buvau girdėjusi, kad vaikams eilėraštukai naudingi, jiems patinka ritmas, rimas, pakartojimai ir t.t. Pradėjau skaityti eilėraščius, eiliuotas pasakas. Gudrutis, vos išgirdęs pirmuosius sakinius, nuo  knygų bėgdavo tarsi jį devyni vilkai vytųsi. Gal ne ta knyga, gal per sunki, gal?..

Iš lentynos vieną po kitos traukiau savo vaikystės numylėtines. Bėda, kad nei Kosto Kubilinsko, nei Martyno Vainilaičio, nei Violetos Palčinskaitės, nei Kornelijaus Čiukovskio eilės vaikiui netiko. Arba mes ne nuo tų knygų pradėjome, arba peliukas nesuprato vaizduojamų realijų, arba jam eilės nepatinka, arba iliustracijos nesužavėjo, arba… Nebežinau. Į šias knygas vaikas nežiūri iki šiol.

Peles-Mamos_vaikystes_knygos
Mylimiausios Mamos Pelės vaikystės knygos

Kakės Makės seriją (tuo metu tebuvo pasirodžiusios knygos apie Netvarkos nykštuką, didelę tamsą ir pabėgusias ausis), vis apeidavau. Na juk tai, dėl ko visi vaikai pametė galvas, nebūtinai rodo produkto kokybę… Vieną dieną pastebėjau, kad namuose apsigyveno netvarkiukas, kuris siaubingai bijojo tamsos ir kurio ausys kažkaip įdomiai veikia. Neilgai trukus Gudručio lentynoje atsirado knygos apie Kakę Makę. Štai tada prasidėjo mano taip laukti istorijų vakarai!

Ilgainiui į lentynas atsikraustė visos serijos knygutės ir enciklopedijos, tačiau nei viena vėlesnė knygutė apie Kakę Makę nesumušė pirmųjų skaitymo rekordų. Ypač knygos apie Netvarkos nykštuką. Gudrutis istoriją mokėjo mintinai (žodis į žodį), Pelė tokiu atminties aštrumu pasigirti negalėjo. Sekdama iš atminties vis ką nors supainiodavo, tad būdavo greitai pataisyta ir papildyta!

Maždaug ketvirtaisiais metais vakarinius skaitymus papildė Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir Kornelijaus Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“. Oj, kaip džiaugiausi, nes šias knygas vaikystėje labai mėgau. Be to, jos ilgesnės, tad nereikėjo kas vakarą skaityti to paties teksto. Tiesa, vėliau Gudrutis pamėgo klausytis tik pirmojo Aiskaudos skyriaus. Bet po intensyvių derybų, knygą skaitydavome nuo pradžios iki galo. 

Dar vėliau atsirado „Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“, Karlo Kolodžio „Pinokis“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“. Kartais įsiūlydavau ką nors naujo, bet peliukas buvo ištikimas savo mėgstamiausioms. Ilgainiui atsirinko kelias istorijas apie Lioleką ir Boleką ir tik jų tenorėdavo.

Be grožinių kūrinių, prasidėjo enciklopedijų graužimo metas. Šioje srityje irgi būta favoritų. Skyriai apie visatos ir žemės gelmių paslaptis, žemynus ir vandenynus, erkes, šikšnosparnius ir visokius kitokius baisius, pavojingus ir keistus gyvius mintinai išmokti ir cituoti kiekvienai progai pasitaikius. O kur dar priešistorinių laikų ir milžiniškų dinozaurų žavesys! Visa, kas nors kiek susiję su dinozaurais, peliukui įspūdį palieka iki šiol.

Mylimiausios-Gudrucio-knygos
Gudručio numylėtinės

Šeštaisiais metais Gudrutis įsimylėjo paveikslėlių knygas. Nebeliko mėgstamiausių, kiekvieną vakarą skaitydavome vis kitą ir kitą. Artėjant septintiesiems, peliukas nusprendė, kad paveikslėlių knygos tik mažyliams. Pradėjome krimsti iliustruotas, juodai baltas knygas. Kol kas visiškai galvą pametęs dėl detektyvų Domo ir Tomo.

Iš mano mylimiausių vaikystės knygų sąrašo, peliukas pripažino tik kelias: Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“, Kornelijaus Čiukovskio „Daktarą Aiskaudą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“. Kitos tebuvo perskaitytos tik kartą ar du ir tai tik dėl to, kad jos labai patinka mamai.

Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“, Kornelijaus Čiukovskio eiliuotos pasakos, Čarlzo Torsono „Kikas“, Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai vis dar tebedulka lentynoje.

O jūsų peliukams ar patinka jūsų vaikystės knygos?

Knyga – žaidimas (Flu Hartberg „Pasiklydęs mieste“)

Pasiklydes-mieste-Flu-HartbergPavadinimas: Pasiklydęs mieste (Orig. Borte vekk ibyen)

Autorius (- ė): Flu Hartberg

Vertėjas (- a): Raimonda Augutytė

Iliustruotojas (- a): Flu Hartberg

Leidykla: Obuoliukas

Metai: 2012

Puslapiai: [50]

Apie paslėptų objektų knygas (vok. Wimmelbilderbuch arba tiesiog Wimmelbuch) buvau girdėjusi, tačiau jas matyti teko tik akies krašteliu. Kai į mūsų namus atkeliavo F. Hartbergo „Pasiklydęs mieste“, su Gudručiu skaitėme ją gerą savaitę. Tiesą sakant, skaityti ten nėra ką – striukoka istorija papildyta keliomis užduotimis. Šįkart mudu abudu prarijo ne tekstas, o piešinių detalumas.

Vertėm puslapius vis iš naujo ir iš naujo, kol įveikėme beveik visas užduotis. Buvo ir nevilties akimirkų. Na kur gi tie produktai blynams suslėpti? Patiko mudviem su Gudručiu po piešinius maklinėti, užduotis spręsti. Peliukui ir istorija patiko, ir jos pabaiga juokinga buvo. Pelei Mamai kiek kitaip atrodė, nei etiška, nei estetiška, nei juokinga. Bet gal tai skonio reikalas?

Smulkmenos, bet…

Skaitytojų amžius. F. Hartberg „Pasiklydęs mieste“ žiūrinėti gali nuo visai jauno iki… Tiesą sakant, jokių amžiaus apribojimų nėra. Jei akys šviesios, šią knygą skaityti įdomu ir mažam, ir dideliam. Taškas už beribį amžiaus cenzą.

Žaidimai ir užduotys. Užduotys smagios, Pelės Mamos galva, gan išradingos, tačiau jų mažoka. Gerai, kad nesunkiai galima prigalvoti naujų. Be to, šią knygą galima naudoti ir kaip žaidimą. Taškas už universalumą.

Pokalbių temos. Nors istorija baigiasi, švelniai tariant, keistokai, knyga tikrai suteikia peno rimtiems pokalbiams. Nepraleiskite progos žaisdami pasikalbėti apie mažus, tačiau svarbius dalykus. Kam reikalingi kišenpinigiai ir kodėl verta jų visų iškart neišleisti? Kaip elgtis pasiklydus? Išmokite namų adresą, aptarkite, koks autobusas ar troleibusas veža namo. O ką daryti, jei grįžus niekas durų neatveria? Kalbėti tikrai yra apie ką. Ypač su pirmaklasiais peliukais. Taškas už patrauklų būdą pradėti pokalbį.

Korektūra. Nežinau, kaip skamba tekstas norvegų kalba, lietuviškame leidime jis blankus ir sausas. Prastas stilius, pražiopsotos korektūros klaidos jo irgi nepuošia. Minusas už meilės trūkumą kalbai.

Triušio Ralfio pamokos (Emily MacKenzie „Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis“)

Pavadinimas: Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis (Orig. WANTED! Ralfy Rabbit, Book Burglar)

Autorius (- ė): Emily MacKenzie

Vertėjas (- a): Ieva Petraškaitė

Iliustruotojas (- a): Emily MacKenzie

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2016

Puslapiai: [30]

Paveikslėlių knygos tapo peliukų šeimos manija. Gudručiui jos patinka dėl dailių iliustracijų ir trumpų tekstų, kuriuos pats bando sukrimsti. Mama Palė visai galvą pametė dėl šiose knygose slypinčio gilumo. Rodos tik keli sakiniai, o išminties pasisemi sklidinas rieškučias.

Emily MacKenzie paveikslėlių knyga „Ieškomas knygų vagis – triušis Ralfis“ taip ir būtų praslydusi nepastebėta, bet ėmė ir užkrito ant galvos… Sakoma kad, jei knyga iš lentynos tiesiai ant viršugalvio krenta – būtinai skaityti reikia (juokauju), bet šios atgal į vietą nepadėjau, ėmiau ir sukrimtau.

Ką pagalvotumėte, jei vieną vakarą pastebėtumėte iš namų skuodžiantį triušį, dėvintį marškinėlius su užrašu „Aš knygas“? Negana to, ant jo pečių – pilnas maišas knygų. Jūsų mylimiausių knygų! Berniukas Artūras, kurio namuose darbavosi vagišius Ralfis, iškart apie šį įvykį pranešė visiems suinteresuotiems asmenims. „Triušis – knygų vagis? Jūs tik pamanykit! Gal pastebėjai kokią nors neįprastą šio triušio savybę? <…> Jo kailiukas buvo rudas, – pradėjo Artūras. – O uodegytė puri ir balta. <…>“

Pamoka, kurią išmokau: visada išklausyk vaikus – net jei jų kalbos pačios „absurdiškiausios“. Nustebsite, kiek jose gali būti tiesos.

Pamoka peliukams, triušiams ir visiems kitiems mažyliams – nevalia imti svetimų daiktų. Net jei labai nori, net jei manai, kad tau to daikto labai reikia, net jei jį itin saugosi ir vertinsi.

Ir trečia pamoka (oho, istorija apie triušį Ralfį sutilpo į 30 puslapių, kuriuose 85 proc. užima iliustracijos!): knygos – mokytojai, tačiau per jų pamokas nenuobodžiausi, nereikės atsakinėti, kalti ir užsiimti kitais neįdomiais dalykais. Skaitydamas Ralfis išmoko naujų žodžių, leidosi į nuostabiausias keliones po pasaulį, patyrė kvapą gniaužiančių nuotykių.

Smulkmenos, bet…

Dėmesys detalėms. Vertinu šią leidyklą už atidumą. Užrašai paveikslėliuose ir vėl išversti, yra ką patyrinėti. Skiriu tašką.

Tarp eilučių. Apie pamokas jau rašiau. Palės galva, šioje knygoje naudingų dalykų yra tikrai daugiau nei trys. Skaitykite tarp eilučių! Čia rasite ir rekomenduojamos literatūros sąrašus, ir bibliotekoje apsilankysite, ir…

Patyrinėkite patys, o po to pasidalinkite atradimais su peliukais, gerai?

Istorija apie apgaulingą pirmąjį įspūdį (C. Flood „Įkyrūs triušiukai“)

Pavadinimas: Įkyrūs triušiukai (Orig. Those pesky rabbits)Ikyrus-triusiukai-Ciara-Flood

Autorius (- ė): Ciara Flood

Vertėjas (- a): Viktorija Poderskytė

Iliustruotojas (- a): Ciara Flood

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2016

Puslapių skaičius: [33]

Pirmasis įspūdis – reikalas rimtas. Suaugusiųjų pasaulyje jis net ateitį gali nulemti – juk antro „pirmo karto“ nebūna, – todėl itin ruošiamės eidami į pokalbį dėl darbo ar į banką paskolos, kviesdami į pasimatymą ar pažindindamiesi su mylimųjų tėvais. Tiesą sakant, pirmuosius įspūdžius apie save aplinkiniams paliekame nuolat, kai nusišypsome šalia esantiems, kai užleidžiame vietą autobuse, kai atidarome duris, kai… Tik ne visada apie tai susimąstome.

Istorijos apie „Įkyrius triušiukus“ galėtų ir nebūti. Arba ji būtų visai kitokia, jei ponas meškinas ir jo kaimynai triušiukai būtų pasikliovę pirmuoju įspūdžiu. Tik įsivaizduokite, gyvena sau meškinas vienišius, mėgsta tylą ir ramybę, o šalia įsikuria įkyruoliai kaimynai, kurie, kur buvę, kur nebuvę, vis į duris beldžiasi: „Tuk tuk. Tuk TUK. TUK TUK TUK!“ Iš proto galima išeiti!

O dabar pažvelkime iš kitos pusės. Triušių šeimyna persikelia į naują vietą, aplinkui jie nieko nepažįsta, tad nusprendžia susidraugauti su ponu meškinu. Nei šioks jis, nei toks, amžinai paniuręs, susiraukęs, piktas, bet ką padarysi, juk jis vienintelis kaimynas, tad negi nusisuksi ir apsimesi, kad nepažįsti. Triušiukai vis beldžiasi ir beldžiasi į duris – juk draugiškai sugyventi su kaimynais labai svarbu!

Bėda, kad meškinas mato tik įkyruolius. Gerai, kad triušiukai nenuleidžia letenėlių. Ir štai jums rezultatas. Knyga, prasidėjusi gyveno kartą vidury miškų pats sau vienas meškinas. Ir gyventi vienam jam labai patiko <…> pasibaigia nuo to laiko jie valandų valandas praleisdavo kartu. Galbūt sunku patikėti, tačiau… Meškinui tai labai patiko.

Reziumė? Nespręsk apie knygą iš viršelio (ne, gal ne). Visada yra išimtis iš taisykės (gal irgi ne visai). Belsk ir bus atidaryta (oj, kiek daug tokių ar panašių išminties perlų galiu prirankioti!). Visi tinka, visi nepakankamai tikslūs. Kai perskaitysite, pasidalinkite savo nuomone, gerai?

Smulkmenos, bet…

Dėmesys detalėms. Leidėjai nepamiršo išversti užrašų iliustracijose: „Nesiartinti“ ant durų kilimėlio, „Neskambinti“ prie durų skambučio… Taškas už atidumą!

Emocijos. Pasakojama istorija be galo jausminga (juk sausai neišdėstysi tokios delikačios temos!). Tačiau tai dar ne viskas! Emocijas puikiai išreiškia iliustracijos: ohoho, kokie išraiškingi veikėjų snukeliai, povyzos. Net teksto šrifto dydis jas perteikia. Kuo stipresnis jausmas – tuo šriftas didesnis.

Antraštinis lapas. Žaviuosi, kai išradingai perteikiami sausi, privalomi, oficialūs dalykai. Šįkart leidybiniai duomenys ir kita privalomoji informacija pateko į stiklainius su užrašu „Sudėtis“. Jauku, smagu, paprasta ir linksma. Taškas už išradingumą.

Priešlapiai. Kartais istorijos prasideda anksčiau nei tikiesi, o baigiasi vėliau, nei įsivaizduoji. C. Flood „Įkyrius triušiukus“ skaitykite nuo priešlapio iki priešlapio.