Žymos archyvas: Živilė Miežytė

Kaip Gediminas Vilnių surado (Ž. Miežytė „Vilniaus Vilnius“)

Pavadinimas: Vilniaus Vilnius

Autorius (- ė): Živilė Miežytė

Iliustruotojas (- a): Živilė Miežytė

Leidykla: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 36

Serija: Vaikų bibliotekėlė

Ž. Miežytės knygelė „Vilniaus Vilnius“ į peliukų šeimos laimikių krepšį įkrito šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Apie labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ leidžiamas knygas jau buvau susidariusi gerą nuomonę, tačiau ji nei kiek nepadėjo dairantis po fondo stendą. Į mane žvelgė bent septyni nauji viršeliai, tačiau jokių atsiliepimų apie šias knygas nebuvau girdėjusi. Kai kuriuos pavadinimus ir pavardes atpažinau iš „Metų knygos“ rinkimų, kiti – visiška terra incognita. Galvoje kirbėjo mintis, kad prastai atlikau namų darbus, o išsamiau analizuoti nebebuvo kada, nes Gudrutis nekantriai timpčiojo ranką – juk reikia dar ten nueiti, ir dar tą pamatyti, ir… Kurią knygą išsirinkti? Pagriebiau iš „Metų knygos“ rinkimų girdėtą pavadinimą, o besišypsanti savanorė dar pridėjo magaryčių.

Manau, kad atėjo laikas grąžinti duoklę už magaryčias – bent šiek tiek papildyti nepažintų knygų žemėlapį. Ž. Miežytės knygelė „Vilniaus Vilnius“ nepribloškia nei formatu, nei storiu, tačiau kiek daug telpa į tuos kelis puslapius! Kalbant labai trumpai, tai istorija apie Gediminą ir Vilnių. Aišku, visi iškart pagalvoja apie kunigaikščio sapną, kaukiantį vilką ir po visas šalis sklindančią miesto šlovę. Gal dėl šios dviprasmybės ir buvo atsisakyta apysakos pavadinimo „Istorija apie Vilniaus atsiradimą“, o gal „Vilniaus Vilnius“ skambėjo gražiau, mįslingiau ar kaip nors kitaip -iau. Dabar svarbu tik tai, kad pavadinimas yra ir mįslė, ir jos įminimas. Žinoma, apie užmintą mįslę lengva pamiršti, nes knyga įtraukia akimirksniu.

Nuo pirmų puslapių susidomėjęs seki – ar suras berniukas savo svajonių šunį? Žavi lengvai ir sklandžiai kuriamos žodžių ir situacijų dviprasmybės, o Gedimino bandymas jas paaiškinti sukelia šypsnį, nes supranti, kad per daug skubėjai ir, jei ne mielas pagrindinio veikėjo bandymas pasiaiškinti pakliuvus į keblią situaciją, būtum pražiopsojęs pusę smagumo. Tada stabteli ir atidžiau įsižiūri į paveikslėlius, nes visais nugaros plaukais jauti, kad jei to nepadarysi, vėl ką nors įdomaus praleisi… Ir staiga supranti, kad istorija pasibaigė, o tavo rankose teliko pavadinimo mįslės raktas. „Ach, visai buvau apie tai pamiršęs,“ – pagalvoji.

Paprasta, bet ne prasta. „Vilniaus Vilnius“ ne tik šauni knyga, kurioje puikiai dera tekstas ir vaizdas, tai ir slaptas gidas po 1930-ųjų Vilnių. Knygos pabaigoje pateikti paaiškinimai leidžia iš naujo pažvelgti į pasakojimą, o smalsuoliams tai puiki paskata tyrinėti toliau. Kažin kiek turime knygų vaikams, kurios taip nepastebimai, taip neįkyriai išplečia akiratį? Gal pasidalintumėte savo atradimais?

Smulkmenos, bet…

Užkoduota informacija. Ž. Miežytės knygelėje po siužeto vingiais paslėpta nemažai kultūrinių ženklų. Pažintis prasideda nuo Jano Bulhako fotografijų albumo „Vilnius“ (tritomį 2011–2013 metais išleido Lietuvos nacionalinis muziejus). Lėkdami paskui berniuką ir šunį Vilniaus gatvėmis sutiksite ne vieną žymų žmogų, pajausite 1930-ųjų miesto pulsą. Ir visa tai itin subtiliai užkoduota. Taškas už išradingumą.

Apdovanojimas. Kūrinys laimėjo trečiąją premiją Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Taškas už įvertinimą.

Apie autorę. Ž. Miežytė ne tik rašo ir piešia, bet ir trimitu groja, ir tradiciniais amatais domisi, ir keliauti mėgsta… Taškas už platų akiratį.

Reklama