Pasakoti apie save visada sunkiau nei reikšti nuomonę apie kitus. Esu dviejų peliukų – Gudručio ir Smalsučio – mama. Knygas įsimylėjau būdama maždaug tokio amžiaus, kaip ir mano šešiametis Gudrutis. Graužiau ir krimtau, krimtau ir graužiau ir vis buvo negana. Studentaudama ėmiau kaupti asmeninę biblioteką. Negalėdavau ramiai praeiti pro naudotų knygų prekystalius – vis ką nors gero atrasdavau. Kaip pelė tempiau į namus nuostabiausius lobius, glosčiau, mylavau ir skaičiau, skaičiau, skaičiau… Knygomis paramstyti visi namų kampai, tuojau iš jų bus galima nuosavą namą nulipdyti, o man vis negana ir negana.
Atsiradus mažiesiems peliukams, namuose ėmė kauptis vaikiškų knygų kampelis. Nežinau, kas iš mūsų tuo labiau džiaugiasi – Gudrutis, kuris mokosi raidę prie raidės dėti, ar Smalsutis, kuriam terūpi viską iš lentynų iškraustyti ir ant sukrautos kupetos pasilypėti. O gal man pačiai jų reikia labiau nei peliukams, nes vis dar jaučiu nepasotintą alkį iš vaikystės. Teisybę sakė Gendrutis Morkūnas: „Žmonės prirašė tiek daug gerų knygų vaikams, kad per pirmuosius penkiolika ar šešiolika gyvenimo metų perskaityti jas visas tiesiog neįmanoma. Tad tenka skaityti ir tada, kai turi kone penkiasdešimt metų“. Nesu dar tokio garbingo amžiaus, bet, aplinkinių nuomone, tikrai per sena, kad vaikiškas knygas krimsčiau. Et, nesiteisinsiu, tie kas tuo serga – supras patys, o kitiems – nebūtina…
Grauždama mažylių knygas supratau, kad ne visos man patinka. Jose rasdavau klaidų, neskoningų iliustracijų, prastos kokybės ženklų, o prisiminus trijų sakinių adaptacijas ir kitokias baisybes net šiurpas purto! Ėmiau rinktis atidžiau. Ieškojau, lyginau, svarsčiau… Iš šių paieškų atsirado „Rašinukas“. Pagalvojau, gal ne aš viena taip vargstu, tad gal su kuo nors pasidalinus savo atradimais? Ir tik vėliau, kai viską apsvarsčiau, surikiavau ir nusprendžiau dalintis, atradau, kad apie vaikų literatūrą jau yra rašančių. Ėmiau abejoti, ar bus reikalingas šis mano trigrašis, puoliau skaityti atrastus lobius. Taip vieną vakarą besikankinant tarp būti ir nebūti į ausį vėl ėmė šnibždėti G. Morkūnas: „Žmonės parašė tiek daug gerų knygų vaikams“… Štai tada supratau, kad toji puikiai dirbančių entuziastų saujelė vis tiek visko neaprėps, o apie vaikiškas knygas šnekėti būtina, kad jos būtų atrastos, perskaitytos ir pamiltos. Tad ir aš išdrįsau iškišti galvą iš savo urvelio.
Bendraukime peliu.seimai@gmail.com arba facebook’e: @rasinukas.
Nuoširdžiai Jūsų –
Pelė Mama
Rašinukas 