2024 m. knygų mugė: pasižvalgymas po lietuvių autorių lentynas

Kasmet Pelė svarsto, ar tebereikia sąrašų knygų mugei. Peliukai ūgtelėjo, kiekvienas turi savus pomėgius ir norus, tad ir knygas renkasi patys… Gal nebereikia?.. Bet Pelė nemoka be sąrašo po mugę vaikščioti – per daug pagundų. O ir sąrašo sudarymas tarsi ritualas, tarsi apžvalga, tarsi įžanga į begalinę šventę… Tad ir šiemet jis dėliojamas net už kelerius metus, dairomasi, kas buvo pražiopsota, ir kokios naujienos akį patrauks.

Taip… Kai sudarinėji sąrašą net už kelerius metus, baisu, kad jis neišsiplėstų iki begalybės. Tad perkračius užrašus, Pelė nusprendė, kad namų bibliotekos lentynas būtų puiku papildyti lietuvių autorių knygomis. Pastaraisiais metais pasirodė puikių kūrinių. Tad ir sąraše rasite knygas, kurias Pelė jau seniausiai nužiūrėjo į peliukų bibliotekos lentynas. Ir taip, jis be galo subjektyvus. Sąraše tik mylimiausi autoriai, iliustratoriai ar žanrai. Arba viskas kartu.

Aukso žuvys

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką / Justinas Žilinskas; iliustravo Ūla Šveikauskaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2022. – 376 p. iliustr.

Net nežinau, kaip taškus sudėti, kodėl šios knygos taip norisi. Jų gyvas galas: mėgiamas autorius; komiksų stiliaus iliustracijos; nauja (bent Pelei taip atrodo) knygos tema lietuvių paauglių literatūroje – kelionė į vilčių ir svajonių žemę; sena ir patikrinta tema paauglių literatūroje – meilės išbandymas; pelnytas nemenkas kiekis apdovanojimų…

Kaukas Gugis ir sielų akmuo / Justinas Žilinskas. Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 360 p. iliustr.

Pirmosios dvi dalys apie kauką Gugį namų bibliotekoje sumaištį kelia: kada gi trečioji atkeliaus? Pelė žemai joms lenkiasi ir vis žada „netrukus“. Et, net jei tai būtų ne šaunios serijos naujausia dalis, o pavienė knyga, jos vis tiek į namų lentynas mirtiniausiai reikėtų. Juk mėgiamas autorius ir mėgiamas žanras.

Keliuonė. Įmink Šiaulius / Rimantas Kmita; iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas. Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 176 p. iliustr.

Pastaruoju metu komiksai ir grafinės novelės vienas po kito beldžiasi į peliukų bibliotekos duris. Ir mes mielai jų laukiame. Juk skaityti neprailgsta, iliustracijas tyrinėti smagu ir naudinga. O iš pažintinių dar ir žinių gauni. Mes jau ruošiamės į Šiaulius, o jūs?

Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast / Jurga Vilė; iliustravo Miglė Anušauskaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – 168 p. iliustr.

Jonas Mekas Pelę lydi nuo studijų. Ir jo dienoraščius sukrimto, ir poeziją išgliaudė. O čia plast, – prieš pat nosį, prieš pat knygų mugę, – ėmė ir komiksas atsirado. Ir kaip dabar ramiai gyventi?

Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė / Vytenė Muschick, Marius Marcinkevičius; iliustravo Lina Itagaki. Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 66 p. iliustr.

Ką žinau apie Albaniją, žuvis ar Sabihą Kasimati? Ogi apskritą nulį! Turbūt nerasčiau patrauklesnio būdo, nei komiksas, akiračiui praplėsti ir pakalbėti svarbiomis, bet ne lengvomis temomis.

Misteris Pinkmanas

Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę / Marius Marcinkevičius; iliustravo Lina Itagaki. Kaunas: Misteris Pinkmanas, 2023. – 218 p. iliustr.

Žinau, žinau. Ir vėl komiksas. Nieko negaliu padaryti, nes tai nuostabus būdas pasakoti istorijas. Visokiausias. O ši – apie drąsią mergaitę partizanę. O gal apie paprastą mergaitę, kuriai teko sunkūs išbandymai. Dar vienas patrauklus būdas pakalbėti su vaikais sunkiomis temomis.

Manote, kad viskas? Kur ten! Dėtų Pelė į krepšelį ir „Akmenėlį“ (M. Marcinkevičius ir I. Dagilė; Tikra knyga, 2020), tik tiražas jau išparduotas. Ir „Sukeistas“ (K. Zylė; Aukso žuvys, 2019), tik jos tiražas taip pat pasibaigęs. Ir dar šį, bei tą ir aną. Gerai, kad ir šį, ir tą, ir aną jau turim…

Draugystė, kurios pavydėjau (M. G. Leonard „Vabalų berniukas“)

Pavadinimas: Vabalų berniukas (Orig. Beetle Boy)

Autorius (- ė): M. G. Leonard

Vertėjas (- a): Ina Rosenaitė

Iliustrarorius (- ė): Julia Sarda

Leidykla: Baltos lankos

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 288

Dalis: I

Kelionė visada prasideda taip pat: ant kelių nauja knyga, šalia atversta užrašinė, galima leistis į nuotykius. Verti puslapį po puslapio, nuotykį po nuotykio, kažką paskrebeni į užrašinę, tada vėl puslapis po puslapio. Ir baigiasi daugmaž taip pat: knygą užverti, o užrašinėje lieka pastebėjimai, citatos, įspūdžiai, – kelionės po fantazijos šalis prisiminimai.

Apie M. G. Leonard „Vabalų berniuką“ Pelės užrašinėje tik septyni įrašai. Septyni!!! Įprastai jų būna bent triskart daugiau! Bet klysta tie, kurie mano, kad įrašų kiekis proporcingas knygos kokybei. Jei jų mažai, vadinasi Pelei nebuvo kada rašyti, nes daugiau nieko nesinorėjo, tik skaityti, skaityti, skaityti. O jei skaitai neatsiplėšdamas, tai jau pliusų pliusas.

„Vabalų berniukas“ primena trilerį (o tokių vaikams būna?). Daug veiksmo, greitai keičiasi įvykiai, kvapą užgniaužęs lauki, kas bus toliau, o tada… Bet ne strimgalviais lekiantys nuotykiai Pelę sužavėjo. Dabar negalėtų nei vieno atpasakoti, užtat valandų valandas kalbėtų apie tris vaikus ir juos siejančią draugystę:

<…> jie buvo skirtingi kaip vanduo ir žemė, bet neišskiriami, kokie tik gal būti draugai. Jie užbaigdavo vienas kito sakinius ir kalbėjosi žvilgsniais. Darkus niekada neturėjo tokio draugo, nes nemokėjo kalbėtis apie tai, kas jo mintyse (p. 27).

Gera, kai suaugusias Peles knygos bent trumpai grąžina į nuosavą vaikystę. Gera, kai po nuotykiais randi dar šį tą. Pabaigai paskutinis įrašas iš užrašinės: Gili. Skaityti lengva ir smagu. Tarsi valtele irtis ežeru: taškaisi, žaviesi atspindžiais vandenyje, šildaisi saulėje. O po nuotykiu visa neaprėpiama gelmė. Tik išdrįsk į ją leistis.

Smulkmenos, bet…

Knygos gale yra žodynėlis. Kai visa istorija sukasi apie vabalus (mokslo patobulintus vabalus!) sunku išsiversti be specialių žodžių: antsparniai, bestuburiai, facetinės akys, DNR ir daugelio kitų. Taškas už paprastą, bet efektyvų būdą neatsitraukiant nuo pasakojimo užkaišyti žinių spragas.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę. Jei neįkrisite į nuotykius taip, kaip Pelė, rasite ne vieną išsirašymo vertą eilutę: vien tai, kad žmogus jaunas, dar nereiškia, kad jam stinga smalsumo, užsispyrimo ir smarvės padaryti tą patį, ką daro suaugusieji (p. 17). Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.

Trilogija. Džiaugiuosi (o taip būna labai retai), kad knyga turi tęsinius: „Vabalų karalienė“, „Vabalų mūšis“. Gal nenuvils?

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Moterys vyrų pasaulyje (F.Hardinge „Melų medis“)

Pavadinimas: Melų medis (Orig. The Lie Tree)

Autorius (- ė): Frances Hardinge

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 316

Skaitydama knygą visuomet po ranka laikau užrašinę. Dažniausiai ten nugula prisiminti vertos citatos. Pastarąsias savaites nesitraukiau nuo Frances Hardinge „Melų medžio“. Dar niekada tiek daug ir taip atidžiai nekonspektavau skaitydama knygą (išskyrus studijų metus). Tiesa, šįkart į užrašinę gulė ne garsiai persakomi išminties perlai, nors knygoje esama ir jų, bet ilgokos citatos, pastabos, pasvarstymai. Rašyti apžvalgą taip pat vis atidėliojau – reikėjo laiko, kad mintys tvarkingai susirikiuotų.

F. Hardinge „Melų medis“ – riešutėlis kietas, bet nesprangus, jį nesunku sukrimsti per dieną ar dvi, jei mėgausitės nuotykiais nesikapstydami gvildenamų temų labirintuose. Žurnalistas ir rašytojas Justinas Žilinskas bei bibliotekininkė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė gan išsamiai aptarė knygos problematiką. Apskritai „Melų medis“ sulaukė nemažai atsiliepimų lietuviškoje virtualioje erdvėje. Kam bus įdomu, tikiu, kad patys Google pasinaudos.

Rašydama atsiliepimą vis sukau galvą, kaip pristatyti tai, apie ką jau nemažai ir, Pelės nuomone, labai įdomiai kalbėta, kaip nesikartoti, kaip ko nors įdomaus nepraleisti? Po gana ilgokos graužaties ir svarstymų, nusprendžiau daugiau dėmesio skirti tam, kas Pelei padarė didžiausią įspūdį, taip pat tam, ką kiti graužikai paliko pastabų paraštėse arba išvis nepateko į jų akiratį.

Daugiausiai visų aptariamas kūrinio daugiasluoksniškumas. Negaliu ir aš jo apeiti nepasidalinusi įspūdžiais, juk tai jis kaltas, kad graužiau net čepsėdama ir vis kažką skrebendama į sąsiuvinį. Galvoje vis sukasi „Melų medžio“ daugiasluoksniškumo palyginimas su XIX amžiaus moters aprangos komplektu. Esu šioje srityje visiška diletantė, tad ekspertai tegu atleidžia už galimas klaidas. Tik įsivaizduokite, kiek rūbų turėjai dėvėti, kad atitiktum to meto visuomenės padorumo normas: viršuje puošniomis detalėmis (kaspinais, raukiniais, mezginiais ir pan.) puošta suknia, po ja – keli pasijoniai, tada krinolinas, korsetas, apatiniai baltiniai, kojinės, pantalonai… Štai toji viršutinė puošni su smulkiomis detalėmis suknia ir bus lengviausiai pastebimas „Melų medžio“ sluoksnis: detali XIX a. visuomenės gyvenimo panorama, papročiai, intrigos ir kitos kasdienės smulkmenos.

Po „spindinčia“ išore slypi gan purvini apatiniai rūbai: beviltiška moters padėtis visuomenėje – mokslo „įrodyta“, kad moterys „kvailesnės“ už vyrus; joms negalima turėti turto, siekti karjeros, apskritai, ne tik siekti išsimokslinimo, bet tiesiog būti protingomis; mergaitės prastesnės už berniukus, šeimai jos ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje (p. 83). Atidžiau pažvelgus matai, kad net berniukams toje visuomenėje ne pyragai, jei esi jautrios prigimties, jei išsiskiri iš kitų, pavyzdžiui, esi kairiarankis. O kur dar globalios problemos (religijos ir mokslo sankirta) ir asmeninės dramos… Žodžiu, kuo giliau rausiesi, tuo baltiniai purvinesni, tuo daugiau paslapčių, dvejonių, fanatizmo atrandi.

Galiausiai lieka „apsinuoginusi“ jauna moteris – pagrindinė veikėja Feitė, – kuri puslapis po puslapio veržiasi lauk iš ją smaugiančių „rūbų“. Merginai tenka pereiti ne tik viešą, bet ir asmeninį pragarą, kad tai pavyktų. Jos virsmas stulbinamas. Susipažinę su gera, drovia, net naivia mergaite, atsisveikiname su mergina, norinčia būti blogu pavyzdžiu (p. 317). Supraskite teisingai, kalbu ne apie nuogybes, gašlumą, uždraustų vaisių raškymą, kurie tokie populiarūs šiuolaikinėje jaunimo literatūroje, „Melų medyje“ to nėra. Būdama blogu pavyzdžiu Feitė nori prisidėti prie evoliucijos, sustabarėjusių visuomenės normų griūties. Moteriškos aprangos komplektas, išsivadavimas iš rūbų, purvini apatiniai baltiniai tėra meninės priemonės, kurias pasitelkiau norėdama trumpai papasakoti sunkiai keliais sakiniais perteikiamus dalykus.

Et, jei apie pagyras ir žavėjimąsi, tai atskiro įrašo reikia puikiam F. Hardinge stiliui. Kolegos graužikai tai jau pastebėjo ir aptarė, tepridursiu, kad autorė tikrai puikiai valdo žodį, vienu sakiniu  gali perteikti tai, ko kitam net skyriaus nepakaktų: Kai kas grįžo iš kasavietės bjaurios nuotaikos ir Dieve padėk tiems, kurie pamėgins per garsiai galvoti (p. 73). Prakalbus apie stilių, norisi ilgėliau apsistoti ties vardais. Prisipažinsiu iš karto, atidžiau pasidomėjau tik tais, už kurių užkliuvo ausis, nes skambėjo neįprastai. Originalo po ranka neturiu, tad galiu klysti. Pelės atradimai: Feitė (angl. Faith) – tikėjimas, ištikimybė; gražuolė Feitės mama Mertlė (angl. Myrtle) – mirta, gėlė simbolizuojanti grožį ir meilę, auginta prie meilės ir grožio deivės Afroditės šventyklų. Verčiant šių subtilybių neliko. Galiu tik spėti, kad daugelio personažų vardai turi paslėptų reikšmių, tad mėgstantiems rebusus ir simbolius rekomenduočiau pavartyti vardų žodynus. Gal atrasite dar vieną slaptą klodą?

Ieškodama originalių veikėjų vardų plačiuosiuose interneto aruoduose, užtikau gan aršią diskusiją apie F. Hardinge knygos „Melų medis“ padorumą, rekomenduojamą skaitytojų amžių ir įvairiausius tabu. Man pasirodė, kad kaltinimai išpūsti, bet spręskite patys. Kaltinamoji, į teismą! (oj, kaip skambiai pasakyta!): Dvi moterys trumpai apsikeitė šypsenomis. Ir to užteko, kad Feitė suprastų, jog ponia Velet – anaiptol ne sausa, o panelė Hanter – ne šalta, ir pajustų jų darną, kaip dviejų gerai suderintų natų, kurių melodijos jai nepavyko suprasti (p. 296). Norite daugiau? Negausite, nes nėra! Jau minėjau, kad autorė tapo žodžiais tarsi prityręs dailininkas pustoniais. Jei kam nors kilo nepadorių įtarimų, teperskaito pats. Pelė gal net nebūtų paminėjusi, jei ne toji arši diskusija…

Baigdama noriu pasiteisinti, kodėl apžvalgą pavadinau „Moterys vyrų pasaulyje“, tačiau pati šią temą mažai pakutenau. Kol perskaityta knyga ilsėjosi lentynoje, o galvoje virė apmąstymų sriuba, supratau, kad nuolat grįžtu prie veikėjų moterų paveikslų (Feitės, Mertlės, Agatos, panelės Hanter), nors knygoje viskas tarsi sukasi apie vyrus ir jų vyriškus reikalus. Tokios drąsios, sumanios, protingos, stiprios, atkaklios, tikros supernovos, tačiau ne laiku sušvitusios, todėl tarsi beveidžiai mėnuliai, spindintys svetimą šviesą, kiekviena paklusniai skrieja apie didesnį dangaus kūną (p. 277).

P. S. Įtariu, kad kažką pamiršau, tačiau jei viską gausite ant lėkštutės, nebeliks atradimo džiaugsmo. Tad pirmyn, krimsti riešutėlių!

Smulkmenos, bet…

Nominacijos ir apdovanojimai. 2015-aisiais „Melų medis“ pelnė du „Costa“ apdovanojimus (už geriausią vaikų ir paauglių knygą; už geriausią metų knygą); 2016-siais knyga nominuota „Carnegie“ medaliui.

Paprastai apie dideles ir mažas socialines problemas (K.Barnhill „Raganos sūnus“)

Pavadinimas: Raganos sūnus (Orig. The Witchʼs Boy)

Autorius (- ė): Kelly Barnhill

Vertėjas (- a): Nijolė Regina Chijenienė

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 349

K. Barnhill knyga „Raganos sūnus“ jau senokai pateko į akiratį, tačiau vis nesiryžau jos skaityti. Keli rasti atsiliepimai buvo sausi ir abstraktūs. Aprašymas ant ketvirtojo knygos viršelio, kuris įkyriai visur cituojamas, taip pat nekėlė didesnių simpatijų. Na kam gali būti įdomu skaityti apie dar vieną nevykėlio (juk išgyveno ne tas, ne išradingasis, ne protingasis, ne šaunusis dynys) virsmą į šaunuolį – tokių pasakojimų šimtai. Tokios pabaigos tikėjausi iš tų trupinių, rastų atsiliepimuose. O juk jie turėjo sukurti intrigą ir privilioti skaitytoją! Neviliojo nė tai, kad kūrinys yra pelnęs kelis apdovanojimus.

Vis dėlto knygą atsiverčiau, nes viename straipsnyje perskaičiau, kad ją atrado pasaulis, o Lietuva dar ne. Pasidarė smalsu. Ar aš ką nors atradau? O taip! Apie ką gi K. Barnhill „Raganos sūnus“? Siužeto pasakoti neverta, nes jis labai paprastas, o perteiktas keliais sakiniais tampa banalus ir neįdomus, o aš tikrai nenoriu atbaidyti nuo šio kūrinio.

Mano nuomone, tai pasakojimas apie itin stiprius žmones. Visai nesvarbu, apie kurį veikėją kalbėtume – ne tą dvynį Nedą, mergaitę Ainę, Sesę Raganą, Plėšikų Karalių, senąją karalienę ar kelis kitus – visi jie turi milžiniškų asmeninių skaudulių. Kaip toliau gyventi, kai netenki mylimo (vaiko, brolio, motinos, žmonos)? Kaip nepalūžti, kai iš tavęs visi juokiasi, tyčiojasi, apkalba? Kaip išlaikyti širdies tyrumą veidmainių pasaulyje, ypač kai visi kiti yra „teisieji“ o tu tas „kitas“, netelpantis į nustatytus rėmus?

Itin skausmingos mažos ir didelės socialinės problemos (netekties, nepripažinimo, vienišumo, patyčių, pasirinkimo, net mikčiojimo, disleksijos) gvildenamos nepastebimai, įtaigiai, visapusiškai. Tiesa, vienoms skirta daugiau dėmesio, kitos tik lengvai paliečiamos, tačiau visos labai svarbios ir  vaikams, ir suaugusiems. Nėra čia nei tiesioginės didaktikos, nei moralizavimo, tik nuotykis vejantis nuotykį, stebuklas – stebuklą. Net pats nepajauti, kaip ištirpsta puslapiai, o ant lūpų lieka išminties burtažodžiai…

Mirties nėra. <…> Yra tik kažkas kita. Kalnas pasiduoda upei ir virsta giliu tarpekliu. Medis pasiduoda puvimui ir virsta žeme <…> (p. 292).

„Raganos sūnus“ viena tų knygų, kurios turėtų patikti ir mažiems, ir dideliems, tiems, kurie negali gyventi be nuotykių, magijos, išbandymų, ir tiems, kurie po eilutėmis ieško gilesnių klodų.

Smulkmenos, bet…

Viršelis glotnus, gera liesti rankomis. Taškas už tai, kad vien dėl lytėjimo pojūčio knygą norisi glausti prie širdies.

Kalba sklandi, pagauli, gyva, vaizdinga, bet neperkrauta. Taškas už sudėtingų dalykų perteikimą paprastais žodžiais.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę, nes vietų, kurias norisi cituoti, bus tikrai ne viena. Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.