Visi įrašai (Pele Mama)

Įkliuvę į labirintą: sekant Pjero ir Karmen pėdomis

Pavadinimas: Pjeras labirintų detektyvas. Įdomioji dangaus pilies byla (Orig. Pierre The Maze Detective: The Curious Case of the Castle in the Sky)

Autorius (- ė): Hiro Kamigaki

Vertėjas (- a): Apkabink mėnulį

Iliustruotojas (- a): Hiro Kamigaki ir IC4DESIGN

Serija: Pjeras labirintų detektyvas

Leidykla: Apkabink mėnulį

Metai: 2020

Puslapiai: [36]

Šis tas apie raizgalynių knygas

Nei seniai, nei nelabai, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, vokiečių iliustratorius Ali Mitgutsch sugalvojo raizgių paveikslėlių knygas arba raizgalynes. Enciklopedijose šios knygos apibūdinamos kaip paveikslėlių knygų atmaina, kuriose nėra arba beveik nėra teksto, o istoriją pasakoja iliustracijos. Vokiškai tokioms knygoms pavadinti yra net specialus terminas Wimmelbuch arba Wimmelbilderbuch. Neretai raizgalynių knygose yra užduotys, pavyzdžiui, surasti paslėptus objektus.

Tose pačiose enciklopedijose rašoma, kad raizgalynių knygos skirtos smalsautojams nuo pusantrų metų iki… Tiesą sakant, amžiaus ribų raizgalynių knygoms nėra. Jas gali tyrinėti ir maži, ir dideli, jei tik turi noro, yra akyli ir pastabūs. Dažnai raizgalynių knygų formatas didesnis už įprastą paveikslėlių knygų formatą, o raizgalynės, skirtos mažyliams, spausdinamos ant kartono. Jose ne tik detalių, bet ir atvartų būna mažiau. Užtat vyresnėliams skirtose raizgalynėse detalių tiek, kiek žvaigždžių danguje. Na gerai, gal ne žvaigždžių. Bet bent jau tiek, kiek plaukų ant galvos, tai tikrų tikriausiai!

Apie seriją: Pjeras labirintų detektyvas

Tokios šiek tiek ūgtelėjusiems peliukams yra Hiro Kamigaki raizgalynių knygos apie Pjerą, labirintų detektyvą. Leidykla „Apkabink mėnulį“ lietuvių kalba išleido jau dvi dalis: „Pjeras labirintų detektyvas: dingusio labirinto akmens pėdsakais“ (2018) ir „Pjeras labirintų detektyvas: įdomioji dangaus pilies byla“ (2020). Pelė interneto platybėse užmatė ir trečią šios serijos knygąPierre The Maze Detective: The Mystery of the Empire Maze Tower, gal ir ji kada nors pasirodys lietuviškai?

Tad susipažinkite. Pjeras – labirintų detektyvas. Kodėl labirintų? Ogi todėl, kad visos bylos, kurių jis imasi, kaip nors su labirintais susijusios. Kad jas išnarpliotų, Pjerui tenka ne vieną klaidų miesto gatvių, pastatų, kanalų knibždėlyną įveikti. Detektyvą visur lydi jo ištikima draugė Karmen. O visų bėdų kaltininkas dažniausiai būna Ponas X arba kokie nors su šiuo tipeliu susiję asmenys.

Kaip Pjeras gauna bylas? Kaip ir visi tikri detektyvai: kas nors paprašo pagalbos, jis pat susidomi neįprastu įvykiu arba tiesiog atsiduria pačiame įvykių sūkuryje! O tada belieka padus pasipustyti ir lėkti klaidžiais labirintais paskui sprunkančius piktadarius.

Pjero nuotykiai mažų mažiausiai nutrūktgalviški! Juk bylos, kurių detektyvas imasi, gali nulemti miesto ar net pasaulio likimą! Jei skaitydami šią apžvalgą netveriate kailiu, kaip norite leistis į nuotykius kartus su Pjeru, peliukai įspėja, kad teks skaityti ne raideles, o iliustracijas. Jų knygoje tėra penkiolika (jei skaičiuosite atvartais), bet jei piešinėliais ar detalėmis… Nuotykių, istorijų, įvykių, veikėjų čia gyvas galas, tik spėk dairytis ir šniukštinėti.

Turbūt jau supratote, kad knygų apie Pjerą, labirintų detektyvą, varikliukas yra iliustracijos, o ne detektyviniai pasakojimai. Pastarieji tėra tik punktyrai, nurodantys įvykių seką, trumpai supažindinantys su atvartuose vaizduojamomis iliustracijomis. O jos toookios!.. Pliumpteli į vieną ir pamiršti viską aplinkui: nueiti pavalgyti, kambarį susitvarkyti ar dantis išsivalyti…

Paskui dingusį labirinto akmenį ir klajonės po dangaus pilį

Kai pasirodė pirmoji raizgalynių knyga apie Pjero nuotykius lietuviškai („Pjeras labirintų detektyvas: dingusio labirinto akmens pėdsakais“), Pelė ilgai trypčiojo nesiryždama pulti į jos pasaulį. Tokia graži, tokia detali, tokia užburianti ir tokia tamsi… Pelei nė dideliausi akiniai nepadėjo atrasti labirintų smagumo ir iliustracijų gražumo. Tamsi paveikslų spalva užgoždavo detales, viską sujaukdavo į taškučių ir brūkšnelių jukinį ir Pelė nuleisdavo letenėles. Užtat Gudrutis net pasispygaudamas nardė po paveikslus ir krimto užduotis.

Antroji dalis („Pjeras labirintų detektyvas: įdomioji dangaus pilies byla“) pasirodė žymiai šviesesnė, piešiniai aiškesni, tad Pelė visa galva, letenom ir uodega pasileido paskui Pjerą ir Karmen. Pelių namuose kelis vakarus vyko aistringos lenktynės, kas greičiau išspręs užduotis, suras paslėptus lobius ir įveiks labirintus. Ir tik po įnirtingų varžybų būdavo sudaromos sąjungos ir paieškos tęsiamos bendroje komandoje.

Maži atradimai

Žemėlapiai priešlapiuose. Istorijose apie Pjerą labai greitai keičiasi aplinka, tiesiog šokinėjama iš vienos vietos į kitą: vienas atvartas name, kitas gatvėje, trečias kanaluose. Pelei, kuri iki kaulų smegenų yra skaitytoja (žinau, pati kalta) vis bandė kažkokią istorijos logiką suprasti, tad toks lėkimas visai galvelę susuko ir paklaidino. Užtat kiek buvo džiaugsmo, kai knygos „Pjeras labirintų detektyvas: įdomioji dangaus pilies byla“ priešlapiuose žemėlapį surado. Iškart palengvėjo lekiant paskui detektyvą.

Žaidimai ir užduotys. Knygose kalnai užduočių! Vienos kartojasi atvartas iš atvarto (surasti paslėptas žvaigždutes, lobių skrynutes ar pan.), kitos originalios, pritaikytos konkrečiai iliustracijai. Gali jos būti ir pieštos (surasti objektus pagal nupieštą pavyzdį), ir aprašytos (štai kad ir tokios: „Pranešimas apie dingusį vaiką. Ar padėsi jį rasti? Raudonų ir baltų dryželių marškinėliai; Geltona kepurė; Geltoni šortai; Rankose laiko geltoną vėliavėlę“). Tiems, kam visų užduočių bus per mažai, paskutiniuose puslapiuose dar saujelė papildomų pažerta. Na, o jei ir jų mažoka pasirodytų, nesunkiai galima prigalvoti naujų.

Mielos smulkmenos. Ilgai jaukinusi, Pelė knygas apie Pjerą taip įsimylėjo, kad kartais pati viena imasi po jas klaidžioti. Akis tai šen, tai ten užkliūva už smagių užrašų. Kartais būna taip netikėta, kad net pamiršta, kokio daikto ieškojo, ir ima akimis bėgioti per aprašinėtas sienas ar iškabas vis tyliai pakikendama. O atidžiau įsižiūrėjus, iliustracijose galima rasti paslėptų papildomų labirintų ar kitokių smagių netikėtumų. Štai kartą su Gudručiu labai džiaugėmės pamatę po gatves vaikštinėjančius dinozaurus. Gerai, kad jie ne visur išnyko.

Vietoj apibendrinimo

Pelių šeimai raizgalynės labai praverčia, kai ateina baisusis KĄ MAN VEIKTI? Įkritus į raizgalynių pasaulį veiklos užtenka kelioms valandoms. Gudrutis ugdosi pastabumą  ir kantrybę – juk surasti šį ar tą vilnijančioje paveikslėlių jūroje be šių savybių vargu ar pavyks. O kai akytės ir letenėlės pavargsta, galima duoti darbo liežuvėliams. Išsirenkame kokį nors personažą ar vaizdelį ir pasakojame apie jį istorijas. Pelė niekaip neatsistebi, ką Gudrutis sugalvoja.

Štai patys pasiklausykite: „O ta baltoji meška su akiniais nuo saulės iš tiesų visai ne meška. Tai užsimaskavęs šnipas!“ „O kodėl tu manai, kad tai šnipas, gal tai tik turistas iš tolimosios šiaurės?“ „Aišku, kad šnipas! Koks turistas tokiame karštyje su kailiniais vaikščiotų? O šnipui karštis tai vienas juokas. Juk jie mokomi būti ištvermingi…“

Kitos raizgalynių knygos lietuvių kalba

Lietuvoje ne taip jau dažnai leidžiamos raizgalynės, vos viena kas metus ar du. Be minėtų knygų apie Pjerą labirintų detektyvą, lietuvių kalba rasite Martin Handford knygų seriją apie Joną: „Surask Joną!“, „Surask Joną dabar!“, „Surask Joną! Nepaprasta kelionė“, „Surask Joną! Holivude“; Flu Hartberg „Pasiklydęs mieste“; Rotraut Susanne Berner „Ką žmonės veikia vasarą“, Anne Suess ir kelių kitų autorių knygų. Tiesa, daugelio jų teks ieškoti jau pas bukinistus, nes tiražai seniausiai išpirkti.

„Rašinuką“ remia gerų knygų knygynas „Patogu pirkti“.

Nėra padėties be išeities (Z. Zusta „Ūkė Pūkė randa išeitį“)

Pavadinimas: Ūkė Pūkė randa išeitį

Autorius (- ė): Zane Zusta

Iliustruotojas (- a): Evija Timma-Novika

Vertėjas ( – a): Audrius Musteikis

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2020

Puslapių skaičius: 48

Tad kas gi toji išeitis? Mažojo pelėdžiukė Ūkė Pūkė apie ją šiek tiek žino, bet dar nesupranta, kas tai yra:

Netrukus akys priprato prie tamsos, ir Ūkė Pūkė ėmė tyrinėti spąstus, į kuriuos buvo įkliuvusi. Dėžės viršuje atidarytas buvo tik vienas atvartas, ir kaip tik į šitą pusę pataikė Ūkė Pūkė. <…> „O tu pamąstyk kitaip, kūrybiškai… Ieškok išeities… Išlaisvink vaizduotę, nebūk suvaržytas rėmų…“ – Ūkė Pūkė buvo girdėjusi, kaip Kristupui ruošiant namų darbus kažką panašaus kartoja tėtis. „Kaip reikia mąstyti, kad neliktum įkalintas dėžėje, išliptum iš jos?“ – mėgino suvokti pelėdžiukė“. (p. 17)

Manasis Gudrutis visai kaip Ūkė Pūkė. Ar kaip pelėdžiukės draugas Kristupas. Ar kaip bet kuris kitas vaikas, kuriam dar neteko pačiam išnarplioti iškilusios problemos. Tad kaip jam paaiškinti, kas tas kūrybinis mąstymas, išeičių ieškojimas?

„Na, išeitis yra tarsi uždavinio sprendimo būdas,“ aiškinu. „Štai, tu mokaisi daugybos lentelę. Kiek būdų yra išspręsti daugybos uždavinį?“ „Vienas,“ net neabejoja Gudrutis. „Na, gerai, pagalvokim kartu. Vienas, kai visą daugybos lentelę moki mintinai ir spręsdamas uždavinį jau žinai, kad 3 x 2 yra 6. Ar taip?“ „Taip,“ pritaria peliukas. „O ką daryti, jei lentelės neišmokai? Negi nėra būdo išspręsti uždavinį?“

Gal ir yra, sutinka Gudrutis, tik jis to būdo nežino. „Tai čia ir yra išeitis, kurią reikia surasti,“ aiškinu. „Jei dar neišmokai daugybos lentelės iš trijų, bet jau moki iš dviejų, ar gali išspręsti uždavinį 3 x 2?“ Pagalvojo Gudrutis ir prisiminė, kad 2 x 3 yra 6, tai gal 3 x 2 taip pat 6?

„Puiku, vieną išeitį jau radai, nes panaudojai žinias. Ar dar kaip nors galima tą uždavinį išspręsti? Surasti kitą išeitį?“ Gudrutis nesugalvojo, bet Pelė jums pakuždės, kad pirmas skaičius reiškia, kas bus dauginama, o antras kiek kartų bus pakartotas pirmasis. Oj, skaitant suprasti labai sunku, bet verta užsirašyti ar nusipiešti tą mudu su Gudručiu ir padarėme, ir uždavinys iškart tapo paprastas ir aiškus: 3 + 3 = 6. Pirmąjį skaičių (3) sudėjome (pakartojome) 2 kartus: 3 + 3. Štai dar vienas uždavinio sprendimo būdas.

Kaip manote, ar būtų ir daugiau sprendimo būdų? Žinoma! Juk galima atsakymą surasti daugybos lentelėje, suskaičiuoti skaičiuotuvu, pasiklausti draugo ir t.t. Tik Gudručiui apie šiuos sprendimo būdus Pelė šįkart nutylėjo.

„Ieškoti išeities, tą ir reiškia nenuleisti rankų, pasitelkti žinias, rasti sprendimo būdą“, pabaigiau aiškinti. Štai taip netikėtai knyga, kurioje nėra nei vieno žodžio apie matematiką, padėjo išpainioti keblią Gudručio problemą, kaip naudotis daugybos lentele.

Visa ši istorija vyko pavasarį. Nuo to karto knygelės idėja ir Ūkės Pūkės išmintis peliukų namuose dažnai prisimenama. Mat būna dienų, kai įsėlina tinginiukas. Tada visi namų darbai tampa neišnarpliojami ir mažam peliukui savarankiškai neįveikiami. Tada vėl tenka prisiminti Ūkės Pūkės nuotykį ir „kitokį“, kūrybišką mąstymą. Gal ir sunku tuo patikėti, bet namuose ima dėtis stebuklai.

Nors pagrindinė knygos mintis sukasi apie išeičių ieškojimą, šalia jos tarsi gėlių darželyje prisodinta ir daugiau puikių idėjų: jei aplinkybės nepalankios ir jų negali pakeisti, keisk požiūrį; arba visas bėdas įveiksi tada, jei nepulsi jaudintis, viską ramiai apgalvosi; ar jei pats nerandi išeities, nesigėdink paprašyti pagalbos ar patarimo. Šalia didžių idėjų jaukiai įsitaisiusi kasdiena beria savo išmintį: nečiuožinėti turėklais, valytis dantis, nesipešti su broliu… Nemanykit, kad tai kažkokia filosofinė ar didaktinė knyga. Tiesiog Pelė jau seniai skaito ne tik eilutes, bet ir tai, kas tarp jų sudėta.

(Ne)smulkmenos

Pelės atradimai

Knygoje raidės didelės, skyriai vidutinio ilgumo, daug puikių didelių iliustracijų. Pelės nuomone, knyga labai tinka šiek tiek prakutusiems skaitytojams. Tokiems, kurie iš paveikslėlių knygų jau išaugo, bet ilgų, juodai baltų knygų tekstų dar neįveikia.

Gudručio pastebėjimai

Juk tai serija! Mažąją pelėdžiukę Gudrutis pažįsta iš knygelės „Ūkė Pūkė grįžta namo“. Joje yra lėlių teatras su lėlėmis, o knygelėje „Ūkė Pūkė randa išeitį“ pridėta dar viena lėlė. Bus galima viską sujungti ir žaisti kartu. Gudrutis nežino kaip tai vadinama, bet knygos pabaigoje yra tokie keisti piešinėliai, kurie moko žvelgti kitaip. Peliukui jie labai patiko. Jei vartysite knygą, būtinai apžiūrėkite optines iliuzijas.

Mažųjų jutūberių nuomonė apie knygą „Ūkė Pūkė randa išeitį“.

Draugystė, kurios pavydėjau (M. G. Leonard „Vabalų berniukas“)

Pavadinimas: Vabalų berniukas (Orig. Beetle Boy)

Autorius (- ė): M. G. Leonard

Vertėjas (- a): Ina Rosenaitė

Iliustrarorius (- ė): Julia Sarda

Leidykla: Baltos lankos

Metai: 2017

Puslapių skaičius: 288

Dalis: I

Kelionė visada prasideda taip pat: ant kelių nauja knyga, šalia atversta užrašinė, galima leistis į nuotykius. Verti puslapį po puslapio, nuotykį po nuotykio, kažką paskrebeni į užrašinę, tada vėl puslapis po puslapio. Ir baigiasi daugmaž taip pat: knygą užverti, o užrašinėje lieka pastebėjimai, citatos, įspūdžiai, – kelionės po fantazijos šalis prisiminimai.

Apie M. G. Leonard „Vabalų berniuką“ Pelės užrašinėje tik septyni įrašai. Septyni!!! Įprastai jų būna bent triskart daugiau! Bet klysta tie, kurie mano, kad įrašų kiekis proporcingas knygos kokybei. Jei jų mažai, vadinasi Pelei nebuvo kada rašyti, nes daugiau nieko nesinorėjo, tik skaityti, skaityti, skaityti. O jei skaitai neatsiplėšdamas, tai jau pliusų pliusas.

„Vabalų berniukas“ primena trilerį (o tokių vaikams būna?). Daug veiksmo, greitai keičiasi įvykiai, kvapą užgniaužęs lauki, kas bus toliau, o tada… Bet ne strimgalviais lekiantys nuotykiai Pelę sužavėjo. Dabar negalėtų nei vieno atpasakoti, užtat valandų valandas kalbėtų apie tris vaikus ir juos siejančią draugystę:

<…> jie buvo skirtingi kaip vanduo ir žemė, bet neišskiriami, kokie tik gal būti draugai. Jie užbaigdavo vienas kito sakinius ir kalbėjosi žvilgsniais. Darkus niekada neturėjo tokio draugo, nes nemokėjo kalbėtis apie tai, kas jo mintyse (p. 27).

Gera, kai suaugusias Peles knygos bent trumpai grąžina į nuosavą vaikystę. Gera, kai po nuotykiais randi dar šį tą. Pabaigai paskutinis įrašas iš užrašinės: Gili. Skaityti lengva ir smagu. Tarsi valtele irtis ežeru: taškaisi, žaviesi atspindžiais vandenyje, šildaisi saulėje. O po nuotykiu visa neaprėpiama gelmė. Tik išdrįsk į ją leistis.

Smulkmenos, bet…

Knygos gale yra žodynėlis. Kai visa istorija sukasi apie vabalus (mokslo patobulintus vabalus!) sunku išsiversti be specialių žodžių: antsparniai, bestuburiai, facetinės akys, DNR ir daugelio kitų. Taškas už paprastą, bet efektyvų būdą neatsitraukiant nuo pasakojimo užkaišyti žinių spragas.

Įsimintinos frazės. Skaitant po ranka verta turėti užrašinę. Jei neįkrisite į nuotykius taip, kaip Pelė, rasite ne vieną išsirašymo vertą eilutę: vien tai, kad žmogus jaunas, dar nereiškia, kad jam stinga smalsumo, užsispyrimo ir smarvės padaryti tą patį, ką daro suaugusieji (p. 17). Taškas už išmintį, kurią norisi išsaugoti.

Trilogija. Džiaugiuosi (o taip būna labai retai), kad knyga turi tęsinius: „Vabalų karalienė“, „Vabalų mūšis“. Gal nenuvils?

Kaip (ne)tapti piratu? (M. Palanga „Dūzgė ir baltieji piratai“)

Pavadinimas: Dūzgė ir baltieji piratai

Autorius (- ė): Mažvydas Palanga

Iliustruotojas (- a): Silva Jankauskaitė

Leidykla: Akademikai

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 180

Pelė jaučia, kad pastaruoju metu prarado gebėjimą giliau ir atidžiau pažvelgti į knygą. Gal dėl to nuolatinio dūzgimo šalia? O apie rišlių tekstų (ką ten tekstų, net minčių nuosekliai nesudėlioja) rašymą, gali tik pasvajoti. Tad atsiprašau tų, kurie mėgsta vientisumą ir nuoseklumą. Dėl dūzgiančio aplinkos fono kurį laiką dalinsiuosi tik pabirais įspūdžiais.

Tikiu, kad apie Dūzgę ir jos nuotykius jau esate girdėję: prieš porą metų pasirodžiusi knyga „Dūzgė ir pavojinga informacija“ sulaukė tęsinio „Dūzgė ir baltieji piratai“. Tiesa, gal ne visai tikslu antrąją knygą tęsiniu vadinti. Abiejose knygose veikia tie patys veikėjai, jie vis dar pilni idėjų, kurių įgyvendinimas ne visada pavyksta taip, kaip planuota. Kiekvienos istorijos pabaigoje yra žodynėlis, aiškinantis sunkesnius žodžius. Daugiau šių knygų niekas nesieja, tad jų nebūtina skaityti paeiliui – jos visiškai savarankiškos.

Nors knygos sukurtos pagal tą patį modelį, skirtumų jose taip pat nemaža. Pirmoji tarsi įvadas į informacinį pasaulį (naudojimosi internetu taisyklės, informacijos rinkimas, jos patikimumo tikrinimas ir t.t.). Kažkur po šiuo pažintiniu knygos turiniu slypi šiuolaikinių vaikų kasdienybė ir šmaikščios pastabos apie gyvenimą informacijos amžiuje.

Užtat antroji knyga „Dūzgė ir baltieji piratai“ skirta vienai – piratavimo – temai. Kokie dar piratai šiais laikais? Tie, kurie nesusimokėję ir dar be sąžinės graužimo naudoja patys (o blogesni dar ir su aplinkiniais dalinasi, aišku ne už dyką) kitų žmonių sukurtais darbais: filmais, knygomis, muzika, nuotraukomis… Kitaip sakant, pažeidžia kitų žmonių turtines ir neturtines autorių teises.

Kas tos autorių teisės ir kodėl apie jas reikia kalbėti vaikams? Todėl, kad su jomis susiduriame kasdien: referate panaudoję paveikslėlį iš interneto; nusikopijavę knygos skyrių; parsisiuntę „nemokamą“ filmą. Dažnai net nesusimąstome, kad pirataujame – juk esame taip įpratę, taip elgiasi visi, apie tai niekas nesužinos, niekas nesakė, kad tai draudžiama… Ir taip elgiasi ne tik vaikai, bet ir suaugę.

Knygoje aptarta visa kupeta atvejų, pasitaikančių kiekvieno mūsų kasdienybėje. Plačiai, bet paprastai. Aiškiai ir šmaikščiai. O svarbiausia – nenuobodžiai! Tad pasiaiškinimas „nežinojau“, „niekas nesakė“, „nesupratau“, nebetenka galios. Beje, ar girdėjote, kad nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia?

Be to, kad iš M. Palangos knygų galima pasisemti išminties ir žinių apie gyvenimą sudėtingame informacijos pasaulyje, Pelei šios knygos patinka dėl nuotykių (et, galėtų jų būti daugiau). Ir dėl šaunios pagrindinės veikėjos, kuri turi galvą, o ne kopūstą ant pečių. Dar dėl šaržuoto visuomenės vaizdavimo, kai smagiai krizeni iš aprašomų situacijų, nes jose atpažinai ne tik kaimynus, bet ir save. Ir dėl to, kad etiško elgesio pamokos visai neįkyrios, juk apvilktos nuotykio ir juoko rūbais. Ach, ir žinoma, kad iliustracijos! Minimalios, bet taiklios. Šįkart spalvotos (o tai labai svarbu Gudručiui, nes jam spalvotos iliustracijos palieka didesnį įspūdį nei juodai baltos).

Būtų viskas, bet reikia ir minusus pavardinti. Pelei kliuvo praleistos raidės ir kiti korektūros riktai. Žinau, kad yra žmonių, kurie į tokias smulkmenas žvelgia kaip į dulkes ant baldų. O Pelę ojojoj kaip erzina tos dulkės. Taip pat Pelė turi vilties, kad kada nors apie Dūzgę pasirodys ne trumpų istorijų rinkinys, o ilga nuotykių knyga su užuomazga, kulminacija ir atomazga.

O dabar siūlau pakrizenti ir pasimokyti išminties kartu:

– Aš esu mokytoja metodininkė. <…>

– O ką reiškia mokytoja metodininkė? – paklausė Dūzgė. <…>

– Mokytoja metodininkė yra viena iš mokytojo kvalifikacinių kategorijų. Jų yra keturios: tiesiog mokytojai, tada vyresnieji mokytojai, po jų mokytojai metodininkai, o aukščiausia kategorija yra mokytojai ekspertai. <…>

Aišku buvo tiek, kad naujoji mokytoja nebuvo aukščiausios kategorijos mokytoja. Kitaip ji save vadintų mokytoja eksperte. Ar tai buvo gerai, ar blogai, Dūzgė kol kas neturėjo nuomonės. Ankstesnė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja save vadino tiesiog mokytoja. Ir ji buvo gera mokytoja. <…> (p. 110-111).

2020 m. Vilniaus knygų mugė: norai ir atradimai

Važiuoti į knygų mugę – reikalas rimtas. Mažų peliukų kojytės greitai pavargsta, akys nori visko, o… Oj, bet apie tai jau pernai pasakojau. Šiemet peliukų pasiruošimo planas toks pat, tik norų sąrašas dar chaotiškesnis. Bet apie norus vėliau. Kol seilėtekiu nepaspringom visko daug norėdami, būtina papasakoti apie mažus šių metų knygų mugės atradimus. (Chi, chi, chi, Pelė buvo be peliukų išsprukusi, tad spėjo viską apžiūrėti anksčiau).

Kai keliauji su mažais peliukais, būtina rasti ramų kampelį, kuriame ne tik kojeles galėtum pailsinti, bet ir užkrimsti, įsigytas knygeles pavartyti, su draugais paplepėti. Tokių erdvių knygų mugėje labai trūkdavo (arba mes jų tiesiog nebuvom atradę!). Šiemet poilsio akimirkoms ar smagiems susibūrimams vaikų salės (4 salė) kairiajame gale yra gan nemažai vietos paskirta. Akademinių leidyklų salės (3 salė) kairiajame gale taip pat galima rasti vietelės uodegėlėms patupdyti.

Nepadariusiems namų darbų, verta užsukti į informaciją pasiimti renginių programos ir mugės planų. O tada keliauti į IBBY Lietuva stendą, kuriame išvysite vertingiausių 2019 metų lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams parodą. Pastebiu, kad nebe pirmus metus Pelė susidaro vos ne identišką norimų knygų sąrašą… Beje, šiame stende sutiksite ne vieną vaikų literatūros mylėtoją, kurie mielai patars, rekomenduos, plačiau papasakos apie naujas ir senas vaikų literatūros knygas. Patikėkit, jie viską žino!

Prakalbus apie sąrašus, be to, kas sukrauta IBBY Lietuva stendo lentynose, štai jis didysis, chaotiškas ir visiškai subjektyvus peliukų sąrašas.

LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Lietuvių mįslės. Rinktinė / sudarė ir parengė Aelita Kensminienė. LLTI, 2018. – 512 p.

Rimtas mokslinis veikalas, į kurį sudėta apie 900 mįslių. Jei minsime kasdien po vieną, o savaitgaliais ilsėsimės, tai net tris metus turėsime ką veikti!

Alma littera

Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis / Indrė Pavilonytė; iliustravo Martynas Pavilonis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 72 p. iliustr.

Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis / Indrė Pavilonytė; iliustravo Martynas Pavilonis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 72 p. iliustr.

Uhu! Na kas nenorėtų susipažinti su šiais paslaptingais padarais? Girdėjom, kad visi labai giria šias knygeles. Būtina pavartyti ir patiems įsitikinti! Beje, knygos pateko tarp 10 kinematografiškiausių knygų. Gal ir filmuko sulauksime?

Žinianešys / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 160 p.

Sūnus / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 320 p.

Jei pernai norėjom „Mėlynos sruogos“, tai šiemet tiesiog būtinos naujos „Siuntėjo“ dalys!

Šiltnamis / Vytautas Varanius. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p.

Jei buvote IBBY Lietuva stende, turėjote ją pastebėti. Knyga laimėjo paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Šio konkurso laureates ne tik Pelė, bet ir paaugliai (Pelė matė savom akim ir girdėjo savom ausim) mielai graužia. „Šiltnamis“ taip pat pateko tarp 10 kinematografiškiausių knygų.

Nieko rimto

Klampynių kronikos 2. Neramios dienos / Neringa Vaitkutė. – Vilnius: Nieko rimto, 2020.

Šios autorės knygas peliukai įsimylėjo nuo pirmo žodžio! Net pasišokėdami plojo, kai pernai N. Vaitkutę karūnavo metų autore vaikams. Tai žinoma, kad labai labai laukiam ir norim naujos knygos!

Brunas / Selemonas Paltanavičius; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 96 p. iliustr.

Kol kas tegalim pasakyti, kad labai graži knyga, kuri prašosi vartoma ir skaitoma.

Upė, tekanti atgal / Jean-Claude Mourlevat; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė; iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė-Gervienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 240 p. iliustr.

Pelę knygos ištrauka sužavėjo. Net niežti kailiuką kaip norisi perskaityti visą knygą!

Tikra knyga

Šios leidyklos knygų peliukai amžinai alkani! Tikiu, kad jas matėte ir IBBY stende. O jei jos yra ten, reikia ir peliukams.

Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai / parašė Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė; nupiešė Lina Itagaki. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. – 60 p. iliustr.

Kas yra upė? / Monika Vaicenavičienė; vertė Dominykas Norkūnas. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. – 42 p. iliustr.

Ypatingas / Modesta Jurgaitytė; iliustravo Rasa Jančiauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. – 40 p. iliustr.

700 eilučių

Auksinis narvelis / Anna Castagnoli; iliustravo Carllo Cneuto; vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: 700 eilučių, 2020. – 56 p. iliustr.

Knyga toooookio gražumo, o istorija toooookio gilumo!

Aukso žuvys

Atgal į Vilnių. Grafinis miesto metraštis / Justinas Žilinskas; iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas. – Vilnius: Aukso žuvys, 2020. – iliustr.

Istorija apie Vilnių. Smagiai parašyta Justino Žilinsko. Komiksais paversta Povilo Jankūno. Ar reikia? Taip! Taip! taip!

Gatvių susitikimai. O kas, jeigu Vilniaus gatvės šnekėtųsi? / Agnė Ulytė; iliustravo Monika Vaicenavičienė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2020. – iliustr.

Nejau nesmalsu apie ką tos gatvės šnekasi? Pelei smalsu. Peliukams irgi gali būti smalsu, jei įdomiai papasakosi. O kaip papasakosi, jei nežinosi?

Sukeistas / Kotryna Zylė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2019. – iliustr.

Ir žinoma, kad „Sukeistas“. Jei dar nieko apie šią knygą negirdėjot – patys kalti. IBBY stende tikrai stovi, dalyvauja metų knygos rinkimuose. Tik čiupkit ir neškitės! O dar geriau – su autografu. Autorė Kotryna Zylė – bent tris dienas žada būti knygų mugėje.

Debesų ganyklos

Pasaiba ir receptų vagys / Dangolė Kandrotienė; iliustravo Jurgita Rancevienė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. – 160 p. iliustr.

Taip, taip, šis padūkėlis padauža jau atsikraustė ir į peliukų namus! Norim Pasaibos autografo. Autorės irgi!

Žodžių sąrašas / Patricia Forde; iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019 – 320 p. iliustr.

Vat šitą knygą Pelė jau skaitė. Ir namuos lentynoje turi. Į sąrašą įdėjo todėl, kad ir jūs žinotumėt, kad ji labai gera.

Sąrašus galima tęsti iki… Bet namai ne guminiai. O jūs bėgdami nuo stendo prie stendo ir ieškodami pačių nuostabiausių ir įdomiausių knygelių, nepamirškite, kad knygų mugėje veikia nuostabios dirbtuvėlės vaikams! Vien į jas užsukus galima visą dieną praleisti. O kur dar renginiai, susitikimai su autoriais??? O jei dar akis nuo sąrašų pakelsite, visokių stebuklų išvysite. „Lieparo“ stende stovi pasakų namelis, pro jo langelį bobutė pasakas seka, vištelė snapą kaišioja, voveriukas landžioja. „Debesų ganyklose“ oro balionas į dangų kyla, aplink jį nuolat Pasaiba sukiojasi, autografus dalina, saldainiais vaišina. „Domicus Lituanus“ palubėje sūris kabo, o „Tyto Alba“ į dangų popierinius lėktuvėlius lakdina…

Smagių akimirkų! Labai laukiame Jūsų įspūdžių ir patys skubame į skaitymo šventę!

Vaikai, virtę šeimų maitintojais (D. Ellis „Maitintoja“)

Maitintoja_Deborah_Ellis

Pavadinimas: Maitintoja (Orig. The Breadwinner)

Autorius (- ė): Deborah Ellis

Vertėjas (- a): Diana Gancevskaitė

Leidykla: Aštuntoji diena

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Kukli išore, turtinga vidumi. Kai knygyne stovi prieš lentynas, nuo grindų iki lubų prikrautas knygų, D. Ellis „Maitintojos“ gali ir nepastebėti. Kukli spalvomis, dydžiu, net puslapių skaičiumi. Gal leidėjai vadovavosi liaudies išmintimi, kad gera prekė pati save giria? Keturi tarptautiniai apdovanojimai, išversta daugiau nei į 25 kalbas, o pasaulyje kopijų parduota tiek, kad kiekvienam Lietuvos gyventojui užtektų po vieną. Bet ne apdovanojimai, vertimai ar parduotų kopijų skaičius paperka skaitytoją. Įkvėpęs ties pirmu puslapiu, iškvėpi tik ties paskutiniu.

Viršelio citata. Jei knygyne pasiseks rasti „Maitintoją“, būtinai perskaitykite citatą ant ketvirto knygos viršelio. Na gerai, šiek tiek pacituosiu čia: Pro šalį ėjo vyrai, pažvelgdavo žemyn į ją ir toliau pėdino savais keliais. Ji užsinorėjo būti su čadra, kad galėtų po ja pasislėpti. Buvo tikra, kad kas nors vis tiek sustos, bes į ją pirštu ir sušuks: „Mergiščia!“ Štai apie ką kalbėjau, sakydama, kad iškvėpi tik ties paskutiniu puslapiu. Kad užsimanytum atsiversti knygą, pakanka tų kelių sakinių, dėl kurių galvoje kažkas cinkteli ir užima kvapą. Kodėl Parvana norėjo virsti nematoma?

Kas tokia Parvana? Pagrindinė knygos veikėja. Jai vienuolika, gyvena su mama ir tėčiu, vyresniąja seserimi Nurija ir dviem jaunėliais: sesute Mariam ir broliuku Ali. Parvana tokia, kaip ir daugelis vienuolikamečių. Ji mėgsta žaisti su draugėmis, pešasi su vyresniąja seserimi, kartais nenori daryti to, ko prašoma. Kartais būna pavargusi, pikta ir išsigandusi. Bet dažniausiai yra draugiška, supratinga, užjaučianti. Skirtumas tik toks, kad Parvana gyvena šalyje, kurioje siaučia karas. O ten, kur karas, vaikai rūpinasi, ne ką šiandien veikti, o kaip išgyventi. Tą padaryti gali, jei atsisakai kasų, apsivelki brolio rūbus ir virsi… berniuku.

Dežavu jausmas. Kas žino apie Malalą Yousafsai (jauniausią Nobelio taikos premijos laureatę), patirs dežavu jausmą. Taip, Malalos ir Parvanos paveikslai, aplinka, kurioje gyvena, ir daugelis kitų detalių yra panašios. Tik Malala tikra, o Parvaną autorė sukūrė iš visų mažųjų malalų, gyvenančių karo zonoje. Kas apie Malalą negirdėjo, kartu su Parvana pravers duris į mitais, stereotipais ir „mano puseserės draugo sėsė sakė, kad jos pažįstama…“ pasaulį. Pelę jis nustebino – per daug buvo prisiklausiusi „kažkas pasakojo, kad kažkam“ istorijų.

Įsimintiniausia knygos vieta. Citata ant ketvirtojo knygos viršelio, ne tik įsimintina ar kurstanti smalsumą, bet ir nusakanti visą „Maitintojos“ esmę. Bet Pelei į atminties lentynas nugulė kita: Iki tol talibus ji buvo mačiusi tik mušančius moteris ir suimančius jos tėvą. Nejau jie taip pat jaučia širdgėlą, kaip ir kiti žmonės? (p. 75). Ar ne per daug vadovaujamės stereotipais, viską skirstome tik į baltą-juodą, gerą-blogą? Gyvendami savose dėžutėse nematome visumos, nesuprantame priežasčių, per dažnai dedame lygybės ženklą užmiršę, kad juoda juodai nelygu. Gaila, kad autorė šio epizodo neišplėtojo.

Savanaudiškiems peliukams. Kartais gerieji peliukai ima ir pamiršta, kad pasaulis nesibaigia ties jų nosytėmis: „Ką man veikti – neturiu nei vieno naujo žaislo!“; |Nenoriu į mokyklą – ten nuobodu!“; „Nesivilksiu šių rūbų – jie nemadingi!“; „Nevalgysiu šito – feee, neskanu!“. Jie nesuvokia, kaip gerai gyvena ir kiek daug visko turi. Nors „Maitintoja“ visai apie kitus dalykus, bet šios mažos kasdienės situacijos taip pat parodytos. Tik iš kitos barikadų pusės: žaislai ir gražesni rūbai seniai išparduoti, kad galėtum nusipirkti ryžių saujelę. O juos valgai jau… Tiesą sakant, nebeatsimeni, kada valgei ką nors kitą. Ir taip vėl norėtum eiti į mokyklą! Bet… Gal skaitydami savanaudžiai peliukai ir nepastebės, kad gyvena visko pertekę, sotūs ir laimingi, bet tai, kas paslėpta tarp eilučių, tarsi dulkelės nusės į atminties lentynas. Ir nė patys nepajus, kaip tam tikroje situacijoje dulkelės pažirs virsdamos darbais. Tokia rašyto žodžio galia.

Šis bei tas. Pasakojimas pirmuoju asmeniu būtų paveikesnis, įtaigesnis, bet turbūt autorė turėjo kitų siekių, rašydama iš trečio asmens perspektyvos. Dar norėtųsi, kad knyga būtų įvilkta kietais viršeliais, kad galėtum pastatyti į lentyną ir išsaugoti kartų kartoms. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dėl nedidelio formato ir minkštų viršelių knygą patogu nešiotis kartu. Gali skaityti kiekvieną laisvą minutę. Juk įkvėpęs ties pirmu puslapiu iškvėpi tik ties paskutiniu, o kiek laiko gali išbūti nekvėpavęs?

Citata pabaigai. Aš tenoriu vėl būti tiesiog vaikas. <…> Noriu sėdėti pamokose, o paskui eiti namo ir valgyti maistą, kurį uždirbo kas nors kitas. Noriu, kad tėvas būtų su mumis. Paprasčiausiai noriu įprasto nuobodaus gyvenimo (p. 117). Pelė nebeturi, ką pridurti. Nebent, kad tokios knygos Lietuvos vaikus pasiekia tik dėl suteiktos paramos. Labai tikiuosi, kad ji nenutrūks ir galėsime skaityti visus knygos tęsinius.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo II (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_2_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: II

Ji šviesi, šilta, saulėta, kvepianti vasara ir medumi. Ilgai sūpuota ir myluota, kaip ir jos sesės „Saulės spalvų poringės“. Ankstesnių dalių aptarimus, Pelės pasidžiaugimus ir pabubenimus galite susirasti štai čia. O dabar apie antrąją „Geltonos poringės“ dalį.

Ką joje rasite? Ogi visko! Mįslių mįslelių pribarstyta, patarlių prikaišyta, laumių, barzdukų, baubų, slibinų ir kitokių slaptingų padarų padermė aptarta, istorija pasekta ir dar pasaka apie dvi kaimynes pridėta. Grožio su kaupu, fantazijai nėra ribų, tik… Bet apie tai jau bubenau ankstesnėse apžvalgose.

Nors nelengva ši knyga, bet labai turtinga. Kviečiu po jos lobius pasižvalgyti ir pačius mažiausius smalsučius, ir paūgėjusius gudručius, ir vis dar iš vaikystės neišbrendančius suaugėlius. Kiekvienas pelių šeimos narys – nuo jauniausio iki vyriausio – šią knygą savaip skaitė ir vis kitus dalykus matė.

Mama Pelė kiekvienąkart tyrinėdama poringes pasijaučia už grūdą mažesnė prieš lietuvių kalbos didybę. Kiek dar daug reikia sužinoti, atrasti, patirti, mokėti ne tik klausytis, bet ir išgirsti! Išgirsti? Taip, nes išmokęs išgirsti, gali nuostabių atradimų padaryti. Ar kada susimąstėte, kodėl visuose Lietuvos pakampėse tarsi pėdomis pripėduota kaimelių, laukelių, miškelių ar kitokių vietelių, kurių pavadinimai krak-/krok-/krik- prasideda? Panašu, kad autorė atidžiai žvalgėsi, daug klausėsi, kol iš pabirų žodžių istorija apie Krakį Galtonakį susidėjo…

Kas jis toks? Ogi slibinas skraiduolis, itin retos padermės. Kartą, skrisdamas pro mūs šalelę, bumbtelėjo iš dangaus aukštybių žemėn. Daugel metų Krakis Geltonakis braidė po girias, tankumynus – vienur plynias ir duburius išgulėdamas, kitur kalvas ir kalnus sustumdamas, trečiur upes ir ežerus prižliumbdamas <…> (p. 59). O kai pagaliau atsitokėjo ir mūsų kraštus paliko, pilna Lietuva Krakio pėdsakų liko. Netikite? Ogi atsiverskite Lietuvos žemėlapį (p. 76–77) ir suskaičiuokite, kiek ten Krakų, Krakių, Kraklaukių ir kitokių slibino buvimo pėdsakų sužymėta. Stebuklingus laikus mūs kalba mena, ne kitaip. Gerai, kad dar yra gebančių ne tik jos skambesį išgirsti, bet ir išgirstus stebuklus mums papasakoti.

Istorija apie Krakį Geltonakį knygoje ilgėliausia, smulkučiu šriftu išguldyta. Mažiems peliukams savarankiškai sunkiai įveikiama. Bet net ir visai mažulyčiams yra ką veikti su šia knyga. Pasaka apie dvi kaimynes – antį ir vištą – trumpa ir paprasta. Tik Smalsutis dar neturi kantrybės klausytis, jam smagiau paveikslėlius tyrinėti, kartu su vištom kudakuoti, su antimis kreksėti, su viščiukais cypsėti.

Gudručiui mįslės patiko. Ar žinote, kur pasaulyje geltonos spalvos daugiausia? Ogi danguj, kur ugninis kamuolys diena iš dienos švyti! Su Gudručiu net neįtarėm, kad mįslių apie saulę yra devynios galybės! Gudrutis nebūtų gudrutis: greitai geltoną spalvą su saule susiejo ir įsigudrino visur šį atsakymą kaišioti. Bet ne visad pavyksta taip lengvai išsisukti. Ar žinote šias? Ant geltono rato šimtas važiuoja ir nesikrato (p. 25) arba lino avilys, lauke korys, aukso meška tą korį ėda (p. 25). Gudrutis nežinojo. Tiesą sakant, Pelė irgi. Jei ir jūs nežinot, būtinai pavartykit. Žiemos vakarai ilgi, bus ką veikti laukiant saulės sugrįžtančios.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

GELTONA_poringe_Petkeviciute_Varkalaite

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: I

Esu įsitikinusi, kad kalba, raštas ir knygos yra vieni didžiausių žmonijos stebuklų. Ir žmonės, kurie knygas kuria, man yra tikri stebukladariai. Tad nenuostabu, jog spirgu pasidalinti įspūdžiu ne tik apie knygą, bet ir tas, kurios šią geltonų stebuklų poringę nešiojo, supo, kol paleido savarankiško gyvenimo gyventi.

Iliustratorė Laimute Varkalaitė mane užkalbino knygų mugėje. Pamačius jos darbus tarsi žaibu iš giedro dangaus blykstelėjo, galvon trinktelėjo ir likau amžiams įsimylėjusi dailininkės kūrybą. Dabar ištikimai seku jos paskyrą Fb, visur patiktukus dėlioju – ir nieko čia nepadarysi, dėl visko akla meilė kalta. Tarp Laimutės iliustruotų knygų vaikams tuo metu buvo tik „Raudona poringė“. Labai parūpo man ją pavartyti. O tada antrą kartą žaibas iš giedro dangaus širdin trenkė. Tokio kalbos vingrumo, žodingumo, gyvumo ir pagavumo vienoje vietoje seniai neteko matyti. Tad ir Liudos Petkevičiūtės paskyrą ėmiau sekti.

Bet juk apie knygą rašyti turėčiau, ar ne? „Raudoną poringę“ atradau visai neseniai, tad ir geltonųjų sesių dvynių (o taip, yra net dvi „Geltonos poringės“ dalys) laukiau šiek tiek trumpiau, nei kiti, – tik kelis mėnesius. Pasisekė, ne kitaip. Dailininkė jas penkerius metus piešė, o kiek laiko autorė rinko ir tvarkė medžiagą net sunku įsivaizduoti. Nors kalbėti apie „Geltonos poringės“ dalis atskirai – nei šis, nei tas, bet ir kartu jas aptarti sunkiai išeina. Tad šįkart plačiau apie pirmąją dalį.

Turtinga ji ir iliustracijom, ir kalba, ir turiniu. O kartu sudėtinga kaip devyni pragarai. Toks pirmapradis gaivalingas chaosas, kurį bandant perprasti vis neviltin puldavau. Ilgokai dėl to bubenau, kol galiausiai ėmiau mėgautis po lašelį, po atvartą, po istoriją. Tad ir skaityti ją rekomenduoju labai lėtai, kiekvieną žodį išragauti, kiekvienu piešiniu pasidžiaugti.

Jau raudonoje poringėje visko buvo daug, o geltonoje – dar daugiau. Čia ir vingriai papasakotos legendos, padavimai, pasakos apie saulabrolius dvynius Ašvinus, apie Laumę Perkuvienę ir stebuklingą volungėlės dūdelę, apie gintarinius Jūratės rūmus, apie pralietas Saulės ašaras, čia ir paporinimai apie geltoną upę, kuri net jūros vandenis nudažo geltonai, apie geltonmedžius, apie biteles ir medų, apie raibuosius gintarus, apie… Et, visko neišvardinsi. Vien surinkti žodžių žodelyčių aruodai ko verti. Ne tik apie geltoną spalvą, kuriai ši knyga skirta, bet ir visa, kas prie geltonio prisiliečia. Daug ten visko yra. Gražiai, vingriai parašyta, daug aprėpta, plačiai ir giliai apimta. Kas netingės skaityti, žiūrėti, ieškoti, tas tikrai atras ištisą stebuklų pasaulį.

Šįkart baigiu, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo. Siunčiu autorėms draugišką kumštelėjimą į šoną ir pabubenimą dėl chaotiškos struktūros bei milijoną apkabinimų už meilę tam, ką darote. Antrosios dalies apžvalga jau netrukus. O aš jau laukiu kitos spalvos poringės. P. S. Laikau kumščius už mėlyną. O jūs?

Surask laikrodžio širdį – priversk ją veikti – išgelbėk pasaulį (P. Pullman „Laikrodžio širdis“)

Laikrodzio_sirdis_Philip_PullmanPavadinimas: Laikrodžio širdis (Orig. Clockwork or All Wound Up)

Autorius (- ė): Philip Pullman

Vertėjas (- a): Viltaras Alksnėnas

Iliustruotojas (- a): Peter Bailey

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 118

Phipipo Pullmano „Laikrodžio širdį“ (Alma littera, 2018) sugraužiau akimirksniu. Pelei ir storiausią knygą sukrimsti ne bėda, o čia tik 118 puslapių, šriftas didelis, gan gausiai iliustruota. Bet juk ne puslapių kiekybė knygos perskaitymo greitį lemia, ar ne?

Istorija pagavo nuo pirmųjų eilučių ir nepaleido iki pabaigų pabaigos. Žinote tą jausmą, kai verti puslapį po puslapio ir neturi nė minutės net arbatai pasidaryti? Istorija laiko įsiurbusi ir žinai, kad išsivaduosi tik tada, kai knyga bus perskaityta iki paskutinio taško… metrikoje, o po to ir ant ketvirtojo knygos viršelio. Tokios galios priežastis nusakyti nelengva. Po vieną jos atrodo menkos ir nereikšmingos. Tačiau kai veikia visos kartu…

Tą patį galima pasakyti ir apie knygos siužetą – bandysi atpasakoti, tik viską sugadinsi: banalu, kvaila, neatskleidžia knygos esmės. Ir jokiu būdu neskaitykite aprašymo ant ketvirto viršelio, kol neperskaitysite knygos. O jei jau tai padarėte, žinokite, kad ten tik pirmasis laiptelis į laikrodžio bokštą. Kad suvoktumėte knygos paslaptį, teks užkopti iki pat viršaus.

Šnekėti apie tai, kas genialu, nėra lengva. Tegali tik žioptelti ir pažerti asmenines priežastis. Tikiu, kad kiekvienas apie „Laikrodžio širdį“ turės vis kitų tobulai paprastų, mažų, bet svarbių pastebėjimų knygos galiai įminti, tad kviečiu pratęsti pradėtą sąrašą…

  • Pasakojimo būdas. Lėtas, neskubrus, primenantis vaikystėje skaitytas pasakas. Ne bet kokias, o tas, kai nugara laksto šiurpuliukai, kai bijai koją nuo lovos nukelti, nes… Vaikystėje Pelei V. Haufo pasakos buvo (ką ten buvo – tebėra) pačios pačiausios. „Laikrodžio širdis“ joms labai artima. Buvau šventai įsitikinusi, kad „Laikrodžio širdis“ yra labai sena ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą. Ką gi, jauniesiems skaitytojams 1996 metai, kai Philipas Pullmanas parašė šią knygą, gal ir gali atrodyti kaip senų senovė, Pelei jie buvo tik vakar. Užtat kūrinio dvasia tikrai primena haufiškus Tai tik įrodo, kad autorius tikras žodžių meistras.
  • Ir ne tik žodžių. Jis puikus pasakotojas. Išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos – taip pat meistrystė. Autorius puikiai žino, kada vieną siužeto liniją sustabdyti, o kitą pradėti, kada naują skyrių atversti, kada sugrįžti prie to, ką jau pasakojo, bet tarsi iš už kapo, kada visus galus sujungti ir vis tiek palikti užmintą mįslę. Ne veltui Pullmanui už kūrybą vaikams įteikta Astridos Lindgren atminimo premija.
  • Prakalbus apie žodžio meistrystę, būtina galvą nulenkti prieš vertėją. Ne kiekvienas sugebėtų išsaugoti „tą kažką labai seno“, o kartu pateikti taip, kad tai būtų knygos privalumas, o ne trūkumas. (Turbūt aiškinti nereikia, kad šiuolaikiniai vaikai, senovę užuodžia iš tolo ir nuo jos skuodžia neatsigręždami?)
  • Bet neapsigaukite skaitydami šias eilutes. Nors daug Pelė apie senovę kalba, pačios knygos struktūra labai moderni. Istorijai papasakoti naudojamas stalčiuko stalčiuky principas. Po tuos stalčiukus nevaržomai keliauja personažai ir pasakotojas. Žinoma, kaip ir dera tikram pasakotojui, jis visažinis, vis kiša savo trigrašį. Išmintingą. Paprastą. Gal nelabai būtiną, bet jei bandysi tuos intarpus praleisti, suprasi, kad be jų istorija kažkokia nebe tokia. O svarbiausia, kad jis ne tik paaiškina, bet ir naujų mįslių užmena! Ir pats nepajauti, kaip atsiverti naują skyrių…
  • Kalbant apie akimirksniu sugraužiamas knygas, tiesiog būtina paminėti, kad vienos sugraužiamos ir pamirštamos, kitos nugula į sąsiuvinius citatomis ir apmąstymais. Gal ir nesinorės „Laikrodžio širdies“ cituoti visur ir visada, bet kai ką užsirašyti tikrai verta: Princesė <…> buvo labai graži. Bet argi būna negražių princesių? Grožis – tai lyg princesių profesija (p. 54)…

O dabar estafetę perduodu jums. Žinoma, jei pakaks drąsos užkopti iki pat laikrodžio širdies.

Bolonijos vaikų knygų mugė 2019

20190403_085932
Bolonijos vaikų knygų mugės vartai

Kas skaito peliukų įrašus, žino, kad Mama Pelė pamišusi ne tik dėl knygų, bet ir dėl Vilniaus knygų mugės. Ir nieko čia nuostabaus, juk knygų mugė yra Kalėdos, pagardintos gimtadienio tortu! Šiemet Pelė Kalėdas su tortu šventė dukart: antrąsias Bolonijoje, kur karaliauja tik knygos VAIKAMS. Iš viso PASAULIO!

Džiaugsmo iki kaklo, nuovargio – irgi, įspūdžių kalnai, nuotraukų pilni telefonai, o viskam papasakoti kelių straipsnių nepakaktų. Tik apie ką Jums būtų įdomu klausytis? Gal apie tai, kad stenduose prie mažų staliukų sutūpę leidėjai ir agentai sudarinėja sandėrius su partneriais iš užsienio, kad susitikimui skiriamas pusvalandis, per kurį viena pusė stengiasi parduoti kuo daugiau, o kita – nepasimesti ir atsirinkti grūdus nuo pelų, kad dažnai būna pristatomas ir siūlomas pirkti ne pagamintas produktas, o tik leidinio koncepcija, kad…

Bolonijos muge (1)
Lietuvos stendas (fot. autorius Vytautas Kandrotas)

Bolonijos muge (2)
Derybos prie mažų staliukų (fot. autorius Vytautas Kandrotas)

O gal apie tai, kad įdienojus žmonių srautas tirštėja, galva sukasi nuo knygų, žmonių, susitikimų ir informacijos ir jei eisi užsigalvojęs gali netyčia įpulti į keistą virtinę. Jos pradžioje išvysi neramiai stypčiojančius, nekantriai į laikrodį besidairančius, gale – ramiai ant žemės pritūpusius. Kas knygą skaito, kas muzikos klausosi, kas plepa su kaimynais, o kas sąsiuvinyje eskizuoja. Tai iliustratoriai susirinkę į leidėjų paskelbtas portfolio darbų peržiūras laukia, kol jiems bus suteiktas kelių minučių šansas užkariauti pasaulį.

O gal apie miesto pulsą mugės metu? Net prašalaičiui aišku, kad pirmosiomis balandžio dienomis visas miestas gyvena vien muge. Nuomos kainos iškilusios, pirmoj dienos pusėj visi žmonių srautai juda iš stoties į mugę, antroj – atvirkščiai. Į autobusą spraudiesi tarsi į silkių statinę. Ir visai nesvarbu, kad kitas atvažiuos už minutės – tas irgi bus sausakimšas. Įsispraudęs supranti, kad tas kelias stoteles jis nė kiek neatlaisvės, nes visų tikslas tas pats. Užtat visiškai nereikia sukti galvos, kada išlipti ir kur eiti – tiesiog seki paskui bandą. Jei labai neramu, galima ir patikimesnį vedlį pasirinkti: atidžiai visus apžiūri ir išsirenki tokį, kuris turi kokį nors daiktą su muge susijusį. Tinka bilietai, programa, pakabukas su dalyvio kortele. Tada seki iš paskos pagarbiu atstumu…

Viename tokiame sausakimšame autobuse Pelė važiavo šalia garbaus amžiaus vyro. Plaukai surišti į uodegėlę, ausyje žibukas, rankose didelis A3 aplankas. Keleivis neramiai dairėsi pro langus, žvilgčiojo į laikrodį, vis prašė aplinkinių atlaisvinti praėjimą, nes jam tuoj lipti reikėsią, ir be galo saugojo didįjį aplanką. Kas jis? Tikėtina, kad dailininkas, vykęs į portfolio darbų peržiūras. Gal net ne vietinis, gal didžiajame aplanke vežąs nepakartojamą šedevrą, gal…

Sunku įsivaizduoti knygas vaikams be iliustracijų, tad nenuostabu, kad Bolonijos mugėje iliustratoriams skiriamas ypatingas dėmesys. Kas negali atvykti į portfolio peržiūras, gali mėginti laimę ant iliustratorių sienos. Tiksliau, sienų sienos, labirintų labirinto. Nelengva būti pastebėtam toj maišaty, tad patyrę ar atkaklesni iliustratoriai savo darbus iškabina keliose vietose, pageidautina – akių aukštyje. Tie, kas turi progą, sugrįžta papildyti ištuštėjusias vizitinių atsargas, prilipdyti atplyšusius plakatų kampus.

Kas dar mugėje vyksta be susitikimų, knygų ir talentų paieškų? Parodos, renginiai, autografų dalybos, pažinčių mezgimas, apdovanojimai… Iš minios kampučio ir Pelė plojo katučių Rasai Jančiauskaitei, kuri už knygos „Maži eilėraščiai mažiems“ iliustracijas Bolonijos mugėje pelnė diplomą. Gaila, kad Pelė itališkai mažai supranta. Parodoje, prie Rasos iliustracijų, tokia gyva diskusija vyko!

Et, visko nesurašysi. Kam dar įspūdžių nepakanka, gali nuotraukas Fb peržvelgti. Atsiprašau už kokybę, fotografavimo menas Pelei visai nepavaldus 😊