Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo II (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: II

Ji šviesi, šilta, saulėta, kvepianti vasara ir medumi. Ilgai sūpuota ir myluota, kaip ir jos sesės „Saulės spalvų poringės“. Ankstesnių dalių aptarimus, Pelės pasidžiaugimus ir pabubenimus galite susirasti štai čia. O dabar apie antrąją „Geltonos poringės“ dalį.

Ką joje rasite? Ogi visko! Mįslių mįslelių pribarstyta, patarlių prikaišyta, laumių, barzdukų, baubų, slibinų ir kitokių slaptingų padarų padermė aptarta, istorija pasekta ir dar pasaka apie dvi kaimynes pridėta. Grožio su kaupu, fantazijai nėra ribų, tik… Bet apie tai jau bubenau ankstesnėse apžvalgose.

Nors nelengva ši knyga, bet labai turtinga. Kviečiu po jos lobius pasižvalgyti ir pačius mažiausius smalsučius, ir paūgėjusius gudručius, ir vis dar iš vaikystės neišbrendančius suaugėlius. Kiekvienas pelių šeimos narys – nuo jauniausio iki vyriausio – šią knygą savaip skaitė ir vis kitus dalykus matė.

Mama Pelė kiekvienąkart tyrinėdama poringes pasijaučia už grūdą mažesnė prieš lietuvių kalbos didybę. Kiek dar daug reikia sužinoti, atrasti, patirti, mokėti ne tik klausytis, bet ir išgirsti! Išgirsti? Taip, nes išmokęs išgirsti, gali nuostabių atradimų padaryti. Ar kada susimąstėte, kodėl visuose Lietuvos pakampėse tarsi pėdomis pripėduota kaimelių, laukelių, miškelių ar kitokių vietelių, kurių pavadinimai krak-/krok-/krik- prasideda? Panašu, kad autorė atidžiai žvalgėsi, daug klausėsi, kol iš pabirų žodžių istorija apie Krakį Galtonakį susidėjo…

Kas jis toks? Ogi slibinas skraiduolis, itin retos padermės. Kartą, skrisdamas pro mūs šalelę, bumbtelėjo iš dangaus aukštybių žemėn. Daugel metų Krakis Geltonakis braidė po girias, tankumynus – vienur plynias ir duburius išgulėdamas, kitur kalvas ir kalnus sustumdamas, trečiur upes ir ežerus prižliumbdamas <…> (p. 59). O kai pagaliau atsitokėjo ir mūsų kraštus paliko, pilna Lietuva Krakio pėdsakų liko. Netikite? Ogi atsiverskite Lietuvos žemėlapį (p. 76–77) ir suskaičiuokite, kiek ten Krakų, Krakių, Kraklaukių ir kitokių slibino buvimo pėdsakų sužymėta. Stebuklingus laikus mūs kalba mena, ne kitaip. Gerai, kad dar yra gebančių ne tik jos skambesį išgirsti, bet ir išgirstus stebuklus mums papasakoti.

Istorija apie Krakį Geltonakį knygoje ilgėliausia, smulkučiu šriftu išguldyta. Mažiems peliukams savarankiškai sunkiai įveikiama. Bet net ir visai mažulyčiams yra ką veikti su šia knyga. Pasaka apie dvi kaimynes – antį ir vištą – trumpa ir paprasta. Tik Smalsutis dar neturi kantrybės klausytis, jam smagiau paveikslėlius tyrinėti, kartu su vištom kudakuoti, su antimis kreksėti, su viščiukais cypsėti.

Gudručiui mįslės patiko. Ar žinote, kur pasaulyje geltonos spalvos daugiausia? Ogi danguj, kur ugninis kamuolys diena iš dienos švyti! Su Gudručiu net neįtarėm, kad mįslių apie saulę yra devynios galybės! Gudrutis nebūtų gudrutis: greitai geltoną spalvą su saule susiejo ir įsigudrino visur šį atsakymą kaišioti. Bet ne visad pavyksta taip lengvai išsisukti. Ar žinote šias? Ant geltono rato šimtas važiuoja ir nesikrato (p. 25) arba lino avilys, lauke korys, aukso meška tą korį ėda (p. 25). Gudrutis nežinojo. Tiesą sakant, Pelė irgi. Jei ir jūs nežinot, būtinai pavartykit. Žiemos vakarai ilgi, bus ką veikti laukiant saulės sugrįžtančios.

Geltonumo išdaigos po lietuvių kalbos pievas laigo (L. Petkevičiūtė „Geltona poringė“)

Pavadinimas: Geltona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2019

Puslapių skaičius: 160

Serija: Saulės spalvų poringės

Dalis: I

Esu įsitikinusi, kad kalba, raštas ir knygos yra vieni didžiausių žmonijos stebuklų. Ir žmonės, kurie knygas kuria, man yra tikri stebukladariai. Tad nenuostabu, jog spirgu pasidalinti įspūdžiu ne tik apie knygą, bet ir tas, kurios šią geltonų stebuklų poringę nešiojo, supo, kol paleido savarankiško gyvenimo gyventi.

Iliustratorė Laimute Varkalaitė mane užkalbino knygų mugėje. Pamačius jos darbus tarsi žaibu iš giedro dangaus blykstelėjo, galvon trinktelėjo ir likau amžiams įsimylėjusi dailininkės kūrybą. Dabar ištikimai seku jos paskyrą Fb, visur patiktukus dėlioju – ir nieko čia nepadarysi, dėl visko akla meilė kalta. Tarp Laimutės iliustruotų knygų vaikams tuo metu buvo tik „Raudona poringė“. Labai parūpo man ją pavartyti. O tada antrą kartą žaibas iš giedro dangaus širdin trenkė. Tokio kalbos vingrumo, žodingumo, gyvumo ir pagavumo vienoje vietoje seniai neteko matyti. Tad ir Liudos Petkevičiūtės paskyrą ėmiau sekti.

Bet juk apie knygą rašyti turėčiau, ar ne? „Raudoną poringę“ atradau visai neseniai, tad ir geltonųjų sesių dvynių (o taip, yra net dvi „Geltonos poringės“ dalys) laukiau šiek tiek trumpiau, nei kiti, – tik kelis mėnesius. Pasisekė, ne kitaip. Dailininkė jas penkerius metus piešė, o kiek laiko autorė rinko ir tvarkė medžiagą net sunku įsivaizduoti. Nors kalbėti apie „Geltonos poringės“ dalis atskirai – nei šis, nei tas, bet ir kartu jas aptarti sunkiai išeina. Tad šįkart plačiau apie pirmąją dalį.

Turtinga ji ir iliustracijom, ir kalba, ir turiniu. O kartu sudėtinga kaip devyni pragarai. Toks pirmapradis gaivalingas chaosas, kurį bandant perprasti vis neviltin puldavau. Ilgokai dėl to bubenau, kol galiausiai ėmiau mėgautis po lašelį, po atvartą, po istoriją. Tad ir skaityti ją rekomenduoju labai lėtai, kiekvieną žodį išragauti, kiekvienu piešiniu pasidžiaugti.

Jau raudonoje poringėje visko buvo daug, o geltonoje – dar daugiau. Čia ir vingriai papasakotos legendos, padavimai, pasakos apie saulabrolius dvynius Ašvinus, apie Laumę Perkuvienę ir stebuklingą volungėlės dūdelę, apie gintarinius Jūratės rūmus, apie pralietas Saulės ašaras, čia ir paporinimai apie geltoną upę, kuri net jūros vandenis nudažo geltonai, apie geltonmedžius, apie biteles ir medų, apie raibuosius gintarus, apie… Et, visko neišvardinsi. Vien surinkti žodžių žodelyčių aruodai ko verti. Ne tik apie geltoną spalvą, kuriai ši knyga skirta, bet ir visa, kas prie geltonio prisiliečia. Daug ten visko yra. Gražiai, vingriai parašyta, daug aprėpta, plačiai ir giliai apimta. Kas netingės skaityti, žiūrėti, ieškoti, tas tikrai atras ištisą stebuklų pasaulį.

Šįkart baigiu, kad neatimčiau iš jūsų atradimo džiaugsmo. Siunčiu autorėms draugišką kumštelėjimą į šoną ir pabubenimą dėl chaotiškos struktūros bei milijoną apkabinimų už meilę tam, ką darote. Antrosios dalies apžvalga jau netrukus. O aš jau laukiu kitos spalvos poringės. P. S. Laikau kumščius už mėlyną. O jūs?

Raudoni lietuvių kalbos lobiai (L. Petkevičiūtė „Raudona poringė“)

Pavadinimas: Raudona poringė

Autorius (- ė): Liuda Petkevičiūtė

Iliustruotojas (- a): Laimutė Varkalaitė

Leidykla: Lieparas

Metai: 2013

Puslapių skaičius: [104]

Serija: Saulės spalvų poringės

Na ir kaip paporinti, paringuoti apie tai, ką Pelė jau kelias savaites varto ir vis atsivartyti negali? Knyga didoka, apystorė, geltonai, rusvai, žaliai ir raudonai išpuošta, vingrių vingriausių žodžių priraityta. Ir viskas ten apie sodriausią iš sodriausių, ryškiausią iš ryškiausių, skaniausią iš skaniausių, saldžiausią iš saldžiausių, gyvybingiausią, aktyviausią, tikrą karalienę, jos didenybę raudoną spalvą. Bet gal paskubėjus Pelė bus, ne tiek apie spalvą, kiek apie lietuvių kalbą, jos neaprėpiamus turtus, gelmę, senumą, vaizdingumą ši raudona saulės spalvų poringė paringuota.

Pažaiskim? Ar galite išvardinti bent penkis raudonos spalvos atspalvius? Rausvas, kitų rožiniu vadinamas, vyšninis, avietinis, dar ugninis, na, o kokį čia penktą greitai prisiminus? Tai štai, būkit gudrūs, žodingi ir spalvomis turtingi: juodraudonis, geltraudis, raudbaltis, mėlraudis, raudmėlis, skaistraudonis, plytinis, putino, šermukšnio, kraujo raudonumo, dar burokinis, poraudis… Gyvas galas tų raudonų atspalvių, o tie, kas sako kitaip, arba iš vaizduotės pamokų bėgdavo, arba žodyną balažin kuria kryptimi tobulina.

Nepatingėjo autorė iš pašalių tolimiausių raudonus grūdelius surankioti, dailininkė kiekvieną iliustravo, išdailino ir viską į knygą suklojo: ir raudonžodžius (tokius, kurie turi dvi šaknis, o viena jų – raudona), ir raudvedžius (tokius, kurie iš žodžio „raudonas“ išvesti, padaryti), ir tų žodžių paaiškinimus, ir smulkiosios, ir šiek tiek stambesnės tautosakos įtraukta. Nors Pelei ne visai aišku buvo, pagal ką skyriai suskirstyti (et, per daug rimtų, mokslinių šios srities knygų sugraužta), bet tai netrukdė džiaugtis iki begalybės.

Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su iliustruotais žodžiais)

Vartė Pelė išsižiojus. Peliukas irgi nosies iš puslapių ištraukti negalėjo. Tik štai skaityti įprastu būdu – nuo pradžios iki galo, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę – peliukams nepavyko. Daug smagiau šią knygą užsimerkus atsitiktinai atsiversti. O tada dairytis akis išpūtus, piešinių detales tyrinėti, po kalbos turtus nardyti ir žaisti iki begalybės…

Klausiate, ką žaisti? Tai negi ir jūs iš vaizduotės pamokų bėgdavote? Mįsles minkit. Galvokit naujus raudonus žodžius arba ieškokit nupieštų (bene keturi atvartai su iliustruotais žodžiais yra). Šis žaidimas Gudručiui labiausiai patiko. Reti, nežinomi tie žodžiai, žiūri į atvartą ir nežinai, ko ieškoti. Bet Gudrutis nebūtų gudrutis – sugalvojo, kaip išsisukti. Gali nežinoti, kaip ieškomas daiktas atrodo, bet jei skaityti moki, viską surasti įmanoma.

Raudona poringė / Liuda Petkevičiūtė; iliustracijų autorė Laimutė Varkalaitė. – Lieparas, 2013. – [104] p.: iliustr. (Atvartas su mįslėm)

Apžiūrėta iš visų pusių, ilgai tyrinėta, daug vartyta „Raudona poringė“ peliukų rekomenduojama ir mažiems, ir dideliems, ir tiems, kuriems smalsu po lietuvių kalbos lobynus paklaidžioti, ir tiems, kas mėgsta akis iliustracijose paganyti. O kam patiks po raudoną pasaulį keliauti, gar ir į geltoną užsuks? Girdėjo peliukai, kad geltonoji saulės spalvų poringė netrukus iš už kalnų pasirodys. Laukime kartu, gerai?

 

Daugiau nei knygos

Šiais laikais dažnai išgirsi sakant, kad vaikai nebeskaito. Galbūt jie rečiau varto knygas, nes informaciją gauna pasitelkę kitus kanalus, tačiau teigti, kad nebeskaito, būtų neteisinga. Pakalbėkime apie tai, kad ne visiems vaikams patinka skaityti knygas ir ką daryti, kad jie jas pamėgtų?

Skaitymo nauda

Skaitydami knygas vaikai kaupia gyvenimišką išmintį. Tapatindamiesi su herojais išgyvena vidinius konfliktus, priima sprendimus, mokosi užjausti, atpažinti tiesą nuo melo, gera nuo blogo, ima geriau pažinti patys save ir kitus. Kuo daugiau vaikai perskaito knygų – tuo išmintingesni, brandesni tampa.

Knygos ugdo emocinį intelektą, lavina vaizduotę. Keliaudami ant fantazijos sparnų vaikai aplanko nematytas šalis, sutinka keisčiausių personažų, susipažįsta su jų buitimi, papročiais. Dažnai aprašomi pasauliai tebūna autoriaus fantazijos vaisius, tačiau vaikai be vargo juos įsivaizduoja. Ne veltui A. Einšteinas yra pasakęs, kad logika mus gali nuvesti nuo A iki Z, o vaizduotė – visur!

Skaitančių vaikų žodynas turtingesnis, kalba gyvesnė, išraiškingesnė, aiškiau reiškiamos mintys, jų idėjos originalesnės. Apsiskaičiusiems vaikams lengviau suprasti kitus. Be to, tie, kas daug skaito, rašydami daro mažiau klaidų! Taip pat pastebėta, kad knygas skaitantys vaikai geba ilgiau išlaikyti sutelktą dėmesį.

Skaityti tikrai naudinga, tačiau tai bus efektyvu tik tada, jei vaikas pats to norės. Tad ką daryti, kad vaikas pats norėtų skaityti?

Kodėl vaikai neskaito?

Pamėgti gali tik tai, kas tau tikrai patinka. Atrodytų, kad pamėgti vaikiškas knygas be galo lengva, juk jos spalvingos, gražios, tačiau ne visi vaikai puola skaityti. Meilė knygoms priklauso nuo daugelio dalykų: auklėjimo, pomėgių, charakterio savybių, amžius. Sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Vaiko nemeilė knygoms gali turėti vieną ar kelias priežastis. Gal jūsų šeimoje nėra tradicijos skaityti knygų? Gal vaikas mano, kad išmaniosios technologijos yra daug šauniau ir įdomiau? Gal primetate savo valią? Gal pažintį su knygų pasauliu jūsų atžala pradėjo ne nuo tų knygų? O gal skaityti nemėgsta todėl, kad jam sunkiai sekasi dėti raidę prie raidės? Priežasčių, kodėl jūsų vaikas neskaito, gali būti šimtai. Iš pradžių išsiaiškinkite nemeilės knygoms priežastį. Juk daktaras nesiima gydyti nenustatęs ligos, o karvedys neina į mūšį neišžvalgęs teritorijos.

Kurkite skaitymo tradicijas

Geras pavyzdys užkrečia, tad skaitykite patys. Su šeima dalykitės emocijomis, kurias jums sukėlė perskaityta knyga. Su vaikais lankykitės bibliotekose, knygų pristatymuose. Mažyliams arba augesniems vaikams, kol jie patys to nori, skaitykite prieš miegą. Su vyresniais įkurkite šeimos knygų klubą. Pavyzdžiui, kartą per savaitę susirinkite aptarti perskaitytų knygų. Pasidomėkite, kodėl ji vaikui patiko ar nepatiko, kas buvo įdomu, naudinga, o kas nepaliko įspūdžio. Kalbėdami su vaikais apie knygas ne tik ugdysite meilę rašytam žodžiui, bet ir padėsite mokytis kritiškai mąstyti, analizuoti. Be to, kartu leisite laiką!

Sunkesnis darbas laukia tų, kurie patys visai neskaito knygų. Ką daryti tuomet? Gal jūsų atžala žavisi žymiu, daug pasiekusiu žmogumi? Pasidomėkite, kokios jo mėgstamiausios knygos, ir pasiūlykite jas perskaityti vaikui. Beje, ar žinojote, jog žymiausi ir turtingiausi pasaulio verslininkai Bilas Geitsas, Markas Zukerbergas, Elonas Muskas yra nepasotinami knygų graužikai?

Knyga ir technologijos

Dabar vaikai jau gimė apsupti išmaniųjų technologijų, kurios daugeliui yra įprastesnės, patogesnės, įdomesnės nei klasikinės knygos, kuriose tik tekstas ir iliustracijos.

Jaunesnius vaikus pabandykite sudominti knygomis su iškylančiais paveikslais, atverčiamais langais. Yra ir tokių knygų, prie kurių būna pridėta dovana, susijusi su jos turiniu, pavyzdžiui, stalo, kortų žaidimai ar net lėlių teatras. Užkietėjusiems išmaniųjų technologijų gerbėjams pasiūlykite interaktyvius leidinius su išplėstine realybe, mini žaidimais, integruotomis dainelėmis.

Daugelis jaunuolių mielai žiūri filmus, serialus, žaidžia kompiuterinius žaidimus net neįtardami, kad ne vienas jų yra sukurti pagal knygas! Gal smalsumas sužinoti tikrąją istoriją ar būsimus nuotykius, kol dar nesukurtas serialo tęsinys, juos paskatintų perskaityti knygą?

Leiskite rinktis patiems

Kiekvieno vaiko gyvenime ateina momentas, kai jis nori rinktis pats. Kartais tėvai persistengia su rekomendacijomis arba priekaištais. Ar jūs norėtumėte leistis į knygų pasaulį, jei nuolat girdėtumėte panašias pastabas: „kokią nesąmoningą knygą skaitai?“, „ką tu tose knygose randi?“, „kasdien turi perskaityti po tris skyrius“.

Skaitydami vaikai turi patirti malonumą, tad tegul skaito tai, kas jiems patinka. Nebūtina įveikti visų rekomenduojamų sąrašų. Gal geriau suryti keturias tikrai įtraukiančias istorijas, nei per sukąstus dantis įveikti vieną iš „privalomųjų“? Net jei jums atrodo, kad pasirinkimas nevertas dėmesio, nevaržykite apsisprendimo laisvės. Juk svarbu, kad vaikas atrastų skaitymo malonumą, prisijaukintų knygą. O tada apetitas kils bematant.

(Ne)tinkamos knygos

Yra sakoma, kad tam tikroms knygoms reikia subręsti. Ar jums nebuvo taip, kad kažką bandėte skaityti jaunystėje, tačiau metėte, nes buvo, na, tiesiog ne jums? Sugrįžus prie tos pačios knygos po kelerių metų, ji atsiskleidė visai kitomis prasmėmis.

Vaikams būna taip pat, jei imasi to, kas ne jų jėgoms. Gal skaitoma knyga dar neaktuali? O gal sudėtingai reiškiamos mintys? Gal sunku skaityti, nes šriftas per mažas, nekokybiškai atspausdintas tekstas? O jei tokios (ne)tinkamos knygos į rankas papuola viena po kitos? Tada net ir labai smalsus skaitytojas gali nuspręsti, kad visos knygos yra neįdomios, tad kam jas skaityti? Jei matote, kad pasirinkimas nedžiugina, švelniai pasiteiraukite, kas nepatiko. Nepriekaištaukite dėl blogo sprendimo, tiesiog švelniai nurodykite teisingą kryptį.

Skaitymo sutrikimai

Yra vaikų, kurie knygų neskaito todėl, kad jiems nesiseka. Vieniems taip gali būti todėl, kad per pamokas varnas šaudė. Ne kiekvienas išdrįs prisipažinti, kad skaityti nemoka. Juk gėda! Jei įtariate, kad jūsų atžalą ištiko ši bėda, ženkite į fantazijos šalį pamažu, parinkite trumpus, vaiko amžių atitinkančius kūrinius. Susilaikykite nuo kritikos, kai nesiseka, ir labai didžiuokitės pasiekimais.

Kiti vaikai išties turi skaitymo sutrikimų, jiems šis procesas yra tikra kančia, tad nenuostabu, kad knygų pasaulis jų nevilioja. Audioknygos gali būti puiki išeitis. Norite tikėkite, norite ne, bet daug žymių žmonių kamavo skaitymo sutrikimai, tačiau nei A. Einšteinui, nei V. Čerčiliui, nei V. Disnėjui, nei T. Kruzui, nei daugeliui kitų tai nesutrukdė palikti savo pėdsako istorijoje…

Straipsnis buvo publikuotas „Mamos žurnale“ (Nr. 1/2019).

Knyga – žaidimas (Flu Hartberg „Pasiklydęs mieste“)

Pavadinimas: Pasiklydęs mieste (Orig. Borte vekk ibyen)

Autorius (- ė): Flu Hartberg

Vertėjas (- a): Raimonda Augutytė

Iliustruotojas (- a): Flu Hartberg

Leidykla: Obuoliukas

Metai: 2012

Puslapiai: [50]

Apie paslėptų objektų knygas (vok. Wimmelbilderbuch arba tiesiog Wimmelbuch) buvau girdėjusi, tačiau jas matyti teko tik akies krašteliu. Kai į mūsų namus atkeliavo F. Hartbergo „Pasiklydęs mieste“, su Gudručiu skaitėme ją gerą savaitę. Tiesą sakant, skaityti ten nėra ką – striukoka istorija papildyta keliomis užduotimis. Šįkart mudu abudu prarijo ne tekstas, o piešinių detalumas.

Vertėm puslapius vis iš naujo ir iš naujo, kol įveikėme beveik visas užduotis. Buvo ir nevilties akimirkų. Na kur gi tie produktai blynams suslėpti? Patiko mudviem su Gudručiu po piešinius maklinėti, užduotis spręsti. Peliukui ir istorija patiko, ir jos pabaiga juokinga buvo. Pelei Mamai kiek kitaip atrodė, nei etiška, nei estetiška, nei juokinga. Bet gal tai skonio reikalas?

Smulkmenos, bet…

Skaitytojų amžius. F. Hartberg „Pasiklydęs mieste“ žiūrinėti gali nuo visai jauno iki… Tiesą sakant, jokių amžiaus apribojimų nėra. Jei akys šviesios, šią knygą skaityti įdomu ir mažam, ir dideliam. Taškas už beribį amžiaus cenzą.

Žaidimai ir užduotys. Užduotys smagios, Pelės Mamos galva, gan išradingos, tačiau jų mažoka. Gerai, kad nesunkiai galima prigalvoti naujų. Be to, šią knygą galima naudoti ir kaip žaidimą. Taškas už universalumą.

Pokalbių temos. Nors istorija baigiasi, švelniai tariant, keistokai, knyga tikrai suteikia peno rimtiems pokalbiams. Nepraleiskite progos žaisdami pasikalbėti apie mažus, tačiau svarbius dalykus. Kam reikalingi kišenpinigiai ir kodėl verta jų visų iškart neišleisti? Kaip elgtis pasiklydus? Išmokite namų adresą, aptarkite, koks autobusas ar troleibusas veža namo. O ką daryti, jei grįžus niekas durų neatveria? Kalbėti tikrai yra apie ką. Ypač su pirmaklasiais peliukais. Taškas už patrauklų būdą pradėti pokalbį.

Korektūra. Nežinau, kaip skamba tekstas norvegų kalba, lietuviškame leidime jis blankus ir sausas. Prastas stilius, pražiopsotos korektūros klaidos jo irgi nepuošia. Minusas už meilės trūkumą kalbai.