Žymos archyvas: Rūta Razmaitė

Ar kalbatės su vaikais apie… (P. Ness „Septynios minutės po vidurnakčio“)

Septynios-minutes-po-vidurnakcio-Patrick-Ness

Pavadinimas: Septynios minutės po vidurnakčio (Orig. A Monster Calls)

Autorius (- ė): Patrick Ness

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Iliustruotojas (-a): Jim Kay

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2016

Puslapių skaičius: 216

 

Įsivaizduokite, kad gyvenate saugiai įvynioti į vatą. Be priekaištų jums atleidžiami prasižengimai,  be žodžių pateisinami visi poelgiai. Į tave žiūrima tarsi į trapų indą, kuris gali suskilti nuo menkiausio garso. Kas geriau, tylėti ir viską pateisinti, ar pratarti žodį ir… Kas žino, kaip ten būtų. Ar norėtumėte, kad gyvenimas po vatine antklode tęstųsi amžinai? O gal geriau išgirsti atsakymus net į nepatogius, skaudžius klausimus? Ar kalbate su vaikais apie mirtį?

Konorui trylika. Visi jo veiksmai, žodžiai, turbūt net mintys pateisinamos iš anksto. Konoro tėtis seniai paliko šeimą, jis neturi draugų, tik mamą. Tiesa, dar yra senelė, bet ji tikra rakštis subinėj. Bet kam reikalingi kiti, kai jiedu su mama ir taip puikiai susitvarko. Rytais jis pats pasiruošia pusryčius, neprašomas sutvarko virtuvę, išneša šiukšles, įjungia skalbyklę. Jis pats susitvarko su mokyklos chuliganais, jis…

Tiesą sakant, Konoras su kai kuo susitvarkyti nesugeba. Kaskart vis tas pats sapnas. Tamsa, vėjas, riksmas. Rankos išslysta iš jo rankų, kad ir kaip jis stengiasi jų nepaleisti. Ir visada ta pati pabaiga… (p. 11). O kur dar siaubūnas, žiūrintis pro Konoro langą. Kuris apie tave žino viską: tiesą, kurią slepi. Ir tiesą, apie kurią svajoji…

Tikiuosi pasakiau pakankamai, kad jau dabar bėgtumėte ieškoti Patricko Nesso knygos „Septynios minutės po vidurnakčio“. Kuklia Pelės Mamos nuomone, knyga geniali. O juk visi žinome, kad genialu tai, kas paprasta.

Rekomenduoju ne dažnai. Tai viena tų knygų, kurias gali skaityti visi. Nesibaidykite niūraus apipavidalinimo, neturėkite jokios išankstinės nuomonės, nepasitikėkite protu. Juk ne visada bloga yra BLOGA, o gera – GERA. Su Konoru apie mirtį niekas nekalbėjo. O jūs su vaikais ar kalbatės apie amžinybę?

(Ne)smulkmenos, bet…

Universalumas. Netiesa, kad tai knyga apie praradimą. Pats autorius sako, kad ji greičiau apie baimę prarasti. O tokią baimę nors kartą gyvenime patiria visi. Tad ir skaityti ją gali visi. Tie, kurie bijo netekti. Tie, kuriems rūpi, kaip jaučiasi vaikai. Skaitykite, jei patinka jautrūs pasakojimai. Skaitykite, jei knygose ieškote drąsių, šmaikščių personažų, jei ilgitės nuotykių ir šiurpuliukų. Skaitykite, jei mėgstate geras knygas arba tiesiog negalite gyventi be skaitymo. Skaitykite bet kokiu atveju. Jausmų audra garantuota, o po kiekvienos audros nušvinta saulė.

Apdovanojimai. Jungtinėje Karalystėje „Septynios minutės po vidurnakčio“ susikrovė kalnus prestižinių apdovanojimų! Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius (pirmas kartas šalies istorijoje, kai ta pati knyga gavo aukščiausius įvertinimus ir už pasakojimą, ir už iliustracijas!). Geriausia metų knyga ją pripažino ir vaikai („Galaxy“ ir „Red House“ apdovanojimai), ir mokytojai (UKLA apdovanojimas). Smulkesnius įvertinimus ir nominacijas net išvardinti sunku.

Popieriaus magija. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti labai niūri, kad net nesinori į rankas imti. Koks paradoksas! Vos prisilietus, nebesinori jos paleisti: viršelis glotnus, puslapiai irgi. Popieriaus magija tokia stipri, kad kažin ar pavyks išsisukti nors trumpam jos prie širdies nepriglaudus.

Iliustracijos juodai baltos, atsiradusios tarsi netyčia paliejus tušo buteliuką. Jos gali patikti, gali ne. Įkišiu kuklų trigrašį – manau, kad jos nuostabios! Gilios, paslaptingos, balansuojančios ant realybės ir vaizduotės ribos, šiek tiek baugios, šiek tiek mistiškos. Vienu žodžiu, tobulai papildančios istoriją.

Filmas. Ar girdėjote sakant, kad tik geriausios knygos virsta filmais? Tai štai, pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Scenarijų jam parašė pats knygos autorius Patrickas Nessas.

Moterys vyrų pasaulyje (F.Hardinge „Melų medis“)

Pavadinimas: Melų medis (Orig. The Lie Tree)Melu-medis-Frances-Hardinge

Autorius (- ė): Frances Hardinge

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 316

Skaitydama knygą visuomet po ranka laikau užrašinę. Dažniausiai ten nugula prisiminti vertos citatos. Pastarąsias savaites nesitraukiau nuo Frances Hardinge „Melų medžio“. Dar niekada tiek daug ir taip atidžiai nekonspektavau skaitydama knygą (išskyrus studijų metus). Tiesa, šįkart į užrašinę gulė ne garsiai persakomi išminties perlai, nors knygoje esama ir jų, bet ilgokos citatos, pastabos, pasvarstymai. Rašyti apžvalgą taip pat vis atidėliojau – reikėjo laiko, kad mintys tvarkingai susirikiuotų.

F. Hardinge „Melų medis“ – riešutėlis kietas, bet nesprangus, jį nesunku sukrimsti per dieną ar dvi, jei mėgausitės nuotykiais nesikapstydami gvildenamų temų labirintuose. Žurnalistas ir rašytojas Justinas Žilinskas bei bibliotekininkė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė gan išsamiai aptarė knygos problematiką. Apskritai „Melų medis“ sulaukė nemažai atsiliepimų lietuviškoje virtualioje erdvėje. Kam bus įdomu, tikiu, kad patys Google pasinaudos.

Rašydama atsiliepimą vis sukau galvą, kaip pristatyti tai, apie ką jau nemažai ir, Pelės nuomone, labai įdomiai kalbėta, kaip nesikartoti, kaip ko nors įdomaus nepraleisti? Po gana ilgokos graužaties ir svarstymų, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti tam, kas Pelei padarė didžiausią įspūdį, taip pat tam, ką kiti graužikai paliko pastabų paraštėse arba išvis nepateko į jų akiratį.

Daugiausiai visų aptariamas kūrinio daugiasluoksniškumas. Negaliu ir aš jo apeiti nepasidalinusi įspūdžiais, juk tai jis kaltas, kad graužiau net čepsėdama ir vis kažką skrebendama į sąsiuvinį. Galvoje vis sukasi „Melų medžio“ daugiasluoksniškumo palyginimas su XIX amžiaus moters aprangos komplektu. Esu šioje srityje visiška diletantė, tad ekspertai tegu atleidžia už galimas klaidas. Tik įsivaizduokite, kiek rūbų turėjai dėvėti, kad atitiktum to meto visuomenės padorumo normas: viršuje puošniomis detalėmis (kaspinais, raukiniais, mezginiais ir pan.) puošta suknia, po ja – keli pasijoniai, tada krinolinas, korsetas, apatiniai baltiniai, kojinės, pantalonai… Štai toji viršutinė puošni su smulkiomis detalėmis suknia ir bus lengviausiai pastebimas „Melų medžio“ sluoksnis: detali XIX a. visuomenės gyvenimo panorama, papročiai, intrigos ir kitos kasdienės smulkmenos.

Po „spindinčia“ išore slypi gan purvini apatiniai rūbai: beviltiška moters padėtis visuomenėje – mokslo „įrodyta“, kad moterys „kvailesnės“ už vyrus; joms negalima turėti turto, siekti karjeros, apskritai, ne tik siekti išsimokslinimo, bet tiesiog būti protingomis; mergaitės prastesnės už berniukus, šeimai jos ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje (p. 83). Atidžiau pažvelgus matai, kad net berniukams toje visuomenėje ne pyragai, jei esi jautrios prigimties, jei išsiskiri iš kitų, pavyzdžiui, esi kairiarankis. O kur dar globalios problemos (religijos ir mokslo sankirta) ir asmeninės dramos… Žodžiu, kuo giliau rausiesi, tuo baltiniai purvinesni, tuo daugiau paslapčių, dvejonių, fanatizmo atrandi.

Galiausiai lieka „apsinuoginusi“ jauna moteris – pagrindinė veikėja Feitė, – kuri puslapis po puslapio veržiasi lauk iš ją smaugiančių „rūbų“. Merginai tenka pereiti ne tik viešą, bet ir asmeninį pragarą, kad tai pavyktų. Jos virsmas stulbinamas. Susipažinę su gera, drovia, net naivia mergaite, atsisveikiname su mergina, norinčia būti blogu pavyzdžiu (p. 317). Supraskite teisingai, kalbu ne apie nuogybes, gašlumą, uždraustų vaisių raškymą, kurie tokie populiarūs šiuolaikinėje jaunimo literatūroje, „Melų medyje“ to nėra. Būdama blogu pavyzdžiu Feitė nori prisidėti prie evoliucijos, sustabarėjusių visuomenės normų griūties. Moteriškos aprangos komplektas, išsivadavimas iš rūbų, purvini apatiniai baltiniai tėra meninės priemonės, kurias pasitelkiau norėdama trumpai papasakoti sunkiai keliais sakiniais perteikiamus dalykus.

Et, jei apie pagyras ir žavėjimąsi, tai atskiro įrašo reikia puikiam F. Hardinge stiliui. Kolegos graužikai tai jau pastebėjo ir aptarė, tepridursiu, kad autorė tikrai puikiai valdo žodį, vienu sakiniu  gali perteikti tai, ko kitam net skyriaus nepakaktų: Kai kas grįžo iš kasavietės bjaurios nuotaikos ir Dieve padėk tiems, kurie pamėgins per garsiai galvoti (p. 73). Prakalbus apie stilių, norisi ilgėliau apsistoti ties vardais. Prisipažinsiu iš karto, atidžiau pasidomėjau tik tais, už kurių užkliuvo ausis, nes skambėjo neįprastai. Originalo po ranka neturiu, tad galiu klysti. Pelės atradimai: Feitė (angl. Faith) – tikėjimas, ištikimybė; gražuolė Feitės mama Mertlė (angl. Myrtle) – mirta, gėlė simbolizuojanti grožį ir meilę, auginta prie meilės ir grožio deivės Afroditės šventyklų. Verčiant šių subtilybių neliko. Galiu tik spėti, kad daugelio personažų vardai turi paslėptų reikšmių, tad mėgstantiems rebusus ir simbolius rekomenduočiau pavartyti vardų žodynus. Gal atrasite dar vieną slaptą klodą?

Ieškodama originalių veikėjų vardų plačiuosiuose interneto aruoduose, užtikau gan aršią diskusiją apie F. Hardinge knygos „Melų medis“ padorumą, rekomenduojamą skaitytojų amžių ir įvairiausius tabu. Man pasirodė, kad kaltinimai išpūsti, bet spręskite patys. Kaltinamoji, į teismą! (oj, kaip skambiai pasakyta!): Dvi moterys trumpai apsikeitė šypsenomis. Ir to užteko, kad Feitė suprastų, jog ponia Velet – anaiptol ne sausa, o panelė Hanter – ne šalta, ir pajustų jų darną, kaip dviejų gerai suderintų natų, kurių melodijos jai nepavyko suprasti (p. 296). Norite daugiau? Negausite, nes nėra! Jau minėjau, kad autorė tapo žodžiais tarsi prityręs dailininkas pustoniais. Jei kam nors kilo nepadorių įtarimų, teperskaito pats. Pelė gal net nebūtų paminėjusi, jei ne toji arši diskusija…

Baigdama noriu pasiteisinti, kodėl apžvalgą pavadinau „Moterys vyrų pasaulyje“, tačiau pati šią temą mažai pakutenau. Kol perskaityta knyga ilsėjosi lentynoje, o galvoje virė apmąstymų sriuba, supratau, kad nuolat grįžtu prie veikėjų moterų paveikslų (Feitės, Mertlės, Agatos, panelės Hanter), nors knygoje viskas tarsi sukasi apie vyrus ir jų vyriškus reikalus. Tokios drąsios, sumanios, protingos, stiprios, atkaklios, tikros supernovos, tačiau ne laiku sušvitusios, todėl tarsi beveidžiai mėnuliai, spindintys svetimą šviesą, kiekviena paklusniai skrieja apie didesnį dangaus kūną (p. 277).

P. S. Įtariu, kad kažką pamiršau, tačiau jei viską gausite ant lėkštutės, nebeliks atradimo džiaugsmo. Tad pirmyn, krimsti riešutėlių!

Smulkmenos, bet…

Nominacijos ir apdovanojimai. 2015-aisiais „Melų medis“ pelnė du „Costa“ apdovanojimus (už geriausią vaikų ir paauglių knygą; už geriausią metų knygą); 2016-siais knyga nominuota „Carnegie“ medaliui.