Žymos archyvas: Lina Žutautė

Kokias vaikystės knygas skaitote su vaikais?

Žmonės, nors šiek tiek susidūrę su knygų pasauliu, kaip susitarę tvirtina, kad tėvai ir seneliai mažyliams perka tas knygas, kurios jiems patiems vaikystėje patiko, gilų įspūdį paliko. Pati tai galiu patvirtinti savu kailiu, ir net uodegos bei letenėlių atspaudus uždėti. Kol Gudrutis nuomonės dėl knygų nereiškė, į namus tempdavau viską, ką pati kažkada su malonumu krimtau. Nunarinusi galvą turiu pripažinti, kad nemažai iš tų archyvinių lobių Gudručiui jokio įspūdžio nedaro.

Tad šiandien kviečiu paskaitinėti apie pirmuosius šešerius mano Gudručio skaitymo metus. O kartu ir pasikalbėti, kokios knygos vaikystėje patikdavo jums? Ką dabar skaito jūsų peliukai? Ar vaikai vertina jūsų vaikystės knygas?

Mūsų su Gudručiu skaitymo valandėlės prasidėjo gan vėliai. Peliukas nenorėjo jokių istorijų klausytis, tik vartyti, vartyti, vartyti. Namuose apsigyveno kalnas kartoninių knygelių. Tiesą sakant, net tada mažylis turėjo savo nuomonę ir „skaitydavo“ tik kai kurias iš jų. Tarp paklausiausių buvo nedidelio formato pirmųjų žodžių ar vaizdų „enciklopedijos“. Mažylis galėdavo valandų valandas baksnoti paveiksliukus ir klausinėti „kas čia?“

Turėjome dar vieną nepaprastą kartoninių knygelių rūšį, paveldėtą iš giminaičių, kurias mielai žiūrinėdavome abu. Lietuvoje nesu tokių mačiusi. Tose kartoninėse knygelėse visa istorija papasakojama per iliustracijas, jose visai nėra teksto (arba jo labai mažai). Net dabar Gudrutis vis dar prisėda jų pavartyti.Kartonines-paveiksleliu-knygos-01

Kartonines-paveiksleliu-knygos-02

Kartonines-paveiksleliu knygos-03
Kartoninės paveikslėlių knygos

Buvo ir dar viena, Mamos Pelės siaubui, mažylio mėgstamų knygelių rūšis. Jos cypė, mūkė, kriuksėjo, pypsėjo ir visokiausius kitokius garsus skleidė.

Maždaug trečiaisiais metais pastebėjau, kad peliukui pasidarė svarbus ne tik vaizdas ir garsas, bet ir tekstas. Buvau girdėjusi, kad vaikams eilėraštukai naudingi, jiems patinka ritmas, rimas, pakartojimai ir t.t. Pradėjau skaityti eilėraščius, eiliuotas pasakas. Gudrutis, vos išgirdęs pirmuosius sakinius, nuo  knygų bėgdavo tarsi jį devyni vilkai vytųsi. Gal ne ta knyga, gal per sunki, gal?..

Iš lentynos vieną po kitos traukiau savo vaikystės numylėtines. Bėda, kad nei Kosto Kubilinsko, nei Martyno Vainilaičio, nei Violetos Palčinskaitės, nei Kornelijaus Čiukovskio eilės vaikiui netiko. Arba mes ne nuo tų knygų pradėjome, arba peliukas nesuprato vaizduojamų realijų, arba jam eilės nepatinka, arba iliustracijos nesužavėjo, arba… Nebežinau. Į šias knygas vaikas nežiūri iki šiol.

Peles-Mamos_vaikystes_knygos
Mylimiausios Mamos Pelės vaikystės knygos

Kakės Makės seriją (tuo metu tebuvo pasirodžiusios knygos apie Netvarkos nykštuką, didelę tamsą ir pabėgusias ausis), vis apeidavau. Na juk tai, dėl ko visi vaikai pametė galvas, nebūtinai rodo produkto kokybę… Vieną dieną pastebėjau, kad namuose apsigyveno netvarkiukas, kuris siaubingai bijojo tamsos ir kurio ausys kažkaip įdomiai veikia. Neilgai trukus Gudručio lentynoje atsirado knygos apie Kakę Makę. Štai tada prasidėjo mano taip laukti istorijų vakarai!

Ilgainiui į lentynas atsikraustė visos serijos knygutės ir enciklopedijos, tačiau nei viena vėlesnė knygutė apie Kakę Makę nesumušė pirmųjų skaitymo rekordų. Ypač knygos apie Netvarkos nykštuką. Gudrutis istoriją mokėjo mintinai (žodis į žodį), Pelė tokiu atminties aštrumu pasigirti negalėjo. Sekdama iš atminties vis ką nors supainiodavo, tad būdavo greitai pataisyta ir papildyta!

Maždaug ketvirtaisiais metais vakarinius skaitymus papildė Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir Kornelijaus Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“. Oj, kaip džiaugiausi, nes šias knygas vaikystėje labai mėgau. Be to, jos ilgesnės, tad nereikėjo kas vakarą skaityti to paties teksto. Tiesa, vėliau Gudrutis pamėgo klausytis tik pirmojo Aiskaudos skyriaus. Bet po intensyvių derybų, knygą skaitydavome nuo pradžios iki galo. 

Dar vėliau atsirado „Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai“, Karlo Kolodžio „Pinokis“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“. Kartais įsiūlydavau ką nors naujo, bet peliukas buvo ištikimas savo mėgstamiausioms. Ilgainiui atsirinko kelias istorijas apie Lioleką ir Boleką ir tik jų tenorėdavo.

Be grožinių kūrinių, prasidėjo enciklopedijų graužimo metas. Šioje srityje irgi būta favoritų. Skyriai apie visatos ir žemės gelmių paslaptis, žemynus ir vandenynus, erkes, šikšnosparnius ir visokius kitokius baisius, pavojingus ir keistus gyvius mintinai išmokti ir cituoti kiekvienai progai pasitaikius. O kur dar priešistorinių laikų ir milžiniškų dinozaurų žavesys! Visa, kas nors kiek susiję su dinozaurais, peliukui įspūdį palieka iki šiol.

Mylimiausios-Gudrucio-knygos
Gudručio numylėtinės

Šeštaisiais metais Gudrutis įsimylėjo paveikslėlių knygas. Nebeliko mėgstamiausių, kiekvieną vakarą skaitydavome vis kitą ir kitą. Artėjant septintiesiems, peliukas nusprendė, kad paveikslėlių knygos tik mažyliams. Pradėjome krimsti iliustruotas, juodai baltas knygas. Kol kas visiškai galvą pametęs dėl detektyvų Domo ir Tomo.

Iš mano mylimiausių vaikystės knygų sąrašo, peliukas pripažino tik kelias: Ričardo Skerio „Ką žmonės dirba visą dieną?“, Kornelijaus Čiukovskio „Daktarą Aiskaudą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“. Kitos tebuvo perskaitytos tik kartą ar du ir tai tik dėl to, kad jos labai patinka mamai.

Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“, Kornelijaus Čiukovskio eiliuotos pasakos, Čarlzo Torsono „Kikas“, Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai vis dar tebedulka lentynoje.

O jūsų peliukams ar patinka jūsų vaikystės knygos?

Reklama

Enciklopedijų skaitymo ypatumai („Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą“)

Kakes-Makes-eciklopedija-apie-LietuvaPavadinimas: Kakės Makės enciklopedija apie Lietuvą

Sudarytojas (- a): Eglė Čebatorienė, Vaida Dubickienė

Iliustruotojas (- a): Lina Žutautė

Leidykla: Alma littera

Metai: 2018

Puslapių skaičius: 135

Visokių mūsų namuose būta pamišimų: ir dėl „Ratų“ filmo, ir dėl „Hot Wheels“ mašinų, ir dėl dinozaurų, ir dėl „Daktaro Aiskaudos“, ir dėl Kakės Makės… Tiesa, knygos apie šios mergaitės nuotykius mūsų namuose vis dar dievinamos. Kol kas Gudrutis jų neperleidžia broliui, nors pats mieliau varto nebe paveikslėlių knygas, o Kakės Makės enciklopedijas. Turime visas tris, tik ne visos vienodai nušiurentos.

Žalioji „Kakės Makės enciklopedija : pažink save ir pasaulį“ (Alma littera, 2015) ištyrinėta iki smulkmenų, o skyriai „Žemė“ ir „Dangaus kūnai“ veik mintinai išmokti. Oranžinė „Kakės Makės enciklopedija : gyvūnai“ (Alma littera, 2016) dar neatrastas lobis. Karts nuo karto Gudrutis ją perverčia, bet vis į lentyną grąžina neskaitęs. Taip ir nesuprantu, ar neranda to, ko ieško, ar tiesiog nepatinka.

Neseniai įveikėme geltonąją „Kakės Makės enciklopediją apie Lietuvą“ (Alma littera, 2018). Gudrutis šią knygą pats išsirinko vasaros skaitymo iššūkiui. Ilgokai ją graužėme kartu. Nors tekstai trumpi, kone kiekvienas sakinys iliustruotas žaismingais paveikslėliais, o raidės pakankamai didelės, jaučiau, kad vienas Gudrutis enciklopedijos neįveiks. Tad ir skaitėm kas vakarą po skyrelį ar kelis. Kai kuriuos kaip mat sugrauždavom ir dar norėdavom, kitus net po kelias dienas iš lėto krimtom – mačiau, kad sprangūs jie mano Gudručiui. Na kas toji valstybė ir kaip ji valdoma? O kas tie didieji kunigaikščiai? O tai jie kartu su prezidente valdo? O kas tas NATO, o ES, o ką, sakei, jie daro? Et, kiek daug sumaišties kilo dėl istorijos, politologijos ir politinės geografijos. Nors jaučiu, kad ne viską Gudrutis suprato, tačiau matau, kad pirmosios žinių sėklelės pasodintos. Belieka laukti, kas iš jų išaugs.

Kiti skyriai buvo ne tokie sunkūs, žymiai lengviau įveikiami mažiems, smalsiems peliukams. Dabar Gudrutis labai daug išmano apie aukščiausius, didžiausius, ilgiausius, giliausius ir kitokius -iausius Lietuvos gamtos objektus. Pažįsta senuosius dievus (oj, kokia baisi ta giltinė!, tik niekaip neįtikinau, kad ir jos žmonėms reikia). Nebenustemba išgirdęs žmones kalbančius tarmiškai. O senieji Lietuvos amatai tapo nebe egzotika, o kasdienybe, juk jo senelis irgi bitininkas! Smagiausia, kad matau, jog beveik mėnuo studijuojant enciklopediją nenuėjo veltui. Anksčiau negalėdavom ramiai žaisti stalo žaidimų, nes Gudrutis po pirmos nesėkmės iškart puldavo į ašaras, kad mama ir tėtis žino daugiau. Dabar „Pažink Lietuvą“ ir „5 sekundės“ rūksta kaip iš pypkės. Ne veltui sakoma, ką išmoksi ant pečių nenešiosi.

Smulkmenos, bet…

Bevardis palydovas. Kiekviena Kakės Makės enciklopedija turi po personažą, kuris smalsuolius lydi nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Žaliojoje su skaitytojais savo žiniomis dalinosi profesorius Lemputis, oranžinėje – gamtininkas Lizdenis. Geltonojoje puslapiais šuoliuoja bevardis riteris. Gaila, kad jo vardą istorija nutyli, nes Gudrutis vis klausia ir klausia, kas čia toks.