Kasmet Pelė svarsto, ar tebereikia sąrašų knygų mugei. Peliukai ūgtelėjo, kiekvienas turi savus pomėgius ir norus, tad ir knygas renkasi patys… Gal nebereikia?.. Bet Pelė nemoka be sąrašo po mugę vaikščioti – per daug pagundų. O ir sąrašo sudarymas tarsi ritualas, tarsi apžvalga, tarsi įžanga į begalinę šventę… Tad ir šiemet jis dėliojamas net už kelerius metus, dairomasi, kas buvo pražiopsota, ir kokios naujienos akį patrauks.
Taip… Kai sudarinėji sąrašą net už kelerius metus, baisu, kad jis neišsiplėstų iki begalybės. Tad perkračius užrašus, Pelė nusprendė, kad namų bibliotekos lentynas būtų puiku papildyti lietuvių autorių knygomis. Pastaraisiais metais pasirodė puikių kūrinių. Tad ir sąraše rasite knygas, kurias Pelė jau seniausiai nužiūrėjo į peliukų bibliotekos lentynas. Ir taip, jis be galo subjektyvus. Sąraše tik mylimiausi autoriai, iliustratoriai ar žanrai. Arba viskas kartu.
Aukso žuvys
Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką / Justinas Žilinskas; iliustravo Ūla Šveikauskaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2022. – 376 p. iliustr.
Net nežinau, kaip taškus sudėti, kodėl šios knygos taip norisi. Jų gyvas galas: mėgiamas autorius; komiksų stiliaus iliustracijos; nauja (bent Pelei taip atrodo) knygos tema lietuvių paauglių literatūroje – kelionė į vilčių ir svajonių žemę; sena ir patikrinta tema paauglių literatūroje – meilės išbandymas; pelnytas nemenkas kiekis apdovanojimų…
Kaukas Gugis ir sielų akmuo / Justinas Žilinskas. Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 360 p. iliustr.
Pirmosios dvi dalys apie kauką Gugį namų bibliotekoje sumaištį kelia: kada gi trečioji atkeliaus? Pelė žemai joms lenkiasi ir vis žada „netrukus“. Et, net jei tai būtų ne šaunios serijos naujausia dalis, o pavienė knyga, jos vis tiek į namų lentynas mirtiniausiai reikėtų. Juk mėgiamas autorius ir mėgiamas žanras.
Keliuonė. Įmink Šiaulius / Rimantas Kmita; iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas. Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 176 p. iliustr.
Pastaruoju metu komiksai ir grafinės novelės vienas po kito beldžiasi į peliukų bibliotekos duris. Ir mes mielai jų laukiame. Juk skaityti neprailgsta, iliustracijas tyrinėti smagu ir naudinga. O iš pažintinių dar ir žinių gauni. Mes jau ruošiamės į Šiaulius, o jūs?
Meko sodas. Apie Joną Meką, įkvėpimus ir plast / Jurga Vilė; iliustravo Miglė Anušauskaitė. Vilnius: Aukso žuvys, 2024. – 168 p. iliustr.
Jonas Mekas Pelę lydi nuo studijų. Ir jo dienoraščius sukrimto, ir poeziją išgliaudė. O čia plast, – prieš pat nosį, prieš pat knygų mugę, – ėmė ir komiksas atsirado. Ir kaip dabar ramiai gyventi?
Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė / Vytenė Muschick, Marius Marcinkevičius; iliustravo Lina Itagaki. Vilnius: Aukso žuvys, 2023. – 66 p. iliustr.
Ką žinau apie Albaniją, žuvis ar Sabihą Kasimati? Ogi apskritą nulį! Turbūt nerasčiau patrauklesnio būdo, nei komiksas, akiračiui praplėsti ir pakalbėti svarbiomis, bet ne lengvomis temomis.
Misteris Pinkmanas
Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę / Marius Marcinkevičius; iliustravo Lina Itagaki. Kaunas: Misteris Pinkmanas, 2023. – 218 p. iliustr.
Žinau, žinau. Ir vėl komiksas. Nieko negaliu padaryti, nes tai nuostabus būdas pasakoti istorijas. Visokiausias. O ši – apie drąsią mergaitę partizanę. O gal apie paprastą mergaitę, kuriai teko sunkūs išbandymai. Dar vienas patrauklus būdas pakalbėti su vaikais sunkiomis temomis.
Manote, kad viskas? Kur ten! Dėtų Pelė į krepšelį ir „Akmenėlį“ (M. Marcinkevičius ir I. Dagilė; Tikra knyga, 2020), tik tiražas jau išparduotas. Ir „Sukeistas“ (K. Zylė; Aukso žuvys, 2019), tik jos tiražas taip pat pasibaigęs. Ir dar šį, bei tą ir aną. Gerai, kad ir šį, ir tą, ir aną jau turim…
Sunku daryti įžvalgas, kai skaitai tai, ką tuo metu turi po ranka.
Tad tekalba už 2023 metus skaičiai.
Perskaityta 40 knygų, iš jų 29 vaikams ir paaugliams, 11 suaugusiesiems.
Keisti buvo metai, knygas graibiau iš visų pakampių: namų bibliotekos, darbo, ligoninės ir tų, kurie jas mielai skolindavo. Ačiū už bendrystę. Nuotraukoje tai, ką radau ir perskaičiau namų bibliotekoje.
Pieva. Virš galvos plaukiantys debesys. Po šonu knyga. Pelė Mama, tuomet dar visai peliukė, ir vėl keliauja nuotykiauti į nepažįstamus kraštus. Ir taip kiekvieną dieną. Ir kiekvieną vasarą.
Dabar Pelės Mamos vasara su knyga įgavo naują prasmę: skaityti su bendraminčiais, aptarti knygas, gauti rekomendacijų, pačiai jomis pasidalinti. Varžytis ir žaisti – juk taip daug smagiau!
Šiemet su Smalsučiu vasarą pasitinkame ligoninėje. Pasikarstėme ligoninės bibliotekėlės knygų lentynomis. Sudėliojom knygas pagal iššūkio užduotis. Džiaugėmės, kad net tūnant ligoninėje jį įveikti įmanoma. Liūdėjom, kad kai kurioms užduotims pasirinkimas nedidelis. Gerai, kad yra elektroniniai knygynai iš kurių knygos pristatomos net į atokiausius urvelius.
P. S. Sąrašą ir vėl sudarėme remdamiesi plačiojo interneto informacija, nuojauta ir šiek tiek patirtimi. Galėjome ir suklysti. Mielai pataisysime pastebėtas klaidas. Ir labai apgailestaujame, kad nepavyko knygų sugrupuoti pagal amžiaus grupes – nors laiko marios, patirties vis dar mažai.
Knygas išrikiavome pagal abėcėlinę autorių pavardžių rodyklę. Ir dar šiek tiek suskirstėme pagal temas.
P. P. S. Daugelis leidyklų ir elektroninių knygynų jau nurodo prie knygų rekomenduojamą skaitytojų amžių, tad šią informaciją galima pasitikrinti jų interneto svetainėse.
Perskaityk knygą, kurios pavadinime minimas vietovardis
Perskaityk knygą, kurios pavadinime minimas vietovardis. LSMU vaikų onkologijos skyriaus bibliotekėlė
Vietovardis – tikrinis vietos vardas, pavadinimas. Patiems mažiausiems peliukams knygų, kurių pavadinime yra vietovardis, suradome vos kelias. O štai vyresniems išsirinkti neturėtų būti sunku: atpažinai šalies, miesto, kaimo ar kitokį vietos pavadinimą, ir čiumpi skaityti. Beje, knygose rašoma ir apie išgalvotus pasaulius, o šie taip pat turi vietovardžius…
Realistinės knygos arba nuotykiai žmonių pasaulyje
Astas, V. „Salaspilis“
Axelsson, C. „Slaptoji mados agentė. Nusikaltimas Paryžiuje“
Boie, K. „Vasara Somerbyje“
Cicėnaitė, A. „Niujorko respublika“
Golabek, M.; Cohen, L. „Pianistė iš Vienos“
Holtei, Ch. „Skandalas Olimpijoje“
Kaltenis, G. „Alšis iš Alšėnų“
Kaunaitė, U. „Žmonės iš Alkapės“
Kvintas, S. „Sveikas, Vilniau!“
Lindgren, A. „Emilis iš Lionebergos“
Lindgren, A. „Lota iš Pramuštgalvių gatvės“
Lindgren, A. „Mes Varnų saloje“
Lindgren, A. „Padaužų kaimo vaikai“
May, K. „Sidabro ežero turtai“
Mickutė, L.; Babilaitė, I. „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“
Paltanavičiūtė, S. „Meksika Marija. Indėnės mištekės istorija“
Vilė, J.; Itagaki, L. „Sibiro haiku“
Zarembaitė, I. „Juodavandeniai“
Fantastinės knygos arba neįtikėtini nuotykiai išgalvotuose ir tikruose pasauliuose
Adomaitytė, G. „Vėjų miesto pasakos“
Baum, L. F. „Ozo šalies burtininkas“
Carroll, L. „Alisa stebuklų šalyje“
Carroll, L. „Alisa veidrodžio karalystėje“
Dargužis, A. „Varnų pabėgimas iš Anykščių“
Flanagan, J. „Žvalgo mokinys 1. Gorlando griuvėsiai“
Puodžiukė, R.; Tania, R. „Neeilinė diena Balioniškyje“
Rodari, G. „Dželsominas megalių šalyje“
Romanyšyn, R. „Kaip karas pakeitė Rondą“
Scarry, R. „Darbėnai“
Šemelytė, R.; Brazauskas, V. „Bubio nuotykiai Galapaguose“
Townsend, J. „Nevermūras. Morganos prakeiksmas ir Vunderio draugija“
Vaitkutė, N. „Klampynių kronikos 1“
Vaitkutė, N. „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“
Vaitkutė, N. „Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai“
Valente, C. V. „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“
Valente, C. V. „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“
Valente, C. V. „Mergaitė, kuri pakilo virš Pasakų šalies ir perskėlė Mėnulį“
Viliūnė, G. „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“
Volkovas, A. „Smaragdo miesto burtininkas“
Zemkauskas, R. „Kauno žvėries pasakų knyga“
Žilinskaitė, V. „Kelionė į Tandariką“
Žilinskas, J. „Mano Vilnius mano“
Žilinskas, J.; Jankūnas, P. V. „Atgal į Vilnių“
Žutautė, L. „Ferdinando ir Pū žygis į Australiją“
Perskaityk knygą apie laisvę
Žodis laisvė apima tiek daug! Ir laisvę elgtis ar rengtis taip, kaip nori, ir žodžio bei minčių laisvę, ir fizinę laisvę… Laisvės, kaip ir draugystės ar meilės, galima rasti bene kiekvienoje knygoje. Kartais ji groja pirmuoju smuiku, kartais slepiasi patamsiuose. Bet daugelyje knygų jos tikrai yra.
Tad ir Pelės Mamos knygų sąrašas apie laisvę trumputėlis, tik tai, ką greitosiomis prisiminė, nes skaitė ne per seniausiai. Daugelis jų vyresniesiems paaugliams. Bet tikiu, kad ir be rekomendacijų rasite knygų šiai iššūkio užduočiai įveikti.
Barcelo, E. „Frankenšteino efektas“ – minties, žodžio laisvė, lyčių lygybė
Forde, P. „Paskutinis žodis“ – minties, žodžio laisvė
Forde, P. „Žodžių sąrašas“ – minties, žodžio laisvė
Jacques, B. „Raudonmūris“ – kova už laisvę
Pullman, Ph. „Aštrusis peilis“ – pasirinkimo ir tikėjimo laisvė
Pullman, Ph. „Auksinis kompasas“ – pasirinkimo ir tikėjimo laisvė
Pullman, Ph. „Gintarinis žiūronas“ – pasirinkimo ir tikėjimo laisvė
Santos, C. „Melas“ – gyvenimas nelaisvėje
Santos, C. „Tiesa“ – sugrįžimas į laisvę
Perskaityk negrožinę knygą
Perskaityk negrožinę knygą. LSMU vaikų onkologijos skyriaus bibliotekėlė
Negrožinių knygų pasirinkimas milžiniškas! Kartu su Smalsučiu kviečiame jus užsukti į biblioteką ar knygyną. Ten knygos grupuojamos pagal temas. Telieka atsistoti prie tos temos, kuri jus domina, ir rinktis, rinktis, rinktis… Na, o jei mėgstate žinoti, ko ieškoti, galite pasidairyti po senesnius tinklaraščio įrašus. 2022 metų vasara su knyga įraše rasite nemažai informacijos apie biografines knygas vaikams, o paspaudę ant žymos pažintinės knygos pamatysite tuos tinklaraščio įrašus, kuriuose aprašytos negrožinės knygos.
Perskaityk knygą, kuri buvo ekranizuota
Perskaityk knygą, kuri buvo ekranizuota. LSMU vaikų onkologijos skyriaus bibliotekėlė
Ir kodėl Pelė Mama pamanė, kad ši užduotis bus viena iš lengvesnių??? Kuo giliau į biblioteką, tuo daugiau filmų… Pasiknaisiojus po interneto platybes, supratau, kad iš knygų, kurios buvo ekranizuotos, galima bent kelis dangoraižius pastatyti. Tad žemiau rasite tai, ką pavyko greitosiomis sugraibyti. Mielai kviečiame sąrašą pratęsti patiems.
Žutautė, L. „Kakė Makė ir…“ (filmas pagal knygelių seriją)
Perskaityk fantastinę knygą
Jei keliausite į biblioteką ar knygyną rinktis negrožinės knygos, nepamirškite sustoti prie fantastikos lentynos. Šis žanras skirstomas į begalę smulkesnių, pagal tai, kokia tema dominuoja knygoje. Tad rinktis tikrai yra iš ko, nuo kelionių kosmosu iki pasaulių, kuriuose gyvena nežemiškos būtybės. Kelias šio žanro knygas rasite aprašytas ir tinklaraštyje. Tiesiog spustelkite žymą fantastinė literatūra.
Tuk tuk tuk, vis garsiau beldžia vasara į duris. Tik tik tik – gali suskaičiuoti minutes iki „Vasaros su knyga“ iššūkio pradžios. Tipu tapu tipu tapu pelės ir peliukai rinktis knygų.
Šiek tiek pasukom galveles, pasikarstėm knygų lentynomis, panaršėm interneto vandenynuose ir gavosi visai netrumpas sąrašas. Teliko išsirinkti knygas penkiamečiui Smalsučiui, dešimtmečiui Gudručiui ir Pelei. Bet jai visų amžiaus grupių knygos tinka, ne bėda.
P. S. Sąrašą sudarėme remdamiesi plačiojo interneto informacija, nuojauta ir šiek tiek patirtimi. Galėjome ir suklysti. Mielai pataisysime pastebėtas klaidas. Ir labai apgailestaujame, kad nepavyko knygų sugrupuoti pagal amžiaus grupes – pritrūko ir laiko, ir patirties.
Perskaityk knygą apie žmogaus ryšį su gyvūnu (-nais)
Šunys
DiCamillo, K. „Jei ne Vinis Diksis“
Ibbotson, E. „Šuo ir jo berniukas“
Johnson, T. L. „Šunų kinkiniais“
Johnson, T. L. „Ledo šunys“
Knight, E. „Lesė grįžta“
Kontio, T. „Šuo vardu Katė“
Lean, S. „Šuo vardu Benamis“
Lindgren, A. „Rasmusas, Pontusas ir Tukeris“
London, J. „Baltoji iltis“
London, J. „Protėvių šauksmas“
Morpurgo, M. „Gimęs bėgti“
O’Connor, B. „Kaip pavogti šunį“
Skomantas „Pelkių vilkė“
Trojepolskis, G. „Baltasis Bimas Juodoji ausis“
Veriopoulou, A. „Lilė ir Liusė“
Widmark, M. „Ilga kelionė“
Katės
DiCamillo, K. „Tigro šuolis“
Nordqvist, S. „Kur dingo Petsonas?“ ir kt. istorijos apie Findusą ir Petsoną
Sven, H.; Harter, T. „Aš ir mano žmogus“
Widmark, M. „Ilga kelionė“
Žirgai
Kazijevaitė, K. „Ruduo žirgynėje“
Morpurgo, M. „Karo žirgas“
Sewell, A. „Juodasis gražuolis“
Banginiai
Melville, H. „Mobis Dikas“
Keli gyvūnai
OʾDell, S. „Mėlynųjų delfinų sala“
Fantastinės knygos apie gyvūnus
Auer, M. „Magiškų gyvūnų mokykla“ ir kt.
Čiukovskis, K. „Daktaras Aiskauda“
Leonard, M. G. „Vabalų berniukas“ ir kt.
Lewis, C. S. „Žirgas ir jo berniukas“
Lofting, H. „Daktaras Dolitlis“ ir kt.
Mulligan, A. „Šuo“
Shepherd, M. „Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“
Thorson, Ch. „Čikas ir Kikas“
Thorson, Ch. „Kikas“
Perskaityk Baltijos šalių autoriaus knygą
Estija
„Išminčius kišenėje“
„Šiaurės slibinas“
„Vandenų šalis“
Karu, M. „Nulinis taškas“
Kivirähk, A. „Sirlė, Simas ir slėpiniai“
Leesalu, D. „Žaidimas yra tikrovė“
Pervik, A. „Paula baigia vaikų darželį“
Pervik, A. „Paula ir Patrikas“
Raud, E. „Cypliukas“
Raud, E. „Pabaldukai|
Raud, P. „Pono Paukščio istorija“
Raud, P. „Princesė Lulu ir ponas Skeletonas“
Vainola, K. „Liftas“
Vallik, A. „Kaip laikaisi, Ana?“
Valter, E. „Puokiai“
Valter, E. „Puokių istorijos“
Latvija
„Gražiausios mano vaikystės pasakos“
„Lekia mano žirgelis“
„Šimtas latvių liaudies pasakų“
„Vaikystės rytmetėliai“
Duobele, M. „Neteisingo gyvenimo mokykla“
Liūdenas, V. „Šaunūs vyrai tie meldukai“
Putniņš, M. „Laukiniai pyragai: Pietų jūros pasaka“
Rungulis, M. „Širdelių salos“
Sakse, A. „Milžino šauksmas“
Sakse, A. „Pasakos apie gėles“
Ziedonis, I. „Spalvotosios pasakos“
Zusta, Z. „Ūkė Pūkė grįžta namo“
Zusta, Z. „Ūkė Pūkė randa išeitį“
Zvirgzdiņš, J. „Liūto riaumojimas“
Zvirgzdiņš, J. „Tobijo paistalai“
Beje, Lietuva taip pat priklauso Baltijos šalims. Tikiu, kad Lietuvos autoriaus knygą išsirinksite be vargo.
Perskaityk biografinę knygą
Minibiografijų rinkiniai
„20 asmenybių, kurios pakeitė pasaulį“
„20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį“
„20 mergaičių, kurios pakeitė pasaulį“
„Vakaro istorijos Lietuvos maištininkams berniukams“
Aprimaitė, V.; Urbonaitė, V. „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“
Benedetti, T. „30 pasaulio čempionų, patekusių į istoriją“
Cavallo, F.; Favilli, E. „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, D. 1
Cavallo, F.; Favilli, E. „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, D. 2
Marvel, G. L. „Vakaro istorijos maištininkams berniukams“
Marx, J. „Herojai“
Tůma, T.; Petra Texlová, P. „25 žymių žmonių vaikystė“
Vitkus, Z. „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“
Minibiografijos apie konkrečius asmenis
Anušauskaitė, M. „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“
Anušauskaitė, M.; Jord, G. „10 litų“
Clegg, B. „Einšteino biografija“
Croot, V. „Šekspyro biografija“
Itagaki, L.; Grvbaitė, R. „Grybo auksas“
Kvašytė, O. „Teofilius“
Mickutė, L. „Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija“
Mickutė, L. „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“
Mickutė, L. „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“
Piątkowska, R. „Kuri iš jūsų Malala?“
Vaicenavičienė, M. „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“
Perskaityk knygą, kurios pavadinime – vienas žodis
Iš pradžių pasirodė, kad rasti knygą, kurios pavadinime tik vienas žodis, – iššūkis rimtas! Bet pasižvalgę po namų bibliotekėlės lentynas peliukai surino visa kupetaitę knygų. O jei taip įsisukus į biblioteką? Kupeta ant kupetaitės, žiū, ir visas dangoraižis!
Perskaityk šeimos nario vaikystėje mėgtą knygą
Pelė galėtų patarti Gudručiui, o Gudrutis – Smalsučiui. Jei smalsu, ką mudu su Gudručiu krimtome vaikystėje, užsukite štai čia:
Pernai rašiau mažai. Tad kol nepradėjau naujų metų, norisi pasidalinti ne tik pernykščiais atradimais ir statistikomis, bet ir Pelės mylimiausiomis. Visiškai subjektyvi nuomonė visiškai atsitiktine tvarka.
Berniukas baltame kambaryje
Berniukas baltame kambaryje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 304.
Manuelis prasibunda tuščiame baltame kambaryje. Nieko neprisimena, į visus jo klausimus atsakinėja keistas moteriškas balsas, sklindantis tarsi iš visur, o tuo pačiu – iš niekur.
Ties viduriu siužetas ėmė priminti lengvą šaudo-gaudo filmą, Manuelio poelgiai tapo šabloniški, lengvai nuspėjami. Ėmiau keiksnoti autorių: šitoks geras sumanymas ir šitaip jį sumauti! Ir staiga pabaigoje tik BAM! Viskas tapo motyvuota ir pateisinama. Žodžiu, autorius mane apmovė vidury baltos dienos.
Kaip man atskirti melą nuo tiesos, bepročio paistalus nuo proto, neturint atminties ir patikimų juslių duomenų? (P. 135)
Mergaitė keistoje šalyje
Mergaitė keistoje šalyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 2. – p. 336.
Uždarame kalnų slėnyje nuo pavojingo išorinio pasaulio glaudžiasi tikratikių bendruomenė. Sofija nuo mažumės ugdoma pagal giežtas taisykles. Bet ateina diena, kai tobulas ir gerai pažįstamas pasaulis ima atrodyti kaip melas.
Galvojau, kad kalnų slėnis yra toji keista šalis, kuri minima pavadinime, bet kai Sofija ištrūko už jo sienų, supratau, kad esu lengvai įviliojama į pasakojimo pinkles, užliūliuojama ir be vargo apmaunama. Vėl to paties autoriaus!
Atsiprašau, citatos nebus. Taip stengiausi išlikti budri, kad nebuvo kada užsirašinėti. Patys matot, kuo tai baigėsi.
Berniukas akligatvyje
Berniukas akligatvyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 3. – p. 336.
Ištisus mėnesius mėginau pasiruošti tai dienai. Bet kaip gali pasiruošti tam, kad tau gyvam plėš iš krūtinės širdį? (P. 323)
Būtų tobulas pirmas knygos sakinys, žadantis intrigą, jausmingą pasakojimą, sunkius pasirinkimus. Bet gal ir gerai, kad ne jį autorius pasirinko pirmuoju, nes atrodytų, kad knygoje labai daug skausmo ir nevilties. Taip, jų yra, bet viskas puikiai atsverta tikėjimu, šviesa, net nuotykiais. O geriausia tai, kad įtraukiantis pasakojimas dera su giliai apmąstomomis filosofinėmis problemomis.
Enė – siaubinga paauglė: pasiunta be priežasties, nuolat įsivelia į bėdas, keikiasi kaip daug metų sėdėjęs kalinys. Kokios tokio elgesio priežastys? Niekam neįdomios, juk daug lengviau tą pabaisą permesti iš vienų globos namų į kitus.
O jei pažiūrėtume kitaip? Enė pastabi, greitai perpranta žmones, ne pagal metus subrendusi, nebijo kovoti už teisybę, turi savo garbės kodeksą. O kai patenka į internatą tarp tokių, kaip ir ji pati – telieka laukti… Spręskit patys, kaip tai pavadinsit: nemalonumais ar galimybe iš arčiau pamatyti nesuprastų paauglių pasaulį.
<…> pykčio lyg nesidedi į bagažą, bet vis tiek jis iškeliauja su tavim, kai išsikraustai. Ir nieko negali padaryt. (P. 41)
Nuotykiai, tikra draugystė, genialūs planai, vaizdingas pasakojimas, stiprūs charakteriai. Ir vis užsimenama apie kažkokią paslaptį… Prarijau akimirksniu.
Aš ir nevykėliai. Draugystė veža
Aš ir nevykėliai. Draugystė veža / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2021, D. 2. – p. 272.
Turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad Enė ir nevykėliai susimetė į gaują. Jie kits kitą supranta iš mesto žvilgsnio, draugų žodžiuose girdi savas mintis. Kai turi tokių draugų, nebereikia taip aršiai kovoti už būvį, tad Enei lieka daugiau laiko aiškintis internatą gaubiančias paslaptis.
Nė nenutuokiu, kas ten paslėpta. Autorė negaili užuominų, tačiau nieko neatskleidžia: skaitytojas žino ne ką daugiau nei Enė ir jos šutvė. Kad išsiaiškinčiau užmintas paslaptis, teks trečia kartą sugrįžti į internatą ant kalno. Kada gi trečioji dalis bus išversta?
Stebėtina, kiek daug vietos gali užimti tas, kurio nėra. (P. 144)
Klampynių kronikos
Klampynių kronikos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Monika Mitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2018, D. 1. – p. 232.
Klampynių kronikos. Neramios dienos
Klampynių kronikos. Neramios dienos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 232.
Klampynių kronikos. Pamiršti dievai
Klampynių kronikos. Pamiršti dievai / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2021, D. 3. – p. 232.
Šią autorės seriją myliu taip, kad taupau iki negalėjimo! Juk žinau, kad atsivertusi nepadėsiu tol, kol nesugraušiu iki ketvirto viršelio. Kitaip sakant – bus per mažai. Dar šiek tiek baisu, kad grįžus į Mažąsias Klampynes šįkart nebesuveiks jų magija, nebebūsiu užburta, įtraukta, suviliota, paklaidinta, visiškai pametusi galvą… Gerai, kad dar nei karto magija neapvylė.
Autorė sukūrė tris „Klampynių kronikų“ dalis, bet kad ir ką sakyčiau apie vieną, viskas puikiai tinka ir kitoms. Ir visai tai ne trūkumas, o įrodymas, kad autorė pasakodama apie tas pačias klampynes ir tuos pačius vaikus vis dar sugeba prikaustyti dėmesį.
„Klampynių kronikose“ man patinka daug kas: ir smagūs nuotykiai, ir išradingai įpinta lietuvių mitologija, ir vaizdinga kalba. Bet labiausiai tas nepaaiškinamas šviesos ir šilumos jausmas, kuris aplanko kaskart atsivertus knygą. Norėčiau tos palaimos įsidėti į kišenes. Jei jos pritrūkčiau, užtektų ranką į kišenę panardinti.
Mes dažnai vakarojame virtuvėje ir priimame svečius, todėl galite užeiti net nesibeldę. (D 3, p. 6).
Jaukios. Šviesios. Šiltos.
Pasaka apie Desperą
Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę / Kate DiCamillo; iliustravo Timothy Basil Ering; iš anglų kalbos vertė Rita Ivaškaitė, Vilnius: Vaga, 2005. – p. 272.
Prie pavadinimo dar reikėtų pridėti, kad tai pasakojimas apie kitokią žiurkę, kalėjimo prižiūrėtoją, (ne)tikrą princesę ir visą apimančią tamsą. Tai pasakojimas apie keistus sutapimus ir jų nulemtus likimus. Ir dar tai pasakojimas apie šviesą, sklindančią net juodžiausioje tamsoje.
Pasaka tas pats, kas šviesa. Tamsos karalystėje nieko negali būti geriau už šviesą. (P. 81).
Siela sumuštinių dėžutėje
Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos / Kotryna Zylė; iliustravo Kotryna Zylė, Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – p. 164.
Dar viena knyga, kurią taupiau labai ilgai. Bijojau nusivilti. Ir bijojau įsimylėti. Viena mano baimių tikrai pasitvirtino. Jei pateko į šį sąrašą, tai patys suprantat, kad ne pirmoji.
Istorijos tamsios it lapkričio vakarai, baugios lyg po lova tupintys nepažįstami padarai. Viliojančios netikėtu anapusybės pasirodymu kasdienybėje. Dešimt nustebinusių, pradžiuginusių, suvirpinusių, privertusių nusišypsoti ar tiesiog pasisveikinusių, bet ilgiau neužsibuvusių istorijų. Fantastiškas dizainas. Ir dar tie intarpai iš autorės tėčio pasakojimų…
Ir vėl neturiu, ką pacituoti, nes praryti buvo svarbiau nei užsirašyti.
Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą
Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 1. – p. 264.
Ados koja luoša, dėl to mama ją slepia nuo kaimynų. Bet neslepia nuo jos pačios, kad niekada Ados nenorėjo. O ar žinote, ką motinos daro su tais, kurių nenori? Viskas, apie ką pagalvojote, tik šimtąkart blogiau. Nepaisant patirto blogio, Ada išmoksta kovoti už save ir tuos, kuriuos myli. O tai nelengva, kai gyveni pasaulį stebėdama tik pro virtuvės langą. Dar Ada išmoko pasitikėti, džiaugtis, galvoti. Taip, galvoti. Juk luoša Ados koja, ne galva.
Mane persmelkė keistas ir nepažįstamas jausmas. Lyg vandenynas, lyg saulės šviesa, lyg arkliai. Lyg meilė. Panaršiau galvoje ir radau, kaip jis vadinasi. Džiaugsmas. (P. 261).
Karas, kurį galiausiai laimėjau
Karas, kurį galiausiai laimėjau / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 328.
Pasaulį tebesiaubia karas. Karas tebevyksta ir Ados širdyje. Pamažu abu karai perdengia vienas kitą: į pasaulinį išeina tie, kuriuos Ada išmoko mylėti. Bet juk karas nesitęs amžinai, tik tol, kol kuri nors pusė laimės. Ir Ada laimi.
<…> tai, kas yra teisinga, ir tai, kas yra leistina, kartais visai skirtingi dalykai. (P. 7).
Dabar reiktų parašyti ką nors panašaus į „jaudinanti, įspūdinga, nepakartojama, gili istorija“. Ir tai tikrai būtų tiesa.
Darant tai
Darant tai / Melvin Burgess; iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė, Vilnius: Alma littera, 2004. – p. 304.
Prieš dvidešimt metų ši knyga buvo ant bangos: visi skaitė, šnabždėjosi, dalinosi. Į susitikimą su autoriumi knygų mugėje suplūdo minia jaunimo. Susitikimas buvo smagus, korektiškas, šmaikštus ir lengvas. Leidykla knygos tiražą kas keleri metai vis kartoja, o aš ją perskaičiau tik šiemet.
Istorija apie tris jaunuolius. Trys skirtingi tipažai. Trijų žmonių skirtingas problemas. Ir viena bendra – tai.
Pirmas įspūdis: jie tikrai taip galvoja? Ir tokius žaidimus žaidžia? Jaučiausi tarsi įžengusi į uždraustą teritoriją. Iš viso to, ką šiemet skaičiau, „Darant tai“ buvo juodžiausia, baisiausia, labiausiai trikdanti ir šokiruojanti. O kartu atvira iki paskutinio siūlo, gili, aktuali ir … juokinga.
Tiems, kuriuos dievai nori sužlugdyti, duoda didelį ego, tokį didelį kaip mažas miestelis. (P. 225).
Penkiasdešimt – daug ar mažai? Protingas atsakytų, žiūrint ko ir kaip tą „ko“ matuosi. Na gerai, per metus perskaityti penkiasdešimt knygų?
Pelei tai buvo ir daug, ir mažai. Daug, nes be knygų skaitymo dar gyvas galas kitų reikalų, kuriais nori arba privalai užsiimti. Mažai, nes tiek daug gerų knygų dar neperskaityta. O kai pagalvoji, kad mokykloje per mėnesį po septyniolika sugrauždavau, tos penkiasdešimt per metus tik piššš…
Bet vėlgi, o jei kitaip matuočiau? Juk buvo laikai, kai per mėnesį vos vieną įveikdavau. Tad pati su savimi pasiginčijusi, Pelė nusprendė, kad geras tas perskaitytų knygų skaičius, nei didelis, nei mažas – kaip tik toks, kad būtų, ką atrasti ir atradimais su bendraminčiais pasidžiaugti.
Beveik viskas, ką Pelė sukrimto 2021 metais
Analizės ir statistikos
Šiemet užsimaniau analizių, statistikų ir kitokių informacinių tekstų. Tad ėmiau ir padėliojau tų penkiasdešimties knygų pjūvius. Pati nustebau, kad net analizuojant tai, ką perskaitei, gali daryti atradimus. Net apie save.
Knygų išskaidymas temomis pasakė, kad daug laiko Pelė praleidžia fantastiniame pasaulyje (na, nieko naujo). Ir kad jį puikiai atsveria realybė (o čia tai staigmena, buvau įsitikinusi, kad nuotykinė literatūra realybę knygomis užmėtys). Grafinės novelės šioje teminėje diagramoje visai ne vietoje, bet nesugalvojau, kaip kitaip joms meilę parodyti.
Kadangi knygas renkuosi pagal mėgstamas temas, skaitytojų atsiliepimus arba tai, kas laukia nesulaukia neperskaitytų knygų lentynoje, ir visai nekreipiu dėmesio, kokia kalba jos sukurtos, labai smalsu pasidarė, kokia gi ta mano skaitomų knygų geografija. Nustebau, kad tiek daug anglakalbių šalių! Užtat supratau, kad turiu mylimus vertėjus (Viktorija Uzėlaitė, Regina Nijolė Chijenienė, Viltaras Alksnėnas, Indrė Dalia Klimkaitė, Rūta Jonynaitė), tad jų versta knyga bus žymiai greičiau perskaityta.
Atradau, kad Čekija, Prancūzija, Estija, Nyderlandai, Lenkija, Švedija į sąrašą pateko tik todėl, kad knygos buvo pagriebtos iš lentynos, nes „stovi jau ilgai, tad kodėl ne dabar“. Argi ne keista? Juk turėčiau pildyti spragas ar ką? O čia į sąrašą pateko dėl to, kad po ranka nebuvo nieko iš numylėtinių.
Ir dar vienas pjūvis, atsiradęs iš smalsumo. Kokių leidyklų knygas renkuosi? Daug iš „Nieko rimto“, bet tai nestebina, juk tai viena didžiausių vaikų ir paauglių knygų leidyklų Lietuvoje. Nemažai iš „Debesų ganyklų“ – irgi nieko nuostabaus, juk ten dirbu. Užtat pastebėjau, kad vis dažniau dairausi į „Aukso žuvų“ knygas, nes jie leidžia originalius lietuvių autorių kūrinius vaikams. Tarp kitų leidyklų pateko „Tyto alba“, „Garnelis“, „Dvi Tylos“, „Domicus Lituanus“ ir kelios kitos, kurios vaikams išleidžia ne tiek ir daug knygų per metus.
Žiūrinėdama perskaitytų knygų sąrašą, supratau, kad skaitau visų amžiaus grupių knygas: nuo pačių mažiausių (paveikslėlių knygos taip pat skaitomos, nors nepateko į jokius sąrašus ir statistikas, nes jos nuostabios, be to, namuose yra tos amžiaus grupės skaitytojas) iki suaugusių. Bet mylimiausios knygos priklauso vyresniųjų paauglių amžiaus grupei. Bet gal užtenka analizių ir statistikų. Pirmyn prie atradimų.
Atradimai
Pakelkite uodegėles, kas jau sukrimto Johno Flanagano seriją„Žvalgomokinys“ ir jos priešistorę „Brolija“. Pelė pati atsistebėti negali, kodėl prie šios serijos anksčiau nestabtelėjo? Įtraukiantys nuotykiai, veikėjai, turintys charakterius, o kur dar Pelės simpatijas atitinkantis pagrindinis personažas: drąsus, sumanus, draugiškas. Prie viso to pridėkit pasaulį su sava mitologija, dėsniais, gyventojais. Kol kas visos serijos neperskaičiau, tad baisu džiaugtis, kad į pabaigą neišsikvėptų ar liktų nepabaigta, ar ne visa išversta. Bet kol kas jaučiuosi it loterijoje laimėjusi.
O ką manote apie grafines noveles? Pelė nežino, kodėl nusprendė, kad vietoje Yuval Noah Harari knygos „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ skaityti istorinį komiksą „Sapiens: žmonijos gimimas“. Siužetas paprastas, sudėtinga mokslinė evoliucijos teorija išaiškinta šmaikščiai, aiškiai, išsamiai. Kaip tik tinkamas tokioms iš paauglystės vis išaugti nenorinčioms pelėms. Laikau kumštukus, kad ir kitas šio komikso dalis išleistų. Bet juk klausiau apie grafines noveles. Tad štai, „Sapiens: žmonijos gimimas“ paskatino atrasti grafinių novelių pasaulį.
Grafinės novelės
Kalbant apie knygų atradimus, labai noriu pasidžiaugti Andri Snær Magnasono „Laiko skrynia“. Knygą skaičiau balandį, bet jos pamokos iš galvos neišgaruoja iki šiol: niekas kitas už tave nepakeis pasaulio tik tu pats, tad nesislėpk laiko skryniose ir imkis spręsti problemų. Ir nė pats nepajusi, kaip blogus laikus pakeis geri. Gražus ir gilus pasakojimas.
Ir paskutinis šių metų Pelės atradimas. Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“ skaičiau n kartų. Garsiai, tyliai, sau ir kitiems. Nes tuo metu ji kalbėjo taip, kaip temoka tik tas, kuris jaučia taip pat. Kai anapus iškeliavo tėtis, tik ji viena prasibrovė pro skaitymo bloką ir pasakė tai, ką tuo metu Pelei reikėjo girdėti.
Gudručio atradimai. Ne veltui jis Gudrutis. Ką daryti, kai reikia greitai perskaityti knygą, nes rytoj atsiskaitymas, o tu net nepradėjai? Ogi imti tokią, kur teksto mažai, o iliustracijų daug. Tiesa, ji dar ir neplona turėtų būti, kad mokytoja užskaitytų. Tad Gudrutis neatsidžiaugia atradęs Pamelos Butchart „Mokyklos detektyvų“ seriją. Taip pat neblogai tinka serijos Bjarne Blomkvisto „Trijulės byla“ ir Elisabetta Dami „Ūsuotos istorijos“ (Džeronimas Stiltonas).
Žinoma, dar grafinės novelės galėtų pagelbėti, bet ne visas mokytoja užskaitytų. Štai Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ mokytojai tiktų be problemų, bet Russello Punterio ir Simnos Bursil komiksas „Alisa stebuklų šalyje“ pagal Lewiso Carrollo knygą kažin ar įtiktų. Žodžiu, su grafinėm novelėm reikia būti gudriam ir mokėti atsirinkti, ką per pamokas atsiskaityti.
Smalsučioatradimai. Mažasis peliukas atkakliai ir nuosekliai tyrinėja gamtos pasaulį. Selemono Paltanavičiaus „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“, „Pažinkime Lietuvos gyvūnus“ bei „Kakės Makės enciklopedija. Gyvūnai“ kasdien perskaitomos nuo pradžios iki galo. Žinias apie pasaulio gyvūnus šiek tiek padeda užlopyti Katie Scott ir Jenny Broom „Animalium. Didysis gyvūnų muziejus“. Daugelį šių knygų tyrinėjo ir Gudrutis, tad būtų ne pro šalį atnaujinti Smalsučio gamtos biblioteką.
Praradimai
O dabar šiek tiek apie praradimus. Tiksliau apie tai, ko nepavyko atrasti. Smalsučiui susirgus gamtos pažinimu, ėmiau dairytis teminių enciklopedijų, žinynų, pažinimo vadovų – kažko, kas būtų ne apie viską po truputi, bet apie šį tą konkretaus. Kokias knygas vaikams (ar bent šeimai) galėtumėte rekomenduoti apie pasaulio gyvūnus, vabalus, drugelius, jūrų gyventojus? Smalsutis norėtų gausiai iliustruotų teminių knygų.
Gudrutis taip pat turi pageidavimų – daugiau grafinių novelių 8-12 metų vaikams. Lietuvoje jų tiek mažai! Gerai, kad „Aukso žuvys“ vis kokią vieną kitą per metus išleidžia. Ir dar Gudrutis norėtų didesnio pasirinkimo iliustruotų knygų su trumpais skyriais. Na ir kas, kad pajėgus visas „Hario Poterio“ knygas perskaityti. Juk reikia ko nors greičiau įveikiamo, kad liktų laiko ir kitiems užsiėmimams.
O kokie jūsų 2021 metų atradimai ir praradimai? Kokie norai 2022 metams?
„Skiemenuota abėcėlė“ sudaryta tarsi traukinukas: iš pradžių mažylis pamato užrašytą raidę, išgirsta, kaip ją tarti; tada tyrinėja paveikslėlius; atranda užrašytus žodžius, jie suskiemenuoti, raidė, kurią ką tik pamatė ir išgirdo, paryškinta. Galiausiai randa skiemenuotą sakinį. Idėja, kai viena pereina į kitą, tarsi eitum iš vagonėlio į vagonėlį, kilo prisiminus, kaip raidžių mokėsi Gudrutis.
Darželyje kiekvienas peliukas ant lapo parašydavo didelę raidę, sugalvodavo žodžių, prasidedančius ta raide, juos skiemenuodavo plodami delniukais, sugalvotus žodžius iliustruodavo piešinukais. Grįžęs namo Gudrutis iš reklamų ar katalogų karpydavo žodžius su išmokta raide ir klijuodavo juos ant lapo su piešinėliais. Pelė visą šį procesą perkėlė į knygą, nuo savęs pridėjo tik sakinį labai smalsiems ir labai gudriems peliukams. Juk greitai perprantančių abėcėlę ir bandančių savarankiškai skaityti tikrai ne vienas po žemę vaikštinėja.
Raidės ir paveiksliukai
Beveik visos raidės „Skiemenuotoje abėcėlėje“ turi po atvartą, išskyrus kai kurias ypatingas, pasipuošusias nosinėmis ar taškučiais. Kadangi buvo nuspręsta raides iliustruoti tik tokiais žodžiais, kurie prasideda ta pačia raide (a – tai ananasas, agurkas, antis ir t.t.), tai raidėms ę ir ų teko ieškoti poros, nes žodžių, prasidedančių šiomis raidėmis lietuvių kalboje nėra. Kelios kitos raidės irgi glaudžiasi kartu, nes, na, patys pabandykite surasti daugiau nei tris aiškius, paprastus žodžius ir iliustracijas raidėms ą, ė, į ir y.
Kas yra aiškūs, paprasti žodžiais? Pelės įsitikinimu, tai trumpi, lengvai perskaitomi (be kelių priebalsių samplaikų) ir dažnai pasitaikantys vaiko aplinkoje. Tad „Skiemenuotoje abėcėlėje“ daug daiktavardžių (gyvūnų, daržovių, namų apyokos daiktų pavadinimų), keli būdvardžiai (spalvų pavadinimai) ir skaitvardžiai (nuo vieno iki devynių). Kai kurios raidės buvo turtingos aiškiais ir paprastais žodžiais, tad teko apgailestauti, kad ne visus galima įdėti, o dėl kai kurių teko gerokai galvą pasukti.
Štai raidės c, č, h, ū, z. Kokius iš jų žinote žodžius: lengvai perskaitomus, vaikui atpažįstamus, nesunkiai iliustruojamus? Ho-bis – puikus, lengvas žodis, bet iliustruoti sunku, juk hobių gali būti pačių įvairiausių. Tad kartais tekdavo vietoj trumpo ir aiškaus pasirinkti ilgą ir sudėtingą, bet lengviau iliustruojamą žodį, pavyzdžiui, ho-ir-zon-tas.
Smalsučio nuomonė
Nelengva pasakyti, ką apie „Skiemenuotą abėcėlę“ mano Smalsutis, mat peliukas taupus žodžių. Pelė tik spėja, kad mažyliui knyga miela ir artima, nes labai dažnai vartoma, žiūrinėjama, tyrinėjama. O kai Pelė nutaikiusi progą tyliai susirango kamputyje savų knygų pagraužti, Smalsutis įsitaiso šalia su savo knygele ir sako: „O dabaj skaitysim“…
Pavadinimas: Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida (Orig. Die Unausstehlichen & ich – Das Leben ist ein Rechenfehler)
Autorius (- ė): Vanesa Walder
Vertėjas (- a): Indrė Dalia Klimkaitė
Iliustrarorius (- ė): Barbara Korthues
Leidykla: Debesų ganyklos
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 272
Dalis: I
Tylios ir garsios knygos
Visi žino, kad Pelės urvelyje kalnai knygų. Turbūt nenustebsit, jei pasakysiu, kad darbe jų irgi kalnai kalnuoti. Vienos gyvena lentynose nepažįstamom kalbom tyliai šiušendamos slaptingas istorijas. Kitos vis painiojasi po akim, gulinėja ant darbo stalo ir prašosi išleidžiamos pas skaitytojus. Pelė nežino, kodėl vienos knygos tylios ir kuklios, o kitos garsios ir atkaklios, bet tiesa tokia, kad prie tų atkakliųjų traukte traukia. Ir visai nesvarbu, kad nesupranti, kas jose parašyta. Tos nenuoramos kažkokiu paslaptingu būdu vis kalba ir kalba, ir kalba…
Vanesos Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ krebždėjo itin atkakliai. Pelė tyliai vylėsi, kad tą slaptingą krebždesį girdi ne viena. Ir štai toji atkakluolė jau knygynų lentynose. Keliuose namuose ji dabar krebžda? Kokias istorijas jums pasakoja?
Knyga apie sunkius vaikus
Pelei atrodo, kad išversta į lietuvių kalbą toji nenuorama neužsičiaupia taukšdama apie… Ot ir ne, visai ne apie nevykėlius, kaip rašoma ant viršelio. Greičiau apie būrį protingų, šiek tiek pasiutusių, labai atkaklių ir… nesuprastų vaikų. Tokie dažnai vadinami sunkiais vaikais. Kiekvienas jų slepiasi po kauke, kai kurie apsišarvavę ir dar užtvarom apsitvėrę. Juk kuo daugiau skydų nuo aplinkinio pasaulio pasistatai, tuo saugesnis esi, nes niekas neįskaudins, nesužeis.
Autorė sukūrė unikalius, įsimintinus charakterius. Enę įsimylėjau nuo pirmųjų eilučių. Už jos skvarbų protą, gebėjimą akimirksniu perprasti pašnekovą, šmaikštumą, mokėjimą užjausti silpnesnį ir jį užtarti. O ne, Enė nėra švelni meilutė naminė katytė, ji laukinė, apkramtytom ausim ir išpešiotu kailiu. Ji nenori būti prijaukinama, nes per daug kartų buvo išmesta į gatvę. Knygoje pasakojama, kaip už eilinę išdaigą Enės vėl atsisako globėjai, tik šįkart ji atsiduria ne nuskurusiuose globos namuose, o prestižiniame internate.
Naujieji Enės pažįstami – Dantė, Karanas, Lakis, Matis, Lilita – yra tikri nevykėliai. Na, bet Enė tą patį galėtų pasakyti apie visus pasaulio žmones, tad nesiimkite spręsti per anksti. Dar yra Nojus, tiesa, jis minėtai šutvei nepriklauso, bet pagal tai, kaip elgiasi, niekuo nesiskiria nuo kitų sunkių vaikų. Skirtumas tik toks, kaip tave mato aplinkiniai: esi blogas, sunkus, nepatogus, nes tavo praeitis sudėtinga. Ir toks nesi (nors elgiesi, kaip paskutinis mulkis), nes tavo praeitis be dėmių.
Kitos svarbios temos
Taip, knyga Pelei pritauškė tikrai daug: apie draugystę ir nuotykius, kurios teko patirti, kad draugystė užaugtų. Apie pykčio priepuolius ir kaip jie griauna gyvenimą, nes nežinai, kaip susivaldyti. Apie etikečių klijavimą, apie aplinkinių nenorą prasidėti su sunkiais vaikais, nes lengviau juos iškart nurašyti ir iki gyvenimo pabaigos izoliuoti nuo visuomenės. Ir dar apie daug ką. Pelei rodosi, kad toje knygoje dugno nėra. Ir visai nebūtina jo ieškoti. Juk vienam pakaks istorijos apie padaužas. Kitam bus smagu nuplėšti nevykėlių kaukes ir pamatyti jų tikruosius veidus.
Kalba ir cenzūra
Vanesos Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ parašyta sodria, nesušukuota, o kartu labai vaizdinga kalba. Tekste yra daug užtušuotų vietų, tarsi per cenzūrą išbraukytų žodžių. Turbūt nereikia sakyti, kas po išbraukymais slepiasi. Keikiasi ne tik suaugę, bet ir vaikai, ir paaugliai. Jų emocijos sprogsta visai ne „rūgštelėm žaliosiom“, kurios gražiai ir vaizdingai skamba knygose, o tokiais žodžiais, nuo kurių ausys užlinksta.
Kaip tuos jausmus perteikti knygose, kad ir paauglio pasaulis atsiskleistų, ir skaitytojams plaukai piestu nesistotų? Pelei pasirodė, kad žodžių tušavimas yra puikus sprendimas: tekstas išsaugo jaunatvišką kalbėjimo manierą, bet netrikdo jautresnio skaitytojo. Apie kūrybines kančias bandant prabilti paauglio balsu daugiau išgirsite V. Walder interviu.
Prakalbus apie tai, kaip pavaizduoti tam tikrus dalykus neprarandant jų autentiškumo, o kartu subtiliai ir patraukliai, autorė dažnai vartoja meninę priemonę (atsiprašau, matyt per tą pamoką varnas šaudžiau, nes pavadinimo niekaip neprisimenu), kuri veikia labai paprastai: pasakomi du teiginiai, tarp kurių nėra palyginimo, o skaitytojas juos susieja ir padaro tam tikras išvadas: Tiesą sakant, galvojau, kad Lilita neturi draugių. Kokia kvaila buvau! Pasaulyje tiek mėšlo gabalų – jiems irgi reikia draugijos (p. 168).
Pabaigai
Be sunkių vaikų, pašėlusių nuotykių, stiprių žodžių ir gilių temų, knygoje yra dar kažkokia paslaptis. Tarsi trupinių pėdsakas vedantis į raganos namelį. Bet atsakymo šioje dalyje nėra. Laukiu nesulaukiu naujų Enės ir nevykėlių nuotykių.
Tikiuosi, kad ir jums ši knyga bus atradimas. Jei smalsu, ištrauka štai čia.
Pavadinimas: Penketas iš Karlo gatvės (Orig. Karlínská číslo 5)
Autorius (- ė): Helena Šmahelová
Iliustruotojas (- a): K. Juodikaitis
Vertėjas ( – a): Sofija Rastenienė
Leidykla: Vaga
Metai: 1964
Puslapių skaičius: 238
Apie čekų rašytoją Heleną Šmahelovą
Šio penketo nuotykius aprašė čekų rašytoja ir psichologė Helena Šmahelova (1910–1997). Nemokantiems čekų kalbos, nedaug apie autorę pavyks išgūglinti. Pelė jos irgi nemoka, tad teišsiaiškino, kad lietuvių kalba išleistos trys autorės knygos vaikams: „Sparnuotojijaunystė“(1959, liet. 1961), „Penketas iš Karlo gatvės“(1961, liet. 1964), „Geroji Viltis“(1964, liet. 1967). Užtat Čekijos nacionalinės bibliotekos paieškos sistema pagal užklausą „Helena Šmahelova“ suranda daugiau nei pusantro šimto įrašų, tik ne visa autorės kūryba skirta vaikams ir jaunimui. 1938 m. išleista pirmoji rašytojos knyga suaugusiesiems, o pirmoji knyga jauniesiems skaitytojams pasirodė 1959 m.
Helena Šmahelova buvo ištekėjusi už žymaus čekų lingvisto Pavelo Trosto. Kodėl tai įdomu? Ogi dėl vienos smulkmenos. Knygoje „Penketas iš Karlo gatvės“ rašoma, kad autorė mielai laukia laiškų iš jaunųjų Lietuvos skaitytojų. Yra nurodytas net adresas, laiškus galima rašyti lietuviškai, nes į čekų kalbą išversiąs jos vyras. Pelei pasirodė, kad tai be galo žavu, nes dabar autoriai gyvenamąsias vietas slepia bijodami įkyrių gerbėjų, o čia – še tau – tikrų tikriausias adresas. Pelė net panaršė, ar toks iš tiesų egzistuoja. Ir ką jūs manot? Pastatas, kurį parodė „Google Street View“, panašus į gyvenamąjį namą. Pasidarė taip smalsu, ar tada kas nors H. Šmahelovai parašė iš Lietuvos. Atsakymą Pelė rado Algirdo Sabaliausko straipsnyje „Pavelo Trosto šimtmečiui“: „ <…> jaunieji skaitytojai rašytoją verste užvertė laiškais, ir P. Trostas sugaišo nemaža laiko, žmonai versdamas jos skaitytojų lietuvių samprotavimus“.
Penketas iš Karlo gatvės
Bet grįžkime prie Jendos, Indros, Auroros, Zenkos ir Ladios. Šis penketas gyvena Prahoje, Karlo gatvėje. Kartu jie nenugalima jėga. Tiesa, kol tokie tapo, patyrė ir šilto, ir šalto, dažnai jautėsi neįvertinti, greitai įsižeisdavo, pykosi bei taikėsi. Visas šis procesas kiekvienam asmeniškai ir visiems bendrai tęsėsi tol, kol penketas išmoko draugauti. Štai ką pasakė viena veikėjų, kelias dienas nemačiusi bendrų: „Be mokyklos galima <…> apsieiti, bet be draugų, tai yra be žmonių, diena atrodanti labai ilga“ (p. 159). Taaaip, nelengva pripažinti, kad berniukai gali būti draugai, ir kad be jų be galo nuobodu.
Ar ne metas artimiau susipažinti su penketu? Jenda (istorijos pasakotojas), būsimasis poliarinių sričių tyrinėtojas. Kiekvieną įvykį, ypač sunkų ir nemalonų (indų plovimą, grindų šveitimą, net barnį su draugais), paverčia treniruote. Juk būsimajam tyrinėtojui teks daug laikos praleisti Antarktidoje, o sąlygos ten sunkios, atšiaurios, tad gali praversti visa įgyta patirtis. Dar jis įsižiūrėjęs Aurorą. Visos mergaitės yra paikšės, bet Aurora, Jendos akimis, ypatinga, todėl jai galima atleisti visas mergaitiškas kvailystes.
Indra, Jendos nuomone, perspektyvus menininkas. Be to, jam visi mokslai kaip per sviestą eina, tik kad pačiam Indrai jie nėmaž nerūpi. Jiedu su Jenda yra kaimynai, gyvena toje pačioje laiptinėje, kartu eina į mokyklą ir net mokosi toje pačioje klasėje, tačiau Indra mokykloje į kaimyną net nežiūri, trinasi su vyresniais berniukais.
Aurora taip pat yra Jendos bei Indros kaimynė. Tėvai mergaitę pavadino žymiojo laivo garbei. Aplinkiniai mano, kad būtent dėl to Aurora yra šiek tiek pasipūtusi. Mergaitę nuolat supa paikos draugės. Kaimynės pašnibždom kalba, kad toji niekam tikusi. Tik vienas Jenda mano, kad kiti Auroros tiesiog nepažįsta ir jos kaip reikiant neįvertina.
Zenka jaunylė Auroros sesuo. Tyli, paklusni, visiškai atsidavusi savo dievaitei – seseriai Aurorai. Dėl vyresnėlės padarytų viską, net namų ruošos darbus už ją nudirbtų, kad tik sesuo leistų jai iš paskos slankioti. Ir nesvarbu, kad tebus tik šešėlis, buvimas šalia dievaitės yra už viską svarbiau.
Ir Ladia, penktasis iš tos pačios laiptinės. Visų vadinamas verteiva, mat puikiai sutaria su vyresniąja karta, jam nesunku kokį nedidelį darbelį nudirbti – laiptinę iššluoti ar į parduotuvę nubėgti. Dėl to visos kaimynės jį tiesiog stvarsto. Žinoma, kad už paslaugumą gauna smulkių pinigėlių. Kiemo vaikai jo nemėgsta ir nuolat užgaulioja, o pats Ladia sukasi kaip išmano, kad tiems netikėliams po kojom nepasipainiotų.
Nematomos fronto linijos
Tad kaip tokia marga kompanija susibūrė į šutvę? Tepasakysiu, kad slaptų misijų vykdymas padeda ne tik suartėti ir draugų susirasti, bet ir save geriau pažinti. Autorė sukūrė stiprius, gerai psichologizuotus, individualius charakterius. Ir nors apysakoje yra ir veiksmo, ir nuotykių, veikėjų išgyvenimams ir jų vidiniam pasauliui čia skiriama labai daug dėmesio.
Visiems knygos veikėjams 10–13 metų. Kai esi tokio amžiaus, dažnai iškyla klausimas, kuriai tu stovyklai priklausai. Knygoje nubrėžiamos nematomos fronto linijos: vaikai prieš suaugusiuosius; berniukai prieš mergaites; paaugliai prieš mažius. Ne, jos į atvirą karą nevirsta, bet nuolatinis savęs ieškojimas, balansavimas tarp fronto linijų sukuria įtaigius, stiprius veikėjų paveikslus.
Kitų veikėjų charakteriams apysakoje taip pat nemažai vietos skirta. Štai piktoji sargienė „girdi ant laiptų net kvėpavimą, ypač jei būna slaptas arba draustinas dalykas“ (p. 136). Tokiomis „ekstremaliomis“ sąlygomis neišgyvensi, jei slaptos misijos bendražygiais pasirinksi netikėlius, neišmanėlius ir lepšius. Dirbant kartu dėl bendro tikslo atsiskleidė stipriosios veikėjų savybės, talentai, išradingumas: kai reikia taupyti laiką, arbatą galima gerti dviems iš to paties puodelio (juk ir išgersi greičiau, ir indų reiks plauti mažiau). O kai nenori, kad tėvai sužinotų apie itin slaptus reikalus, galima per langą nuleisti užšifruotą raštelį ant virvutės.
(Ne)smulkmenos
„Penketas iš Karlo gatvės“ parašytas 1961 m. Gūdūs tai buvo laikai, tad knygoje yra ir pionierių, ir jų ideologijos. Praleidus tuos kelis pionieriškus sakinius, apysaka nei pagerėtų, nei pablogėtų, nes ji apie vaikus, o ne programas ar ideologijas. Jei autorė būtų rašiusi kitais laikais, kažin ar knygoje pionieriai nors kartą būtų paminėti. Kartais Pelė save pagaudavo galvojant, kad lygiai taip pat pasielgtų ar pasakytų Gudrutis. Matyt autorė gerai perprato vaikų logiką. Arba užčiuopė universalų pradą, būdingą visų laikų ir viso pasaulio vaikams.
Pavadinimas: 20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį (Orig. 20 Extraordinary Boys Who Changed the World)
Autorius (- ė): Autorių kolektyvas
Iliustruotojas (- a): Autorių kolektyvas
Vertėjas ( – a): Ina Jakaitė
Leidykla: Alma littera
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 88
Serija: Nepaprastos istorijos
Ilgokai Pelė į tas minibiografijas ir jų rinkinius seilę varvino. Bet juk negali visko į urvelį susitempti, sienos ir taip per siūles braška. O kas bus, jei peliukams tokios knygos visai neįdomios? Žinot kaip būna, mamai atrodo, kad puiki, pamokanti, dėmesio verta, o vaikai į tą pusę nė nežiūri. Taip dėl minibiografijų betrypčiodama tai pirmyn, tai atgal, vieną dieną Pelė suprato, kad Gudručiui reikia pavyzdžio (kur ten mama ir tėtis, jų patirtis juk netinka!). Knyga, pavadinta „20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį“, teikė vilties.
Vakarais su Gudručiu ėmėme ją krimsti. Knyga suskirstyta į 9 skyrelius: didieji vadai, sportininkai, išradėjai ir mokslininkai, tapytojai, kino kūrėjai, rašytojai, legendos, muzikantai ir dailininkai, tyrinėtojai. Pasirodė, kad tok skirstymas visai vykęs, nes Gudručiui pavardės nieko nesakė, tad apie ką skaityti rinkomės pagal sudominusią temą.
Pradėjome nuo didžiųjų vadų, po to čiupome legendas, tada sportininkus, kino kūrėjus, tyrinėtojus… Gerai ir tai, kad knygos nebūtina skaityti nuo pradžios iki galo. Landžiojom po knygą skersai ir išilgai, paspoksodami į iliustracijas, paplepėdami apie šį bei tą. O kalbėtis tikrai buvo apie ką.
Kuris vadas didesnis: tas kuris vadovavo žūtbūtinėms kautynėms ar tas, kuris tikslus pasiekė nepraliejęs nei kraujo lašo? Kodėl anksčiau kai kuriems žmonėms buvo galima sėdėti tik autobuso gale? Ar tiesa, kad futbolą galima išmokti žaisti spardant mangus? Ar tikrai šlovė atneša tik gerus dalykus?
Daugelis iš tų žmonių, apie kuriuos mudu su Gudručiu skaitėme, vaikystėje neturėjo nė cento kišenėje, jiems teko patiems užsidirbti duoną, apie žaislus ir pramogas galėjo tik svajoti, mokykloje jiems ne viskas sekėsi, negana to, iš jų nuolat šaipėsi. Bet ar jiems tai sutrukdė? Anaiptol! Jei žinai ko nori, to atkakliai sieki, gali tapti legenda, didžiu vadu, pakilti į kosmosą, tavo vardas bus nuolat kartojamas viso pasaulio, bet… Tau pavyks tik tada, jei niekada nenuleisi rankų.
Mačiau, kad kai kas peliukui paliko begalinį įspūdį, o kai kas visai nepalietė, nes pritrūko žinių ir gyvenimiškos patirties. Pelės nuomone, knygoje per mažai konteksto, kad būtų galima suprasti tam tikrų įvykių svarbą (pavyzdžiui, juodaodžio Džesio Ovenso pergalė Olimpinėse žaidynėse 1936 metais). Gerai, kad skaitant kartu galima kai kur pirštu bakstelti ar kitaip dėmesį atkreipti.
Kai apie pasaulį pakeitusius berniukus skaitydavome po sunkios dienos, Pelė mėgindavo išsisukti nuo ilgų pašnekesių, kad peliukas greičiau nugrimztų į sapnus. Gudručiui pakakdavo užduoti vieną klausimą, kad įprasta tvarka būtų atstatyta: „Mama, o tai šiandien nebus tavo suktų klausimų, verčiančių galvoti?“
Taip… Gal ir ne viskam, kas toje knygoje parašyta, Pelė pritaria, gal ne visur aiškiai išreikštos mintys ir idėjos, gal būtų parinkusi kitus pavyzdžius ar įvedusi daugiau konteksto, kad peliukui būtų lengviau suprasti tam tikras situacijas ar poelgius, bet reikia pripažinti, kad knyga tikrai davė minčių apmąstymams ir begaliniams pokalbiams.
Apačioje rasite knygų sąrašiuką, kurios parašytos panašiu stiliumi. Patys neskaitėme, bet labai laukiame rekomendacijų, kas patiko, ką verta apgyvendinti namų bibliotekoje.
(Ne)smulkmenos
Laiko juosta. Nors Gudrutis jau ūgtelėjęs, bet istorinis laikas jam vis dar gili paslaptis. Laiko juosta padėjo geriau suprasti pasakojimus.
Muzikantai ir dailininkai. Volfgangas Amadėjus Mocartas, Elvis Preslis ir Bobas Dylanas. Kuris iš jų buvo dailininkas? Jei skyrius pavadintas „Muzikantai ir dailininkai“, kažkuris juk turėtų toks būti?
Minibiografijų rinkiniai vaikams:
„20 mergaičių, kurios pakeitė pasaulį“ (Alma littera, 2019, 2020);
„20 asmenybių, kurios pakeitė pasaulį“ (Alma littera, 2019);
„Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, D. 1 (Dvi tylos, 2017);
„Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, D. 2 (Dvi tylos, 2018);
„Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ (Dvi tylos, 2020);
„Vakaro istorijos maištininkams berniukams“ (Obuolys, 2019);
„Vakaro istorijos Lietuvos maištininkams berniukams“ (Obuolys, 2020);
Rašinukas 