2021 metai knygų pasaulyje: meilė nuo pirmo sakinio

Pernai rašiau mažai. Tad kol nepradėjau naujų metų, norisi pasidalinti ne tik pernykščiais atradimais ir statistikomis, bet ir Pelės mylimiausiomis. Visiškai subjektyvi nuomonė visiškai atsitiktine tvarka.

Berniukas baltame kambaryje

Berniukas baltame kambaryje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 304.

Manuelis prasibunda tuščiame baltame kambaryje. Nieko neprisimena, į visus jo klausimus atsakinėja keistas moteriškas balsas, sklindantis tarsi iš visur, o tuo pačiu – iš niekur.

Ties viduriu siužetas ėmė priminti lengvą šaudo-gaudo filmą, Manuelio poelgiai tapo šabloniški, lengvai nuspėjami. Ėmiau keiksnoti autorių: šitoks geras sumanymas ir šitaip jį sumauti! Ir staiga pabaigoje tik BAM! Viskas tapo motyvuota ir pateisinama. Žodžiu, autorius mane apmovė vidury baltos dienos.

Kaip man atskirti melą nuo tiesos, bepročio paistalus nuo proto, neturint atminties ir patikimų juslių duomenų? (P. 135)

Mergaitė keistoje šalyje

Mergaitė keistoje šalyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 2. – p. 336.

Uždarame kalnų slėnyje nuo pavojingo išorinio pasaulio glaudžiasi tikratikių bendruomenė. Sofija nuo mažumės ugdoma pagal giežtas taisykles. Bet ateina diena, kai tobulas ir gerai pažįstamas pasaulis ima atrodyti kaip melas.

Galvojau, kad kalnų slėnis yra toji keista šalis, kuri minima pavadinime, bet kai Sofija ištrūko už jo sienų, supratau, kad esu lengvai įviliojama į pasakojimo pinkles, užliūliuojama ir be vargo apmaunama. Vėl to paties autoriaus!

Atsiprašau, citatos nebus. Taip stengiausi išlikti budri, kad nebuvo kada užsirašinėti. Patys matot, kuo tai baigėsi.

Berniukas akligatvyje

Berniukas akligatvyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 3. – p. 336.

Ištisus mėnesius mėginau pasiruošti tai dienai. Bet kaip gali pasiruošti tam, kad tau gyvam plėš iš krūtinės širdį? (P. 323)

Būtų tobulas pirmas knygos sakinys, žadantis intrigą, jausmingą pasakojimą, sunkius pasirinkimus. Bet gal ir gerai, kad ne jį autorius pasirinko pirmuoju, nes atrodytų, kad knygoje labai daug skausmo ir nevilties. Taip, jų yra, bet viskas puikiai atsverta tikėjimu, šviesa, net nuotykiais. O geriausia tai, kad įtraukiantis pasakojimas dera su giliai apmąstomomis filosofinėmis problemomis.

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 272.

Enė – siaubinga paauglė: pasiunta be priežasties, nuolat įsivelia į bėdas, keikiasi kaip daug metų sėdėjęs kalinys. Kokios tokio elgesio priežastys? Niekam neįdomios, juk daug lengviau tą pabaisą permesti iš vienų globos namų į kitus.

O jei pažiūrėtume kitaip? Enė pastabi, greitai perpranta žmones, ne pagal metus subrendusi, nebijo kovoti už teisybę, turi savo garbės kodeksą. O kai patenka į internatą tarp tokių, kaip ir ji pati – telieka laukti… Spręskit patys, kaip tai pavadinsit: nemalonumais ar galimybe iš arčiau pamatyti nesuprastų paauglių pasaulį.

<…> pykčio lyg nesidedi į bagažą, bet vis tiek jis iškeliauja su tavim, kai išsikraustai. Ir nieko negali padaryt. (P. 41)

Nuotykiai, tikra draugystė, genialūs planai, vaizdingas pasakojimas, stiprūs charakteriai. Ir vis užsimenama apie kažkokią paslaptį… Prarijau akimirksniu.

Aš ir nevykėliai. Draugystė veža

Aš ir nevykėliai. Draugystė veža / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2021, D. 2. – p. 272.

Turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad Enė ir nevykėliai susimetė į gaują. Jie kits kitą supranta iš mesto žvilgsnio, draugų žodžiuose girdi savas mintis. Kai turi tokių draugų, nebereikia taip aršiai kovoti už būvį, tad Enei lieka daugiau laiko aiškintis internatą gaubiančias paslaptis.

Nė nenutuokiu, kas ten paslėpta. Autorė negaili užuominų, tačiau nieko neatskleidžia: skaitytojas žino ne ką daugiau nei Enė ir jos šutvė. Kad išsiaiškinčiau užmintas paslaptis, teks trečia kartą sugrįžti į internatą ant kalno. Kada gi trečioji dalis bus išversta?

Stebėtina, kiek daug vietos gali užimti tas, kurio nėra. (P. 144)

Klampynių kronikos

Klampynių kronikos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Monika Mitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2018, D. 1. – p. 232.

Klampynių kronikos. Neramios dienos

Klampynių kronikos. Neramios dienos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 232.

Klampynių kronikos. Pamiršti dievai

Klampynių kronikos. Pamiršti dievai / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2021, D. 3. – p. 232.

Šią autorės seriją myliu taip, kad taupau iki negalėjimo! Juk žinau, kad atsivertusi nepadėsiu tol, kol nesugraušiu iki ketvirto viršelio. Kitaip sakant – bus per mažai. Dar šiek tiek baisu, kad grįžus į Mažąsias Klampynes šįkart nebesuveiks jų magija, nebebūsiu užburta, įtraukta, suviliota, paklaidinta, visiškai pametusi galvą… Gerai, kad dar nei karto magija neapvylė.

Autorė sukūrė tris „Klampynių kronikų“ dalis, bet kad ir ką sakyčiau apie vieną, viskas puikiai tinka ir kitoms. Ir visai tai ne trūkumas, o įrodymas, kad autorė pasakodama apie tas pačias klampynes ir tuos pačius vaikus vis dar sugeba prikaustyti dėmesį.

„Klampynių kronikose“ man patinka daug kas: ir smagūs nuotykiai, ir išradingai įpinta lietuvių mitologija, ir vaizdinga kalba. Bet labiausiai tas nepaaiškinamas šviesos ir šilumos jausmas, kuris aplanko kaskart atsivertus knygą. Norėčiau tos palaimos įsidėti į kišenes. Jei jos pritrūkčiau, užtektų ranką į kišenę panardinti.

Mes dažnai vakarojame virtuvėje ir priimame svečius, todėl galite užeiti net nesibeldę. (D 3, p. 6).

Jaukios. Šviesios. Šiltos.

Pasaka apie Desperą

Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę / Kate DiCamillo; iliustravo Timothy Basil Ering; iš anglų kalbos vertė Rita Ivaškaitė, Vilnius: Vaga, 2005. – p. 272.

Prie pavadinimo dar reikėtų pridėti, kad tai pasakojimas apie kitokią žiurkę, kalėjimo prižiūrėtoją, (ne)tikrą princesę ir visą apimančią tamsą. Tai pasakojimas apie keistus sutapimus ir jų nulemtus likimus. Ir dar tai pasakojimas apie šviesą, sklindančią net juodžiausioje tamsoje.

Pasaka tas pats, kas šviesa. Tamsos karalystėje nieko negali būti geriau už šviesą. (P. 81).

Siela sumuštinių dėžutėje

Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos / Kotryna Zylė; iliustravo Kotryna Zylė, Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – p. 164.

Dar viena knyga, kurią taupiau labai ilgai. Bijojau nusivilti. Ir bijojau įsimylėti. Viena mano baimių tikrai pasitvirtino. Jei pateko į šį sąrašą, tai patys suprantat, kad ne pirmoji.

Istorijos tamsios it lapkričio vakarai, baugios lyg po lova tupintys nepažįstami padarai. Viliojančios netikėtu anapusybės pasirodymu kasdienybėje. Dešimt nustebinusių, pradžiuginusių, suvirpinusių, privertusių nusišypsoti ar tiesiog pasisveikinusių, bet ilgiau neužsibuvusių istorijų. Fantastiškas dizainas. Ir dar tie intarpai iš autorės tėčio pasakojimų…

Ir vėl neturiu, ką pacituoti, nes praryti buvo svarbiau nei užsirašyti.

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 1. – p. 264.

Ados koja luoša, dėl to mama ją slepia nuo kaimynų. Bet neslepia nuo jos pačios, kad niekada Ados nenorėjo. O ar žinote, ką motinos daro su tais, kurių nenori? Viskas, apie ką pagalvojote, tik šimtąkart blogiau. Nepaisant patirto blogio, Ada išmoksta kovoti už save ir tuos, kuriuos myli. O tai nelengva, kai gyveni pasaulį stebėdama tik pro virtuvės langą. Dar Ada išmoko pasitikėti, džiaugtis, galvoti. Taip, galvoti. Juk luoša Ados koja, ne galva.

Mane persmelkė keistas ir nepažįstamas jausmas. Lyg vandenynas, lyg saulės šviesa, lyg arkliai. Lyg meilė. Panaršiau galvoje ir radau, kaip jis vadinasi. Džiaugsmas. (P. 261).

Karas, kurį galiausiai laimėjau

Karas, kurį galiausiai laimėjau / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 328.

Pasaulį tebesiaubia karas. Karas tebevyksta ir Ados širdyje. Pamažu abu karai perdengia vienas kitą: į pasaulinį išeina tie, kuriuos Ada išmoko mylėti. Bet juk karas nesitęs amžinai, tik tol, kol kuri nors pusė laimės. Ir Ada laimi.

<…> tai, kas yra teisinga, ir tai, kas yra leistina, kartais visai skirtingi dalykai. (P. 7).

Dabar reiktų parašyti ką nors panašaus į „jaudinanti, įspūdinga, nepakartojama, gili istorija“. Ir tai tikrai būtų tiesa.

Darant tai

Darant tai / Melvin Burgess; iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė, Vilnius: Alma littera, 2004. – p. 304.

Prieš dvidešimt metų ši knyga buvo ant bangos: visi skaitė, šnabždėjosi, dalinosi. Į susitikimą su autoriumi knygų mugėje suplūdo minia jaunimo. Susitikimas buvo smagus, korektiškas, šmaikštus ir lengvas. Leidykla knygos tiražą kas keleri metai vis kartoja, o aš ją perskaičiau tik šiemet.

Istorija apie tris jaunuolius. Trys skirtingi tipažai. Trijų žmonių skirtingas problemas. Ir viena bendra – tai.

Pirmas įspūdis: jie tikrai taip galvoja? Ir tokius žaidimus žaidžia? Jaučiausi tarsi įžengusi į uždraustą teritoriją. Iš viso to, ką šiemet skaičiau, „Darant tai“ buvo juodžiausia, baisiausia, labiausiai trikdanti ir šokiruojanti. O kartu atvira iki paskutinio siūlo, gili, aktuali ir … juokinga.

Tiems, kuriuos dievai nori sužlugdyti, duoda didelį ego, tokį didelį kaip mažas miestelis. (P. 225).

Ar kalbatės su vaikais apie… (P. Ness „Septynios minutės po vidurnakčio“)

Pavadinimas: Septynios minutės po vidurnakčio (Orig. A Monster Calls)

Autorius (- ė): Patrick Ness

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Iliustruotojas (-a): Jim Kay

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2016

Puslapių skaičius: 216

 

Įsivaizduokite, kad gyvenate saugiai įvynioti į vatą. Be priekaištų jums atleidžiami prasižengimai,  be žodžių pateisinami visi poelgiai. Į tave žiūrima tarsi į trapų indą, kuris gali suskilti nuo menkiausio garso. Kas geriau, tylėti ir viską pateisinti, ar pratarti žodį ir… Kas žino, kaip ten būtų. Ar norėtumėte, kad gyvenimas po vatine antklode tęstųsi amžinai? O gal geriau išgirsti atsakymus net į nepatogius, skaudžius klausimus? Ar kalbate su vaikais apie mirtį?

Konorui trylika. Visi jo veiksmai, žodžiai, turbūt net mintys pateisinamos iš anksto. Konoro tėtis seniai paliko šeimą, jis neturi draugų, tik mamą. Tiesa, dar yra senelė, bet ji tikra rakštis subinėj. Bet kam reikalingi kiti, kai jiedu su mama ir taip puikiai susitvarko. Rytais jis pats pasiruošia pusryčius, neprašomas sutvarko virtuvę, išneša šiukšles, įjungia skalbyklę. Jis pats susitvarko su mokyklos chuliganais, jis…

Tiesą sakant, Konoras su kai kuo susitvarkyti nesugeba. Kaskart vis tas pats sapnas. Tamsa, vėjas, riksmas. Rankos išslysta iš jo rankų, kad ir kaip jis stengiasi jų nepaleisti. Ir visada ta pati pabaiga… (p. 11). O kur dar siaubūnas, žiūrintis pro Konoro langą. Kuris apie tave žino viską: tiesą, kurią slepi. Ir tiesą, apie kurią svajoji…

Tikiuosi pasakiau pakankamai, kad jau dabar bėgtumėte ieškoti Patricko Nesso knygos „Septynios minutės po vidurnakčio“. Kuklia Pelės Mamos nuomone, knyga geniali. O juk visi žinome, kad genialu tai, kas paprasta.

Rekomenduoju ne dažnai. Tai viena tų knygų, kurias gali skaityti visi. Nesibaidykite niūraus apipavidalinimo, neturėkite jokios išankstinės nuomonės, nepasitikėkite protu. Juk ne visada bloga yra BLOGA, o gera – GERA. Su Konoru apie mirtį niekas nekalbėjo. O jūs su vaikais ar kalbatės apie amžinybę?

(Ne)smulkmenos, bet…

Universalumas. Netiesa, kad tai knyga apie praradimą. Pats autorius sako, kad ji greičiau apie baimę prarasti. O tokią baimę nors kartą gyvenime patiria visi. Tad ir skaityti ją gali visi. Tie, kurie bijo netekti. Tie, kuriems rūpi, kaip jaučiasi vaikai. Skaitykite, jei patinka jautrūs pasakojimai. Skaitykite, jei knygose ieškote drąsių, šmaikščių personažų, jei ilgitės nuotykių ir šiurpuliukų. Skaitykite, jei mėgstate geras knygas arba tiesiog negalite gyventi be skaitymo. Skaitykite bet kokiu atveju. Jausmų audra garantuota, o po kiekvienos audros nušvinta saulė.

Apdovanojimai. Jungtinėje Karalystėje „Septynios minutės po vidurnakčio“ susikrovė kalnus prestižinių apdovanojimų! Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius (pirmas kartas šalies istorijoje, kai ta pati knyga gavo aukščiausius įvertinimus ir už pasakojimą, ir už iliustracijas!). Geriausia metų knyga ją pripažino ir vaikai („Galaxy“ ir „Red House“ apdovanojimai), ir mokytojai (UKLA apdovanojimas). Smulkesnius įvertinimus ir nominacijas net išvardinti sunku.

Popieriaus magija. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti labai niūri, kad net nesinori į rankas imti. Koks paradoksas! Vos prisilietus, nebesinori jos paleisti: viršelis glotnus, puslapiai irgi. Popieriaus magija tokia stipri, kad kažin ar pavyks išsisukti nors trumpam jos prie širdies nepriglaudus.

Iliustracijos juodai baltos, atsiradusios tarsi netyčia paliejus tušo buteliuką. Jos gali patikti, gali ne. Įkišiu kuklų trigrašį – manau, kad jos nuostabios! Gilios, paslaptingos, balansuojančios ant realybės ir vaizduotės ribos, šiek tiek baugios, šiek tiek mistiškos. Vienu žodžiu, tobulai papildančios istoriją.

Filmas. Ar girdėjote sakant, kad tik geriausios knygos virsta filmais? Tai štai, pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Scenarijų jam parašė pats knygos autorius Patrickas Nessas.

Moterys vyrų pasaulyje (F.Hardinge „Melų medis“)

Pavadinimas: Melų medis (Orig. The Lie Tree)

Autorius (- ė): Frances Hardinge

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 316

Skaitydama knygą visuomet po ranka laikau užrašinę. Dažniausiai ten nugula prisiminti vertos citatos. Pastarąsias savaites nesitraukiau nuo Frances Hardinge „Melų medžio“. Dar niekada tiek daug ir taip atidžiai nekonspektavau skaitydama knygą (išskyrus studijų metus). Tiesa, šįkart į užrašinę gulė ne garsiai persakomi išminties perlai, nors knygoje esama ir jų, bet ilgokos citatos, pastabos, pasvarstymai. Rašyti apžvalgą taip pat vis atidėliojau – reikėjo laiko, kad mintys tvarkingai susirikiuotų.

F. Hardinge „Melų medis“ – riešutėlis kietas, bet nesprangus, jį nesunku sukrimsti per dieną ar dvi, jei mėgausitės nuotykiais nesikapstydami gvildenamų temų labirintuose. Žurnalistas ir rašytojas Justinas Žilinskas bei bibliotekininkė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė gan išsamiai aptarė knygos problematiką. Apskritai „Melų medis“ sulaukė nemažai atsiliepimų lietuviškoje virtualioje erdvėje. Kam bus įdomu, tikiu, kad patys Google pasinaudos.

Rašydama atsiliepimą vis sukau galvą, kaip pristatyti tai, apie ką jau nemažai ir, Pelės nuomone, labai įdomiai kalbėta, kaip nesikartoti, kaip ko nors įdomaus nepraleisti? Po gana ilgokos graužaties ir svarstymų, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti tam, kas Pelei padarė didžiausią įspūdį, taip pat tam, ką kiti graužikai paliko pastabų paraštėse arba išvis nepateko į jų akiratį.

Daugiausiai visų aptariamas kūrinio daugiasluoksniškumas. Negaliu ir aš jo apeiti nepasidalinusi įspūdžiais, juk tai jis kaltas, kad graužiau net čepsėdama ir vis kažką skrebendama į sąsiuvinį. Galvoje vis sukasi „Melų medžio“ daugiasluoksniškumo palyginimas su XIX amžiaus moters aprangos komplektu. Esu šioje srityje visiška diletantė, tad ekspertai tegu atleidžia už galimas klaidas. Tik įsivaizduokite, kiek rūbų turėjai dėvėti, kad atitiktum to meto visuomenės padorumo normas: viršuje puošniomis detalėmis (kaspinais, raukiniais, mezginiais ir pan.) puošta suknia, po ja – keli pasijoniai, tada krinolinas, korsetas, apatiniai baltiniai, kojinės, pantalonai… Štai toji viršutinė puošni su smulkiomis detalėmis suknia ir bus lengviausiai pastebimas „Melų medžio“ sluoksnis: detali XIX a. visuomenės gyvenimo panorama, papročiai, intrigos ir kitos kasdienės smulkmenos.

Po „spindinčia“ išore slypi gan purvini apatiniai rūbai: beviltiška moters padėtis visuomenėje – mokslo „įrodyta“, kad moterys „kvailesnės“ už vyrus; joms negalima turėti turto, siekti karjeros, apskritai, ne tik siekti išsimokslinimo, bet tiesiog būti protingomis; mergaitės prastesnės už berniukus, šeimai jos ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje (p. 83). Atidžiau pažvelgus matai, kad net berniukams toje visuomenėje ne pyragai, jei esi jautrios prigimties, jei išsiskiri iš kitų, pavyzdžiui, esi kairiarankis. O kur dar globalios problemos (religijos ir mokslo sankirta) ir asmeninės dramos… Žodžiu, kuo giliau rausiesi, tuo baltiniai purvinesni, tuo daugiau paslapčių, dvejonių, fanatizmo atrandi.

Galiausiai lieka „apsinuoginusi“ jauna moteris – pagrindinė veikėja Feitė, – kuri puslapis po puslapio veržiasi lauk iš ją smaugiančių „rūbų“. Merginai tenka pereiti ne tik viešą, bet ir asmeninį pragarą, kad tai pavyktų. Jos virsmas stulbinamas. Susipažinę su gera, drovia, net naivia mergaite, atsisveikiname su mergina, norinčia būti blogu pavyzdžiu (p. 317). Supraskite teisingai, kalbu ne apie nuogybes, gašlumą, uždraustų vaisių raškymą, kurie tokie populiarūs šiuolaikinėje jaunimo literatūroje, „Melų medyje“ to nėra. Būdama blogu pavyzdžiu Feitė nori prisidėti prie evoliucijos, sustabarėjusių visuomenės normų griūties. Moteriškos aprangos komplektas, išsivadavimas iš rūbų, purvini apatiniai baltiniai tėra meninės priemonės, kurias pasitelkiau norėdama trumpai papasakoti sunkiai keliais sakiniais perteikiamus dalykus.

Et, jei apie pagyras ir žavėjimąsi, tai atskiro įrašo reikia puikiam F. Hardinge stiliui. Kolegos graužikai tai jau pastebėjo ir aptarė, tepridursiu, kad autorė tikrai puikiai valdo žodį, vienu sakiniu  gali perteikti tai, ko kitam net skyriaus nepakaktų: Kai kas grįžo iš kasavietės bjaurios nuotaikos ir Dieve padėk tiems, kurie pamėgins per garsiai galvoti (p. 73). Prakalbus apie stilių, norisi ilgėliau apsistoti ties vardais. Prisipažinsiu iš karto, atidžiau pasidomėjau tik tais, už kurių užkliuvo ausis, nes skambėjo neįprastai. Originalo po ranka neturiu, tad galiu klysti. Pelės atradimai: Feitė (angl. Faith) – tikėjimas, ištikimybė; gražuolė Feitės mama Mertlė (angl. Myrtle) – mirta, gėlė simbolizuojanti grožį ir meilę, auginta prie meilės ir grožio deivės Afroditės šventyklų. Verčiant šių subtilybių neliko. Galiu tik spėti, kad daugelio personažų vardai turi paslėptų reikšmių, tad mėgstantiems rebusus ir simbolius rekomenduočiau pavartyti vardų žodynus. Gal atrasite dar vieną slaptą klodą?

Ieškodama originalių veikėjų vardų plačiuosiuose interneto aruoduose, užtikau gan aršią diskusiją apie F. Hardinge knygos „Melų medis“ padorumą, rekomenduojamą skaitytojų amžių ir įvairiausius tabu. Man pasirodė, kad kaltinimai išpūsti, bet spręskite patys. Kaltinamoji, į teismą! (oj, kaip skambiai pasakyta!): Dvi moterys trumpai apsikeitė šypsenomis. Ir to užteko, kad Feitė suprastų, jog ponia Velet – anaiptol ne sausa, o panelė Hanter – ne šalta, ir pajustų jų darną, kaip dviejų gerai suderintų natų, kurių melodijos jai nepavyko suprasti (p. 296). Norite daugiau? Negausite, nes nėra! Jau minėjau, kad autorė tapo žodžiais tarsi prityręs dailininkas pustoniais. Jei kam nors kilo nepadorių įtarimų, teperskaito pats. Pelė gal net nebūtų paminėjusi, jei ne toji arši diskusija…

Baigdama noriu pasiteisinti, kodėl apžvalgą pavadinau „Moterys vyrų pasaulyje“, tačiau pati šią temą mažai pakutenau. Kol perskaityta knyga ilsėjosi lentynoje, o galvoje virė apmąstymų sriuba, supratau, kad nuolat grįžtu prie veikėjų moterų paveikslų (Feitės, Mertlės, Agatos, panelės Hanter), nors knygoje viskas tarsi sukasi apie vyrus ir jų vyriškus reikalus. Tokios drąsios, sumanios, protingos, stiprios, atkaklios, tikros supernovos, tačiau ne laiku sušvitusios, todėl tarsi beveidžiai mėnuliai, spindintys svetimą šviesą, kiekviena paklusniai skrieja apie didesnį dangaus kūną (p. 277).

P. S. Įtariu, kad kažką pamiršau, tačiau jei viską gausite ant lėkštutės, nebeliks atradimo džiaugsmo. Tad pirmyn, krimsti riešutėlių!

Smulkmenos, bet…

Nominacijos ir apdovanojimai. 2015-aisiais „Melų medis“ pelnė du „Costa“ apdovanojimus (už geriausią vaikų ir paauglių knygą; už geriausią metų knygą); 2016-siais knyga nominuota „Carnegie“ medaliui.