Žymos archyvas: Pažintinės knygos

Raudoni lietuvių kalbos lobiai (L. Petkevičiūtė „Raudona poringė“)

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_virselisPavadinimas: Raudona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [104]

Serija: Saulės spalvų poringės

Na ir kaip paporinti, paringuoti apie tai, ką Pelė jau kelias savaites varto ir vis atsivartyti negali? Knyga didoka, apystorė, geltonai, rusvai, žaliai ir raudonai išpuošta, vingrių vingriausių žodžių priraityta. Ir viskas ten apie sodriausią iš sodriausių, ryškiausią iš ryškiausių, skaniausią iš skaniausių, saldžiausią iš saldžiausių, gyvybingiausią, aktyviausią, tikrą karalienę, jos didenybę raudoną spalvą. Bet gal paskubėjus Pelė bus, ne tiek apie spalvą, kiek apie lietuvių kalbą, jos neaprėpiamus turtus, gelmę, senumą, vaizdingumą ši raudona saulės spalvų poringė paringuota.

Pažaiskim? Ar galite išvardinti bent penkis raudonos spalvos atspalvius? Rausvas, kitų rožiniu vadinamas, vyšninis, avietinis, dar ugninis, na, o kokį čia penktą greitai prisiminus? Tai štai, būkit gudrūs, žodingi ir spalvomis turtingi: juodraudonis, geltraudis, raudbaltis, mėlraudis, raudmėlis, skaistraudonis, plytinis, putino, šermukšnio, kraujo raudonumo, dar burokinis, poraudis… Gyvas galas tų raudonų atspalvių, o tie, kas sako kitaip, arba iš vaizduotės pamokų bėgdavo, arba žodyną balažin kuria kryptimi tobulina.

Nepatingėjo autorė iš pašalių tolimiausių raudonus grūdelius surankioti, dailininkė kiekvieną iliustravo, išdailino ir viską į knygą suklojo: ir raudonžodžius (tokius, kurie turi dvi šaknis, o viena jų – raudona), ir raudvedžius (tokius, kurie iš žodžio „raudonas“ išvesti, padaryti), ir tų žodžių paaiškinimus, ir smulkiosios, ir šiek tiek stambesnės tautosakos įtraukta. Nors Pelei ne visai aišku buvo, pagal ką skyriai suskirstyti (et, per daug rimtų, mokslinių šios srities knygų sugraužta), bet tai netrukdė džiaugtis iki begalybės.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_atspek_zodzius
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su iliustruotais žodžiais)

Vartė Pelė išsižiojus. Peliukas irgi nosies iš puslapių ištraukti negalėjo. Tik štai skaityti įprastu būdu – nuo pradžios iki galo, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę – peliukams nepavyko. Daug smagiau šią knygą užsimerkus atsitiktinai atsiversti. O tada dairytis akis išpūtus, piešinių detales tyrinėti, po kalbos turtus nardyti ir žaisti iki begalybės…

Klausiate, ką žaisti? Tai negi ir jūs iš vaizduotės pamokų bėgdavote? Mįsles minkit. Galvokit naujus raudonus žodžius arba ieškokit nupieštų (bene keturi atvartai su iliustruotais žodžiais yra). Šis žaidimas Gudručiui labiausiai patiko. Reti, nežinomi tie žodžiai, žiūri į atvartą ir nežinai, ko ieškoti. Bet Gudrutis nebūtų gudrutis – sugalvojo, kaip išsisukti. Gali nežinoti, kaip ieškomas daiktas atrodo, bet jei skaityti moki, viską surasti įmanoma.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_misles
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su mįslėm)

Apžiūrėta iš visų pusių, ilgai tyrinėta, daug vartyta „Raudona poringė“ peliukų rekomenduojama ir mažiems, ir dideliems, ir tiems, kuriems smalsu po lietuvių kalbos lobynus paklaidžioti, ir tiems, kas mėgsta akis iliustracijose paganyti. O kam patiks po raudoną pasaulį keliauti, gar ir į geltoną užsuks? Girdėjo peliukai, kad geltonoji saulės spalvų poringė netrukus iš už kalnų pasirodys. Laukime kartu, gerai?

 

Reklama

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Vadovas po informacinį pasaulį žaliems (M. Palanga „Dūzgė ir pavojinga informacija“)

 

Duzge-ir-pavojinga-informacija-Mazvydas-PalangaPavadinimas: Dūzgė ir pavojinga informacija

Autorius (- ė): Mažvydas Palanga

Iliustruotojas (- a): Silva Jankauskaitė

Leidykla: Akademinė leidyba

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 84

 

Imdama į rankas Dūzgę, apie knygą šį tą jau žinojau, tačiau vis tiek tikėjausi kai ko kito. Pavadinimas žadėjo lyg ir detektyvą, veikėjų pristatymas – gerą juoko dozę, turinys… Hmmm, turinys turėjo sukelti įtarimų, bet pirmasis skyrius užliūliavo budrumą.

„Dūzgę ir pavojingą informaciją“ pradėjau skaityti kaip grožinį kūrinį. Pradžia taip suintrigavo, kad net neabejojau, jog knygoje rasiu jaunosios kartos nuotykius sudėtingame informaciniame pasaulyje. Tikėjausi, kad Dūzgė su draugais narplios nesusipratimus, juoką keliančias dviprasmiškas situacijas, į kurias dėl nesusikalbėjimo ar visiškai skirtingų gyvenimo būdų nuolat pakliūva senoji ir jaunoji kartos. Po kelių skyrių ėmiau spjaudytis, kad siužetas stringa, kad nėra „žadėtų“ kvapą gniaužiančių nuotykių, kad… Jau ėmiau galvoti, kad košės prisiviriau. Pažadėjau apžvalgą parašyti, o kol kas vien skylės. Taip, idėja įdomi, taip skaityti smagu, taip autorius puikiai išaiškina sudėtingus dalykus, taip, galima rasti dar šio bei to, bet vis tiek kažkas su tuo grožiniu kūriniu negerai. Ką daryti? Nepelnytai girti nesinori, bet ir peikti rimtos priežasties nerandu…

Ne veltui senoliai sako, kad rytas už vakarą protingesnis. Perskaitytą knygą padėjau į šalį. Užmaišyta košė virė, brinko, o kai atėjo metas srėbti, pamačiau, kad ji ne tik skalsi, bet ir skani.

Pelės Mamos galva, „Dūzgė ir pavojinga informacija“ puiki pažintinė-edukacinė knyga. Apie sudėtingą informacinį pasaulį pasakojama paprastai, aiškiai, vaizdingai, šmaikščiai. Šioje vietoje tiesiog būtina pacituoti: <…> jeigu po valgio arba piktos šnekos visuomet išsivalysi dantis, mintys prašviesės, tikino mama. – Kaip gerai. Kai močiutė vėl grįš iš kapinių liūdna, pasiūlysiu jai išsivalyti dantis, nudžiugo Dūzgė (p. 29). Šypsenai sukelti užteks kelių sakinių. Kad atsiskleistų visas situacijos komiškumas, tektų daug aiškinti, geriau patys paskaitykit M. Palangos knygą, nes Pelė Mama neturi tokių supergalių kaip autorius, kuris geba viską aiškiai ir paprastai išdėstyti.

Be informacinio pasaulio užkulisių, kurie knygoje tikrai išsamiai pristatyti (nuo naudojimosi internetu taisyklių iki skatinimo kritiškai mąstyti, nuo informacijos rinkimo iki jos patikimumo tikrinimo, nuo naudojimosi elektroniniais ištekliais iki piratavimo, ir dar daug kitų nuo iki), rasite ir antrąjį planą, kuriame liko šiuolaikinės šeimos kasdienybė, vaikų bendravimo subtilybės ir daug kitokių „dabartinio jaunimo“ reikaliukų. Apie juos (ir ne tik) nemažai papasakojo „Meškiukas bibliotekoje“  admirolė Aistė.

Kalbėti apie šią knygą galima daug ir plačiai, nes joje paliečiama ne viena svarbi tema. Vis dėlto nusprendžiau nesiplėsti, o kuo aiškiau sudėlioti visus taškus ant i – juk ir taip gyvename informacijos pertekliaus amžiuje. Knyga apie „Dūzgę ir pavojingą informaciją“ – originali ir aktuali, joje aiškiai ir glaustai išdėstomi gyvenimo informaciniame pasaulyje pagrindai.

Lengvas ir patrauklus pasakojimo būdas primena grožinį kūrinį. Jeigu būtų stipriau išplėtoti veikėjų charakteriai, sukurtas vientisas siužetas su nuotykiais vejančiais vienas kitą – knygos nesinorėtų paleisti iš rankų. Tikiuosi, kad peliukams, skaitantiems šias linksmas pažintines istorijas, nepritrūks atkaklumo įveikti knygos iki galo. Gal nuotykių ir mažai, bet kiek ten vertingų žinių!

Užtat tėvams perskaityti būtina. Juk tai puikus vadovas žaliems po informacinį pasaulį. Būkim biedni, bet teisingi. Kiek iš mūsų be priekaištų išmano jo veikimo dėsnius? Perskaitę knygą įgysite supergalių atžaloms suprantamai paaiškinti, kaip veikia informacinis pasaulis, kokios jo taisyklės ir kaip išgyventi informacijos džiunglėse (matyt ne veltui atsirado toks posakis, džiunglės pavojingos, informacija – irgi).

Istorijose apie Dūzgę nagrinėjamos sudėtingos temos ir problemos, tad nenuostabu, kad ne visada išsiversta be sunkių terminų. Nesigąsdinkite, kiekvieno skyriaus pabaigoje yra paprasti ir aiškūs naujų žodžių paaiškinimai. Taip pat ten rasite įdomių faktų ir net žaidimų.

Pabaigai noriu pasidalinti dar keliomis citatomis. Tegul knyga kalba už mane: <…> Ji kažkada ieškojo, netgi atsisiuntė kelias knygas iš piratų svetainės, tačiau jausmas buvo nekoks. Įdomu, kaip jaustųsi tėtis, jei žolės pjovimo traktoriuje naudotų vogtą benziną, parvežtą iš kokios nors cisternos miške? (p. 43). Juk tai etikos pamoka, bet ar pasijautėte mokomi? O ką manote apie šią situaciją? Kompiuteris liko namie, tačiau dėl interneto telefone ji buvo kategoriška (tėtis sakė, kad isteriška), ji niekaip neištvertų kaime mėnesio be interneto. SMS žinutės jau nemadingos, mėnesį be feisbuko, snapčato, instagramo?! Dūzgė net negalėjo įsivaizduoti tokios katastrofos (p. 45). Ar atpažįstama? Jei taip, sakydama, kad knyga aktuali, nepamelavau. Smagių atradimų!

Smulkmenos, bet…

Iliustracijos minimalistinės, tačiau labai jaukios, šiltos, šaunios ir subtilios. Taškas iliustratorei Silvai Jankauskaitei už paprastumą.

Skaitymo skatinimas. Bandydama tvarkingai susisteminti surinktus duomenis, vos iš akių nepaleidau svarbiausio – juk tai istorija apie knygas! Taškas už tai, kad net išmaniųjų technologijų amžiuje, knygų herojai tebevertina skaitymą.

Enciklopedijų skaitymo ypatumai („Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą“)

Kakes-Makes-eciklopedija-apie-LietuvaPavadinimas: Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą

Sudarytojas (- a): Eglė Čebatorienė, Vaida Dubickienė

Iliustruotojas (- a): Lina Žutautė

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 135

Visokių mūsų namuose būta pamišimų: ir dėl „Ratų“ filmo, ir dėl „Hot Wheels“ mašinų, ir dėl dinozaurų, ir dėl „Daktaro Aiskaudos“, ir dėl Kakės Makės… Tiesa, knygos apie šios mergaitės nuotykius mūsų namuose vis dar dievinamos. Kol kas Gudrutis jų neperleidžia broliui, nors pats mieliau varto nebe paveikslėlių knygas, o Kakės Makės enciklopedijas. Turime visas tris, tik ne visos vienodai nušiurentos.

Žalioji „Kakės Makės enciklopedija : pažink save ir pasaulį“ (Alma littera, 2015) ištyrinėta iki smulkmenų, o skyriai „Žemė“ ir „Dangaus kūnai“ veik mintinai išmokti. Oranžinė „Kakės Makės enciklopedija : gyvūnai“ (Alma littera, 2016) dar neatrastas lobis. Karts nuo karto Gudrutis ją perverčia, bet vis į lentyną grąžina neskaitęs. Taip ir nesuprantu, ar neranda to, ko ieško, ar tiesiog nepatinka.

Neseniai įveikėme geltonąją „Kakės Makės enciklopediją apie Lietuvą“ (Alma littera, 2018). Gudrutis šią knygą pats išsirinko vasaros skaitymo iššūkiui. Ilgokai ją graužėme kartu. Nors tekstai trumpi, kone kiekvienas sakinys iliustruotas žaismingais paveikslėliais, o raidės pakankamai didelės, jaučiau, kad vienas Gudrutis enciklopedijos neįveiks. Tad ir skaitėm kas vakarą po skyrelį ar kelis. Kai kuriuos kaip mat sugrauždavom ir dar norėdavom, kitus net po kelias dienas iš lėto krimtom – mačiau, kad sprangūs jie mano Gudručiui. Na kas toji valstybė ir kaip ji valdoma? O kas tie didieji kunigaikščiai? O tai jie kartu su prezidente valdo? O kas tas NATO, o ES, o ką, sakei, jie daro? Et, kiek daug sumaišties kilo dėl istorijos, politologijos ir politinės geografijos. Nors jaučiu, kad ne viską Gudrutis suprato, tačiau matau, kad pirmosios žinių sėklelės pasodintos. Belieka laukti, kas iš jų išaugs.

Kiti skyriai buvo ne tokie sunkūs, žymiai lengviau įveikiami mažiems, smalsiems peliukams. Dabar Gudrutis labai daug išmano apie aukščiausius, didžiausius, ilgiausius, giliausius ir kitokius -iausius Lietuvos gamtos objektus. Pažįsta senuosius dievus (oj, kokia baisi ta giltinė!, tik niekaip neįtikinau, kad ir jos žmonėms reikia). Nebenustemba išgirdęs žmones kalbančius tarmiškai. O senieji Lietuvos amatai tapo nebe egzotika, o kasdienybe, juk jo senelis irgi bitininkas! Smagiausia, kad matau, jog beveik mėnuo studijuojant enciklopediją nenuėjo veltui. Anksčiau negalėdavom ramiai žaisti stalo žaidimų, nes Gudrutis po pirmos nesėkmės iškart puldavo į ašaras, kad mama ir tėtis žino daugiau. Dabar „Pažink Lietuvą“ ir „5 sekundės“ rūksta kaip iš pypkės. Ne veltui sakoma, ką išmoksi ant pečių nenešiosi.

Smulkmenos, bet…

Bevardis palydovas. Kiekviena Kakės Makės enciklopedija turi po personažą, kuris smalsuolius lydi nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Žaliojoje su skaitytojais savo žiniomis dalinosi profesorius Lemputis, oranžinėje – gamtininkas Lizdenis. Geltonojoje puslapiais šuoliuoja bevardis riteris. Gaila, kad jo vardą istorija nutyli, nes Gudrutis vis klausia ir klausia, kas čia toks.

Istorijos apie gyvūnus, surinktos M.Čepulio

Visa-tiesa-apie-gyvunus-M.Cepulis

Pavadinimas: Visa tiesa apie gyvūnus

Autorius (- ė): Marius Čepulis

Iliustruotojas (- a) / fotografas (- ė): Edgaras Straukas / Marius Čepulis

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 103

M. Čepulio tekstų visada laukiu tarsi manos. Sunku keliais žodžiais juos apibūdinti. Asmeniškai man, M. Čepulio kūryba primena geros kaimiškos duonos skonį – skalsi ir soti, kvepianti sunkiu darbu, o kartu laisve bei nuotykiais, kartais sprangi, kartais maloniai glostanti gomurį. Kandi dideliais kąsniais ir bijai, kad koks trupinėlis šalin nenulėktų, kad nepražiopsotum į jį sudėtos išminties, žinių, patirties, humoro ir dar daug ko.

„Visa tiesa apie gyvūnus“ – antroji M. Čepulio knyga (pirmoji „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“, 2017). Besipuikuojanti sparnuota leidyklos „Nieko rimto“ karvytė ant viršelio teikė vilčių, kad šis darbas bus skirtas kiek jaunesnei auditorijai, juolab, kad autorius nemažai laiko praleidžia darželiuose ir mokyklose vaikams pasakodamas apie gamtą. Turiu prisipažinti, kad knygos tekstai užminė nemenką dilemą. Kuriai amžiaus grupei ji skirta? Lyg patiems jauniausiems, nes gali daug sužinoti apie gyvūnėlių kasdienybę, lyg vyresniems, nes gan sudėtingas pasakojimo būdas, lyg suaugusiems, mat autorius nevengia stiprių vaizdingų žodžių, sodrių frazių, nevaikiškų juokelių. Kas nėra susipažinęs su čepulišku rašymo stiliumi, gali gauti nemenką šoką, nors nieko šokiruojančio knygoje nėra – tik pokalbiai iš pirmų lūpų, oj, atsiprašau – nasrų, snapų, žiaunų ir kitų kalbos padargų apie kasdienę gyvūnų rutiną (ėdesio paieškas, medžioklės ypatumus, giminės pratęsimą, jauniklių priežiūrą…).

Pradėjus lukštenti knygos puslapius negali sustoti, o tada supranti, kad ir kaip tvirtai būtų sukalti tekstai, jų struktūra kartojasi, tad priekabiam skaitytojui gali imtis darytis šiek tiek nuobodu. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pažabokit apetitą ir graužkit po vieną interviu per dieną – ir daugiau naudingos informacijos į smegenų vingius nusės, ir pradings erzinantis pasikartojimo jausmas.

Skanaus!

Smulkmenos, bet…

Priešlapiai. Iš vieno žvelgia smalsus lapiukas, kitame kyšo ilgos ausys. Taškas už kūrybingai išnaudotą erdvę – juk dažnai šios knygos vietos pilkos ir nuobodžios.

Pavadinimai. Nieko įmantraus – tiesiog kalbinamo gyvūno „vardas ir pavardė“ didžiosiomis raidėmis, dideliu šriftu. Šešiametis Gudrutis dar tik jaukinasi tekstą, tad pavadinimai buvo tos vietos, kurias įveikė savo jėgomis. Taškas už suteiktą galimybę skaityti pačiam.

Iliustracijos. Juodai balti Edgaro Strauko piešiniai primena karikatūras. Kiekvienas padarėlis įrėmintas apskritimu, tarsi į jį būtų žvelgiama pro M. Čepulio objektyvo taikiklį. Juokėmės pusę dienos, kai pamatėme juos atgyjančius išmaniajame telefone. Taškas už juoką.