Kategorijos archyvas: Knygų abėcėlė

Surask laikrodžio širdį – priversk ją veikti – išgelbėk pasaulį (P. Pullman „Laikrodžio širdis“)

Laikrodzio_sirdis_Philip_PullmanPavadinimas: Laikrodžio širdis (Orig. Clockwork or All Wound Up)

Autorius (- ė): Philip Pullman

Vertėjas (- a): Viltaras Alksnėnas

Iliustruotojas (- a): Peter Bailey

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 118

Phipipo Pullmano „Laikrodžio širdį“ (Alma littera, 2018) sugraužiau akimirksniu. Pelei ir storiausią knygą sukrimsti ne bėda, o čia tik 118 puslapių, šriftas didelis, gan gausiai iliustruota. Bet juk ne puslapių kiekybė knygos perskaitymo greitį lemia, ar ne?

Istorija pagavo nuo pirmųjų eilučių ir nepaleido iki pabaigų pabaigos. Žinote tą jausmą, kai verti puslapį po puslapio ir neturi nė minutės net arbatai pasidaryti? Istorija laiko įsiurbusi ir žinai, kad išsivaduosi tik tada, kai knyga bus perskaityta iki paskutinio taško… metrikoje, o po to ir ant ketvirtojo knygos viršelio. Tokios galios priežastis nusakyti nelengva. Po vieną jos atrodo menkos ir nereikšmingos. Tačiau kai veikia visos kartu…

Tą patį galima pasakyti ir apie knygos siužetą – bandysi atpasakoti, tik viską sugadinsi: banalu, kvaila, neatskleidžia knygos esmės. Ir jokiu būdu neskaitykite aprašymo ant ketvirto viršelio, kol neperskaitysite knygos. O jei jau tai padarėte, žinokite, kad ten tik pirmasis laiptelis į laikrodžio bokštą. Kad suvoktumėte knygos paslaptį, teks užkopti iki pat viršaus.

Šnekėti apie tai, kas genialu, nėra lengva. Tegali tik žioptelti ir pažerti asmenines priežastis. Tikiu, kad kiekvienas apie „Laikrodžio širdį“ turės vis kitų tobulai paprastų, mažų, bet svarbių pastebėjimų knygos galiai įminti, tad kviečiu pratęsti pradėtą sąrašą…

  • Pasakojimo būdas. Lėtas, neskubrus, primenantis vaikystėje skaitytas pasakas. Ne bet kokias, o tas, kai nugara laksto šiurpuliukai, kai bijai koją nuo lovos nukelti, nes… Vaikystėje Pelei V. Haufo pasakos buvo (ką ten buvo – tebėra) pačios pačiausios. „Laikrodžio širdis“ joms labai artima. Buvau šventai įsitikinusi, kad „Laikrodžio širdis“ yra labai sena ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą. Ką gi, jauniesiems skaitytojams 1996 metai, kai Philipas Pullmanas parašė šią knygą, gal ir gali atrodyti kaip senų senovė, Pelei jie buvo tik vakar. Užtat kūrinio dvasia tikrai primena haufiškus Tai tik įrodo, kad autorius tikras žodžių meistras.
  • Ir ne tik žodžių. Jis puikus pasakotojas. Išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos – taip pat meistrystė. Autorius puikiai žino, kada vieną siužeto liniją sustabdyti, o kitą pradėti, kada naują skyrių atversti, kada sugrįžti prie to, ką jau pasakojo, bet tarsi iš už kapo, kada visus galus sujungti ir vis tiek palikti užmintą mįslę. Ne veltui Pullmanui už kūrybą vaikams įteikta Astridos Lindgren atminimo premija.
  • Prakalbus apie žodžio meistrystę, būtina galvą nulenkti prieš vertėją. Ne kiekvienas sugebėtų išsaugoti „tą kažką labai seno“, o kartu pateikti taip, kad tai būtų knygos privalumas, o ne trūkumas. (Turbūt aiškinti nereikia, kad šiuolaikiniai vaikai, senovę užuodžia iš tolo ir nuo jos skuodžia neatsigręždami?)
  • Bet neapsigaukite skaitydami šias eilutes. Nors daug Pelė apie senovę kalba, pačios knygos struktūra labai moderni. Istorijai papasakoti naudojamas stalčiuko stalčiuky principas. Po tuos stalčiukus nevaržomai keliauja personažai ir pasakotojas. Žinoma, kaip ir dera tikram pasakotojui, jis visažinis, vis kiša savo trigrašį. Išmintingą. Paprastą. Gal nelabai būtiną, bet jei bandysi tuos intarpus praleisti, suprasi, kad be jų istorija kažkokia nebe tokia. O svarbiausia, kad jis ne tik paaiškina, bet ir naujų mįslių užmena! Ir pats nepajauti, kaip atsiverti naują skyrių…
  • Kalbant apie akimirksniu sugraužiamas knygas, tiesiog būtina paminėti, kad vienos sugraužiamos ir pamirštamos, kitos nugula į sąsiuvinius citatomis ir apmąstymais. Gal ir nesinorės „Laikrodžio širdies“ cituoti visur ir visada, bet kai ką užsirašyti tikrai verta: Princesė <…> buvo labai graži. Bet argi būna negražių princesių? Grožis – tai lyg princesių profesija (p. 54)…

O dabar estafetę perduodu jums. Žinoma, jei pakaks drąsos užkopti iki pat laikrodžio širdies.

Reklama

Raudoni lietuvių kalbos lobiai (L. Petkevičiūtė „Raudona poringė“)

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_virselisPavadinimas: Raudona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [104]

Serija: Saulės spalvų poringės

Na ir kaip paporinti, paringuoti apie tai, ką Pelė jau kelias savaites varto ir vis atsivartyti negali? Knyga didoka, apystorė, geltonai, rusvai, žaliai ir raudonai išpuošta, vingrių vingriausių žodžių priraityta. Ir viskas ten apie sodriausią iš sodriausių, ryškiausią iš ryškiausių, skaniausią iš skaniausių, saldžiausią iš saldžiausių, gyvybingiausią, aktyviausią, tikrą karalienę, jos didenybę raudoną spalvą. Bet gal paskubėjus Pelė bus, ne tiek apie spalvą, kiek apie lietuvių kalbą, jos neaprėpiamus turtus, gelmę, senumą, vaizdingumą ši raudona saulės spalvų poringė paringuota.

Pažaiskim? Ar galite išvardinti bent penkis raudonos spalvos atspalvius? Rausvas, kitų rožiniu vadinamas, vyšninis, avietinis, dar ugninis, na, o kokį čia penktą greitai prisiminus? Tai štai, būkit gudrūs, žodingi ir spalvomis turtingi: juodraudonis, geltraudis, raudbaltis, mėlraudis, raudmėlis, skaistraudonis, plytinis, putino, šermukšnio, kraujo raudonumo, dar burokinis, poraudis… Gyvas galas tų raudonų atspalvių, o tie, kas sako kitaip, arba iš vaizduotės pamokų bėgdavo, arba žodyną balažin kuria kryptimi tobulina.

Nepatingėjo autorė iš pašalių tolimiausių raudonus grūdelius surankioti, dailininkė kiekvieną iliustravo, išdailino ir viską į knygą suklojo: ir raudonžodžius (tokius, kurie turi dvi šaknis, o viena jų – raudona), ir raudvedžius (tokius, kurie iš žodžio „raudonas“ išvesti, padaryti), ir tų žodžių paaiškinimus, ir smulkiosios, ir šiek tiek stambesnės tautosakos įtraukta. Nors Pelei ne visai aišku buvo, pagal ką skyriai suskirstyti (et, per daug rimtų, mokslinių šios srities knygų sugraužta), bet tai netrukdė džiaugtis iki begalybės.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_atspek_zodzius
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su iliustruotais žodžiais)

Vartė Pelė išsižiojus. Peliukas irgi nosies iš puslapių ištraukti negalėjo. Tik štai skaityti įprastu būdu – nuo pradžios iki galo, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę – peliukams nepavyko. Daug smagiau šią knygą užsimerkus atsitiktinai atsiversti. O tada dairytis akis išpūtus, piešinių detales tyrinėti, po kalbos turtus nardyti ir žaisti iki begalybės…

Klausiate, ką žaisti? Tai negi ir jūs iš vaizduotės pamokų bėgdavote? Mįsles minkit. Galvokit naujus raudonus žodžius arba ieškokit nupieštų (bene keturi atvartai su iliustruotais žodžiais yra). Šis žaidimas Gudručiui labiausiai patiko. Reti, nežinomi tie žodžiai, žiūri į atvartą ir nežinai, ko ieškoti. Bet Gudrutis nebūtų gudrutis – sugalvojo, kaip išsisukti. Gali nežinoti, kaip ieškomas daiktas atrodo, bet jei skaityti moki, viską surasti įmanoma.

Raudona_poringe_Liuda_Petkeviciute_Laimute_Varkalaite_misles
Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su mįslėm)

Apžiūrėta iš visų pusių, ilgai tyrinėta, daug vartyta „Raudona poringė“ peliukų rekomenduojama ir mažiems, ir dideliems, ir tiems, kuriems smalsu po lietuvių kalbos lobynus paklaidžioti, ir tiems, kas mėgsta akis iliustracijose paganyti. O kam patiks po raudoną pasaulį keliauti, gar ir į geltoną užsuks? Girdėjo peliukai, kad geltonoji saulės spalvų poringė netrukus iš už kalnų pasirodys. Laukime kartu, gerai?

 

Kalbantys vaizdais: Sivužas, Marius Marcinkevičius ir Lina Dūdaitė

SIVUZAS_Marius_Marcinkevicius_Lina_DudaitePavadinimas: Sivužas

Autorius (- ė): Marius Marcinkevičius

Iliustruotojas (- a): Lina Dūdaitė

Leidykla: Tikra knyga

Metai: 2018

Puslapių skaičius: [36]

Šiemet sugrįžo mano vaikystės žiema: vėl pusnys semia batus, vėl galima lėkti nuo kalno pasidėjus kartono lapą, vėl užšalo visos balos aplink namus. Nors nebeturiu pačiūžų, vis tiek neapsakomai geras jausmas stovėti ant užšalusio balos ir dairytis į tylų, baltais patalais apsiklojusį mišką. Tik sniego kepurės kartais sudrumsčią tylą dribteldamos žemėn.

Sniego kepurės… Iki šiol man tai tebuvo posakis. Kaip ir daugelis kitų, pavyzdžiui, „žuvys miega po ledu“ ar „kaip karvė ant ledo“. Dabar juos išgirdus iškart matau vaizdą. Ne, ne apsnigto miško, ir ne užmirštos karvės laukuose vidury žiemos. Tai Linos Dūdaitės „Sivužo“ iliustracijos Pelės galvoje nutiesė naujus atpažinimo tiltus.

Ar jums taip būna, kad išgirdus garsą, užuodus kvapą, pamačius vaizdą mintyse iškart jį su kuo nors susiejate? Kelis turiu įaugusius nuo vaikystės. Jei kas nors kalba apie abėcėlę, Pelės pasąmonėje ji iškart sujungiama su Kazio Jakubėno eilėraščiais. O juk tų abėcėlių kalnai sukurti! Kodėl būtent šita? Lygiai tas pat su Taidos Balčiūnienės, Kęstučio Kasparavičiaus, Sigutės Ach iliustracijom. Kai kurių knygų nesugebu įsivaizduoti su kito dailininko piešiniais. Po šios žiemos, tiksliau, po pažinties su „Sivužu“, beveidžiai, net sustabarėję posakiai, Pelei įgavo linksmą, naują, neužmirštamą veidą.

Turbūt jau supratote, kad „Sivužas“ į peliukų namus atkeliavo todėl, kad Pelė negalėjo atsispirti knygos iliustracijoms. Bet ir Mariaus Marcinkevičiaus sukurta istorija ne ką prastesnė. Negaliu nepakartoti mėgiamo posakio – genialu tai, kas paprasta. Paprastas Paršelis ir jo draugė karvė, paprasta gražios žiemos diena, nepaprastai paprastas nuotykis, o viską kartu sudėjus – nepaprasta, stebuklinga istorija apie draugystę. Tad kitą kartą, kai į jus kažkas žiūrės – visai nesvarbu, ar iš po ledo, iš už stiklo ar tiesiog šiaip gatvėje ar troleibuse – nusišypsokite jus stebinčioms akims. Galite pabandyti net pamojuoti ir pasisveikinti. Gal tik tiek ir tereikės, kad kažkam pagelbėtumėte?

Ką apie „Sivužą“ mano Gudrutis? Ogi jam tai buvo galvosūkių galvosūkis. „Mama, kas jis toks?“ – vis nerimo peliukas. Spėju, kad smalsumas taip kankino, kad net susikaupti neleido. Peliukas gudrybę suprato gerokai vėliau, o džiaugsmo buvo tiek, tarsi pats būtų padaręs didžiuosius geografinius atradimus. O jūs ar žinojote, kad jei skaitysite tekstą iš kitos pusės, galite jo ir nesuprasti?

(Ne)smulkmenos, bet…

Autorius. Taip, taip, tai Mariaus Marcinkevičiaus istorija apie draugystę ant straublio galo varžėsi dėl 2018 metų geriausios knygos vaikams titulo.

Iliustratorė. Taip, taip, tai Lina Dūdaitė ne kartą apdovanota (2009, 2012, 2018) už gražiausias iliustracijas.

Detalės. Tik pažiūrėkit į tas sniego kepures – juk jos raštuotos močiučių raštais! O kur dar paslaptingos schemos, žavūs maži paveikslėliai tekste, slapti receptai. Tiek mažų, vos pastebimų detalių. Tiek didelių atradimų!

Trumpų eilučių ir didelių iliustracijų nauda pradedantiems skaitytojams (E. W. Martin „Kiek daug dalykų patirsi įstabių“)

Wintfield_kiek daug dalyku.indd

Pavadinimas: Kiek daug dalykų patirsi įstabių (Orig. The Wonderful Things You Will Be)

Autorius (- ė): Emily Winfield Martin

Vertėjas (- a): Vidas Morkūnas

Iliustruotojas (- a): Emily Winfield Martin

Leidykla: Baltos lankos

Metai: 2018

Puslapių skaičius: [36]

Nors esu pamišusi dėl knygų, vis tiek yra kalnai tokių, apie kurias nieko nesu girdėjusi, o ką jau kalbėti apie tai, kad išvis nesu laikiusi rankose ar skaičiusi. Greičiausiai Emily Winfield Martin „Kiek daug dalykų patirsi įstabių“ irgi būtų likusi kažkur neatrastoje žemėje… Jei būtų papuolusi į rankas kur nors knygyne, be sąžinės graužimo būčiau atmetusi, nes: a) šiais laikais eiliuotų kūrinių vertimai nėra itin stiprūs; b) knyga skirta 3–6 metų pipirams, vienas mano peliukas iš šio amžiaus jau išaugo, o kitas dar nepriaugo; c) knygos tema nėra tokia aktuali, kad pirkčiau ją ateičiai. Vienu žodžiu, knyga nepatenka į Pelės must have sąrašą. Nei sapnavau, nei tikėjausi, kad ji galėtų taip nustebinti. Gudrutis eilinį kartą įrodė, kad Pelei Mamai dar mokytis ir mokytis.

Knygoje pasakojama šilta, jauki, meili istorija, o meniškose, retro stiliaus iliustracijose paslėpta įdomių detalių, netradiciškai pažiūrėta į situacijas, tad istorija atsiskleidžia įdomiai ir netikėtai. Tik štai tekstas, sužavėjęs pirmais posmeliais, vėliau nublanksta. Sunku apie jį ką nors daugiau pasakyti, kai nežinai, ar čia originalas silpnas, ar vertimas šlubuoja.

Užtat Gudručiui ši knyga buvo tikras atradimas. Metęs man skaitymo iššūkį, greitai suprato, kad verta skaityti tas knygas, kuriose daug paveikslėlių, o žodžių vos keli. Ši puikiai tam tiko: puslapyje vos kelios trumpos eilutės, kurias nesunku įveikti, yra į ką paveikslėliuose pažiūrėti. Nespėji pavargti, o knyga jau sugraužta, galima į sąrašą įtraukti ir kitos griebtis. Jei ne Gudručio atradimas, niekad nebūčiau pagalvojusi, kiek naudos duoda „trijų eilučių puslapyje“ knygos pradedantiems skaitytojams! Štai taip mano neįvertinta, o Gudručio atrasta, Emily Winfield Martin „Kiek daug dalykų patirsi įstabių“ užima garbingą vietą namų bibliotekoje.

Smulkmenos, bet…

Intertekstualumas. Iliustracijose galima surasti ir Kliunkį Pliumpį, ir Raudonkepuraitę, ir Eifelio bokštą, ir… O ką surasite Jūs?

Tapsi, kai užaugsi / kuo tik panorėjęs <…>. Atverskite atlenkiamus puslapius. Ar pamenate, kuo svajodavote būti užaugę?

Knyga apie kvantinę fiziką, savęs pažinimą ir dar šį bei tą (Christopher Edge „Kiti Albio Braito pasauliai“)

Kiti-Albio-Braito-pasauliai_virselis_Christopher_Edge

Pavadinimas: Kiti Albio Braito pasauliai (Orig. The Many Worlds of Albie Bright)

Autorius (- ė): Christopher Edge

Vertėjas (- a): Diana Gancevskaitė

Iliustruotojas (-a): Ugnė Rudinskaitė

Leidykla: Debesų ganyklos

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 208

Yra knygų, kurios taip krito į širdį, o parašyti apie jas nė žodžio negali. Atrodo, kad viskas, ką ruošiesi pasakyti, per daug primityvu, per paprasta, per banalu. Ilgai skrebenau Christopherio Edge knygos „Kiti Albio Braito pasauliai“ apžvalgą. Ir vis tiek paskutinę akimirką nusprendžiau pateikti beveik neredaguotas skaitymo pastabas. Pirmo įspūdis buvo nepaneigiamas. Gal tik šiek tiek papildomas, išplečiamas.

Viršelyje tik berniukas, dėžė, katinas, bananas ir vakarėjančio dangaus fone nutįsę ilgi šešėliai… Sugrįšiu prie jo vėliau. Juk jūs kol kas nežinote to, ką žino Pelė.

Turinys. Į kokią visatą ir laiką keliautumėt, jei turėtumėt tokią galimybę? Albiui net nekyla klausimų, jis tiksliai žino – ten, kur jo mama. Manote lengva vienam keliauti po visatą? Anaiptol! Gal ir žinai savo tikslą, bet neturi nei menkiausio supratimo, kaip jį pasiekti. Pašėlęs ir beprotiškas nuotykis prasideda. Ar Albiui pavyks surasti mamą?

Perskaityti šią knygą galima mažiausiai dvejopai: kaip nuotykį, kuris kilo iš begalinio ilgesio, arba kaip kelionę į savęs pažinimą. Pelė skaitė ir taip, ir taip, ir dar savaip, kas aktualu tik jai. Beje, užmeskite akį į viršelį. Į ką panašūs mažyčiai šviesuliai kylantys iš dėžės?

Pasaulis. Ko tikėtumėtės iš knygos, kurioje keliaujama po paralelinius pasaulius? Pelė tikėjosi daugiau pramanų, fantastinių vaizdų, vienu žodžiu, daugiau fentazi elementų. O čia še tau, tie paraleliniai pasauliai tokie kaip mūsų, tik su mažyčiu skirtumu. Ir tada supranti, kiek daug gali reikšti viena smulkmena. Kas ten viršelyje kabo vietoj mėnulio? O kas šešėlyje iššoka iš dėžės?

Santykiai su artimaisiais niekada nėra paprasti. O ar įsivaizduojate, kiek trilijonų jų kombinacijų gali būti paraleliniuose pasauliuose? Sunkūs pokalbiai būtini. Gal ne iš karto po jų, bet tikrai visada pasirodo šviesos spindulys. Džiaugiuosi, kad Albis, blaškydamasis po visatą, kai ką suprato ne tik apie save, bet ir kitus.

Citata. Yra knygų, kurias gali suskaidyti po sakinį ir jų išmintį cituoti visur ir visada. Yra ir tokių, iš kurių ištrauktos jautriausios, įsimintiniausios vietos skamba nei šiaip, nei taip. Be konteksto vargu ar ši citata ką nors reiškia, tačiau tie, kurie jau skaitė, supras, ką noriu pasakyti: Tavyje yra dalelė rojaus ir manyje yra dalelė rojaus. Mes visi sudaryti iš žvaigždžių dulkių. <…> Žinau, kad rojus yra, Albi, nes tai jis man suteikė galimybę vėl tave pamatyti (p. 192).

Baigiamosios pastabos. O dabar vėl pažvelkite į viršelį. Mamos Pelės galva, dailininkei Ugnei Rudinskaitei puikiai pavyko perteikti knygos esmę. Keturi pagrindiniai komponentai – dėžė, katinas, berniukas ir bananas, – be kurių kelionės į paralelinius pasaulius neįmanomos. Iš dėžės kylančios tolimos, bet tikrai kažkur egzistuojančios, visatos. Ir ta maža, bet labai svarbi viena vienintelė smulkmena pasirodanti visiškai netikėtu būdu: mėnulis virtęs bananu, šešėlyje sprunkantis keistas padaras, kuris labiau panašus į vilką nei katiną. Tobula tai, kas paprasta. Štai ir sudėjau visus taškus ant i…

Lašelis deguto. Et, toji apmaudi korektūros klaida kažkur ties knygos viduriu…

Reziumė. Kaip manote, ką laikyčiau savo skaitymo kampelyje, jei tokį turėčiau? Pagalvėlę ir pledą? Sausainių pakelį ir mylimiausią puodelį, kurie primintų, kad vien istorijomis gyvas nebūsi? Visus išvardintus dalykus. Ir dar kai ką – ogi vienkartines SERVETĖLES! Patikėkit patyrusia knygų graužike, kremtant geras knygas servetėlės tikrai praverčia!

P. S. Vos nepamiršau parašyti, kad „Kiti Albio Braito pasauliai“ ne šiaip nuotykių ar savęs ieškojimų knyga. Be visų kitų gelmių, kurios joje telpa, ji yra apie mokslą. Kvantinė fizika pristatoma taip žaismingai, paprastai ir natūraliai, kad skaitant lengva užmiršti, jog kremti sudėtingo kvantinio mokslo pradmenis. Tą įvertino ir Jungtinės Karalystės mokytojai knygai skyrę UKLA apdovanojimą (2017), kuris teikiamas už mokslo populiarinimą vaikams.

Tūkstantis kas čia (A. Besson „Pirmieji 1000 žodžių“)

 

Laruse_pirmieji 1000 zodziu.indd

Pavadinimas: „Pirmieji 1000 žodžių“ (Orig. Le Larousse des 1000 mots)

Autorius (- ė): Agnes Besson

Vertėjas (- a): Kotryna Žukaitė

Iliustruotojas (- a): Caroline Modeste

Leidykla: „Baltų lankų“ leidyba

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 64

Nėra dienos, kad Smalsutis neskaitytų. Storalapių knygų lentyną per dieną keliasdešimt kartų peržiūri. Turbūt nebepakanka, nes vis į brolio biblioteką taikosi. Nuo smalsaus skaitytojo Gudrutis ginasi visais įmanomais būdais. Ir duris užsidaro, ir knygas į aukštesnes lentynas sukelia. Net iš anksto brolio užmačias nuspėja, tad gudrumu apeina. Ko tik nesiima, o Smalsutis kur buvęs, kur nebuvęs, jau prie brolio lentynų stovi.

Noris peliukui tų gražių didelių spalvingų knygų. Gal ir pasidalintų vyresnėlis, bet kol kas dar sunku mažyliui puslapius versti, tai kampas užlinksta, tai įplyšta. Ir visai nesvarbu, kad tai įvyko netyčia. Brolis tokių nelaimių neatleidžia. Nemoki gražiai vartyti – nelįsk prie mano knygų. Ir taškas.

„Baltos lankos“ peliukams siuntinėlį atsiuntė. O ten ir Smalsučiui staigmena įdėta. Didelė dideliausia, spalvota spalvočiausia! Tik puslapiai ploni… Jau maniau, kad teks vėlesniems laikams atidėti, bet… O visų knygų graužikų dievai, tie puslapiai kažkokie magiški! Nežinau, kokia technologija jiems panaudota (spėju, kad laminatas arba kokia nors speciali popieriaus rūšis), svarbiausia, kad dėl jos puslapiai pakankamai patvarūs atlaikyti nepatyrusių rankučių vartymą. Na taip, jie vis dar gali užlūžti ar suplyšti, bet yra žymiai tvirtesni už paprastų paveikslėlių knygų popierių.

Kol kas namuose peštynės dėl knygų baigtos. Juk dabar ir Smalsutis turi savo didelę spalvotą knygą plonais lapais. Ir skaityti ten yra ką. Apie tai, ką veiki atsikėlęs, kaip apsirengti, o tada galima ir į miestą ar mokyklą išeiti. O mokykloje sužinoti apie skaičius, spalvas ir formas. Žiūrėk, jau ir pietų metas. Ką gi skanaus šiandien valgysime? Tada pakeliui į namus užsuksime į parduotuvę, o grįžę pažaisime, gal net pašėliosime. Jau lyg ir praustis metas, tad eikime vakarieniauti. Manote, kad jau būtų laikas miegoti? Ot ir neatspėjote. Prieš miegą dar galima sužinoti apie įvairiausias pramogas, profesijas, transporto priemones, kaimą, mišką, kalnus… Et, visko nė neišvardinsi.

Smalsutis-Pirmieji-1000-tukstantis-zodziu
Mylimiausias Smalsučio atvartas apie miestą. A. Besson „Pirmieji 1000 žodžių“ (V. „Baltų lankų“ leidyba, 2018).

Mažiesiems smalsučiams tikrai yra ką tyrinėti. Paveikslėliai suskirstyti temomis, šias jungia gana nuoseklus loginis ryšys. Pirmoji tema skirta rytui, paskutinė – vakarui. Mane sužavėjo, kad knygoje, skirtoje vaikams nuo 0 metų (taip rašoma ant nugarėlės!), pavaizduota ne tik artimiausia aplinka, bet ir platusis pasaulis su šiltaisiais ir šaltaisiais kraštais, žvaigždėtu dangumi. Paveikslėliuose atrasite ne tik daiktus, bet ir situacijas, veiksmus, o svarbiausia, kad viskas pateikta žaismingai, paprastai. Manote, kad mažyliams per daug informacijos? Na, šiuo klausimu aš ne patarėja. Žinau tiek, kad kol kas Smalsučio vieni paveikslėliai visiškai nedomina, o kiti žiūrinėjami nuolat. O kiek džiaugsmo būna, kai pažįstamą daiktą suranda!

Knyga nėra sunki, bet dėl didelio formato Smalsučiui pačiam ją ištraukti iš lentynos nelengva. Tad stengiuosi šios knygos „nesutvarkyti“, kad peliukas galėtų pats pasiimti. O tada tik spėk atsakinėti į tūkstantį „kas čia?“

Kelios smulkmenos…

Svarbiausia saugumas ir patvarumas. Viršelis tvirtas, malonus liesti, tarsi būtų iš vidaus paminkštintas. Vidiniai puslapiai slidūs, nebijo seiliojimo ir ragavimo, gan atsparūs nepatyrusių rankučių prisilietimui. Saugūs užapvalinti kampai.

Priešlapius galima išnaudoti ieškant paslėptų daiktų. O jei pabandysite juos visus įvardinti, nenustebčiau, jei ir antras tūkstantis žodžių gautųsi.

Ar kalbatės su vaikais apie… (P. Ness „Septynios minutės po vidurnakčio“)

Septynios-minutes-po-vidurnakcio-Patrick-Ness

Pavadinimas: Septynios minutės po vidurnakčio (Orig. A Monster Calls)

Autorius (- ė): Patrick Ness

Vertėjas (- a): Rūta Razmaitė

Iliustruotojas (-a): Jim Kay

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2016

Puslapių skaičius: 216

 

Įsivaizduokite, kad gyvenate saugiai įvynioti į vatą. Be priekaištų jums atleidžiami prasižengimai,  be žodžių pateisinami visi poelgiai. Į tave žiūrima tarsi į trapų indą, kuris gali suskilti nuo menkiausio garso. Kas geriau, tylėti ir viską pateisinti, ar pratarti žodį ir… Kas žino, kaip ten būtų. Ar norėtumėte, kad gyvenimas po vatine antklode tęstųsi amžinai? O gal geriau išgirsti atsakymus net į nepatogius, skaudžius klausimus? Ar kalbate su vaikais apie mirtį?

Konorui trylika. Visi jo veiksmai, žodžiai, turbūt net mintys pateisinamos iš anksto. Konoro tėtis seniai paliko šeimą, jis neturi draugų, tik mamą. Tiesa, dar yra senelė, bet ji tikra rakštis subinėj. Bet kam reikalingi kiti, kai jiedu su mama ir taip puikiai susitvarko. Rytais jis pats pasiruošia pusryčius, neprašomas sutvarko virtuvę, išneša šiukšles, įjungia skalbyklę. Jis pats susitvarko su mokyklos chuliganais, jis…

Tiesą sakant, Konoras su kai kuo susitvarkyti nesugeba. Kaskart vis tas pats sapnas. Tamsa, vėjas, riksmas. Rankos išslysta iš jo rankų, kad ir kaip jis stengiasi jų nepaleisti. Ir visada ta pati pabaiga… (p. 11). O kur dar siaubūnas, žiūrintis pro Konoro langą. Kuris apie tave žino viską: tiesą, kurią slepi. Ir tiesą, apie kurią svajoji…

Tikiuosi pasakiau pakankamai, kad jau dabar bėgtumėte ieškoti Patricko Nesso knygos „Septynios minutės po vidurnakčio“. Kuklia Pelės Mamos nuomone, knyga geniali. O juk visi žinome, kad genialu tai, kas paprasta.

Rekomenduoju ne dažnai. Tai viena tų knygų, kurias gali skaityti visi. Nesibaidykite niūraus apipavidalinimo, neturėkite jokios išankstinės nuomonės, nepasitikėkite protu. Juk ne visada bloga yra BLOGA, o gera – GERA. Su Konoru apie mirtį niekas nekalbėjo. O jūs su vaikais ar kalbatės apie amžinybę?

(Ne)smulkmenos, bet…

Universalumas. Netiesa, kad tai knyga apie praradimą. Pats autorius sako, kad ji greičiau apie baimę prarasti. O tokią baimę nors kartą gyvenime patiria visi. Tad ir skaityti ją gali visi. Tie, kurie bijo netekti. Tie, kuriems rūpi, kaip jaučiasi vaikai. Skaitykite, jei patinka jautrūs pasakojimai. Skaitykite, jei knygose ieškote drąsių, šmaikščių personažų, jei ilgitės nuotykių ir šiurpuliukų. Skaitykite, jei mėgstate geras knygas arba tiesiog negalite gyventi be skaitymo. Skaitykite bet kokiu atveju. Jausmų audra garantuota, o po kiekvienos audros nušvinta saulė.

Apdovanojimai. Jungtinėje Karalystėje „Septynios minutės po vidurnakčio“ susikrovė kalnus prestižinių apdovanojimų! Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius (pirmas kartas šalies istorijoje, kai ta pati knyga gavo aukščiausius įvertinimus ir už pasakojimą, ir už iliustracijas!). Geriausia metų knyga ją pripažino ir vaikai („Galaxy“ ir „Red House“ apdovanojimai), ir mokytojai (UKLA apdovanojimas). Smulkesnius įvertinimus ir nominacijas net išvardinti sunku.

Popieriaus magija. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali pasirodyti labai niūri, kad net nesinori į rankas imti. Koks paradoksas! Vos prisilietus, nebesinori jos paleisti: viršelis glotnus, puslapiai irgi. Popieriaus magija tokia stipri, kad kažin ar pavyks išsisukti nors trumpam jos prie širdies nepriglaudus.

Iliustracijos juodai baltos, atsiradusios tarsi netyčia paliejus tušo buteliuką. Jos gali patikti, gali ne. Įkišiu kuklų trigrašį – manau, kad jos nuostabios! Gilios, paslaptingos, balansuojančios ant realybės ir vaizduotės ribos, šiek tiek baugios, šiek tiek mistiškos. Vienu žodžiu, tobulai papildančios istoriją.

Filmas. Ar girdėjote sakant, kad tik geriausios knygos virsta filmais? Tai štai, pagal šią knygą yra sukurtas ir filmas. Scenarijų jam parašė pats knygos autorius Patrickas Nessas.