Pavadinimas: Visa tiesa apie gyvūnus
Autorius (- ė): Marius Čepulis
Iliustruotojas (- a) / fotografas (- ė): Edgaras Straukas / Marius Čepulis
Leidykla: Nieko rimto
Metai: 2018
Puslapių skaičius: 103
M. Čepulio tekstų visada laukiu tarsi manos. Sunku keliais žodžiais juos apibūdinti. Asmeniškai man, M. Čepulio kūryba primena geros kaimiškos duonos skonį – skalsi ir soti, kvepianti sunkiu darbu, o kartu laisve bei nuotykiais, kartais sprangi, kartais maloniai glostanti gomurį. Kandi dideliais kąsniais ir bijai, kad koks trupinėlis šalin nenulėktų, kad nepražiopsotum į jį sudėtos išminties, žinių, patirties, humoro ir dar daug ko.
„Visa tiesa apie gyvūnus“ – antroji M. Čepulio knyga (pirmoji „Metai: gamtos fotografo dienoraštis“, 2017). Besipuikuojanti sparnuota leidyklos „Nieko rimto“ karvytė ant viršelio teikė vilčių, kad šis darbas bus skirtas kiek jaunesnei auditorijai, juolab, kad autorius nemažai laiko praleidžia darželiuose ir mokyklose vaikams pasakodamas apie gamtą. Turiu prisipažinti, kad knygos tekstai užminė nemenką dilemą. Kuriai amžiaus grupei ji skirta? Lyg patiems jauniausiems, nes gali daug sužinoti apie gyvūnėlių kasdienybę, lyg vyresniems, nes gan sudėtingas pasakojimo būdas, lyg suaugusiems, mat autorius nevengia stiprių vaizdingų žodžių, sodrių frazių, nevaikiškų juokelių. Kas nėra susipažinęs su čepulišku rašymo stiliumi, gali gauti nemenką šoką, nors nieko šokiruojančio knygoje nėra – tik pokalbiai iš pirmų lūpų, oj, atsiprašau – nasrų, snapų, žiaunų ir kitų kalbos padargų apie kasdienę gyvūnų rutiną (ėdesio paieškas, medžioklės ypatumus, giminės pratęsimą, jauniklių priežiūrą…).
Pradėjus lukštenti knygos puslapius negali sustoti, o tada supranti, kad ir kaip tvirtai būtų sukalti tekstai, jų struktūra kartojasi, tad priekabiam skaitytojui gali imtis darytis šiek tiek nuobodu. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pažabokit apetitą ir graužkit po vieną interviu per dieną – ir daugiau naudingos informacijos į smegenų vingius nusės, ir pradings erzinantis pasikartojimo jausmas.
Skanaus!
Smulkmenos, bet…
Priešlapiai. Iš vieno žvelgia smalsus lapiukas, kitame kyšo ilgos ausys. Taškas už kūrybingai išnaudotą erdvę – juk dažnai šios knygos vietos pilkos ir nuobodžios.
Pavadinimai. Nieko įmantraus – tiesiog kalbinamo gyvūno „vardas ir pavardė“ didžiosiomis raidėmis, dideliu šriftu. Šešiametis Gudrutis dar tik jaukinasi tekstą, tad pavadinimai buvo tos vietos, kurias įveikė savo jėgomis. Taškas už suteiktą galimybę skaityti pačiam.
Iliustracijos. Juodai balti Edgaro Strauko piešiniai primena karikatūras. Kiekvienas padarėlis įrėmintas apskritimu, tarsi į jį būtų žvelgiama pro M. Čepulio objektyvo taikiklį. Juokėmės pusę dienos, kai pamatėme juos atgyjančius išmaniajame telefone. Taškas už juoką.
Rašinukas 