Pavadinimas: Pelytė kaip žirniukas dienų verpetuos sukas : 
puikių puikiausios pasakos prieš miegą
Autorius (- ė): [Dugald Steer, Libby Hamilton]
Vertėjas (- a): [Alfredas Steibys]
Iliustruotojas (- a): Caroline Anstey
Leidykla: Trys nykštukai
Metai: 2013
Puslapių skaičius: [95]
Kokiais keliais knygos atkeliauja į jūsų namus? Į mūsiškius dviem. Pirmasis sunkus ir ilgas, kiekviename jo posūkyje griežta Pelės Mamos patikra, po to atranka. Kitas – kontrabandinis, puikiai pramintas močiučių. Et, nors pasitartų prieš pirkdamos. Juk jų piniginės ne guminės, mūsų namai irgi, o dovanotos knygelės būna, švelniai tariant, visokios. Tarsi pasiteisindamos, tarsi argumentuodamos sengalvėlės sako: „Juk tokie gražūs paveikslėliai!“ Dėl skonio nesiginčijama, tik bėda, kad bežiūrėdamos į „gražius paveikslėlius“ neperskaitė nei vieno knygelės sakinio…
Štai šiuo antruoju keliu į peliukų namus šmurkštelėjo knygutė „Pelytė kaip žirniukas dienų verpetuos sukas“. Vos dirstelėjusi iškart pašiaušiau šerį, – vėl pinigai į balą, bet negi drumsi priekaištais dovanojimo džiaugsmą? Nelauktą viešnią tyliai patupdžiau į tolimiausią lentyną. Ilgokai ji ten tūnojo, kol vieną dieną užsinorėjus kažko naujo Gudrutis prisiminė, kad močiutė buvo atnešusi knygelę apie pelytę. Teko viešnią kviestis prie stalo…
Štai čia turėtų pasigirsti triumfo fanfaros, o po jų sekti atgaila, kad knyga taip ilgai ir nepelnytai buvo užmiršta, bet ne viskas taip paprasta. Kol kas leidau viešniai ilgėliau pasibūti mūsų namuose – ne tokia ji bloga, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, – bet manau, kad peliukams paūgėjus, su ja atsisveikinsime.
Privalumai, dėl kurių neprašytosios neišbrukome per duris. Močiutės pastebėti ir įvertinti dailūs paveikslėliai (nors man būtų užtekę tik pagrindinių, nes tos smulkmenos paraštėse tik skandina bendrą vaizdą). Labai šiltos istorijos, kurios dabar itin aktualios Gudručiui, – apie tai, kas yra meilė: Ar, iš kiaušinių išsiritus kitiems mažyliams, mama antis didelius vaikus užmirš? <…> Mama niekada neužmiršta nė vieno vaiko!; ar reikia atsidėkoti už gerumą: Už ką jūs mane pabučiavote? <…> Šitaip mes tau dėkojame už gerumą ir meilę; apie baimes, slypinčias patamsiuose: Garsai jai baimės nebekėlė, nes visi buvo aiškūs; apie naują šeimos narį ir dar apie šį bei tą. Labai džiaugiausi, kad sudėtingos temos perteikiamos paprastai, neįkyriai, tiesiog stebint aplinką, jokio moralizavimo ar didaktikos. Neerzino netgi tai, kad pagrindinės veikėjos – pelytės Tauškutės – paveikslas idealizuotas, kai kam toks tyrumas gali atrodyti nenatūralus, juk nei vaikai, nei suaugę nebūna visiškai geri ar visiškai blogi, bet juk geras pavyzdys dar niekam nepakenkė.
Trūkumai, kurie sutrukdė Tauškutei įsikurti ilgam. Nors istorijų turinys labai aktualus, o kalba ir vaizdinga, ir turtinga, tačiau kartais kliūva už liežuvio. Sunku pasakyti, dėl kieno kaltės atsirado šie nelygumai – autorių, vertėjo, redaktoriaus? Rodosi, jog knyga išleista paskubomis, pritrūko (o gal jo išvis nebuvo) stipresnio redaktoriaus pamylavimo, teksto pakedenimo, kad išlygintų visus kupstus ir duobes. Apskritai knygoje daug kas nenurodyta, nei puslapiai, nei iš kur versta, nei redaktorius. Kartais Tauškutė kalba tarsi suaugusi. Yra vaikų, apie kuriuos sakoma „sena galva“ (gudrūs, iškalbingi). Tik ar tai stiliaus trūkumas atsiradęs dėl vertimo, ar tokio ir būta autoriaus sumanymo? Neišvengta logikos klaidų, pažodinio vertimo. Kaip suprasti šiuos sakinius (cituojant išskirta mano): Kopūstų lysvėje kaip užvertas kapstėsi tėtis; Jame vešėjo kopūstai, moliūgai ir kiti žalumynai; <…> privertė gyvą baimę sniego. O kaip jums patinka žodžiai nakviša ir gvildas? Mudviejų su Gudručiu žodynas prasiplėtė, tad negi dėl to peiksi, tik kirba abejonė, ar jų tikrai reikia vaikiškoje knygutėje, skirtoje patiems mažiausiems? Et, o kur dar korektūros klaidos…
Patiko mums pelytė Tauškutė, bet labai pikta dėl leidėjų aplaidumo, neatsakingo požiūrio. Kol kas leisime mažylei pasisvečiuoti, o po to į kelią. O kaip pasielgtumėte jūs?
Rašinukas 