Sunku daryti įžvalgas, kai skaitai tai, ką tuo metu turi po ranka.
Tad tekalba už 2023 metus skaičiai.
Perskaityta 40 knygų, iš jų 29 vaikams ir paaugliams, 11 suaugusiesiems.
2023 metai knygų pasaulyje: tik skaičiai
Žymos archyvas: Debesų ganyklos
2021 metai knygų pasaulyje: meilė nuo pirmo sakinio
Pernai rašiau mažai. Tad kol nepradėjau naujų metų, norisi pasidalinti ne tik pernykščiais atradimais ir statistikomis, bet ir Pelės mylimiausiomis. Visiškai subjektyvi nuomonė visiškai atsitiktine tvarka.
Berniukas baltame kambaryje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 304.
Manuelis prasibunda tuščiame baltame kambaryje. Nieko neprisimena, į visus jo klausimus atsakinėja keistas moteriškas balsas, sklindantis tarsi iš visur, o tuo pačiu – iš niekur.
Ties viduriu siužetas ėmė priminti lengvą šaudo-gaudo filmą, Manuelio poelgiai tapo šabloniški, lengvai nuspėjami. Ėmiau keiksnoti autorių: šitoks geras sumanymas ir šitaip jį sumauti! Ir staiga pabaigoje tik BAM! Viskas tapo motyvuota ir pateisinama. Žodžiu, autorius mane apmovė vidury baltos dienos.
Kaip man atskirti melą nuo tiesos, bepročio paistalus nuo proto, neturint atminties ir patikimų juslių duomenų? (P. 135)
Mergaitė keistoje šalyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 2. – p. 336.
Uždarame kalnų slėnyje nuo pavojingo išorinio pasaulio glaudžiasi tikratikių bendruomenė. Sofija nuo mažumės ugdoma pagal giežtas taisykles. Bet ateina diena, kai tobulas ir gerai pažįstamas pasaulis ima atrodyti kaip melas.
Galvojau, kad kalnų slėnis yra toji keista šalis, kuri minima pavadinime, bet kai Sofija ištrūko už jo sienų, supratau, kad esu lengvai įviliojama į pasakojimo pinkles, užliūliuojama ir be vargo apmaunama. Vėl to paties autoriaus!
Atsiprašau, citatos nebus. Taip stengiausi išlikti budri, kad nebuvo kada užsirašinėti. Patys matot, kuo tai baigėsi.
Berniukas akligatvyje / Karl Olsberg; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 3. – p. 336.
Ištisus mėnesius mėginau pasiruošti tai dienai. Bet kaip gali pasiruošti tam, kad tau gyvam plėš iš krūtinės širdį? (P. 323)
Būtų tobulas pirmas knygos sakinys, žadantis intrigą, jausmingą pasakojimą, sunkius pasirinkimus. Bet gal ir gerai, kad ne jį autorius pasirinko pirmuoju, nes atrodytų, kad knygoje labai daug skausmo ir nevilties. Taip, jų yra, bet viskas puikiai atsverta tikėjimu, šviesa, net nuotykiais. O geriausia tai, kad įtraukiantis pasakojimas dera su giliai apmąstomomis filosofinėmis problemomis.
Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2020, D. 1. – p. 272.
Enė – siaubinga paauglė: pasiunta be priežasties, nuolat įsivelia į bėdas, keikiasi kaip daug metų sėdėjęs kalinys. Kokios tokio elgesio priežastys? Niekam neįdomios, juk daug lengviau tą pabaisą permesti iš vienų globos namų į kitus.
O jei pažiūrėtume kitaip? Enė pastabi, greitai perpranta žmones, ne pagal metus subrendusi, nebijo kovoti už teisybę, turi savo garbės kodeksą. O kai patenka į internatą tarp tokių, kaip ir ji pati – telieka laukti… Spręskit patys, kaip tai pavadinsit: nemalonumais ar galimybe iš arčiau pamatyti nesuprastų paauglių pasaulį.
<…> pykčio lyg nesidedi į bagažą, bet vis tiek jis iškeliauja su tavim, kai išsikraustai. Ir nieko negali padaryt. (P. 41)
Nuotykiai, tikra draugystė, genialūs planai, vaizdingas pasakojimas, stiprūs charakteriai. Ir vis užsimenama apie kažkokią paslaptį… Prarijau akimirksniu.
Aš ir nevykėliai. Draugystė veža / Vanessa Walder; iliustravo Barbara Korthues; iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Kaunas: Debesų ganyklos, 2021, D. 2. – p. 272.
Turbūt nenustebinsiu pasakiusi, kad Enė ir nevykėliai susimetė į gaują. Jie kits kitą supranta iš mesto žvilgsnio, draugų žodžiuose girdi savas mintis. Kai turi tokių draugų, nebereikia taip aršiai kovoti už būvį, tad Enei lieka daugiau laiko aiškintis internatą gaubiančias paslaptis.
Nė nenutuokiu, kas ten paslėpta. Autorė negaili užuominų, tačiau nieko neatskleidžia: skaitytojas žino ne ką daugiau nei Enė ir jos šutvė. Kad išsiaiškinčiau užmintas paslaptis, teks trečia kartą sugrįžti į internatą ant kalno. Kada gi trečioji dalis bus išversta?
Stebėtina, kiek daug vietos gali užimti tas, kurio nėra. (P. 144)
Klampynių kronikos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Monika Mitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2018, D. 1. – p. 232.
Klampynių kronikos. Neramios dienos / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 232.
Klampynių kronikos. Pamiršti dievai / Neringa Vaitkutė; iliustravo Neringa Vaitkutė, Vilnius: Nieko rimto, 2021, D. 3. – p. 232.
Šią autorės seriją myliu taip, kad taupau iki negalėjimo! Juk žinau, kad atsivertusi nepadėsiu tol, kol nesugraušiu iki ketvirto viršelio. Kitaip sakant – bus per mažai. Dar šiek tiek baisu, kad grįžus į Mažąsias Klampynes šįkart nebesuveiks jų magija, nebebūsiu užburta, įtraukta, suviliota, paklaidinta, visiškai pametusi galvą… Gerai, kad dar nei karto magija neapvylė.
Autorė sukūrė tris „Klampynių kronikų“ dalis, bet kad ir ką sakyčiau apie vieną, viskas puikiai tinka ir kitoms. Ir visai tai ne trūkumas, o įrodymas, kad autorė pasakodama apie tas pačias klampynes ir tuos pačius vaikus vis dar sugeba prikaustyti dėmesį.
„Klampynių kronikose“ man patinka daug kas: ir smagūs nuotykiai, ir išradingai įpinta lietuvių mitologija, ir vaizdinga kalba. Bet labiausiai tas nepaaiškinamas šviesos ir šilumos jausmas, kuris aplanko kaskart atsivertus knygą. Norėčiau tos palaimos įsidėti į kišenes. Jei jos pritrūkčiau, užtektų ranką į kišenę panardinti.
Mes dažnai vakarojame virtuvėje ir priimame svečius, todėl galite užeiti net nesibeldę. (D 3, p. 6).
Jaukios. Šviesios. Šiltos.
Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie peliuką, princesę, sriubą ir siūlų ritę / Kate DiCamillo; iliustravo Timothy Basil Ering; iš anglų kalbos vertė Rita Ivaškaitė, Vilnius: Vaga, 2005. – p. 272.
Prie pavadinimo dar reikėtų pridėti, kad tai pasakojimas apie kitokią žiurkę, kalėjimo prižiūrėtoją, (ne)tikrą princesę ir visą apimančią tamsą. Tai pasakojimas apie keistus sutapimus ir jų nulemtus likimus. Ir dar tai pasakojimas apie šviesą, sklindančią net juodžiausioje tamsoje.
Pasaka tas pats, kas šviesa. Tamsos karalystėje nieko negali būti geriau už šviesą. (P. 81).
Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos / Kotryna Zylė; iliustravo Kotryna Zylė, Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – p. 164.
Dar viena knyga, kurią taupiau labai ilgai. Bijojau nusivilti. Ir bijojau įsimylėti. Viena mano baimių tikrai pasitvirtino. Jei pateko į šį sąrašą, tai patys suprantat, kad ne pirmoji.
Istorijos tamsios it lapkričio vakarai, baugios lyg po lova tupintys nepažįstami padarai. Viliojančios netikėtu anapusybės pasirodymu kasdienybėje. Dešimt nustebinusių, pradžiuginusių, suvirpinusių, privertusių nusišypsoti ar tiesiog pasisveikinusių, bet ilgiau neužsibuvusių istorijų. Fantastiškas dizainas. Ir dar tie intarpai iš autorės tėčio pasakojimų…
Ir vėl neturiu, ką pacituoti, nes praryti buvo svarbiau nei užsirašyti.
Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 1. – p. 264.
Ados koja luoša, dėl to mama ją slepia nuo kaimynų. Bet neslepia nuo jos pačios, kad niekada Ados nenorėjo. O ar žinote, ką motinos daro su tais, kurių nenori? Viskas, apie ką pagalvojote, tik šimtąkart blogiau. Nepaisant patirto blogio, Ada išmoksta kovoti už save ir tuos, kuriuos myli. O tai nelengva, kai gyveni pasaulį stebėdama tik pro virtuvės langą. Dar Ada išmoko pasitikėti, džiaugtis, galvoti. Taip, galvoti. Juk luoša Ados koja, ne galva.
Mane persmelkė keistas ir nepažįstamas jausmas. Lyg vandenynas, lyg saulės šviesa, lyg arkliai. Lyg meilė. Panaršiau galvoje ir radau, kaip jis vadinasi. Džiaugsmas. (P. 261).
Karas, kurį galiausiai laimėjau / Kimberly Brubaker Bradley; iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2020, D. 2. – p. 328.
Pasaulį tebesiaubia karas. Karas tebevyksta ir Ados širdyje. Pamažu abu karai perdengia vienas kitą: į pasaulinį išeina tie, kuriuos Ada išmoko mylėti. Bet juk karas nesitęs amžinai, tik tol, kol kuri nors pusė laimės. Ir Ada laimi.
<…> tai, kas yra teisinga, ir tai, kas yra leistina, kartais visai skirtingi dalykai. (P. 7).
Dabar reiktų parašyti ką nors panašaus į „jaudinanti, įspūdinga, nepakartojama, gili istorija“. Ir tai tikrai būtų tiesa.
Darant tai / Melvin Burgess; iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė, Vilnius: Alma littera, 2004. – p. 304.
Prieš dvidešimt metų ši knyga buvo ant bangos: visi skaitė, šnabždėjosi, dalinosi. Į susitikimą su autoriumi knygų mugėje suplūdo minia jaunimo. Susitikimas buvo smagus, korektiškas, šmaikštus ir lengvas. Leidykla knygos tiražą kas keleri metai vis kartoja, o aš ją perskaičiau tik šiemet.
Istorija apie tris jaunuolius. Trys skirtingi tipažai. Trijų žmonių skirtingas problemas. Ir viena bendra – tai.
Pirmas įspūdis: jie tikrai taip galvoja? Ir tokius žaidimus žaidžia? Jaučiausi tarsi įžengusi į uždraustą teritoriją. Iš viso to, ką šiemet skaičiau, „Darant tai“ buvo juodžiausia, baisiausia, labiausiai trikdanti ir šokiruojanti. O kartu atvira iki paskutinio siūlo, gili, aktuali ir … juokinga.
Tiems, kuriuos dievai nori sužlugdyti, duoda didelį ego, tokį didelį kaip mažas miestelis. (P. 225).
2021 metai knygų pasaulyje: atradimai ir praradimai
Penkiasdešimt – daug ar mažai? Protingas atsakytų, žiūrint ko ir kaip tą „ko“ matuosi. Na gerai, per metus perskaityti penkiasdešimt knygų?
Pelei tai buvo ir daug, ir mažai. Daug, nes be knygų skaitymo dar gyvas galas kitų reikalų, kuriais nori arba privalai užsiimti. Mažai, nes tiek daug gerų knygų dar neperskaityta. O kai pagalvoji, kad mokykloje per mėnesį po septyniolika sugrauždavau, tos penkiasdešimt per metus tik piššš…
Bet vėlgi, o jei kitaip matuočiau? Juk buvo laikai, kai per mėnesį vos vieną įveikdavau. Tad pati su savimi pasiginčijusi, Pelė nusprendė, kad geras tas perskaitytų knygų skaičius, nei didelis, nei mažas – kaip tik toks, kad būtų, ką atrasti ir atradimais su bendraminčiais pasidžiaugti.
Analizės ir statistikos
Šiemet užsimaniau analizių, statistikų ir kitokių informacinių tekstų. Tad ėmiau ir padėliojau tų penkiasdešimties knygų pjūvius. Pati nustebau, kad net analizuojant tai, ką perskaitei, gali daryti atradimus. Net apie save.
Knygų išskaidymas temomis pasakė, kad daug laiko Pelė praleidžia fantastiniame pasaulyje (na, nieko naujo). Ir kad jį puikiai atsveria realybė (o čia tai staigmena, buvau įsitikinusi, kad nuotykinė literatūra realybę knygomis užmėtys). Grafinės novelės šioje teminėje diagramoje visai ne vietoje, bet nesugalvojau, kaip kitaip joms meilę parodyti.
Kadangi knygas renkuosi pagal mėgstamas temas, skaitytojų atsiliepimus arba tai, kas laukia nesulaukia neperskaitytų knygų lentynoje, ir visai nekreipiu dėmesio, kokia kalba jos sukurtos, labai smalsu pasidarė, kokia gi ta mano skaitomų knygų geografija. Nustebau, kad tiek daug anglakalbių šalių! Užtat supratau, kad turiu mylimus vertėjus (Viktorija Uzėlaitė, Regina Nijolė Chijenienė, Viltaras Alksnėnas, Indrė Dalia Klimkaitė, Rūta Jonynaitė), tad jų versta knyga bus žymiai greičiau perskaityta.
Atradau, kad Čekija, Prancūzija, Estija, Nyderlandai, Lenkija, Švedija į sąrašą pateko tik todėl, kad knygos buvo pagriebtos iš lentynos, nes „stovi jau ilgai, tad kodėl ne dabar“. Argi ne keista? Juk turėčiau pildyti spragas ar ką? O čia į sąrašą pateko dėl to, kad po ranka nebuvo nieko iš numylėtinių.
Ir dar vienas pjūvis, atsiradęs iš smalsumo. Kokių leidyklų knygas renkuosi? Daug iš „Nieko rimto“, bet tai nestebina, juk tai viena didžiausių vaikų ir paauglių knygų leidyklų Lietuvoje. Nemažai iš „Debesų ganyklų“ – irgi nieko nuostabaus, juk ten dirbu. Užtat pastebėjau, kad vis dažniau dairausi į „Aukso žuvų“ knygas, nes jie leidžia originalius lietuvių autorių kūrinius vaikams. Tarp kitų leidyklų pateko „Tyto alba“, „Garnelis“, „Dvi Tylos“, „Domicus Lituanus“ ir kelios kitos, kurios vaikams išleidžia ne tiek ir daug knygų per metus.
Žiūrinėdama perskaitytų knygų sąrašą, supratau, kad skaitau visų amžiaus grupių knygas: nuo pačių mažiausių (paveikslėlių knygos taip pat skaitomos, nors nepateko į jokius sąrašus ir statistikas, nes jos nuostabios, be to, namuose yra tos amžiaus grupės skaitytojas) iki suaugusių. Bet mylimiausios knygos priklauso vyresniųjų paauglių amžiaus grupei. Bet gal užtenka analizių ir statistikų. Pirmyn prie atradimų.
Atradimai
Pakelkite uodegėles, kas jau sukrimto Johno Flanagano seriją „Žvalgo mokinys“ ir jos priešistorę „Brolija“. Pelė pati atsistebėti negali, kodėl prie šios serijos anksčiau nestabtelėjo? Įtraukiantys nuotykiai, veikėjai, turintys charakterius, o kur dar Pelės simpatijas atitinkantis pagrindinis personažas: drąsus, sumanus, draugiškas. Prie viso to pridėkit pasaulį su sava mitologija, dėsniais, gyventojais. Kol kas visos serijos neperskaičiau, tad baisu džiaugtis, kad į pabaigą neišsikvėptų ar liktų nepabaigta, ar ne visa išversta. Bet kol kas jaučiuosi it loterijoje laimėjusi.
O ką manote apie grafines noveles? Pelė nežino, kodėl nusprendė, kad vietoje Yuval Noah Harari knygos „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ skaityti istorinį komiksą „Sapiens: žmonijos gimimas“. Siužetas paprastas, sudėtinga mokslinė evoliucijos teorija išaiškinta šmaikščiai, aiškiai, išsamiai. Kaip tik tinkamas tokioms iš paauglystės vis išaugti nenorinčioms pelėms. Laikau kumštukus, kad ir kitas šio komikso dalis išleistų. Bet juk klausiau apie grafines noveles. Tad štai, „Sapiens: žmonijos gimimas“ paskatino atrasti grafinių novelių pasaulį.
Kalbant apie knygų atradimus, labai noriu pasidžiaugti Andri Snær Magnasono „Laiko skrynia“. Knygą skaičiau balandį, bet jos pamokos iš galvos neišgaruoja iki šiol: niekas kitas už tave nepakeis pasaulio tik tu pats, tad nesislėpk laiko skryniose ir imkis spręsti problemų. Ir nė pats nepajusi, kaip blogus laikus pakeis geri. Gražus ir gilus pasakojimas.
Ir paskutinis šių metų Pelės atradimas. Wolfo Erlbrucho knygą „Antis, Mirtis ir tulpė“ skaičiau n kartų. Garsiai, tyliai, sau ir kitiems. Nes tuo metu ji kalbėjo taip, kaip temoka tik tas, kuris jaučia taip pat. Kai anapus iškeliavo tėtis, tik ji viena prasibrovė pro skaitymo bloką ir pasakė tai, ką tuo metu Pelei reikėjo girdėti.
Gudručio atradimai. Ne veltui jis Gudrutis. Ką daryti, kai reikia greitai perskaityti knygą, nes rytoj atsiskaitymas, o tu net nepradėjai? Ogi imti tokią, kur teksto mažai, o iliustracijų daug. Tiesa, ji dar ir neplona turėtų būti, kad mokytoja užskaitytų. Tad Gudrutis neatsidžiaugia atradęs Pamelos Butchart „Mokyklos detektyvų“ seriją. Taip pat neblogai tinka serijos Bjarne Blomkvisto „Trijulės byla“ ir Elisabetta Dami „Ūsuotos istorijos“ (Džeronimas Stiltonas).
Žinoma, dar grafinės novelės galėtų pagelbėti, bet ne visas mokytoja užskaitytų. Štai Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ mokytojai tiktų be problemų, bet Russello Punterio ir Simnos Bursil komiksas „Alisa stebuklų šalyje“ pagal Lewiso Carrollo knygą kažin ar įtiktų. Žodžiu, su grafinėm novelėm reikia būti gudriam ir mokėti atsirinkti, ką per pamokas atsiskaityti.
Smalsučio atradimai. Mažasis peliukas atkakliai ir nuosekliai tyrinėja gamtos pasaulį. Selemono Paltanavičiaus „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“, „Pažinkime Lietuvos gyvūnus“ bei „Kakės Makės enciklopedija. Gyvūnai“ kasdien perskaitomos nuo pradžios iki galo. Žinias apie pasaulio gyvūnus šiek tiek padeda užlopyti Katie Scott ir Jenny Broom „Animalium. Didysis gyvūnų muziejus“. Daugelį šių knygų tyrinėjo ir Gudrutis, tad būtų ne pro šalį atnaujinti Smalsučio gamtos biblioteką.
Praradimai
O dabar šiek tiek apie praradimus. Tiksliau apie tai, ko nepavyko atrasti. Smalsučiui susirgus gamtos pažinimu, ėmiau dairytis teminių enciklopedijų, žinynų, pažinimo vadovų – kažko, kas būtų ne apie viską po truputi, bet apie šį tą konkretaus. Kokias knygas vaikams (ar bent šeimai) galėtumėte rekomenduoti apie pasaulio gyvūnus, vabalus, drugelius, jūrų gyventojus? Smalsutis norėtų gausiai iliustruotų teminių knygų.
Gudrutis taip pat turi pageidavimų – daugiau grafinių novelių 8-12 metų vaikams. Lietuvoje jų tiek mažai! Gerai, kad „Aukso žuvys“ vis kokią vieną kitą per metus išleidžia. Ir dar Gudrutis norėtų didesnio pasirinkimo iliustruotų knygų su trumpais skyriais. Na ir kas, kad pajėgus visas „Hario Poterio“ knygas perskaityti. Juk reikia ko nors greičiau įveikiamo, kad liktų laiko ir kitiems užsiėmimams.
O kokie jūsų 2021 metų atradimai ir praradimai? Kokie norai 2022 metams?
Pati geriausia abėcėlė (R. Blėkienė „Skiemenuota abėcėlė“)
Pavadinimas: Skiemenuota abėcėlė
Autorius (- ė): Roma Blėkienė
Leidykla: Debesų ganyklos
Metai: 2021 Puslapių skaičius: 60
Tarsi traukinukas
„Skiemenuota abėcėlė“ sudaryta tarsi traukinukas: iš pradžių mažylis pamato užrašytą raidę, išgirsta, kaip ją tarti; tada tyrinėja paveikslėlius; atranda užrašytus žodžius, jie suskiemenuoti, raidė, kurią ką tik pamatė ir išgirdo, paryškinta. Galiausiai randa skiemenuotą sakinį. Idėja, kai viena pereina į kitą, tarsi eitum iš vagonėlio į vagonėlį, kilo prisiminus, kaip raidžių mokėsi Gudrutis.
Darželyje kiekvienas peliukas ant lapo parašydavo didelę raidę, sugalvodavo žodžių, prasidedančius ta raide, juos skiemenuodavo plodami delniukais, sugalvotus žodžius iliustruodavo piešinukais. Grįžęs namo Gudrutis iš reklamų ar katalogų karpydavo žodžius su išmokta raide ir klijuodavo juos ant lapo su piešinėliais. Pelė visą šį procesą perkėlė į knygą, nuo savęs pridėjo tik sakinį labai smalsiems ir labai gudriems peliukams. Juk greitai perprantančių abėcėlę ir bandančių savarankiškai skaityti tikrai ne vienas po žemę vaikštinėja.
Raidės ir paveiksliukai
Beveik visos raidės „Skiemenuotoje abėcėlėje“ turi po atvartą, išskyrus kai kurias ypatingas, pasipuošusias nosinėmis ar taškučiais. Kadangi buvo nuspręsta raides iliustruoti tik tokiais žodžiais, kurie prasideda ta pačia raide (a – tai ananasas, agurkas, antis ir t.t.), tai raidėms ę ir ų teko ieškoti poros, nes žodžių, prasidedančių šiomis raidėmis lietuvių kalboje nėra. Kelios kitos raidės irgi glaudžiasi kartu, nes, na, patys pabandykite surasti daugiau nei tris aiškius, paprastus žodžius ir iliustracijas raidėms ą, ė, į ir y.
Kas yra aiškūs, paprasti žodžiais? Pelės įsitikinimu, tai trumpi, lengvai perskaitomi (be kelių priebalsių samplaikų) ir dažnai pasitaikantys vaiko aplinkoje. Tad „Skiemenuotoje abėcėlėje“ daug daiktavardžių (gyvūnų, daržovių, namų apyokos daiktų pavadinimų), keli būdvardžiai (spalvų pavadinimai) ir skaitvardžiai (nuo vieno iki devynių). Kai kurios raidės buvo turtingos aiškiais ir paprastais žodžiais, tad teko apgailestauti, kad ne visus galima įdėti, o dėl kai kurių teko gerokai galvą pasukti.
Štai raidės c, č, h, ū, z. Kokius iš jų žinote žodžius: lengvai perskaitomus, vaikui atpažįstamus, nesunkiai iliustruojamus? Ho-bis – puikus, lengvas žodis, bet iliustruoti sunku, juk hobių gali būti pačių įvairiausių. Tad kartais tekdavo vietoj trumpo ir aiškaus pasirinkti ilgą ir sudėtingą, bet lengviau iliustruojamą žodį, pavyzdžiui, ho-ir-zon-tas.
Smalsučio nuomonė
Nelengva pasakyti, ką apie „Skiemenuotą abėcėlę“ mano Smalsutis, mat peliukas taupus žodžių. Pelė tik spėja, kad mažyliui knyga miela ir artima, nes labai dažnai vartoma, žiūrinėjama, tyrinėjama. O kai Pelė nutaikiusi progą tyliai susirango kamputyje savų knygų pagraužti, Smalsutis įsitaiso šalia su savo knygele ir sako: „O dabaj skaitysim“…
Knyga apie sunkius vaikus: stipriai ir jautriai (V. Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“)
Pavadinimas: Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida (Orig. Die Unausstehlichen & ich – Das Leben ist ein Rechenfehler)
Autorius (- ė): Vanesa Walder
Vertėjas (- a): Indrė Dalia Klimkaitė
Iliustrarorius (- ė): Barbara Korthues
Leidykla: Debesų ganyklos
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 272
Dalis: I
Tylios ir garsios knygos
Visi žino, kad Pelės urvelyje kalnai knygų. Turbūt nenustebsit, jei pasakysiu, kad darbe jų irgi kalnai kalnuoti. Vienos gyvena lentynose nepažįstamom kalbom tyliai šiušendamos slaptingas istorijas. Kitos vis painiojasi po akim, gulinėja ant darbo stalo ir prašosi išleidžiamos pas skaitytojus. Pelė nežino, kodėl vienos knygos tylios ir kuklios, o kitos garsios ir atkaklios, bet tiesa tokia, kad prie tų atkakliųjų traukte traukia. Ir visai nesvarbu, kad nesupranti, kas jose parašyta. Tos nenuoramos kažkokiu paslaptingu būdu vis kalba ir kalba, ir kalba…
Vanesos Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ krebždėjo itin atkakliai. Pelė tyliai vylėsi, kad tą slaptingą krebždesį girdi ne viena. Ir štai toji atkakluolė jau knygynų lentynose. Keliuose namuose ji dabar krebžda? Kokias istorijas jums pasakoja?
Knyga apie sunkius vaikus
Pelei atrodo, kad išversta į lietuvių kalbą toji nenuorama neužsičiaupia taukšdama apie… Ot ir ne, visai ne apie nevykėlius, kaip rašoma ant viršelio. Greičiau apie būrį protingų, šiek tiek pasiutusių, labai atkaklių ir… nesuprastų vaikų. Tokie dažnai vadinami sunkiais vaikais. Kiekvienas jų slepiasi po kauke, kai kurie apsišarvavę ir dar užtvarom apsitvėrę. Juk kuo daugiau skydų nuo aplinkinio pasaulio pasistatai, tuo saugesnis esi, nes niekas neįskaudins, nesužeis.
Autorė sukūrė unikalius, įsimintinus charakterius. Enę įsimylėjau nuo pirmųjų eilučių. Už jos skvarbų protą, gebėjimą akimirksniu perprasti pašnekovą, šmaikštumą, mokėjimą užjausti silpnesnį ir jį užtarti. O ne, Enė nėra švelni meilutė naminė katytė, ji laukinė, apkramtytom ausim ir išpešiotu kailiu. Ji nenori būti prijaukinama, nes per daug kartų buvo išmesta į gatvę. Knygoje pasakojama, kaip už eilinę išdaigą Enės vėl atsisako globėjai, tik šįkart ji atsiduria ne nuskurusiuose globos namuose, o prestižiniame internate.
Naujieji Enės pažįstami – Dantė, Karanas, Lakis, Matis, Lilita – yra tikri nevykėliai. Na, bet Enė tą patį galėtų pasakyti apie visus pasaulio žmones, tad nesiimkite spręsti per anksti. Dar yra Nojus, tiesa, jis minėtai šutvei nepriklauso, bet pagal tai, kaip elgiasi, niekuo nesiskiria nuo kitų sunkių vaikų. Skirtumas tik toks, kaip tave mato aplinkiniai: esi blogas, sunkus, nepatogus, nes tavo praeitis sudėtinga. Ir toks nesi (nors elgiesi, kaip paskutinis mulkis), nes tavo praeitis be dėmių.
Kitos svarbios temos
Taip, knyga Pelei pritauškė tikrai daug: apie draugystę ir nuotykius, kurios teko patirti, kad draugystė užaugtų. Apie pykčio priepuolius ir kaip jie griauna gyvenimą, nes nežinai, kaip susivaldyti. Apie etikečių klijavimą, apie aplinkinių nenorą prasidėti su sunkiais vaikais, nes lengviau juos iškart nurašyti ir iki gyvenimo pabaigos izoliuoti nuo visuomenės. Ir dar apie daug ką. Pelei rodosi, kad toje knygoje dugno nėra. Ir visai nebūtina jo ieškoti. Juk vienam pakaks istorijos apie padaužas. Kitam bus smagu nuplėšti nevykėlių kaukes ir pamatyti jų tikruosius veidus.
Kalba ir cenzūra
Vanesos Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ parašyta sodria, nesušukuota, o kartu labai vaizdinga kalba. Tekste yra daug užtušuotų vietų, tarsi per cenzūrą išbraukytų žodžių. Turbūt nereikia sakyti, kas po išbraukymais slepiasi. Keikiasi ne tik suaugę, bet ir vaikai, ir paaugliai. Jų emocijos sprogsta visai ne „rūgštelėm žaliosiom“, kurios gražiai ir vaizdingai skamba knygose, o tokiais žodžiais, nuo kurių ausys užlinksta.
Kaip tuos jausmus perteikti knygose, kad ir paauglio pasaulis atsiskleistų, ir skaitytojams plaukai piestu nesistotų? Pelei pasirodė, kad žodžių tušavimas yra puikus sprendimas: tekstas išsaugo jaunatvišką kalbėjimo manierą, bet netrikdo jautresnio skaitytojo. Apie kūrybines kančias bandant prabilti paauglio balsu daugiau išgirsite V. Walder interviu.
Prakalbus apie tai, kaip pavaizduoti tam tikrus dalykus neprarandant jų autentiškumo, o kartu subtiliai ir patraukliai, autorė dažnai vartoja meninę priemonę (atsiprašau, matyt per tą pamoką varnas šaudžiau, nes pavadinimo niekaip neprisimenu), kuri veikia labai paprastai: pasakomi du teiginiai, tarp kurių nėra palyginimo, o skaitytojas juos susieja ir padaro tam tikras išvadas: Tiesą sakant, galvojau, kad Lilita neturi draugių. Kokia kvaila buvau! Pasaulyje tiek mėšlo gabalų – jiems irgi reikia draugijos (p. 168).
Pabaigai
Be sunkių vaikų, pašėlusių nuotykių, stiprių žodžių ir gilių temų, knygoje yra dar kažkokia paslaptis. Tarsi trupinių pėdsakas vedantis į raganos namelį. Bet atsakymo šioje dalyje nėra. Laukiu nesulaukiu naujų Enės ir nevykėlių nuotykių.
Tikiuosi, kad ir jums ši knyga bus atradimas. Jei smalsu, ištrauka štai čia.
Nėra padėties be išeities (Z. Zusta „Ūkė Pūkė randa išeitį“)
Pavadinimas: Ūkė Pūkė randa išeitį
Autorius (- ė): Zane Zusta
Iliustruotojas (- a): Evija Timma-Novika
Vertėjas ( – a): Audrius Musteikis
Leidykla: Debesų ganyklos
Metai: 2020
Puslapių skaičius: 48
Tad kas gi toji išeitis? Mažojo pelėdžiukė Ūkė Pūkė apie ją šiek tiek žino, bet dar nesupranta, kas tai yra:
Netrukus akys priprato prie tamsos, ir Ūkė Pūkė ėmė tyrinėti spąstus, į kuriuos buvo įkliuvusi. Dėžės viršuje atidarytas buvo tik vienas atvartas, ir kaip tik į šitą pusę pataikė Ūkė Pūkė. <…> „O tu pamąstyk kitaip, kūrybiškai… Ieškok išeities… Išlaisvink vaizduotę, nebūk suvaržytas rėmų…“ – Ūkė Pūkė buvo girdėjusi, kaip Kristupui ruošiant namų darbus kažką panašaus kartoja tėtis. „Kaip reikia mąstyti, kad neliktum įkalintas dėžėje, išliptum iš jos?“ – mėgino suvokti pelėdžiukė“. (p. 17)
Manasis Gudrutis visai kaip Ūkė Pūkė. Ar kaip pelėdžiukės draugas Kristupas. Ar kaip bet kuris kitas vaikas, kuriam dar neteko pačiam išnarplioti iškilusios problemos. Tad kaip jam paaiškinti, kas tas kūrybinis mąstymas, išeičių ieškojimas?
„Na, išeitis yra tarsi uždavinio sprendimo būdas,“ – aiškinu. „Štai, tu mokaisi daugybos lentelę. Kiek būdų yra išspręsti daugybos uždavinį?“ „Vienas,“ – net neabejoja Gudrutis. „Na, gerai, pagalvokim kartu. Vienas, kai visą daugybos lentelę moki mintinai ir spręsdamas uždavinį jau žinai, kad 3 x 2 yra 6. Ar taip?“ „Taip,“ – pritaria peliukas. „O ką daryti, jei lentelės neišmokai? Negi nėra būdo išspręsti uždavinį?“
Gal ir yra, sutinka Gudrutis, tik jis to būdo nežino. „Tai čia ir yra išeitis, kurią reikia surasti,“ – aiškinu. „Jei dar neišmokai daugybos lentelės iš trijų, bet jau moki iš dviejų, ar gali išspręsti uždavinį 3 x 2?“ Pagalvojo Gudrutis ir prisiminė, kad 2 x 3 yra 6, tai gal 3 x 2 taip pat 6?
„Puiku, vieną išeitį jau radai, nes panaudojai žinias. Ar dar kaip nors galima tą uždavinį išspręsti? Surasti kitą išeitį?“ Gudrutis nesugalvojo, bet Pelė jums pakuždės, kad pirmas skaičius reiškia, kas bus dauginama, o antras – kiek kartų bus pakartotas pirmasis. Oj, skaitant suprasti labai sunku, bet verta užsirašyti ar nusipiešti – tą mudu su Gudručiu ir padarėme, ir uždavinys iškart tapo paprastas ir aiškus: 3 + 3 = 6. Pirmąjį skaičių (3) sudėjome (pakartojome) 2 kartus: 3 + 3. Štai dar vienas uždavinio sprendimo būdas.
Kaip manote, ar būtų ir daugiau sprendimo būdų? Žinoma! Juk galima atsakymą surasti daugybos lentelėje, suskaičiuoti skaičiuotuvu, pasiklausti draugo ir t.t. Tik Gudručiui apie šiuos sprendimo būdus Pelė šįkart nutylėjo.
„Ieškoti išeities, tą ir reiškia – nenuleisti rankų, pasitelkti žinias, rasti sprendimo būdą“, – pabaigiau aiškinti. Štai taip netikėtai knyga, kurioje nėra nei vieno žodžio apie matematiką, padėjo išpainioti keblią Gudručio problemą, kaip naudotis daugybos lentele.
Visa ši istorija vyko pavasarį. Nuo to karto knygelės idėja ir Ūkės Pūkės išmintis peliukų namuose dažnai prisimenama. Mat būna dienų, kai įsėlina tinginiukas. Tada visi namų darbai tampa neišnarpliojami ir mažam peliukui savarankiškai neįveikiami. Tada vėl tenka prisiminti Ūkės Pūkės nuotykį ir „kitokį“, kūrybišką mąstymą. Gal ir sunku tuo patikėti, bet namuose ima dėtis stebuklai.
Nors pagrindinė knygos mintis sukasi apie išeičių ieškojimą, šalia jos tarsi gėlių darželyje prisodinta ir daugiau puikių idėjų: jei aplinkybės nepalankios ir jų negali pakeisti, keisk požiūrį; arba visas bėdas įveiksi tada, jei nepulsi jaudintis, viską ramiai apgalvosi; ar jei pats nerandi išeities, nesigėdink paprašyti pagalbos ar patarimo. Šalia didžių idėjų jaukiai įsitaisiusi kasdiena beria savo išmintį: nečiuožinėti turėklais, valytis dantis, nesipešti su broliu… Nemanykit, kad tai kažkokia filosofinė ar didaktinė knyga. Tiesiog Pelė jau seniai skaito ne tik eilutes, bet ir tai, kas tarp jų sudėta.
(Ne)smulkmenos
Pelės atradimai
Knygoje raidės didelės, skyriai vidutinio ilgumo, daug puikių didelių iliustracijų. Pelės nuomone, knyga labai tinka šiek tiek prakutusiems skaitytojams. Tokiems, kurie iš paveikslėlių knygų jau išaugo, bet ilgų, juodai baltų knygų tekstų dar neįveikia.
Gudručio pastebėjimai
Juk tai serija! Mažąją pelėdžiukę Gudrutis pažįsta iš knygelės „Ūkė Pūkė grįžta namo“. Joje yra lėlių teatras su lėlėmis, o knygelėje „Ūkė Pūkė randa išeitį“ pridėta dar viena lėlė. Bus galima viską sujungti ir žaisti kartu. Gudrutis nežino kaip tai vadinama, bet knygos pabaigoje yra tokie keisti piešinėliai, kurie moko žvelgti kitaip. Peliukui jie labai patiko. Jei vartysite knygą, būtinai apžiūrėkite optines iliuzijas.
Mažųjų jutūberių nuomonė apie knygą „Ūkė Pūkė randa išeitį“.
2020 m. Vilniaus knygų mugė: norai ir atradimai
Važiuoti į knygų mugę – reikalas rimtas. Mažų peliukų kojytės greitai pavargsta, akys nori visko, o… Oj, bet apie tai jau pernai pasakojau. Šiemet peliukų pasiruošimo planas toks pat, tik norų sąrašas dar chaotiškesnis. Bet apie norus vėliau. Kol seilėtekiu nepaspringom visko daug norėdami, būtina papasakoti apie mažus šių metų knygų mugės atradimus. (Chi, chi, chi, Pelė buvo be peliukų išsprukusi, tad spėjo viską apžiūrėti anksčiau).
Kai keliauji su mažais peliukais, būtina rasti ramų kampelį, kuriame ne tik kojeles galėtum pailsinti, bet ir užkrimsti, įsigytas knygeles pavartyti, su draugais paplepėti. Tokių erdvių knygų mugėje labai trūkdavo (arba mes jų tiesiog nebuvom atradę!). Šiemet poilsio akimirkoms ar smagiems susibūrimams vaikų salės (4 salė) kairiajame gale yra gan nemažai vietos paskirta. Akademinių leidyklų salės (3 salė) kairiajame gale taip pat galima rasti vietelės uodegėlėms patupdyti.
Nepadariusiems namų darbų, verta užsukti į informaciją pasiimti renginių programos ir mugės planų. O tada keliauti į IBBY Lietuva stendą, kuriame išvysite vertingiausių 2019 metų lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams parodą. Pastebiu, kad nebe pirmus metus Pelė susidaro vos ne identišką norimų knygų sąrašą… Beje, šiame stende sutiksite ne vieną vaikų literatūros mylėtoją, kurie mielai patars, rekomenduos, plačiau papasakos apie naujas ir senas vaikų literatūros knygas. Patikėkit, jie viską žino!
Prakalbus apie sąrašus, be to, kas sukrauta IBBY Lietuva stendo lentynose, štai jis didysis, chaotiškas ir visiškai subjektyvus peliukų sąrašas.
LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
Lietuvių mįslės. Rinktinė / sudarė ir parengė Aelita Kensminienė. LLTI, 2018. – 512 p.
Rimtas mokslinis veikalas, į kurį sudėta apie 900 mįslių. Jei minsime kasdien po vieną, o savaitgaliais ilsėsimės, tai net tris metus turėsime ką veikti!
Alma littera
Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis / Indrė Pavilonytė; iliustravo Martynas Pavilonis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 72 p. iliustr.
Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis / Indrė Pavilonytė; iliustravo Martynas Pavilonis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 72 p. iliustr.
Uhu! Na kas nenorėtų susipažinti su šiais paslaptingais padarais? Girdėjom, kad visi labai giria šias knygeles. Būtina pavartyti ir patiems įsitikinti! Beje, knygos pateko tarp 10 kinematografiškiausių knygų. Gal ir filmuko sulauksime?
Žinianešys / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 160 p.
Sūnus / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 320 p.
Jei pernai norėjom „Mėlynos sruogos“, tai šiemet tiesiog būtinos naujos „Siuntėjo“ dalys!
Šiltnamis / Vytautas Varanius. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p.
Jei buvote IBBY Lietuva stende, turėjote ją pastebėti. Knyga laimėjo paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Šio konkurso laureates ne tik Pelė, bet ir paaugliai (Pelė matė savom akim ir girdėjo savom ausim) mielai graužia. „Šiltnamis“ taip pat pateko tarp 10 kinematografiškiausių knygų.
Nieko rimto
Klampynių kronikos 2. Neramios dienos / Neringa Vaitkutė. – Vilnius: Nieko rimto, 2020.
Šios autorės knygas peliukai įsimylėjo nuo pirmo žodžio! Net pasišokėdami plojo, kai pernai N. Vaitkutę karūnavo metų autore vaikams. Tai žinoma, kad labai labai laukiam ir norim naujos knygos!
Brunas / Selemonas Paltanavičius; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 96 p. iliustr.
Kol kas tegalim pasakyti, kad labai graži knyga, kuri prašosi vartoma ir skaitoma.
Upė, tekanti atgal / Jean-Claude Mourlevat; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė; iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė-Gervienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 240 p. iliustr.
Pelę knygos ištrauka sužavėjo. Net niežti kailiuką kaip norisi perskaityti visą knygą!
Tikra knyga
Šios leidyklos knygų peliukai amžinai alkani! Tikiu, kad jas matėte ir IBBY stende. O jei jos yra ten, reikia ir peliukams.
Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai / parašė Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė; nupiešė Lina Itagaki. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. – 60 p. iliustr.
Kas yra upė? / Monika Vaicenavičienė; vertė Dominykas Norkūnas. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. – 42 p. iliustr.
Ypatingas / Modesta Jurgaitytė; iliustravo Rasa Jančiauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2019. – 40 p. iliustr.
700 eilučių
Auksinis narvelis / Anna Castagnoli; iliustravo Carllo Cneuto; vertė Aušra Gudavičiūtė. Vilnius: 700 eilučių, 2020. – 56 p. iliustr.
Knyga toooookio gražumo, o istorija toooookio gilumo!
Aukso žuvys
Atgal į Vilnių. Grafinis miesto metraštis / Justinas Žilinskas; iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas. – Vilnius: Aukso žuvys, 2020. – iliustr.
Istorija apie Vilnių. Smagiai parašyta Justino Žilinsko. Komiksais paversta Povilo Jankūno. Ar reikia? Taip! Taip! taip!
Gatvių susitikimai. O kas, jeigu Vilniaus gatvės šnekėtųsi? / Agnė Ulytė; iliustravo Monika Vaicenavičienė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2020. – iliustr.
Nejau nesmalsu apie ką tos gatvės šnekasi? Pelei smalsu. Peliukams irgi gali būti smalsu, jei įdomiai papasakosi. O kaip papasakosi, jei nežinosi?
Sukeistas / Kotryna Zylė. – Vilnius: Aukso žuvys, 2019. – iliustr.
Ir žinoma, kad „Sukeistas“. Jei dar nieko apie šią knygą negirdėjot – patys kalti. IBBY stende tikrai stovi, dalyvauja metų knygos rinkimuose. Tik čiupkit ir neškitės! O dar geriau – su autografu. Autorė – Kotryna Zylė – bent tris dienas žada būti knygų mugėje.
Debesų ganyklos
Pasaiba ir receptų vagys / Dangolė Kandrotienė; iliustravo Jurgita Rancevienė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. – 160 p. iliustr.
Taip, taip, šis padūkėlis padauža jau atsikraustė ir į peliukų namus! Norim Pasaibos autografo. Autorės irgi!
Žodžių sąrašas / Patricia Forde; iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019 – 320 p. iliustr.
Vat šitą knygą Pelė jau skaitė. Ir namuos lentynoje turi. Į sąrašą įdėjo todėl, kad ir jūs žinotumėt, kad ji labai gera.
Sąrašus galima tęsti iki… Bet namai ne guminiai. O jūs bėgdami nuo stendo prie stendo ir ieškodami pačių nuostabiausių ir įdomiausių knygelių, nepamirškite, kad knygų mugėje veikia nuostabios dirbtuvėlės vaikams! Vien į jas užsukus galima visą dieną praleisti. O kur dar renginiai, susitikimai su autoriais??? O jei dar akis nuo sąrašų pakelsite, visokių stebuklų išvysite. „Lieparo“ stende stovi pasakų namelis, pro jo langelį bobutė pasakas seka, vištelė snapą kaišioja, voveriukas landžioja. „Debesų ganyklose“ oro balionas į dangų kyla, aplink jį nuolat Pasaiba sukiojasi, autografus dalina, saldainiais vaišina. „Domicus Lituanus“ palubėje sūris kabo, o „Tyto Alba“ į dangų popierinius lėktuvėlius lakdina…
Smagių akimirkų! Labai laukiame Jūsų įspūdžių ir patys skubame į skaitymo šventę!
2019 m. knygų mugei pasiruošta
Važiuoti į knygų mugę – reikalas rimtas. O su peliuku, kurio akys nori visko, o saiko jausmas dar neišugdytas – iššūkių iššūkis. Bet jei labai nori, viskas įmanoma! Tad ką peliukai daro, kad būtų smagu ir naudinga? Pirmiausia ruošia namų darbus!
Namų darbai priklauso nuo to, ko tikimės iš mugės. Peliukai nekuklūs, nori visko ir daug! Tad iš anksto susidaro pirkinių sąrašą, nusprendžia, kokius renginius aplankys.
Tada suplanuojame laiką: knygų paieškas deriname su renginiais, kūrybinėm dirbtuvėm, atokvėpio minutėm ir užkandžiavimu. Sutikite, juk pavargusiom kojytėm ir tuščiu pilvu net atkakliausios pelės nebežino, ko nori, tad ką kalbėti apie peliukus?
Atvykus į mugę labai svarbu pasidalinti atpažinimo ženklais. Pernai bendrakeleivė savo meškiukui ant abiejų rankų telefono numerį užrašė. Pelė nedvejodama peliukui padarė tą patį. Maža kas? Žmonių daug, peliukai ir meškiukai lengvai gali nuklysti nuo saugios pašonės.
Kas dar? Kas dar? Et, turi Pelė dar kelias taisykles, kurios padeda nepasimesti knygų, norų ir galimybių liūne. Peliuką savarankiškai rinktis paleidžia tik saugioj teritorijoj. Nieko nepadarysi, pasitikėjimą reikia pelnyti. Pelė besąlygiškai pasitiki tik dviem vaikų knygų leidyklom – tad iš ten peliukams galima rinktis viską, kas patinka. Kitur reikia apžiūrėti, pašniukštinėti, o tada pasitarti, ką pirkti, o ką reikėtų iš bibliotekos parsinešti.
Darydami namų darbus, ne tik sąrašus susidarom, bet ir kainas susirašom. Seniai dingo tie laikai, kai knygų mugėj vertėjo pirkti knygas, nes ten tikrai pigiau. Dabar į mugę verta traukti dėl kultūrinės programos, na, gal dar kai ką įsigyti, jei labai norisi ir/ar reikia. Bėda, peliukams visad ir norisi, ir reikia!
Beje, knygų mugėje dalyvauja ne tik leidyklos, bet ir knygynai. Juose būna šiek tiek brangiau, bet patogiau, nes visas asortimentas vienoje vietoje. Visgi peliukai linkę taupyti, tad pirmenybę teikia leidykloms. Bet juk visada yra išimčių iš taisyklių, tad kainas verta palyginti ir ten, ir ten (išankstinis sąrašas ar išmanusis įrenginys su internetu labai praverčia).
Kol kas peliukai šiemet dar neturi konkretaus plano, nuo ko pradės ir kuria kryptimi trauks. Bet laiko dar yra. Spėsim ir tokį nusibraižyti. O dabar didysis norų sąrašas! Visiškai subjektyvus. Visiškai chaotiškas. Visiškai nekuklus. Visiškai atsitiktinis. Ar atrinktos knygos keliaus į peliukų urvelį, bus sprendžiama vietoj, nes dar nei vienos iš jų nei matėm, nei uostėm ar vartėm. O smalsu! Labai, labai smalsu!
LLTI (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)
Karalaitė ant stiklo kalno: dvylika gražiausių lietuvių stebuklinių pasakų ir dar viena / pasakas atrinko ir rinkinį sudarė Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis; iliustravo Marius Jonutis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. – 142 p.: iliustr.
Lietuvių liaudies pasakų leidimų nuo Pelės vaikystės – gyvas galas. Tik štai nei vieno iš jų neturime. Visi kažkokie nerimti atrodo. Šis akį patraukė dėl iliustracijų (juk vaikystę primena, o visi puikiai žino, kad tėvai vaikams bando įsiūlyti tai, ką patys vaikystėj mėgo). Kalbos eina, kad knyga įvertinta kaip viena gražiausių ir meniškiausių 2018 metų knygų vaikams. Dar kalbama, kad leidėjai labai, labai stengėsi, kad pasakų kalba neprarastų grožio, turtingumo, o kartu būtų suprantama šiuolaikiniam skaitytojui. Oj, kaip norisi iš arčiau šią knygą apžiūrėti!
Alma littera
Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė / Justinas Marcinkevičius; iliustravo Agnė Nananai. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 44 p.: iliustr.
Kas gi nežino šių eilučių: Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, / nesvarstydami – kodėl ir kam. / Jeigu šita žemė kam priklauso, / tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Nors Gudrutis nelinkęs eilėraščių krimsti, turiu slaptą tikslą. Kokį? Kai sakys, kad skaityti sunku, neįdomu, neturi tam laiko ar ką nors panašaus, pasiūlysiu eilėraščių: nes jie trumpi, nes rimuotą tekstą lengviau skaityti nei prozą, vadinasi užduotis tikrai įveikiama, net jei jis… Kodėl ši, o ne kokia nors kita poezijos knyga? Todėl, kad Pelei labai smalsu į iliustracijas paspoksoti. Juk jos Agnės Nananai. P. S. Tikiuosi, kad kaina mugėj nesikandžios.
Mėlyna sruoga: apysaka / Lois Lowry; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 190 p.
Nėr čia ką daug pasakoti. „Siuntėjas“ užminė nemažai klausimų, tad antrojoje dalyje viliuosi surasti atsakymus. Beje, knygą vertė itin patyręs vaikų literatūros vertėjas, tad tikiuosi gardaus deserto.
Baltos lankos
Raidžių namučiai: eiliuota ir įgarsinta abėcėlė: žaislinė knygelė / Ramutė Skučaitė; iliustravo Inga Dagilė; įgarsino Ilona Balsytė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. – 60 p.: iliustr.
Juk reikia kažką parvežti ir Smalsučiui, ar ne? Skučaitės, Dagilės ir Balsytės trio skamba stipriai ir įdomiai.
Lututė
Pažinkime Lietuvos paukščius / Vytautas Jusys, Saulius Karalius, Liutauras Raudonikis. – Kaunas: Lututė, 2017. – 239 p.: iliustr.
Ši leidykla prieš kelerius metus buvo išleidusi labai šaunų paukščių pažinimo vadovą. Gaila, kad Pelė jį pražiopsojo. Dabar tas pats autorių kolektyvas parengė naują knygą. Peliukas vis apie paukščius klausinėja, o Pelei žinių nepakanka atsakyti į visus klausimus. Jei nebus per daug moksliškai parašyta, o iliustracijos ir žaliems suprantamos, griebsim į peliukų biblioteką.
Žalias kalnas
Istorijos skanėstai / skanėstus surinko ir aprašė Audronė Meškauskaitė ir Aurina Venislovaitė; iliustravo Inga Dagilė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2018. – 68 p.: iliustr.
Nežinau, kaip jums, bet Pelei užkulisiai visada buvo įdomesni, nei pats spektaklis. Ir nesvarbu apie ką kalbėtume – procesas, reiškinio paaiškinimas, prašalaičio akiai nematoma virtuvė visada buvo įdomiau, nei pats faktas. O čia juk siūlo mažučiukus skanėstus. Ir dar apie Lietuvą! Ir dar Pelė girdėjo, kad parašyta įdomiai, vaizdžiai, gyvai. O ir Dagilės piešti drambliai peliukams labai patiko, tad įdomu, kaip iliustratorė atsiskleis šįkart. Niam niam niam, net seilės į visas puses taškos.
Baisiai gražūs eilėraščiai / Daiva Čepauskaitė; iliustravo Ieva Babilaitė. – Kaunas: Žalias kalnas, 2017. – 44 p.: iliustr.
Ir vėl eilėraščiai? O kodėl ne? Ne tiek daug gerų poezijos knygų vaikams išleidžiama. O šią įvertino ir IBBY Lietuvos skyrius, ir į meniškiausių knygų dvyliktuką pateko. Kodėl nepabandžius? Tikiuosi, kad dar nebus visos išgraibstytos, nes Pelė ir vėl grauš nagučius, kad pražiopsojo kažką unikalaus.
Nieko rimto
Interviu su daiktais: leidinys su papildytos realybės elementais / Audra Meškauskaitė; iliustravo Jurga Šulskytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 76 p.: iliustr.
Buvo Pelė šią knygą nužiūrėjusi pernai. Pati nebežino, kodėl nepirko, bet vis pamiršti negali. Per metus autorė paruošė dar vieną panašų leidinį („Istorijos skanėstai“). Tad kodėl gi ir „Interviu su daiktais“ iš naujo nepavarčius?
Mitai ir stereotipai apie gyvūnus: ar žinai, kas – tiesa, o kas – pramanai? / Pavla Hanáčková; iliustravo Linh Dao ; iš anglų kalbos vertė Ernesta Ranonytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 35 p.: iliustr.
Ką žinote apie gyvūnus? Pelė žino nedaug, na nebent tiek, kad pelę vargiai priviliosi į pelėkautus su sūriu (juk ir taip aišku, kad ten reikia dėti knygą – chi chi chi). Bet juk norisi žinoti viską, ar ne?
Urvuose ir olose / Markéta Špačková; iliustravo Ilona Komárková; iš anglų kalbos vertė Saulenė Išganaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2018. – 24 p.: iliustr.
„Mama, o kur gyvena barsukas? O lapė? O liūtas?“ Gal ir ne į visus klausimus atsakymus rasim, bet bent jau žinių spragas pabandysim užpildyti.
Tikra knyga
Maži eilėraščiai mažiems / Marius Marcinkevičius; iliustravo Rasa Jančiauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2018. – 36 p.: iliustr.
Oho, šiemet sąraše labai daug poezijos! Marcinkevičiaus proza peliukams patiko. Tad kodėl nepabandžius eilių? Beje, už iliustracijas knyga pripažinta meniškiausia knyga vaikams. Kodėl gi akiračio dar labiau neišplėtus?
Sofoklis
Senovės graikų pasakos / Dalia Dilytė; iliustravo Marius Zavadskis. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – 123 p.: iliustr.
Kai Pelė studijavo, Dilytės knygos buvo bene vienintelis šaltinis lietuvių kalba apie Antiką. Net referatams iš šios autorės literatūros sąrašų nieko nugvelbti nepavykdavo, nes tokių knygų mūsų bibliotekose paprasčiausiai nebūdavo. Įrašysi, dėstytojai iškart supras, kad sukčiauji. Nuo tada daug kas pasikeitė, bet autoritetas yra autoritetas. Namuose stovi tik senas graikų mitų ir legendų leidimas. Metas atsinaujinti.
Garnelis
Karo dienoraščiai, 1939–1945 / Astrid Lindgren; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2018. – 293 p.
Turbūt jau supratot, kad ne dėl Gudručio ši knyga į sąrašą įšoko. Mėgsta Pelė istorijas iš pirmų lūpų: prisiminimus, dienoraščius, laiškus, žinoma, jei nekalbėsime apie vaikų literatūra. O čia lyg ir du zuikiai vienu šūviu! Juk tai Lindgren dienoraščiai! Labai intriguoja.
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“
Brolių ieškotoja: pagal lietuvių liaudies pasaką / Stepas Zobarskas; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2018. – 67 p.: iliustr.
Išguglinti šio fondo knygas – tikras galvos skausmas. Pravargsti pusdienį, sužinai ne kažką, o tada mugėje stovi prie stendo ir nežinai, ką išsirinkti. O gal ir vargti neverta? Juk niekada negali būti tikras, ar pavyks gauti tai, ką nusižiūrėjai iš anksto. Kol kas akis užkliuvo už šios. O kaip bus, taip bus.
Alumnus
Dvylika iš pašto karietos: žiemos pasakos: dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentai / Hans Christian Andersen; iš danų kalbos vertė ir sudarė Liudas Remeika; iliustravo Vilhelm Pedersen, Lorenz Frølich. – 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Alumnus, 2015. – 238 p.: iliustr.
Ar esate girdėję apie tokią leidyklą? Pelė irgi ne. Tai va, jau kelerius metus Pelė šios knygos ieško. Kai būna draugiškos kainos, jos nei vienas elektroninis knygynas neturi. Jei žinote, kur šiuos slapukus leidėjus rasti, pasidalinkite informacija, gerai? Baisu, kad žaidžiant amžinas slėpynes šios knygos taip ir nerasim. Beje, viena Anderseno gerbėja, kuri apie jį net monografiją parašė, gyrė tikslų ir puikų šios knygos vertėjo darbą.
Muzikija
Knygų vaikas: grafinė pasaka / Oliver Jeffers; iliustravo Sam Winston; iš anglų kalbos vertė Lora Tamošiūnienė, Indrė Šeputienė. – Vilnius: Muzikija, 2018. – 32 p.: iliustr.
Pelę labai suintrigavo šios knygos pristatymas leidiniuose apie vaikų literatūrą. Kai pamatys, gal ir daugiau ką nors išlementi galės.
700 eilučių
Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija / Lina Mickutė; iliustravo Birutė Bikelytė. – Vilnius: 700 eilučių, 2018. – 63 p.: iliustr.
Galit sakyti ką norit, bet įdomių knygų vaikams apie žymius Lietuvos žmones trūksta. Oj kaip Pelė šokinėjo pamačiusi knygą apie Joną Basanavičių. Gal turėsim naują gerų knygų kryptį vaikams?
Apkabink mėnulį
Illuminature: nušviesta gamta / iliustravo Carnovsky; teksto autorė Rachel Williams; vertė Valdas Kalvis. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 63 p.: iliustr.
Na kam nepatinka atradimai? Būna dienų, kad Gudrutis ir po džiungles mielai pasibastytų, ir į kalnus liptų. Žinoma, jei tai saugu ir per daug jėgų nepareikalautų. Ech, lepūs dabar peliukai. Bet gerai, kad nuotykiai ir atradimai jiems patinka. Ypač, jei viską gauni nuo sofos nepakilęs (chi chi chi). Kažką panašaus į „Illuminature“ Pelė matė užsienyje: uždengi iliustracija specialiu filtru ir išvysti visai kitą pasaulį. Į šią knygą sudėta labai daug vilčių.
Pjeras labirintų detektyvas: dingusio Labirinto akmens pėdsakais / iliustravo Hiro Kamigaki; tekstų autorius Chihiro Maruyama. – Vilnius: Apkabink mėnulį, 2018. – 32 p.: iliustr.
Yra dalykų, kuriuos arba mėgsti, arba ne. Ilgai Gudrutis nemėgo maišalynių, raizgalynių ir kitokių ieškynių. O štai dabar karts nuo karto mielai atsiverčia. Pelė ėmė manyti, kad į namus reikia dar vienos raizgalynių knygos, tad labai nori pavartyti Kamigaki labirintus.
Debesų ganyklos
1000 klausimų ir atsakymų. Kaunas: Debesų ganyklos, 2019. – 216 p.: iliustr.
Kiekvieną kartą Pelė pasižada, kad tai paskutinė enciklopedija į namus. Urvelyje jos visą lentyną užima. Buvo laikas, kai peliukas skyrius iš enciklopedijų klausė vietoj pasakų, tad ir užderėjo jų nemenkas derlius. Lyg ir užtektų, bet negi gali ramiai praeiti, kai sakoma, kad ši parengta pagal TV žaidimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Laida pelių šeimai patinka, tai gal ir knyga patiks? Beje, girdėjom, kad ir kortelių žaidimas bus.
Jonas ir Jokūbas
Kažkur Pelė skaitė, o gal tik vėjas ausyse zvimbė, kad šiemet bus papildyta filosofijos serija vaikams „Mažieji platonai“. Nežino Pelė, ar jos peliukams bus įdomi filosofija, bet vieną knygą iš šios serijos į urvelį partempti norėtų. Juk reikia pagaliau viską išsiaiškinti apie keliavimą šviesos greičiu. Gal „Alberto Einšteino nušvitimai“ padės?
Et, gal jau užtenka sąrašus tęsti? Pelė gali būti rankiojusi, prirankiojusi ir deimančiukų, ir perliukų, ir kitokių brangenybių, bet Gudrutis vis tiek rinksis tai, kaip jam patinka. Svarbiausia, kad iš saugiosios zonos neišsprūstų.
Jei kam nors kyla klausimas, kodėl sąraše nėra knygų iš kitų leidyklų, atsakymas paprastas. Priežasčių tam gali būti tūkstantis ir viena. Gal jie vangiai atnaujina savo svetaines? O gal per mažai apie naujas knygas trimitavo, tad ir liko kažkur užkampyje nepastebėtos? Arba labai trokštamus perliukus ir deimančiukus peliukai jau anksčiau susirankiojo per akcijas atrakcijas. Arba… Na koks skirtumas. Prisiminkite, kad peliukų sąrašas subjektyvus, chaotiškas, atsitiktinis ir dar nepatikrintas. O kokie jūsų sąrašai? Pasidalinkite, a?
Šimtadienio projektas
„Mama, kodėl tu man tokį sunkų projektą sugalvojai?“ – gal šimtąjį kartą skundžiasi Gudrutis. „Aš tau tik pasiūliau, o tu pats sutikai,“ – atsakau šimtas pirmąjį. „Bet kodėl skaityti turiu aš? Gal gali tu?“ – vėl niurna. „Jei skaitysiu aš, tada ir projektas bus mano, o ne tavo, ar ne?“
Peliukas sunkiai atsidūsta, pabubena, kad šitas projektas tikra nesąmonė, dar priduria, kad jam matematika patinka, o lietuvių kalba tai ne, ir… toliau graužia knygą. Niekur nedingsi, pabaigti reikia, nes Pelė nė už ką nesutinka piešti šimto mašinėlių. Nebent pats viską padarytų. Bet juk ten reikėtų pradėti nuo pradžių, o čia lyg ir pabaiga matyti…
Prasidėjo viskas labai paprastai. „Mama, aš nežinau, kokį projektą daryti. Padėk man sugalvoti“. O Pelė nepasikuklino, ėmė ir pasiūlė iš anksto apgalvotą planą. Gudrutis sutiko, su didžiausiu džiaugsmu iškuitė knygų lentyną ieškodamas knygų, kurios prasidėtų reikalingomis raidėmis. Tada padarėme atranką, juk pats neperskaitys kelių šimtų puslapių. Galiausiai ant salo išdygo krūvelė išrinktųjų.
Šliumpis Pumpis vėlyvasis maumas / Susan Kreller; iliustravo Sabine Büchner; vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 80 p.: iliustr.
Gudručiui patinka nuoseklumas, logika, matematika, tad nieko nuostabaus, kad skaityti pradėjo nuo Š, juk tai pirmoji ŠIMTADIENIO raidė. Istorijas apie Šliumpį Pumpį jau buvome skaitę, bet Gudrutis jų mielai ėmėsi dar kartą. O ir Pelei nebuvo ko ginčytis, vertimas sklandus, vaizdingas, išradingos, įtraukiančios iliustracijos, istorijos smagiai suraitytos.
Apie ką jos? Ogi apie maumą Šliumpį Pumpį. Keistas tas Šliumpis, visai nepanašus į kitus maumus. Ir istorijos jam nutinka labai keistos, doriems maumams to tikrai nepasitaikytų. Bet jei maumams to tikrai nenutinka, tai mums, žmonėms, o ypač vaikams, situacijos pažįstamos iki skausmo.
Ar kada teko tvarkytis nuo ryto iki vakaro? O po tokio tvarkymosi vėl tvarkytis iš naujo? Ne? Tada tikrai bent kartą galvoje skambėjo pati įkyriausia daina, kurios niekaip nesisekė užmiršti! Irgi ne? Žinau! Visi bent kartą yra prižiūrėję jaunuosius maumukus!
Gal dėl to, kad situacijas lengvai pritaikome sau, tas Šliumpis Pumpis ir jį ištikę nesusipratimai tokie mieli, artimi, juokingi. Kai skaitėme pirmąjį kartą, Gudrutis visus darbus, net pačius pačius pačiausius, atidėdavo, kad tik apie Šliumpio nuotykius pasiklausytų.
Knygoje net šešios istorijos, puslapyje teksto po sprindį (įprastose paveikslėlių knygose jo gerokai mažiau), šriftas nėra labai didelis. Bet iliustracijų daug. Sakyčiau knyga skirta šiek tiek pažengusiems skaitytojams, kuriems paveikslėlių knygos jau „per mažos“, o iki juodai baltų dar nepriaugo.
Skiemenuotos pasakos : trečia dalis / iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 74 p.: iliustr. 
Prieš kelerius metus surasti knygų skaitytojams, kurie dar tik deda raidę prie raidės, buvo iššūkis rimtas. Dabar šią nišą bando užpildyti net kelios leidyklos. Viena jų – „Baltos lankos“. Namuose turime net kelias „Skiemenuotų pasakų“ dalis. Pelei gražiausia trečioji – ir dėl istorijų, kurias vaikystėje labai mėgo („Skruzdėlytės nuotykiai“, „Saulė ir mėnulis“, „Šimtas zuikučių“), ir dėl mielų Marijos Smirnovaitės iliustracijų.
„Skiemenuotų pasakų“ šriftas didelis, žodžiai suskirstyti skiemenimis, raidė, kurią reikia kirčiuoti, paryškinta, vienu žodžiu, puiki knyga žengiantiems į skaitymo pasaulį. Bėda, kad visi šie palengvinimai Gudručiui padarė meškos paslaugą: peliukas jau senokai skaitydamas žodžio neskaido skiemenimis. Bet juk reikia skaityti tiksliai taip, kaip parašyta, ar ne? Neišėjo šios knygos kitaip – ne skiemenimis – skaityti, nors tu ką.
(Ne)suskaičiuotos miego avelės / Philipp Winterberg; iliustravo Lena Hesse; vertė Indrė Dalia Klimkaitė. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2018. – 26 p.: iliustr.
Įveikti šią knygą – buvo reikalas rimtas! Ne, ji nėra ilga, ne ir puslapiuose teksto nedaug, ir šrifto dydis skaitymo neapsunkina. O vis dėlto vargti teko net kelias dienas. Kodėl ši knyga Gudručiui buvo tokia sunki? Manau, kad vaizdinga kalba, retai vartojami žodžiai, naujadarai ir dar jam nematytas, tad ir nesuprantamas žodžio užrašymo būdas (kai žodis ar jo dalis pakeičiamas skaičiumi, pavyzdžiui 101-oji), bėdų pridarė. Nors skaityti buvo nelengva, bet kankintis vertėjo.
Juk jei nebūtų pabaigęs knygos, nebūtų sužinojęs apie miego avelių ganyklą, kuri yra kažkur šalia Paukščių Tako. Jei nebūtų baigęs, nežinotų, kodėl miego avelių reikia (jums juk galiu paslaptį išduoti – tam, kad jas skaičiuodami greičiau užmigtume). Dar nebūtų sužinojęs, ar išsipildė liūdnosios 101-osios avelės svajonė. O juk svajoti labai svarbu. O dar svarbiau žinoti, kad svajonės pildosi. Ypač, jei tau metų tiek, kiek dabar Gudručiui.
Dėdė Nojus vasaroja / Christian Tielmann; iliustravo Daniel Napp; vertė Rūta Jonynaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012. – 26 p.: iliustr.
Jei Mamos Pelės karta dar važiuodavo vasaroti į kaimą, tai Gudručio karta kažin ar žino, kas tas kaimas yra. Iš to, kokių klausimų sulaukiau iš peliuko, spėju, kad jam tai tokia pati egzotika, kaip ir tolimieji kraštai. „Ką reiškia „mėšlą mėžti“? O „paskersti“? O ką, ūkininkai tikrai niekada neatostogauja?“ Hmmm, buvau girdėjusi, kad kai kuriems vaikams obuoliai auga ant obuolienių, o pienas atkeliauja iš parduotuvės, bet nesitikėjau, kad Gudručiui iki kaimo toli kaip iki mėnulio.
Nors iš šios knygos apie kaimą sužinojom nedaug, ji tapo puikia priežastimi pakalbėti apie pareigas (juk negali dėdė Nojus visko mesti ir lėkti atostogauti), apie tai, kad nėra padėties, be išeities (kiekvieną kartą, kai Nojus išgirsdavo atsakymą „ir nieko čia nepadarysi“, būtinai sugalvodavo, ką galima padaryti).
Knygos tekstas sklandus, vaizdingas, bet ne klampus, tad Gudrutis ją pats įveikė be didesnių sunkumų. Keli retesni žodžiai buvo tarsi vyšnaitės ant torto, kurias sukramčius buvo papildytas peliuko žodynas.
Sužeistas vėjas / sudarė Norbertas Vėlius; iliustravo Ramunė Vėliuvienė. – Vilnius: Vyturys, 1987. – 240 p.: iliustr.
Na ir paskutinė, bet ne prasčiausia. Šimtadienis nenumaldomai artėjo, o projektas buvo užstrigęs pusiaukelėje. Trūko laiko ir greitai sukremtamų paveikslėlių knygų, kurių pavadinimai prasidėtų tinkama raide. Štai tada Pelė prisiminė „Sužeistą vėją“.
Istorijos trumputės, ir pagal raidę pasirinkimas ne vienintelis. O svarbiausia, kad prisiminimuose ši knyga išliko kaip kažkas TOKIO! Tiesa, Pelė ją skaitė, kai buvo keleriais metais vyresnė, nei Gudrutis dabar. Surijo vos keliais prisėdimais. Tada tai tebuvo nuotykiai ir vaizduotę kaitinančios mistinės istorijos. O pasirodo, jos dar ir dvigubus dugnus turi.
Nesuprantamos realijos, pirmąkart išgirsti žodžiai, paslėptos reikšmės… Pokalbiams temų ir priežasčių su kaupu. Aiškinomės nežinomus žodžius, aptarėme, kaip žmonės gyveno tada ir dabar, kalbėjomės apie vertybes. Gerai praleistas laikas su gera knyga. Nežinau, ar Gudrutis prie jos dar sugrįš, mat „labai jau senovinė“. Bet labai to norėčiau.
Knyga apie kvantinę fiziką, savęs pažinimą ir dar šį bei tą (Christopher Edge „Kiti Albio Braito pasauliai“)
Pavadinimas: Kiti Albio Braito pasauliai (Orig. The Many Worlds of Albie Bright)
Autorius (- ė): Christopher Edge
Vertėjas (- a): Diana Gancevskaitė
Iliustruotojas (-a): Ugnė Rudinskaitė
Leidykla: Debesų ganyklos
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 208
Yra knygų, kurios taip krito į širdį, o parašyti apie jas nė žodžio negali. Atrodo, kad viskas, ką ruošiesi pasakyti, per daug primityvu, per paprasta, per banalu. Ilgai skrebenau Christopherio Edge knygos „Kiti Albio Braito pasauliai“ apžvalgą. Ir vis tiek paskutinę akimirką nusprendžiau pateikti beveik neredaguotas skaitymo pastabas. Pirmo įspūdis buvo nepaneigiamas. Gal tik šiek tiek papildomas, išplečiamas.
Viršelyje tik berniukas, dėžė, katinas, bananas ir vakarėjančio dangaus fone nutįsę ilgi šešėliai… Sugrįšiu prie jo vėliau. Juk jūs kol kas nežinote to, ką žino Pelė.
Turinys. Į kokią visatą ir laiką keliautumėt, jei turėtumėt tokią galimybę? Albiui net nekyla klausimų, jis tiksliai žino – ten, kur jo mama. Manote lengva vienam keliauti po visatą? Anaiptol! Gal ir žinai savo tikslą, bet neturi nei menkiausio supratimo, kaip jį pasiekti. Pašėlęs ir beprotiškas nuotykis prasideda. Ar Albiui pavyks surasti mamą?
Perskaityti šią knygą galima mažiausiai dvejopai: kaip nuotykį, kuris kilo iš begalinio ilgesio, arba kaip kelionę į savęs pažinimą. Pelė skaitė ir taip, ir taip, ir dar savaip, kas aktualu tik jai. Beje, užmeskite akį į viršelį. Į ką panašūs mažyčiai šviesuliai kylantys iš dėžės?
Pasaulis. Ko tikėtumėtės iš knygos, kurioje keliaujama po paralelinius pasaulius? Pelė tikėjosi daugiau pramanų, fantastinių vaizdų, vienu žodžiu, daugiau fentazi elementų. O čia še tau, tie paraleliniai pasauliai tokie kaip mūsų, tik su mažyčiu skirtumu. Ir tada supranti, kiek daug gali reikšti viena smulkmena. Kas ten viršelyje kabo vietoj mėnulio? O kas šešėlyje iššoka iš dėžės?
Santykiai su artimaisiais niekada nėra paprasti. O ar įsivaizduojate, kiek trilijonų jų kombinacijų gali būti paraleliniuose pasauliuose? Sunkūs pokalbiai būtini. Gal ne iš karto po jų, bet tikrai visada pasirodo šviesos spindulys. Džiaugiuosi, kad Albis, blaškydamasis po visatą, kai ką suprato ne tik apie save, bet ir kitus.
Citata. Yra knygų, kurias gali suskaidyti po sakinį ir jų išmintį cituoti visur ir visada. Yra ir tokių, iš kurių ištrauktos jautriausios, įsimintiniausios vietos skamba nei šiaip, nei taip. Be konteksto vargu ar ši citata ką nors reiškia, tačiau tie, kurie jau skaitė, supras, ką noriu pasakyti: Tavyje yra dalelė rojaus ir manyje yra dalelė rojaus. Mes visi sudaryti iš žvaigždžių dulkių. <…> Žinau, kad rojus yra, Albi, nes tai jis man suteikė galimybę vėl tave pamatyti (p. 192).
Baigiamosios pastabos. O dabar vėl pažvelkite į viršelį. Mamos Pelės galva, dailininkei Ugnei Rudinskaitei puikiai pavyko perteikti knygos esmę. Keturi pagrindiniai komponentai – dėžė, katinas, berniukas ir bananas, – be kurių kelionės į paralelinius pasaulius neįmanomos. Iš dėžės kylančios tolimos, bet tikrai kažkur egzistuojančios, visatos. Ir ta maža, bet labai svarbi viena vienintelė smulkmena pasirodanti visiškai netikėtu būdu: mėnulis virtęs bananu, šešėlyje sprunkantis keistas padaras, kuris labiau panašus į vilką nei katiną. Tobula tai, kas paprasta. Štai ir sudėjau visus taškus ant i…
Lašelis deguto. Et, toji apmaudi korektūros klaida kažkur ties knygos viduriu…
Reziumė. Kaip manote, ką laikyčiau savo skaitymo kampelyje, jei tokį turėčiau? Pagalvėlę ir pledą? Sausainių pakelį ir mylimiausią puodelį, kurie primintų, kad vien istorijomis gyvas nebūsi? Visus išvardintus dalykus. Ir dar kai ką – ogi vienkartines SERVETĖLES! Patikėkit patyrusia knygų graužike, kremtant geras knygas servetėlės tikrai praverčia!
P. S. Vos nepamiršau parašyti, kad „Kiti Albio Braito pasauliai“ ne šiaip nuotykių ar savęs ieškojimų knyga. Be visų kitų gelmių, kurios joje telpa, ji yra apie mokslą. Kvantinė fizika pristatoma taip žaismingai, paprastai ir natūraliai, kad skaitant lengva užmiršti, jog kremti sudėtingo kvantinio mokslo pradmenis. Tą įvertino ir Jungtinės Karalystės mokytojai knygai skyrę UKLA apdovanojimą (2017), kuris teikiamas už mokslo populiarinimą vaikams.
Rašinukas 